Kaip žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę: 7 manipuliavimo technikos, kurių nepastebite skaitydami naujienas

Mes manome, kad skaitome naujienas. Iš tikrųjų – jas išgyvename

Kiekvieną rytą atidarome telefoną, naršome portalus, spustelime antraštes – ir esame įsitikinę, kad informuojamės. Kad patys susidedame vaizdą. Bet kas, jei tas vaizdas jau buvo sudėliotas už mus, dar prieš mums jį pamatant?

Žiniasklaida nėra neutralus veidrodis. Ji yra kadras – ir kaip tik kadras nusprendžia, ką matote, o ko – ne.

1. Antraštė kaip spąstai

Dauguma žmonių naujienas skaito tik antraštes. Portalai tai žino. Todėl antraštė dažnai perteikia visai kitą toną nei pats tekstas. „Mokslininkai įrodė, kad kava žudo” – o straipsnyje, jei jį atversite, paaiškės, kad kalbama apie pelių eksperimentą su milžiniškomis dozėmis. Bet jūs jau pasidalinote. Jau susiformavote nuomonę.

2. Pasirinkimas, kas apskritai tampa naujiena

Tai, ko neparašo, kartais svarbiau nei tai, ką parašo. Redakcijos kasdien priima sprendimus: šita istorija – į viršų, ana – į archyvą. Šis protestas – vertas dėmesio, anas – ne. Šis politikas – ekspertas, kitas – populistas. Tai vadinama darbotvarkės formavimu, ir tai vyksta tyliai, be jokio piktavališko plano – tiesiog pagal tai, kas atitinka redakcijos vertybes, reklamuotojų interesus ar auditorijos lūkesčius.

3. Šaltinių hierarchija

Atkreipkite dėmesį, kas cituojamas straipsniuose. Valdžios atstovai, institucijų vadovai, „ekspertai” – jie gauna balsą pirmi ir dažniausiai. Eilinis pilietis, bendruomenės aktyvistas ar nepopuliarią poziciją ginantis mokslininkas – jei ir atsiranda, tai straipsnio pabaigoje, kaip priedas. Tai ne sąmokslas. Tai tiesiog įprastinė praktika, kuri nepastebimai formuoja, kieno žodžiai atrodo svaresni.

4. Emocinis kadravimas

Du sakiniai apie tą patį faktą:

„Vyriausybė skyrė 10 milijonų eurų pabėgėlių apgyvendinimui.”

„Mokesčių mokėtojų pinigai – pabėgėlių būstams.”

Faktas tas pats. Reakcija – visiškai skirtinga. Žodžių pasirinkimas, aktyvus ar pasyvus veiksmažodis, net skyrybos ženklai – visa tai kuria emocinį foną, kuriame jūs „objektyviai” vertinate situaciją.

5. Pakartojimo efektas

Jei apie tą patį dalyką rašoma tris dienas iš eilės, jis atrodo svarbesnis nei tas, apie kurį nerašoma visai. Smegenys veikia paprastai: dažnas = reikšminga. Žiniasklaida tai naudoja – kartais sąmoningai, kartais ne. Bet rezultatas tas pats: jūsų pasaulio žemėlapis atitinka ne realybę, o redakcijų prioritetus.

6. Netikras balansas

„Išgirskime abi puses” – skamba sąžiningai. Bet kai viena pusė yra klimatologų konsensusas, o kita – vienas skeptikas, jų sugretinimas sukuria melagingą įspūdį, kad ginčas apskritai egzistuoja. Tai vadinama false balance – ir tai viena klastingiausių technikų, nes slepiasi po objektyvumo kauke.

7. Skubos kultūra kaip atbukimo įrankis

Naujienos dabar rašomos greičiau nei tikrinama. Pirmiausia – paskelbti, paskui – patikslinti. Šioje tėkmėje žmogus neturi laiko sustoti ir pagalvoti. Jis reaguoja. Piktinasi, džiaugiasi, dalinasi – ir jau ritasi kita banga. Skubos pojūtis neleidžia kritiškai mąstyti, o tai labai patogu tiems, kurie nenori, kad mąstytumėte per ilgai.

Vietoj pabaigos – klausimas, kurį verta užduoti rytoj ryte

Visa tai nereiškia, kad žurnalistai – manipuliatoriai, o žiniasklaida – tamsos jėga. Dauguma žmonių šioje industrijoje dirba sąžiningai ir su tikra misija. Bet sistema, kurioje jie dirba – su savo ekonominiais spaudimais, auditorijos algoritmais ir laiko deficitu – gamina tam tikrus iškraipymus automatiškai, be jokio piktavališkumo.

Klausimas ne tai, ar jums meluoja. Klausimas – kokį pasaulio vaizdą jums siūlo ir ar jūs patys kada nors pasitikrinote, ar jis atitinka realybę. Kitą kartą skaitydami naujienas, sustokite sekundei: kas čia kalba? Kieno balsas neišgirstas? Kokį jausmą šis tekstas nori manyje sukelti? Tai ne paranoja. Tai tiesiog medijų raštingumas – įgūdis, kurio mokykla neišmokė, bet kuris šiandien reikalingas labiau nei bet kada.

Related Post

Kaip Austėja Landsbergienė tapo vienu įtakingiausių balsų Lietuvos viešajame gyvenime

Iš akademinės aplinkos į viešąją erdvę Austėja Landsbergienė nėra tipinis Lietuvos viešojo gyvenimo veikėjas. Ji neišaugo iš politikos ar žurnalistikos – jos kelias prasidėjo nuo psichologijos ir organizacijų valdymo. Būtent tas akademinis pagrindas, susijęs su žmogaus elgesiu, motyvacija ir darbo kultūra, vėliau tapo jos viešojo kalbėjimo stuburu. Kai žmogus kalba ne iš nuomonės, o iš […]

Kaip efektyviai valdyti informacijos srautus ir atrinkti patikimas naujienas skaitmeninėje erdvėje

Skęstame informacijos vandenyse – ar tai tikrai problema? Kiekvieną rytą atsimerkus į akis lekia pranešimai, naujienlaiškiai, socialinių tinklų įrašai, žinių portalų antraštės. Prieš net spėjus išgerti kavą, jau esi bombarduojamas šimtais informacijos fragmentų. Kai kurie žmonės tai vadina informacijos amžiumi, kiti – informacijos perviršiu. Tiesą sakant, abu apibrėžimai yra teisingi, tik žiūrima iš skirtingų kampų. […]

Kaip Austėja Landsbergytė-Beresnevičienė tapo Lietuvos bitininkystės ambasadore: nuo senovinių tradicijų iki šiuolaikinių avilių

Pavardė, kuri įpareigoja Austėja Landsbergytė-Beresnevičienė – vardas, kuris Lietuvoje skamba ne tik dėl garsios pavardės, bet ir dėl to, ką ši moteris nuveikė bitininkystės srityje. Ji yra etnologė, tyrinėjusi senovines lietuvių bičių kulto tradicijas, ir kartu praktikė, kuri šias tradicijas bandė perkelti į šiuolaikinį kontekstą. Tai nėra paprasta akademikė, kuri skaito paskaitas ir rašo straipsnius […]