Tas jausmas, kai kažkas kalba ir kalba, bet sako nieko
Turbūt kiekvienas esame sėdėję prie stalo su žmogumi, kuris su tokiu pasitikėjimu aiškina apie kvantinę fiziką, Europos ekonomiką ar teisinę sistemą, kad net pradedi abejoti savimi. O paskui paaiškėja – jis tiesiog perskaitė vieną straipsnį prieš trejus metus. Tai ne atsitiktinumas. Tai Dunning-Kruger efektas gyvai.
Kas iš tikrųjų vyksta galvoje
1999 metais psichologai Davidas Dunningas ir Justinas Krugeris atliko tyrimą, kuris pakeitė tai, kaip mes suprantame savęs vertinimą. Jų atradimas buvo paprastas, bet šokiruojantis: žmonės, kurie kažkurioje srityje žino mažiausiai, dažniausiai mano, kad žino daugiausiai. Ir atvirkščiai – tikri ekspertai dažnai abejoja savimi ir vertina savo žinias kukliau.
Kodėl taip atsitinka? Nes norint suprasti, ko nežinai, reikia pakankamai žinoti, kad apskritai pastebėtum tas spragas. Žmogus, kuris tik pradeda mokytis šachmatų, nežino, kad egzistuoja dešimtys atidarymo strategijų – jis tiesiog stumdo figūras ir galvoja, kad žaidžia gerai.
Kasdieniai pokalbiai kaip psichologinis poligonas
Šis efektas labiausiai matomas būtent kasdieniuose pokalbiuose – ne mokslinėse konferencijose, o virtuvėje, socialiniuose tinkluose, darbo susirinkimuose. Ir čia jis daro tikrą žalą.
Kai žmogus su minimaliu supratimu kalba maksimaliu pasitikėjimu, jis užima visą oro erdvę. Tie, kurie iš tikrųjų supranta temą, dažnai tyliai sėdi šone – nes jie žino, kiek dar yra niuansų, išimčių, neaiškumų. Jie nenori kalbėti neapdairiai. Tuo tarpu „ekspertas iš YouTube” jau sprendžia, kaip reikėtų tvarkyti valstybės finansus.
Ir čia yra tikra ironija: kompetencija dažnai atrodo kaip dvejonė, o nekompetencija – kaip tvirtumas. Mes instinktyviai pasitikime tais, kurie kalba ryžtingai. Evoliuciškai tai turėjo prasmę – gentyje reikėjo lyderių, kurie veikia greitai. Bet šiuolaikiniame pasaulyje tai mus reguliariai apgauna.
Ar mes patys tokie?
Čia ateina nepatogi dalis. Nes Dunning-Kruger efektas nėra apie kitus žmones. Jis yra apie mus visus. Kiekvienas turime sritį, kurioje esame tas „viską žinantis” žmogus. Gal tai mityba, gal santykių psichologija, gal politika.
Geras testas sau: ar galiu lengvai įvardinti tris stiprius argumentus prieš savo poziciją? Jei ne – galbūt tema žinoma ne taip gerai, kaip atrodo. Tikri žinovai paprastai gali puikiai paaiškinti priešingą pusę, nes jie studijavo visą klausimą, o ne tik tą dalį, kuri patvirtina jų nuomonę.
Kai žinojimas tampa nuolankumu
Gražiausia šios istorijos dalis yra tai, kad iš Dunning-Kruger efekto galima išeiti – ir tai yra tikras intelektualinis brendimas. Kuo giliau žmogus neria į bet kurią sritį, tuo labiau jis supranta, kiek dar yra nežinoma. Mokslininkai, filosofai, tikri meistrai savo srityje – jie visi kalba su tam tikru atsargumu, nes žino, kaip lengva suklysti.
Tai nereiškia, kad reikia visada tylėti ar niekada neturėti nuomonės. Tai reiškia kažką daug įdomesnio: mokytis mėgautis klausimu „o gal aš čia klystu?”. Tas klausimas nėra silpnybė – jis yra vienas galingiausių intelektualinių įrankių, kuriuos turime. Ir kitą kartą, kai kažkas prie stalo kalbės su absoliučiu tikrumu apie viską iš karto – galbūt verta šypstelėti ir pagalvoti, kad tylintis šalia jo žmogus galbūt žino kur kas daugiau. Tiesiog per daug, kad kalbėtų taip paprastai.
