Informacijos poplūdis: kodėl vien skaityti nebepakanka
Kiekvieną rytą atsiverčiu kompiuterį ir jaučiuosi tarsi stovėčiau prie ugnies gaislo žarnos – informacijos srautas tiesiog nebesuvaldomas. Tūkstančiai straipsnių, šimtai pranešimų, dešimtys naujienlaiškių. Ir tai tik per pirmąsias dvi valandas. Skamba pažįstamai?
Problema ta, kad šiuolaikiniame profesiniame pasaulyje nebūti informuotam reiškia atsilikti. Tačiau bandymas perskaityti viską prilygsta savižudybei – nei laiko, nei proto užteks. Dirbu technologijų srityje jau dešimt metų ir mačiau, kaip kolegos skęsta informacijoje, vietoj to kad ja naudotųsi. Matau, kaip žmonės prenumeruoja dešimtis naujienlaiškių, kuriuos niekada neskaito, seka šimtus Twitter paskyrų, kurių įrašai tiesiog praskrieja pro akis.
Tikroji problema nėra informacijos trūkumas – ji yra jos perteklius be jokios sistemos. Ir čia prasideda tikrasis darbas: ne skaityti daugiau, o skaityti protingiau. Ne sekti viską, o sekti tai, kas svarbu. Ne kaupti žinias, o jas filtruoti, analizuoti ir pritaikyti praktikoje.
Nuo chaoso link sistemos: kaip sukurti savo informacijos ekosistemą
Prieš trejus metus visiškai perkroviau savo požiūrį į naujienų sekimą. Ne todėl, kad turėjau daug laiko eksperimentams, o priešingai – todėl, kad jo neturėjau visiškai. Tuomet dirbau dviejuose projektuose vienu metu, ir supratau: arba sukursiu sistemą, arba paskęsiu.
Pirmasis žingsnis buvo brutalus: ištryniau 90 procentų visų prenumeratų. Skamba drastiškai? Galbūt. Bet pagalvokite: kiek iš tų šaltinių, kuriuos sekate, tikrai suteikia vertės? Kiek kartų per pastarąjį mėnesį perskaitytas straipsnis iš konkretaus šaltinio pakeitė jūsų mąstymą ar padėjo darbe?
Pradėjau nuo paprasto Excel failo. Viename stulpelyje surašiau visus informacijos šaltinius, kuriuos sekiau. Kitame – kiek kartų per mėnesį iš jų ką nors realiai naudingo gavau. Trečiame – kiek laiko vidutiniškai praleidžiu su kiekvienu šaltiniu. Rezultatai buvo šokiruojantys: 80 procentų laiko eikvojo šaltiniai, kurie davė tik 10 procentų vertės.
Tada sukūriau trijų lygių sistemą. Pirmasis lygis – kritiniai šaltiniai. Tai 3-5 šaltiniai, kuriuos skaitau kasdien, nes jie tiesiogiai susiję su mano darbu. Antras lygis – svarbūs šaltiniai. Tai 10-15 šaltinių, kuriuos peržiūriu kartą per savaitę. Trečias lygis – įdomūs šaltiniai. Tai dar 20-30 šaltinių, kuriuos tikrinu tik tada, kai turiu laiko, arba kai ieškau įkvėpimo.
Įrankiai, kurie iš tiesų veikia (ir kaip juos naudoti)
Dabar konkretūs dalykai. RSS skaitytuvai – taip, jie vis dar gyvi ir puikiai veikia. Naudoju Feedly jau penkerius metus. Kodėl? Nes galiu viską organizuoti į kategorijas, nustatyti prioritetus, filtruoti pagal raktinius žodžius. Rytinė rutina: 15 minučių su Feedly, peržvelgiu antraštes, pažymiu 5-7 straipsnius vėlesniam skaitymui.
Pocket – mano antrasis geriausias draugas. Visos tos pažymėtos medžiagos keliauja čia. Svarbu: ne tam, kad sukurtumėte skaitymų kapines (pas mane jų buvo per 500 straipsnių, kol nesupratau, kad taip neveikia), o tam, kad turėtumėte kuratorinę kolekciją. Kas savaitę peržiūriu Pocket, ištrinų tai, kas nebeatrodo aktualu, o likusius straipsnius skaitau kelionėje ar laukdamas.
Twitter – čia reikia disciplinos. Sukūriau atskirus sąrašus skirtingoms temoms: „Technologijos”, „Dizainas”, „Verslas”, „Įkvėpimas”. Nesekiu bendro feed’o – tai gryna beprotybė. Vietoj to, rytais patikrinu vieną sąrašą, vakare – kitą. Kiekvieną mėnesį peržiūriu, kas iš sekamų žmonių tikrai teikia vertę.
Google Alerts – neįvertintas įrankis. Nusistatau įspėjimus specifinėms temoms, konkurentų pavadinimams, pramonės terminams. Gaunami rezultatai nebūna tobuli, bet kartais užkliūva perlai, kurių kitaip nebūčiau radęs.
Slack kanalai ir Discord serveriai – čia vyksta tikros diskusijos. Ne viską galima rasti straipsniuose; kartais vertingiausia informacija – tai ką žmonės aptarinėja realiu laiku. Esu keliose profesinėse bendruomenėse, kur ekspertai dalijasi įžvalgomis dar prieš jas paversdami straipsniais.
Filtravimo menas: kaip atskirti grūdus nuo pelų
Štai kur prasideda tikrasis darbas. Turėti šaltinius – tai tik pusė mūšio. Kita pusė – mokėti greitai nuspręsti, kas verta dėmesio, o kas ne.
Išsivysčiau „30 sekundžių taisyklę”. Perskaitau antraštę ir pirmąjį pastraipą. Per 30 sekundžių turiu nuspręsti: ar tai aktualu man dabar? Ar tai pakeis kaip galvoju ar dirbu? Ar galiu tai pritaikyti praktikoje? Jei bent į vieną atsakymas „taip” – skaitau toliau. Jei ne – einu prie kito.
Antraštės gali būti apgaulingos. Išmokau ignoruoti clickbait signalus: „Jūs netikėsite…”, „Revoliucija…”, „Visiems reikia žinoti…”. Vietoj to ieškau specifikos: konkrečių skaičių, metodologijų, atvejų studijų. Straipsnis pavadinimu „Kaip padidinom konversiją 23% pakeisdami tris elementus” yra daug vertingesnis už „Neįtikėtini konversijos didinimo būdai”.
Šaltinio patikimumas – dar vienas filtras. Ar autorius turi realios patirties toje srityje? Ar jis cituoja šaltinius? Ar pateikia duomenis? Internete pilna „ekspertų”, kurie perpasakoja kitų mintis. Ieškau pirminių šaltinių – žmonių, kurie patys daro, eksperimentuoja, kuria.
Dar vienas triukas: seku ne tik savo siauros specializacijos naujienas, bet ir gretimų sričių. Dirbu produktų valdyme, bet skaitau apie dizainą, programavimą, rinkodarą. Geriausi įžvalgos dažnai ateina iš netikėtų vietų. Kartą straipsnis apie restoranų virtuvių organizavimą padėjo man pertvarkyti komandos darbo procesus.
Analizė, ne vien skaitymas: kaip išgauti maksimalią vertę
Skaityti – tai tik pradžia. Tikroji vertė atsiranda, kai pradedi analizuoti, jungti taškus, ieškoti modelių.
Turiu paprastą sistemą užrašams. Naudoju Notion, bet tiktų ir paprasta užrašų knygelė. Svarbu ne įrankis, o principas. Kai skaitau kažką vertingo, užsirašau ne viską, o tik tai, kas man asmeniškai aktualu. Ir svarbiausia – pridedau savo mintis: kaip tai galėčiau pritaikyti? Su kuo tai susiję iš to, ką jau žinau? Ar tai patvirtina ar paneigia mano ankstesnes nuostatas?
Kas savaitę skiriu pusvalandį „analizės sesijai”. Peržiūriu, ką skaičiau per savaitę. Ieškau temų, kurios kartojasi – tai signalai, kad kažkas svarbu vyksta pramonėje. Jei trys skirtingi šaltiniai per savaitę rašo apie tą pačią tendenciją, tai ne sutapimas – tai signalas, į kurį reikia atkreipti dėmesį.
Kartais darau tai, ką vadinu „priešingų nuomonių paieška”. Jei skaičiau straipsnį, kuris teigia vieną dalyką, tyčia ieškau straipsnių, kurie teigia priešingai. Tai padeda išvengti echo chamber efekto ir formuoti subalansuotą požiūrį. Tikrovė retai būna juoda ar balta – ji pilka, ir geriausias supratimas ateina iš skirtingų perspektyvų.
Nuo teorijos link praktikos: kaip pritaikyti tai, ką sužinojai
Didžiausia klaida, kurią mačiau (ir pats dariau) – kaupti žinias, bet jų nenaudoti. Tai kaip turėti pilną įrankių dėžę, bet niekada nieko netaisyti.
Įvedžiau „vienos idėjos per savaitę” taisyklę. Kas savaitę pasirenku vieną dalyką, kurį perskaičiau, ir bandau jį pritaikyti praktikoje. Gal tai naujas būdas organizuoti susirinkimus. Gal nauja komunikacijos technika. Gal naujas įrankis darbo procesams optimizuoti. Svarbu ne tai, kad būtų kažkas grandiozinio, o tai, kad būtų praktinis pritaikymas.
Dalinuosi su komanda. Kas antrą savaitę turime 15 minučių „įžvalgų sesiją”. Kiekvienas pasidalina vienu įdomiu dalyku, kurį sužinojo. Tai ne tik skatina mokytis, bet ir padeda visiems būti informuotiems. Be to, kai žinai, kad turėsi kažkuo pasidalinti, skaitai atidžiau ir kritiškai.
Eksperimentuoju mažais žingsneliais. Nesistengiu iš karto įdiegti radikalių pokyčių. Jei skaičiau apie naują projektų valdymo metodologiją, nebandau iš karto pakeisti visos komandos darbo būdo. Vietoj to, išbandau vieną ar du elementus mažame projekte. Žiūriu, kaip veikia. Derinu pagal kontekstą. Tik tada, jei matau rezultatus, plečiu toliau.
Bendruomenė ir tinklaveika: kodėl svarbu ne tik skaityti, bet ir diskutuoti
Vienas dalykas, kurio niekaip negalima pakeisti automatizuotomis sistemomis – tai gyvi pokalbiai su kitais profesionalais. Informacija iš straipsnių yra vertinga, bet diskusijos su žmonėmis, kurie dirba toje pačioje srityje, suteikia konteksto, niuansų, praktinių patirčių.
Esu keliose LinkedIn grupėse, kur aktyviai dalyvauju diskusijose. Ne tiesiog skaitau, bet ir komentuoju, užduodu klausimus, dalinuosi savo patirtimi. Tai ne tik padeda geriau suprasti temas, bet ir kuria ryšius su kitais profesionalais. Daugiau nei kartą gavau vertingų įžvalgų iš atsitiktinių pokalbių komentaruose.
Lankausi konferencijose ir meetup’uose – ne tik dėl paskaitų (nors jos irgi svarbios), bet dėl pokalbių pertraukų metu. Ten sužinai dalykų, kurių niekas nerašo straipsniuose: kas iš tiesų veikia praktikoje, kokie iššūkiai realūs, kokios klaidos dažniausios. Tai informacija, kurią gauni tik iš tiesioginės patirties.
Turiu nedidelę grupę „profesinių draugų” – 4-5 žmonių iš panašių sričių, su kuriais kas mėnesį susitinkame virtualiai kavai. Dalijamės, ką įdomaus skaičiau, kokius iššūkius sprendžiame, kokias tendencijas matome. Tai tarsi asmeninis advisory board, tik neoficialus ir draugiškas.
Kada sustoti ir kaip išvengti perdegimo
Čia turiu prisipažinti: buvau užsikrėtęs FOMO (fear of missing out) sindromo. Jausdavausi, kad jei neperskaičiau kažko, atsiliekau. Jei praleisdavau svarbų straipsnį, kažkaip tapau mažiau profesionalus. Tai baigėsi tuo, kad pradėjau skirti vis daugiau laiko naujienų sekimui ir vis mažiau – tikram darbui.
Atsigavimas atėjo, kai supratau paprastą tiesą: jūs niekada negalėsite perskaityti visko. Niekada. Ir tai visiškai normalu. Svarbu ne kiekis, o kokybė. Geriau gerai suprasti 10 dalykų, nei paviršutiniškai žinoti 100.
Nusistatau laiko limitus. Rytais – 30 minučių naujienoms. Pietų pertraukoje – 15 minučių. Vakare – dar 20 minučių, jei turiu laiko ir noro. Iš viso apie valandą per dieną. Tai gali atrodyti mažai, bet su tinkama sistema to pakanka, kad būčiau gerai informuotas.
Darau „informacijos detoksą”. Kartą per kelis mėnesius išjungiu visas naujienas savaitei. Jokių straipsnių, jokių naujienlaiškių, jokio Twitter. Tiesiog dirbau savo darbą, mąstau savo mintis. Ir žinote ką? Pasaulis nesugriuvo. Nieko kritinio nepraleisdau. Grįžęs jaučiausi atsinaujinęs ir su šviežiu požiūriu.
Svarbu pripažinti, kad kartais informacijos sekimas tampa prokrastinacija. Jaučiamės produktyvūs, nes „mokomes”, bet iš tiesų vengiame sunkaus darbo. Kai pagaunu save skaitant penktą straipsnį iš eilės, sustoju ir klausiu: ar aš mokaus, ar vengu kažko kito? Atsakymas dažnai būna nepatogus, bet sąžiningas.
Kai informacija tampa strateginiu pranašumu
Praėjo jau keli metai, kai pradėjau sistemingai tvarkyti savo informacijos srautus. Rezultatai? Jaučiuosi labiau kontroliuojantis, o ne kontroliuojamas. Turiu aiškų supratimą, kas vyksta mano srityje, bet nejaučiu to begalinio spaudimo viską žinoti.
Komandoje tapau žmogumi, pas kurį ateina klausti: „Ar girdėjai apie…?”, „Ką manai apie…?”. Ne todėl, kad žinočiau viską, bet todėl, kad turiu sistemą, kaip greitai rasti ir įvertinti informaciją. Tai tapo strateginiu pranašumu – gebėjimas greitai orientuotis informacijos sraute, atskirti svarbius signalus nuo triukšmo.
Svarbiausia pamoka: informacijos sekimas nėra pasyvus procesas. Tai aktyvus, strateginis sprendimas, kaip formuojate savo profesinę kompetenciją. Kiekvienas pasirinktas šaltinis, kiekvienas perskaitytas straipsnis, kiekviena pritaikyta idėja – tai investicija į save. Ir kaip ir su bet kokia investicija, reikia būti protingam, selektyviam ir orientuotam į ilgalaikę vertę.
Taip kad pradėkite nuo mažo. Išvalykite savo prenumeratas. Sukurkite paprastą sistemą. Skirkite konkretų laiką. Pritaikykite bent vieną dalyką praktikoje. Ir atminkite: tikslas nėra žinoti viską, o žinoti tai, kas svarbu jums ir jūsų karjerai. Likusį triukšmą drąsiai ignoruokite – jis vis tiek nepadės jums tapti geresniu profesionalu.
