Kai pirmąkart išgirdau, kad žmonės rašo Austėjai klausimus – ne gydytojui, ne psichologui, o tiesiog… Austėjai – pagalvojau, kad tai bus dar vienas trumpalaikis internetinis reiškinys. Praėjo mėnuo. Laiškų skaičius nemažėja, o atsakymai, kuriuos ji renkasi duoti, dažnai nustebina labiau nei patys klausimai.
Nusprendžiau surinkti penkiolika iš jų. Ne todėl, kad jie universalūs ar teisingi visiems – greičiau todėl, kad kiekvienas savaip įkando į kažką, ką mes patys bijome ištarti garsiai.
Apie tai, kas skauda tyliai
Pirmasis klausimas buvo paprastas: „Kodėl man taip sunku būti laimingam, kai objektyviai viskas gerai?“ Austėja atsakė ne apie dėkingumą ar pozityvų mąstymą, kaip būtų tikėtasi. Ji parašė, kad laimė nėra būsena, kurią pasieki ir joje pasiliki – tai daugiau panašu į orą. Kartais lyja net ir tada, kai nieko blogo neatsitiko. Ir kad reikalauti iš savęs nuolatinės saulės yra tas pats, kaip pykti ant dangaus.
Antras klausimas – apie draugystę, kuri baigėsi be jokio konflikto, tiesiog išnyko. Žmogus klausė, ar normalu jausti gedulą dėl to, kas neturėjo aiškaus pabaigos taško. Austėjos atsakymas nustebino savo trumpumu: „Gedi ne žmogaus, o versijos savęs, kuri egzistavo tik šalia jo.“
Kai klausimai apie darbą virsta klausimais apie save
Įdomu, kiek daug klausimų buvo užmaskuoti po karjeros ar pinigų tema, nors iš tikrųjų kalbėjo apie kažką kitą. Viena moteris klausė, ar verta keisti profesiją būnant keturiasdešimt penkerių. Austėja neatsakė nei „taip“, nei „ne“ – ji paklausė atgal, ar moteris bijo pralaimėti, ar bijo sužinoti, kad visą laiką galėjo daryti kitaip. Skirtumas, pasak jos, esminis.
Kitas skaitytojas rašė apie nuolatinį jausmą, kad kiti dirba mažiau, o gauna daugiau. Čia atsakymas buvo beveik šiurkštus: „Tu lygini savo užkulisius su kitų scena. Niekas nerodo repeticijų.“
Buvo ir klausimas apie tai, ar tinginystė – tai charakterio bruožas, ar simptomas. Austėja atsakė, kad dažniausiai tinginystė yra tiesiog nuovargio, kuris neturėjo kur pasidėti, kaukė. Ir kad žmonės, vadinantys save tinginiais, dažnai yra tie patys, kurie per ilgai dirbo be poilsio ir dabar bijo net pailsėti, nes tai atrodo kaip pasidavimas.
Meilė, kurios niekas neprašė paaiškinti taip tiesiai
Keli klausimai buvo apie santykius, ir čia Austėja rodėsi mažiausiai linkusi guosti. Vienas skaitytojas norėjo žinoti, kodėl vis pritraukia tuos pačius „netinkamus“ partnerius. Atsakymas: „Nes tu ieškai ne meilės, o pažįstamo jausmo. O pažįstamas jausmas dažniausiai kilęs iš vaikystės, ne iš to, kas tau gera.“
Kitas klausimas – ar galima mylėti du žmones vienu metu. Užuot moralizavusi, Austėja parašė, kad širdis nesuvokia matematikos taip, kaip mes norėtume. Bet gyvenimas – suvokia. Ir kažkuriuo momentu teks pasirinkti ne tarp žmonių, o tarp to, koks žmogus nori būti pats.
Buvo ir toks: „Kaip suprasti, kad myliu iš tikrųjų, o ne iš baimės likti vienam?“ Atsakymas trumpas, bet įsiminė: „Baimė kalba apie tai, ko netekus. Meilė – apie tai, su kuo esi.“
Klausimai, kuriuos užduoda tik naktį
Yra grupė klausimų, kuriuos, matyt, rašo apie antrą ar trečią valandą nakties, kai mintys neturi kur dingti. Vienas iš jų – „Ar aš esu bloga motina, jei kartais noriu pabėgti?“ Austėja atsakė, kad noras pabėgti nėra meilės priešybė – tai nuovargio kalba. Ir kad geros motinos irgi svajoja apie tylų kambarį be nieko, kam reikia jų dėmesio.
Kitas – apie tėvo mirtį prieš dešimt metų ir vis dar neatslūgstantį pyktį. Čia Austėja nesistengė paguosti greitai. Ji parašė, kad gedulas neturi termino galiojimo, ir kad pyktis ant mirusiojo yra visiškai teisėta emocija, apie kurią niekas nekalba, nes ji atrodo neteisinga.
Buvo ir klausimas apie tai, ar normalu bijoti sėkmės labiau nei nesėkmės. Atsakymas priminė, kad nesėkmė mums pažįstama – žinome, kaip su ja gyventi. Sėkmė reikalauja tapti kažkuo naujesniu, o tai visada gąsdina labiau nei nuosmukis, nes ten laukia nežinia.
Trys klausimai, kurių niekas nesitikėjo
Kažkas paklausė, ar Austėja pati kada nors klysta atsakydama. Ji sutiko, kad taip – ir pridūrė, kad kartais atsako ne tam žmogui, kuris parašė, o sau pačiai prieš dešimt metų, kai reikėjo panašaus atsakymo ir nebuvo kam paklausti.
Kitas klausimas buvo beveik filosofinis: „Ar mes iš tikrųjų keičiamės, ar tik geriau slepiame tuos pačius trūkumus?“ Atsakymas nuskambėjo kaip nedidelis smūgis: dažniausiai – antra. Bet retkarčiais, kai skausmas pakankamai stiprus, žmogus tikrai keičiasi. Klausimas tik, ar verta laukti tokio skausmo.
O paskutinis, penkioliktasis, buvo paprasčiausias iš visų: „Kodėl gyvenimas toks sunkus?“ Austėja neatsakė filosofiškai. Ji parašė vieną sakinį: „Nes niekas tavęs nemokė, kad jis toks ir turi būti.“
Vietoj taško – trys žodžiai, kuriuos verta pasilikti
Skaitydamas visus penkiolika atsakymų iš eilės, pastebi keistą dėsningumą – Austėja niekada neduoda paguodos ten, kur reikia tiesos, ir niekada nesiūlo tiesos ten, kur žmogui tiesiog reikia, kad kažkas paklaustų „kaip tu?“ ir palauktų atsakymo. Galbūt būtent tame ir slypi visa jos „žinojimo“ paslaptis – ne enciklopedinės žinios, o gebėjimas atskirti, ko iš tikrųjų klausia žmogus po tais žodžiais, kuriuos parašė.
Jei ir yra kažkas bendro tarp visų penkiolikos istorijų, tai štai kas: dauguma klausimų, atrodytų, apie kitus žmones, darbą ar meilę, iš tikrųjų buvo apie tą patį – kaip išgyventi su savimi, kai niekas nemato. Ir gal Austėja tik atspindi tai, ką kiekvienas iš mūsų jau žino, bet bijo pasakyti garsiai pirmas.
