Iš akademinės aplinkos į viešąją erdvę
Austėja Landsbergienė nėra tipinis Lietuvos viešojo gyvenimo veikėjas. Ji neišaugo iš politikos ar žurnalistikos – jos kelias prasidėjo nuo psichologijos ir organizacijų valdymo. Būtent tas akademinis pagrindas, susijęs su žmogaus elgesiu, motyvacija ir darbo kultūra, vėliau tapo jos viešojo kalbėjimo stuburu. Kai žmogus kalba ne iš nuomonės, o iš supratimo – tai jaučiama.
Ji įkūrė „Verslo psichologijos grupę” ir pradėjo dirbti su organizacijomis, kurios norėjo suprasti, kodėl jų darbuotojai nelaimingi, kodėl talentai išeina, kodėl komandos neveikia. Tai nėra seksualiai skambantys klausimai, bet jie yra labai realūs. Ir būtent gebėjimas kalbėti apie sudėtingus dalykus paprastai – be žargono, be apsimetinėjimo – atvėrė jai duris į platesnę auditoriją.
Kodėl žmonės jos klauso
Vienas dalykas yra turėti žinių. Kitas – mokėti jas perduoti taip, kad žmogus po pokalbio ar paskaitos išeitų su kažkuo apčiuopiamu rankose. Landsbergienė moka tai daryti. Ji kalba apie psichologinį saugumą darbe, apie toksišką produktyvumą, apie tai, kaip organizacijos kultūra formuoja žmones – ir daro tai be moralizavimo.
Svarbu ir tai, kad ji nevengia prieštaringų pozicijų. Lietuvoje, kur viešojoje erdvėje vis dar dominuoja noras patikti visiems, jos tiesmukiškumas išsiskiria. Kai ji sako, kad daugelis Lietuvos įmonių vadovų tiesiog nemoka vadovauti – tai nėra populiaru, bet tai tiesa, kurią žmonės atpažįsta.
Socialiniai tinklai kaip įrankis, ne scena
Didelę dalį savo įtakos ji sukūrė per „LinkedIn” ir kitas platformas – bet ne taip, kaip tai daro dauguma. Ji nerašo įkvėpimo citatų ir neskelbia savo sėkmės istorijų. Jos įrašai dažnai kelia nepatogius klausimus arba demaskuoja populiarius, bet klaidingus įsitikinimus apie darbą ir vadovavimą.
Tai reiškia, kad jos auditorija nėra atsitiktinė. Ją seka žmonės, kurie nori galvoti, o ne tik jaustis gerai. Ir tai yra vienas iš būdų, kaip formuojama ilgalaikė įtaka – ne per virusiškai plintančius postus, o per nuoseklų, vertingą buvimą.
Ką iš to galima išmokti apie viešąją įtaką
Landsbergienės atvejis yra įdomus ne tik kaip biografija, bet ir kaip pavyzdys, kaip šiandien kuriamas autoritetingumas. Jai niekas nedavė mikrofono – ji jį pasistatė pati, remdamasi konkrečia kompetencija ir ryžtu kalbėti apie tai, kas svarbu, net jei tai nepatogu.
Lietuvos viešojoje erdvėje trūksta balsų, kurie jungtų akademinį rimtumą su gebėjimu pasiekti eilinį žmogų. Ji užpildo tą spragą. Ir galbūt svarbiausia pamoka čia yra paprasta: žmonės jaučia, kai kažkas kalba iš tikro supratimo, o ne iš noro atrodyti. Tas autentiškumas – ne kaip strategija, o kaip nuostata – yra tai, kas galiausiai ir lemia, ar tavo balsas kažką reiškia.
