Austėja iš gretimo laiptinės žino viską. Ji žino, kada bus lietaus, kodėl pakilo duonos kaina, ir ką tikrai sako mokslininkai apie penkis dalykus vienu metu. Jos žinojimo šaltinis – telefono ekranas, kuriame naujienos byra kaip smėlis pro pirštus: greitai, gausiai, be jokios sistemos. Ir kai vieną vakarą, sėdint ant laiptų, ji ėmė pasakoti apie naują „atradimą“, susijusį su vandeniu ir sveikata, pagalvojau – gal vertėtų pasišnekėti ne apie tą konkretų atradimą, o apie tai, kaip iš viso atskirti, kur yra tiesa, o kur – gražiai sudėliotas melas.
Dezinformacija šiais laikais nebeatrodo kaip klaidingas skelbimas su šauktukais ir raudonu šriftu. Ji apsivelka rimtumo skraistę, prisistato mokslo vardu, cituoja „ekspertus“, kurių niekas negali surasti Google. Ji moka atrodyti nuosaikiai, net švelniai – tarsi tik norėtų pasidalinti rūpesčiu. Todėl ir sunku ją pastebėti: atrodo, kaip ir viskas kita, o iš tiesų – kitokia iš pagrindų.
Kai antraštė šaukia garsiau nei turinys
Pirmas ženklas, kurio Austėja niekada nepastebi, – emocinis tempas. Straipsnis, kuris nori tave supykdyti, pribaigti baime ar priversti jaustis apgautu per pirmus penkis sekundes – dažniausiai nesiruošia tavęs informuoti. Jis siekia, kad paspaustum, pasidalintum, o mintis apie faktinį tikslumą tuo metu paskęsta emocijų sriuboje. Tikra žinia gali būti nemaloni, sudėtinga, net skaudi, tačiau ji retai stengiasi tave manipuliuoti pasitelkdama vien jausmus – ji tiesiog pasakoja, kas atsitiko.
Antras dalykas – šaltinis. Ne tas, kurį parašė straipsnio autorius apie save, o tas, kurį galima patikrinti. Ar egzistuoja ta organizacija, kurią cituoja? Ar tikrai profesorius, minimas tekste, dirba tame universitete, kurį jam priskyrė? Austėja mėgsta sakyti: „bet čia rašė žinomas portalas“. Tik, kaip paaiškėjo, portalas turėjo tik nuotrauką ir pavadinimą, panašų į tikrą naujienų agentūrą – viskas kita buvo sukurta specialiai, kad primintų patikimumą, bet neturėtų su juo nieko bendro.
Data, kontekstas ir tas nuobodus, bet gyvybiškai svarbus klausimas „kas dar rašo apie tai?“
Trečias žingsnis – patikrinti, kada informacija buvo paskelbta. Sena nuotrauka, sena statistika, senas įvykis – pritaikytas naujam kontekstui – yra vienas paprasčiausių būdų sukurti klaidingą įspūdį. Austėja kartą pasidalino straipsniu apie ekonominę krizę, kuris, pasirodo, buvo parašytas prieš tris metus, tik pavadinimas buvo pakeistas, kad skambėtų aktualiai šiandien.
Ir galiausiai – jei informacija tikra, tikėtina, kad ją mini ir kiti, nepriklausomi šaltiniai. Ne visi vienu balsu, ne identiškais žodžiais, bet iš esmės – tie pačiai faktai. Jeigu vienintelis šaltinis, kalbantis apie sensacingą naujieną, yra nežinomas tinklalapis su daugybe reklamų ir keista domeno pavarde, verta susimąstyti, kodėl tokia svarbi informacija neišėjo pas rimtesnius žiniasklaidos veidus.
Vietoj išvadų – kelios eilutės Austėjai
Praėjusią savaitę Austėja atsiuntė man nuorodą su klausimu: „Ar čia tikra, ar ne?“ Tai buvo pirmas kartas, kai ji paklausė, ne pasakė. Ir tame nedideliame pokytyje slypi visa esmė – ne tai, kad reikia žinoti visus atsakymus iš anksto, bet tai, kad reikia turėti drąsos abejoti, net kai informacija skamba patikimai, net kai ji patvirtina tai, ką norėjai išgirsti.
Dezinformacija nemiršta nuo protingų argumentų – ji mirsta nuo įpročio sustoti ir paklausti: iš kur tai žinoma, kada tai buvo parašyta, ir kas dar apie tai kalba. Austėja žino viską, sako ji pati. Bet dabar, prieš tai patvirtindama, ji bent akimirką sustoja. Ir tas sustojimas – tikriausiai vertingiausias dalykas, kurį galima šiandien turėti, skaitant naujienas.
