Šiandien mūsų saulutei Gertrūdėlei – dveji. Jau, kaip sakant, didelė mergaitė! Vakar sėdžiu ją apsikabinusi ir klausiu: tu mano mažylė? O ji: ne! Tai buvo pirmas kartas, kai ji taip sureagavo, kai aš sakau, kad ji – mano mažylė. Anksčiau visada sakydavo: teiiiiip

Gertrūda tik patvirtino tai, ką supratome su Morta: kiekvienas vaikas yra nepakartojamas…nors tu ką! Ir nors aplinka labai veikia žmogaus gyvenimą, tačiau neįtikėtinai daug tas žmogus ir atsineša. Be jokios abejonės, Gertrūdos gyvenimui darys įtaką tai, kad ji – jaunylė, kad ji turi du vyresnius brolius ir vieną vyresnę sesę ir pan., bet aš visada prisiminsiu, kaip jie visi juokdavosi iš visko, ką ji padarydavo neleistino.

Įsivaizduokite: yra vienturtis, kuris, pavyzdžiui, nusprendžia mėtyti daiktus nuo stalo. Ką daro tėvai? Parodo, kad nenorėtų, jog vaikas taip darytų, ar ne? Gertrūdėlės atveju yra taip: du tėvai rodo, jog nenorėtų, kad vaikas taip darytų, o TRIMS žmonėms (kurie, beje, yra ir didžiuliai sektini herojai ) tai atrodo laaaaaabai juokinga (nors kartais tą juoką ir bando nuslėpti). Žodžiu, ji auga aplinkoje, kur vaikų namuose – dauguma. O ji – tas vaikas, kuris sulaukia daugiausiai palaikymo, nes dažniausiai yra šešios + keturios rankos, kurios gali padėti.

Be to, su Gertrūda niekas nekonfliktuoja. Morta, galima sakyti, VIS DAR nėra rimtai susipykusi su Gertrūda. Ji gali pakelti balsą arba apsisukus išeiti, bet nėra nei stūmus, nei kaip nors kitaip užgavus Gertrūdos. Berniukams Gertrūda – per maža, kad su ja galima būtų pyktis. Ir jeigu Vilhelmas su Morta susipyksta (tarp jų – beveik treji), tai su Gertrūda jau (dar?) ne. Niekas nekonfliktuoja, bet…visi žaidžia. Gertrūda tiesiog dievina Mortulę, nes ji taip gražiai, kantriai ir rūpestingai su ja žaidžia, kad man tiesiog širdis dainuoja. Žinoma, kartais Gertrūda, pavyzdžiui, nenori būti šuniuku ir bando išsisukti, bet dažniausiai žaidžia viską, ką Morta pasiūlo. O tvirto ir vadovauti mėgstančio charakterio Mortai tokia adoracija – kaip medus.

Gertrūda auga mums ją mintyse lyginant su kitais vaikais…tokia pati švelnutė kaip VIlhelmas, tokia pati laipūnė ir lakstūnė kaip Augustas, lygiai taip pat dievinanti techniką kaip Augustas (net Morta kartais jos paprašo, kad viską sujungtų!), išmokusi iš sesės daugybę apžavėjimo triukų, bet tuo pačiu tokia atsipalaidavusi, kokio vaiko dar neturėjome! Vilhelmas buvo maminukas, tačiau ji – dar didesnė maminukė. Jau kaip supyks, kai man reikia išeiti! O jos bučiniai…yra kažkas dieviško. Ji vis užsiropščia ant kelių ir bučiuoja, bučiuoja… Mielumas neišpasakytas…

Kokia dar mūsų dvimetukė? Užsispyrusi. Savarankiška. Tik ką pradėjusi kalbėti taip, kad galima būtų registruoti kalbėjimo pradžią. Pradeda kalbėti dviem kalbom, tačiau dominuojanti – lietuvių. Siaubingai nemėgsta maudytis duše/vonioje, bet nepaprastai mėgsta vandens telkiniuose. Jeigu surišu plaukus, dažniausiai viską išplėšia. Daug šypsosi. Dainuoja. Nustebome, nes vieną dieną mašinoje užtraukė: “epi tu jū, epi tu jū” (happy (birthday) to you). Kai susitinka brolius/sesę/tėtį/mane ir kitus artimus žmones, visada bėga į glėbį…ir taip nepaprastai, nepaprastai ištirpdo apsivydama kaklą savo putliomis rankutėmis. Kai išlydėjome tėtį į Belgiją, man nubėgo kelios ašaros. Ji, tai pamačiusi, suėmė mano veidą savo rankutėmis ir klausia: Mama? Gejai? (Gerai?) Gejai? Ir tooooks rūpestis jos akutėse… Į ją žiūrėdama aš visada iki skausmo pajaučiu, kaip vis dėlto ilgėsiuos jos mažų basų kojyčių šlepsėjimo per grindis, kaip su ilgesiu žiūrėsiu į sienas be jos pirštukų atspaudų, nes dabar per ją aš tarsi išgyvenu ir kitų trijų vaikų kūdikystę: prisimenu, kokie jie buvo, ką jie darė. Atrodo, vienas mažylis, tačiau leidžia dar kartą išgyventi keturis… Dovana, ne kitaip… Ir nors viena mano pusė jau kaip ir laukia tos dienos, kai visi vaikai bus gerokai ūgtelėję ir jau su mažiausiu, o ne vyriausiu diskutuosime apie kapitoną Bladą, tačiau iš tiesų tai nepaprastai džiaugiuosi šia galimybe prisiliesti prie to, ką manau esant gražiausia – ankstyvosios vaikystės. Ir Gertrūda – labiau nei be kuris kitas vaikas – padeda be galo be krašto tuo džiaugtis, nes jau esu supratusi, kokia ta vaikystė laikina. Ir kaip negalima jos skubinti. Kaip reikia žiūrėti į miegantį mažylį ir gerti tą vaizdą visa savo esybę, kad po to, kai jau bus didelis ir išves iš kantrybės, tarsi kokią mantrą matytum prieš savo akis tą vaizdą, kai, atrodė, gali devynias upes perplaukti ir devynis kalnus basa perlipti, kad tik tas vaikelis būtų sveikas ir laimingas. Nes iš esmės juk kiekvienas suaugęs turi savyje tą mieliausią pasaulyje tvarinį – tik reikia mokėti jį pamatyti…

Labai norėjome su Gertrūdėle gimtadienį atšvęsti prieš išvažiuojant tėveliui, todėl pasikvietėme keletą artimiausių draugų šeimynų į mano tėvų sodybą. Gimtadienio tema – katinukai, mat Gertrūdai labai patinka katytės. Spalvą šiemet pasirinkome geltoną ir taip apsirengti pakvietėme ir visus svečius. Žodžiu, geltonai oranžiniai katinukai! (Pernai tema buvo boružėlės, o spalva – raudona).

Tačiau…visus planus sujaukė tai, kad Gertrūdėlei pakilo temperatūra. Teko atšaukti visus draugus ir į sodybą važiavome vien todėl, kad pabėgtumėme nuo miesto karščio. Be to, kadangi tortas buvo užsakytas, tai jį reikėjo pasiimti. Na, ir šiaip jau buvome susiruošę… Kadangi kaži ar pavyks vėl visus sukviesti (nes vieni atostogauja vieną savaitę, kiti – kitą, be to, ir mums tų savaičių jau nedaug likę), tai, galima sakyti, Gertrūdėlės gimtadienis buvo labai ramus ir idiliškas.

Mėgiamiausia Augusto drebulė. Ji yra prie lauko stalo, ten dažnai sėdi mano mama, tai taip ir kalbasi: Augustas medyje, o mama – ant kėdės Pernai krisdamas iš tos drebulės Augustas prasiskėlė galvą, teko “lopyti”, tačiau meilė drebulei dėl to nė kiek nesumažėjo…

Gertrūdai be galo patinka suptis. Kadangi Morta jau moka suptis pati, tai reikia supti tik mažylę. Taip ir supame visi pasikeisdami…

Šią žaidimų aikštelę bočiai pastatė, kad vaikams sodyboje būtų ką veikti. Ir apskritai visa sodyba yra pritaikyta vaikams, todėl šie neįsivaizduoja vasaros be sodybos…

Mortulė su bočium apžiūri ūkį, ruošia salotas prie grilintos mėsytės:)

Man šioje nuotraukoje nepaprastai įstrigo Vilhelmo žvilgsnis į mano tėtį.

Šilauogės – Gertrūdos uogos. Visų pirma, Gertrūda be galo be krašto mėgsta uogas, jas valgo be sustojimo. Visų antra, šilauogių sezonas trunka vos keletą savaičių, o Gertrūdėlė gimė būtent tada! Ir pernai, ir šiemet per gimtadienį buvo du pagrindiniai akcentai: Bijolos tortas (galima liežuvį praryti!) ir šilauogės…mmmmmm…

Nors Vilhelmas puikiai plaukia, tačiau jam patinka plūduriuoti ir, eidamas į tvenkinį, dažnai ant rankų užsitempia plūdurus. Aras – geras berniukų draugas, beveik kasdien trijulė linksmai išsidūksta. Be to, Augustas gali jį jau net nusivesti į mišką pasivaikščioti, žodžiu, yra ir šios toks autoritetas šiam dideliam šuniui.

Gabrielius kai pradeda kalbėti su tėte, tai nėra galo:)

Morta su baba medituoja…

Morta vis klausė: kada bus Gertrūdos su gimimo diena? Tai mes sakom: gi jau vyksta, mes čia susirinkom, atšvęsim. Morta sako: ne, su gimimo diena bus tada, kai bus TORTAS! Taigi teko traukti tortą PRIEŠ grilių, nes Morta niekaip negalėjo sulaukti. Tortas, žinoma, katytė:)  O jau skanumas… Darėme jogurtinį su bananais ir suvalgėme apsilaižydami.

Mūsų Morta vis dar atsargiai žvelgia į gamtą ir jos teikiamus malonumus (Morta kaži, ar pritartų šio žodžio vartojimui šiame kontekste): nuo kojyčių nusirankioja šapelius, vis vaiko vabzdžius ir mieliau sėdi ant akmens, o ne ant žemės.

Gertrūda – nuolat alkanas vaikas. Vos atsibudus pirmasis žodis būna: VALGYTI:) Na, ir jis kartojamas maždaug kas tris valandas. Valgo mergina viską ir su pasimėgavimu. Tiesa, būna dienų, kai skanėstas gali virsti blehhhhrk (čia toks mūsų vaikų išsireiškimas, kai kažkas nepatinka…niekaip neišgyvendinamas ), bet iš principo tinka viskas ir visada. Kol laukė torto ir griliaus, mergina rado Medeinos keptų sausainių lėkštę: suvalgė likusius sausainius, o po to ir visus trupinėlius.

Morta vilki suknelę, kurią man nunėrė močiutė – mamos mama.

Su tėveliu. Kai grįžome po savaitgalio iš sodybos (Gabrielius jau buvo išskridęs į Belgiją), Gertrūda bėgo iš lifto ir šaukė: “Tiati, jabas!”

O čia – gyva katytė. Jos vardas – Fėja. Mano tėtė taip ją pavadino, nes maža Mortulė vis sakydavo, kad ji – “fėva”. (Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai ne JI, o JIS, bet vardas liko tas pats ) Gertrūda mėgsta it šešėlis sekioti Fėjų, jį paniurkyti ir glostyti. Turiu pripažinti, kad daro tai labai gražiai, ir Fėjus nėra nė karto jos užgavęs (tfutfutfu).

“Pėšiam”

Kukū

Baba padovanojo abiems mergaitėms po vandens leliją iš bočių tvenkinio…

Galų gale valgysime tortą. Tėtė su ketveriuke.

Bengališkos ugnelės ir fejerverkai akimirkai išgąsdino mažąją jubiliatę.

Tačiau pūsti žvakeles – fantastika. Pasiruošiam.

Uždegam žvakeles.

Pučiam.

VALIOOOOO! (Ir tą kartojom daug daug kartų)

Gertrūda vaišina babą savo tortu.

Ir vėl pučiam žvakutes, nors pusės torto jau nelikę

Koks gimtadienis be tikrų taurių ir be tikrų burbuliukų???

DUOKIT DARRRRRR TŲ ŽVAKIŲ PŪSTI:)

Šilauogės…hmmm…gėėėėėris.

ČIA mano tortas. O metai – DU (rodo vieną pirštuką. KOL KAS, nes sesė su ja šia linkme intensyviai dirba ).

Kai suvalgė tiek torto ir tiek šilauogių, kiek norėjo, prasidėjo chemija. Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet mūsiškiai labai mėgsta pažinti tūrio ir erdvės, priežasties ir pasekmės sąvokas viską išbandydami:) (Na, visi vaikai tą mėgsta, bet ne visi turi galimybę…)

Nieko sau. Gertrūda vis pažiūrėdavo į mus ir sako: Matei? Wow!

O kas bus, jei dar prikrausiu ir šilauogių?

Morta iš pradžių labai įtartinai žiūrėjo – jau pamiršusi, kad ir pati taip dar visai neseniai eksperimentuodavo:)

Tačiau netrukus atsipalaidavo ir prisijungė prie sesės.

Po tokių sunkių eksperimentų mažylė užmigo – juk vis dėlto dar net sirgo!

o mes tęsėme vakarėlį prie laužo, visaip stengdamiesi išvengti uodų antpuolio:)

Kitą dieną Gertrūdos pasveikinti atvažiavo ir Medeina su Pauliumi.

Dovanų Gertrūda gavo minkštutėlį Disney asiliuką ir žaislinį telefoną. O jau muzikėlės…na, kodėl negali į tuos telefonus įrašyti, pavyzdžiui, Mocarto arba Vivaldžio? Juokingiausia, kad Gertrūda ne pati klausė, o vis kišo katinui prie ausies, tai taip ir vaikščiojo jį gaudydama po kiemą

Karštą dieną arbūzas – pats tas!

Vaikai labai myli Medeiną ir visada džiaugiasi, kai ji atvažiuoja, kai būna su jais. Tądien dūko su visais, tai vaikai taip įsisiautė, kad po to buvo sunku nuraminti. Smagiausia buvo berniukams, kai jiedu su Pauliumi žaidė su jais futbolą.

Krikštamotė su krikštadukra…

Gimtadienio mergaitė su teta…

Štai toks buvo savaitgalis, kai buvome nusprendę švęsti mažylės gimtadienį. Kadangi galvojome, jog mažoji bus sveika ir bus grupė vaikų, buvau prigalvojusi visokiausių atrakcijų. Jas vis vien aprašysiu, nes juk jau viską buvau susirinkusi, tačiau…gal dar pavyks suburti vaikus? O šiaip turiu pasakyti, kad – nors visai nepatiko, kad Gertrūdai pakilo temperatūra – gimtadienis labai patiko. Nes vaikai gavo mažiau atrakcijų, bet daugiau dėmesio. Ir iš tiesų darė tai, ką norėjo. Ypač jubiliatė. O juk kartais taip yra būtina daryti būtent tai ir tik tai, ką daryti nori! Su antruoju gimtadieniu tave, mylimoji!

Prieš keletą dienų gavau naujienlaikraštį, kuriame perskaičiau, ką specialistai rekomenduoja dovanoti trimečiams. Pagalvojau, kad jei jau yra rekomendacijos trimečiams, tai turėtų būti ir dvimečiams. Ir, žinoma, radau! Taigi – kadangi rytoj mūsų pagrandėlei dveji,  ir man tai aktualu – pasidalinsiu šia informacija

GERIAUSIOS DOVANOS DVIMEČIAMS

1. Žaislinė virtuvė. Šio amžiaus vaikai labai mėgsta atkartoti tai, ką darome mes, suaugusieji, todėl veikla virtuvėje – itin aktualu! Be to, tai skatina kūrybiškumą.

2. Triratukas. Nes dabar pats laikas lavinti vaiko pusiausvyrą ir koordinaciją. Kadangi truratukai neapvirsta, tai net nedrąsūs vaikai gali juos išbandyti.

3. Molbertas. Taip vaikas turės vietą, kurioje galės išlieti savo kūrybinę energiją (ir apsaugos jūsų sienas ir baldus ) Be to, rašymas ant tokios stovinčios lentos moko taisyklingai laikyti riešą ir ranką, o tai svarbu išmokt prieš pradedant rašyti.

4. Dėlionės. Dveji – pats laikas pradėti intensyviai dėlioti dėliones ir lavinti supratimą, kad visuma susideda iš detalių. Kadangi tokio amžiaus vaikai koncentruojasi tik labai trumpam, geriausios delionės – iki 6 detalių (bet, žinoma, yra vaikų, kurie sudėlios ir 20). Labai smagios būna dviejų detalių dėlionės, kai, pavyzdžiui, vienoje detalėje pavaizduota mama, o kitoje – vaikutis. Taip galima kalbėti apie mamas/vaikučius, garsus, kuriuos gyvūnai leidžia ir pan.

5. Minkštas žaisliukas. Reikia pripažinti, kad nė vienas vaikas be jų neužauga. Vieniems jie tampa mylimukais, kitiems – kartais paimamu žaislu, tačiau minkštas kokybiškas žaislas yra neatsiejama vaikystės dalis.

6. Knyga. Knyga – amžina dovana. Mes dabar su Gertrūda atsiverčiame kokią nors knygą, o ji, pasirodo, mūsų draugų vaiko dovanota dar Augustui. Fantastika. Knyga su dedikacija – pati geriausia dovana, kai abejoji, ką dovanoti. Na, bent jau aš taip manau… Nes keturi vaikai džiaugiasi pirmojo vaiko dovana ir, manau, džiaugsis dar daug daugiau. Knyga skatina raštingumą, lavina kalbą. Knyga – net drįsčiau taip teigti – padeda mums būti geresniais tėvais, nes ji skatina mus skirti daugiau laiko vaikui, jį priglausti, suglausti galvas ir pasinerti į fantastinį pasaulį… Antrojo gimtadienio sulaukusiems vis dar geriausios knygos yra kietais puslapiais, su mažai žodelių ir daug iliustracijų

7. Naktipuodis. Dveji yra metas, kai daugelis tėvų nusprendžia atpratinti vaiką nuo sauskelnių. Paklauskite tėvų, ar jie jau nupirkę naktipuodį. Tai – iš tiesų naudinga dovana, jei tokio daikto tėvai dar neturi! Be to, šiais laikais jų būna įvairiausių (galbūt norėsite padovanoti pasilypėjimą su antdangčiu ir pan.).

8. Lėlė. Dvimetukui patinka daryti tai, ką daro suaugusieji, t.y. rūpintis kūdikiu. Be to, įsivaizduojamieji žaidimai moko vaikus mąstyti abstrakčiai, o tai vėliau labai padės ugdymo įstaigoje. Lėlė yra ir puikus būdas iš anksto ruošti vaiką šeimos pagausėjimui.

9. Guašas, akvarelė, modilinas, plastilinas ir pan. Dvimečiai susipažįsta su spalvomis, o koks džiaugsmas jas maišyti ir atrasti vis kitus atspalvius! Kurdami vaikai mokosi priežasties-pasekmės ryšio, lavina kūrybiškumą ir estetinį pasaulio suvokimą.

10. Kostiumai. Šio amžiaus vaikams pradeda patikti persirenginėti, todėl – jei vaikas vienas tokių – galite nelaukti Užgavėnių (Helovyno) ir padovanoti jam nuotaikingą kostiumą! Kostiumai skatina įsivaizduojamuosius žaidimus, lavina kalbą ir vaizduotę.

GERIAUSIOS DOVANOS TRIMEČIAMS

1. Modilino (Play-doh) rinkinys. Įsivaizduojate – vaikai žaidžia modilinu jau daugiau, nei 50 metų??? Jis puikiai lavina smulkiąją motoriką, todėl labai tinkamas ikimokyklinukams. Gimtadieniu geriausia dovanoti ne modiliną, o kokį nors rinkinį: kaip iš modilino daryti maistą, daktaro rinkinį ir pan. Jei vaikui truks (paprastai originalioje dėžutėje modilino būna nedaug), daugiau nupirks tėveliai.

2. Žurnalo prenumerata. O, taip! Treji – ne per anksti. Tiesa, nežinau, kaip LIetuvoje, tačiau ir Belgijoje, ir JAV yra puikių, tinkančių šiam  amžiui žurnalų. O ką jau kalbėti apie tą laukimą…vaikuis bus pirmas, kasdien lekiantis prie pašto dėžutės! O pradėti skaityti juk niekada nėra per anksti.

3. Lauko žaislai. Trimečiai turi labai daug energijos, ir dauguma problemų kyla tada, kai neturi, kur jos išlieti! Bet kuriuo metų laiku yra žaidimų, kuriuos galima žaisti lauke ir kuriems reikia įrangos. Pasirūpinkite, kad vaikas jos turėtų!

4. Rinkiniai darbeliams. Kadangi Lietuvoje ne visi rinkiniai yra kokybiški, galite patys sudaryti tokį rinkinį: nupirkite kosmetinę, į kurią įdėkite klijus, skylamušą, segtuvą, lipnią juostą, sąvaržėlių, žirkles ir pan, o pakuodami dar supakuokite ir kreideles bei įvairaus popieriaus (balto, spalvoto, kartono, krepinio, keletą vokų ir pan.)

5. “Memory” žaidimai. Tai toks žaidimas, kurį žaidžia bent du žaidėjai. Žaidimo dėžutėje – visų kortelių po dvi, jas reikia apversti ir išmaišyti, o jau tada žaidėjai iš eilės atverčia ir ieško poros. Laimi tas, kuris surenka daugiausiai porų. Šis žaidimas tinka trimečiams, nes jie jau moka ilgiau koncentruotis, lavina atmintį, mokosi suprasti tai, kas panašu/skirtinga, mokosi spręsti problemas, laukti savo eilės ir pan. Pradėkite nuo kelių porų ir jų skaičių – vaikui tobulėjant – vis didinkite.

6. Daktaro rinkiniai. Šio amžiaus vaikams atsiranda baimių, o tokie rinkiniai per įsivaizduojamuosius žaidimus padeda jas nugalėti. Be to, taip vaikas mokosi rūpintis kitais. Tik nepamirškite – tegul vaikas gydo ne tik lėles, bet ir jus!

7. Triratis paspirtukas. Judriam trimečiui, kuris jau išlipo iš vežimėlio, tačiau dar nelabai mėgsta eiti, pats tas! Jis lavina stambiąją motoriką, yra stabilus, saugus bei padeda greičiau nueiti ten, kur norima.

8. Lėlių namelis. Skatina įsivaizduojamuosius žaidimus, vaikas jaučiasi atsakingas už tai, kas vyksta JO namuose.

9. Grindų dėlionės. Trimečiai – su kuriais dėlionės yra dažnai dėliojamos – yra tiesiog jų ekspertai. Be to, jie jau moka būti atkaklūs ir džiaugiasi, kai yra už tai pagiriami. Didelės detalės, judėjimas didelėje erdvėje lavina ir smulkiąją, ir stambiąją motoriką, be to, vaikui labai smagu matyti tokį didelį savo kūrinį.

10. Aktualios knygos. Šiame amžiuje labai svarbios knygos apie socializaciją, apie negerų įpročių (kandžiojimosi, mušimosi) atsikratymą. Šios knygos padės vaikams suprasti kitų jausmus, skatins jų empatiją. Lietuvoje, deja, tokių knygų yra labai mažai, tačiau pasitelkite į pagalbą amazon.uk.com, siųskitės angliškai ir…skaitykite vaikui lietuviškai! Ne tik vaikas įgaus naudingų gebėjimų ir įgūdžių, bet ir jūs tobulėsite!

11. Namelis. Galite nupirkti žaislinį. Galite pastatyti didelę kartono dėžę. Galite pastatyti palapinę. Tačiau visiems vaikams patinka gabalėlis savos erdvės.

O KOKIOS GAUTOS DOVANOS JŪSŲ VAIKAMS BUVO ĮDOMIAUSIOS (jei prisimenate, paminėkite, kokio amžiaus buvo vaikas, kai ją gavo)? BE TO, GAL JUMS ATRODO, KAD KAŽKAS TIKRAI LIKO NEPAMINĖTA? PASIDALINKITE!

Nuotrauka: Play Kitchen by kumari_kt

Pagal parents.com rekomendacijas.

Vakar parvažiavome namo po smagaus Vincento gimtadienio, tad labai norisi apie jį papasakoti, kol įspūdžiai “neišgaravo”

Vincentulio gimtadienį šventėme dideliame senelių kieme ir su didele baime palydėdavome kiekvieną tamsesnį debesėlį, nes labai nesinorėjo, kad prapliupęs lietus nutrauktų linksmybes.

Kadangi Vincento gimtadienis buvo per pastarąsias ilgąsias išeigines, tad, nors net keletą kartų vis keitėme šventės valandą, iki paskutinės minutės nežinojome kiek mažųjų svečių sulauksime, nes beveik visi buvo kur nors išvykę, kai tieeeek laisvadienių. Tad laukėme svečių ir ruošiau žaidimus vis bandydama nuspėti kiek dalyvių bus.

Kai susirinko svečiai ir kurį laiką tevai pasidžiaugė dovanų konstravimu, o vaikai žaidimu, prasidėjo programėlė. Pasikviečiau vaikučius į ratelį ir papasakojau, kad, šio gimtadienio metu, mūsų laukia kelios užduotys ir, jeigu jas įvykdysime, “atplasnos” staigmenos.

Pirmos užduoties metu, visi vaikai, su tėvelių pagalba, turėjo pasigaminti sparniukus, o tada skraidė po kiemą nuo voro su voratinkliu (aš laksčiau su dekučiu, o Polinos tėtis su tinklu nuo futbolo vartų ). Sparniukus vaikai su tėveliais gamino iš didelių apskritimų, kuriuos iškirpau iš nereikalingų tapetų. Lankstėme juos “vėduokle”, o tada iš gumos darėme aštuonetus, kabinome vaikams ant pečių ir tvirtinome sparniukus. Tėveliai darbavosi, kad net gražu buvo žiūrėti. Vaikai taip pat labai labai stengėsi ir padėjo tėveliams.

Po šio pasilakstymo turėjo būti “rimtas” maistas, kad visi vaikai noriai pavalgytų, tik… ne visiems vaikams patiko, kad juos gaudė voras, tad neišvengėme ir ašarų. Teko greit koreguoti programą ir atlikti smagesnę užduotį. Antroji užduotis- “Vabzdžių matematika”. Pievoje pridėliojau kartoninių gėlių su balionėliais, o vaikai iš maišelio traukė po kartoninį vabzdį ant kurio buvo nupieštas skaičiukas

Ir turėjo pievoje surasti to vabzdelio gėlytę (reikėjo skaičiuoti gėlės žiedlapius)

Kam skaičiukas buvo dar per sudėtingas, kvietėsi į pagalbą tėvelį arba mamytę

Po gėle kiekvienas “matematikas” atrado mažytę staigmeną- čiulpinuką (nelabai gera užduotis prieš “rimtą” maistą, bet po baisiųjų voro gaudyniu- pats tas )

Pavalgę vaikai piešė (ši užduotis buvo sugalvota spontaniškai, nes tarp dovanų atradome labai gražias kreideles piešimui ant asfalto ir parūpo išbandyti)

Sekanti užduotėlė- boružėlės taškelių klijavimas. Aš ant vatmano lapų nupiešiau dvi dideles boružes be taškelių, tad juos teko priklijuoti. Apskritimus iškirpau iš juodo kartono ir prilipinau gabaliuką dvipusės lipnios juostos, o vaikai, užrištomis akimis klijavo taškelius ant boružėlės. Kas nesutiko, kad užrištumėme akytes, tai tik uždengdavome akis delnu

Tėvelių laukė šiek tiek sudėtingesnė užduotis- jiems teko klijuoti taškučius “ropojančiai” boružėlei

Paskutinė užduotis- iš paruoštų priemonių reikėjo pasigaminti drugelį, boružę, bitę ar dar kokį vabzdį. Priemonės: kūneliai- apvalūs sausainiai, sparneliai- vafliukai “taleriai”, ūsai- traškios lazdelės, boružėlių dėmės- apvalūs saldainukai ir klijai- virtas kondensuotas pienas “Rududu”. Ir vaikai, ir tėvai mielai lipdė sau skanumynus.

Po šios užduoties susėdome su vaikais ir suskaičiavome ar jau visas gimtadienio užduotis atlikome

Kadangi visas užduotis įvykdėme puikiai, “atplasnojo” staigmenos- ant virvių sukabinti drugeliai, laumžirgiai,… Jų viduje- į krepinį popierių supakuotos plonos knygelės, pieštukų rinkinukas ir javainių batonėlis

Vaikai turėjo išsirinkti sau kokį sparnuotį, o aš nukirpdavau

Po to dar dūkom, žaidėm, o prieš pat svečiams išsiskirstant prisiminiau, kad dar turiu labai gražių vabzdžių lipdukų, tad vaikai išsirinko ką jiems priklijuoti (kaip ženkliuką) už šaunų dalyvavimą šventėje

Ši savaitė labai rami mūsų namuose: a) neturim mašinos ir b) išvykęs Augustas. Mašinos neturim jau 7a diena. Tiesa, 5ias dienas turėjome pakaitėlę (nuotraukoje), kurią davė draudimo kompanija, tačiau nuo pirmadienio jau nebeturim nė tos.

Ir nuo pirmadienio džiaugiuosi, kad Augustas išvažiavo į stovyklą! Džiaugiuosi, nes kitaip net neįsivaizduoju, kaip reikėtų vežioti vaikus į mokyklas! Dabar ryte Gabrielius nuveda Mortą su Vilhelmu, o aš Gertrūdą. Abiem suvaikščiojimas suvalgo maždaug apie valandą. Iki Augusto mokyklos reikia važiuoti. Iki visuomeninio transporto – dar maždaug 15min ėjimo. Na, vėluotumėme su Augustu minimum valandą, nes juk Morta ir Vilhelmas mokykloje anksčiausiai gali būti 8.20! Na, mokslai Augustui dar nesibaigė, bet jų mokykloje yra tradicija, kad mokslo metų pabaigoje klasė su mokytoju važiuoja. Pernai jie važiavo prie jūros, o šiemet – į Ardėnus (kalnus), prie Bouillon pilies, kurios pirmasis savininkas, Godfrey, buvo vienas iš pirmojo kryžiaus žygio vadų. Kaip teigia Vikipedija, pirmasis riterių kryžiaus žygis prasidėjo 1096 m. ir jame dalyvavo daugiausia italų, prancūzų, bei vokiečių riterių. Žygiui vadovavo Gotfrydas Bulonietis.

Nuotraukų iš jų stovyklos dar nemačiau, todėl negaliu įdėti, bet laišką jau gavome…

Nenustebkite, kad parašyta “Class 5″ – juk Augustas eina į Tarptautinę BRITIŠKĄ mokyklą, o britiškoje sistemoje jis ne trečiokas, o penktokas! (Bet mes namuose sakom, kad jis – trečiokas, o Vilhelmas – pirmokas:))

Šiemet labiausiai Augusto pasigenda Gertrūda: pasiimame Vilhelmą ir Mortą iš mokyklos, o ji klausia: “Tiuti?” Ne, saulele, Augustas išvažiavęs, nevažiuosim jo pasiimti… Ryte dengiu stalą, kraunu vaikams košę, o mažoji vėl sako: “Tūda, sesė, Ilius, Tiutis”…Ne, brangioji, Augustas valgo stovykloje, jis su vaikais išvažiavo! Taip visą dieną ir stebisi, klausia, ieško Augusto. Miela… O man keista. Tuščia. Tylu. Mūsų Augustas – it ugnikalnis, visada pastebėsi, jei jo nėra! Ir, žinoma, dar geriau pastebi, kai jis YRA

Beje, Gertrūdai labiausiai patiko ir miniskiulinė mūsų pakaitinė mašinytė. Ir ypač tos grotelės mašinos priekyje. Dabar man net įdomu pažiūrėti, ar mūsų mašinoje tokios yra, na, nes ji siaubingai prie jų lindo! Gal ją tiesiog traukė blizgantis Citroen ženklas? Nesuprasi…

O aš juokiausi, kad mašinos numeriai – fatališki ir puikiai atspindintys mūsų santykį su technika.

Na, jūs man pasakykite, ar pažįstate dar žmonių, kurie nusiperka mašiną ir šiai – nepraėjus trims metams – iškrenta variklis??? Arba nusiperka televizorių, o jis neįsijungia? Arba nusiperka brokuotą kompiuterį? Grotuvą? Xbox’ą? Žodžiu, jūs net neįsivaizduojate! Mūsų draugai jau juokiasi, kad mes aname gyvenime ryškiai turėjome nelegalų technikos fabriką ir dabar mus už tai baudžia! Aš suprantu, kad Morta ir Gertrūda nebūtų “patvarkiusios” mano komputerių, jei aš būčiau labiau saugojus, bet aš galvą guldau, kad yra žmonių, kurie mažiau saugo, nei aš, o tokie dalykai jiems neatsitinka! Beje, dingo mūsų senasis foto aparatas. Tiesiog. Jau visus namus iškuičiau, bet…veltui! Na, gerai, ir to būtų buvę galima (?) išvengti, jei būčiau labiau saugojus. Bet jūs man pasakykite, kada mes nusipirksime ką nors ir nereikės to daikto  iškart taisyti/keisti ir pan.??? Mes jau pasikalbame, kad paranoja ką nors tokio pirkti…bijai džiaugtis, nes tikriausiai neveiks!

O šiaip…gyvenimas yra gražus. Kol laukiau Gertrūdos (ji bandė išsiaiškinti, kas gyvena už mašinos grotelių), atkreipiau dėmesį, kokia graži Gabrieliaus rožė! Kai įsikėlėme, tai buvo nususęs geibstantis krūmelis, kurį Gabrielius pasiryžo atgaivinti: karpė, maitino visokiomis trąšomis ir t.t. ir pan. Ir štai šiandien prie pat mūsų durų – nuostabus rožės krūmas, kuris traukia akis…kai ant jo kabo lietaus lašai, kai sukrauna pumpurus, kai išsiskleidžia ryškiai raudonos rožės, kai į jų žiedus skrenda bitės, o po to žiedlapiai krenta mums ant slenksčio… Tokiomis akimirkomis suspaudžia širdį, nes suprantu, kad yra daugybė dalykų Belgijoje, kurių ilgėsiuos Lietuvoje…

O šią rožę siunčiam mūsų vieno projekto dalyvės Luknės ir jos sesytės Upės mamai Indrei! Su Torto ir Uogienės diena, mieloji!

]]> http://www.austejosblogas.lt/2010/06/tiketumai-ir-netiketumai/feed/ 13 http://www.austejosblogas.lt/2010/06/chlorofilu-parkas-belgijoje/ http://www.austejosblogas.lt/2010/06/chlorofilu-parkas-belgijoje/#comments Mon, 14 Jun 2010 13:10:10 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=11678

Prieš maždaug mėnesį buvome Chlorofilų parke (man labai patinka ir jų tinklalapis, nes labai jau meiliai čiulba paukštukai vos jį įsijungus!) Tiesiog perskaičiau, kad tą savaitgalį ten bus eko šventė, todėl ir patraukėme! Atstumas gan nemažas – virš 100km nuo Briuselio, tačiau vėl išsiruošėme visai dienai: pasidarėme pietus (dešrainius) į dėžutę, įsimetėme obuolių, sausainiukų, 3l mineralinio ir…išvykome!

Dalį kelio nuvažiavome labai greitai, o po to įsukome į mažyčius šalutinius kelelius ir važiuodami tiesiog gėrėjomės nuostabiu kraštovaizdžiu!

Parkas turi 2km kelią, kuriuo eidamas gali susipažinti su mišku ir jo augalija/gyvūnija. Be to, takas eina ratu: baigi ten, kur pradėjęs, tačiau visą laiką eini vienu keliu (mums tai dabar aktualu, kai važiuojame su Gertrūda). Tame take – net 24 lavinamosios atrakcijos! Mums patiko ir tai, kad – skirtingai, nei daug vietų Belgijoje – šiame parke (bilietams) didelei šeimai yra nuolaidos!

Gertrūdai labai patinka pienės. Jos vadinamos “fiū”, nes mat galima pūsti! Pamato kokią “apsipūkavusią” pienę ir tikrai jos nepraeis! Geltonos ne taip patinka, bet irgi tinka! Tik jos labai įtartinai nekvepia…

Vos įėjome pro pagrindinius vartus, mus pasitiko klouno šou. Kadangi tik atėjome, ten neužtrukome: šiek tiek pažiūrėjome ir ėjome tolyn.

Ir štai taip mums einant prasidėjo jojo (ar kaip jis ten vadinasi) šou. Ten susirinko nemaža minia žmonių. Mūsų berniukai irgi žiūrėjo išsižioję, nes mano mama jiems buvo padovanojusi tokius daikčiukus, ir jie ten vis treniruodavosi, tai, manau, įsivaizdavo, kiek tas vyrukas turėjo treniruotis, kad rodytų mums tai, ką rodė!

Štai toks įrėmintas įėjimas į parką.

Gertrūdėlei labai patiko lakstyti. O ir mums patiko, nes visai nereikėjo jos gaudyti: a) buvo vienas takelis, kuriuo tiesiog reikėjo eiti į priekį (į mišką Gertrūda nesiveržia!) ir b) jokių dviračių, mašinų ir pan., ko reikėtų saugotis.

Kas diriguoja paradui?

Gan greitai prasidėjo įvairios gamtinės pramogos. Pavyzdžiui, gali atsigulti ir paskaityti apie paukščius, esančius/gyvenančius tame parke. Be to, atrodo, kad tas paukštis iš tiesų skrenda danguje!

Gertrūdai dabar labai įdomu yra “dėlė” (skruzdėlė), “bitė” (bitė) ir visi vabaliukai (kurie dažniausiai įvardinami kaip “dėlė”), todėl vis sustodavo ir džiaugdavosi!

Stendas apie dirvožemį…

Apie tai, kas gyvena po žeme, kokios yra medžių šaknys, kodėl jų reikia ir t.t. ir pan.

Stendas, kuriame palyginamas žmogaus ir medžio gyvenimas. (Tokių stendų buvo labai daug: mes sustodavome, pasikalbėdavome, vaikai apžiūrėdavo paveikslėlius).

Kalvotoje vietoje parodyta, kaip gyvena gyvūnai, kurių nameliai yra po žeme…

Vaikams dar labiau už pavaizduotus gyvūnų namelius patiko ši skulptūra!

Augustas paprašė, kad jį nufotografuočiau prie skruzdėlių namelio – mat jis iš Allegros su gimimo diena gavo tokį rinkinį, kuris leis jam pasidaryti vat štai tokį (tikrą!) skruzdėlyną, kuris matysis kiaurai. Dabar šis rinkinys laukia kelionės į babos ir bočiaus sodybą, kur Augustas nori prigaudyti didelių skruzdėlių ir apgyvendinti jas tame ypatingame skruzdėlyne.

Juokingiausia buvo žiūrėti į Gertrūdą. Mat ji buvo 100proc įsitikinusi, kad gali apeiti šį ratą ratu:) Ir vis imdavo pykti, kai pradėdavo slysti atgal ir kristi… Ir vėl iš naujo bandydavo! Štai taip per hands-on (legs-on ) potyrį ir paaiškėja visi šio pasaulio dėsniai!

Broliams parke patiko, nes galėjo išlieti visą savo susikaupusią energiją! Be to, tokiame parke beveik neįmanoma rasti akstino susipykti ir pan.

Ir štai priėjome čiuožyklą, prie kurios užstrigome…ilgam. Gertrūda važiavo it patrakus! Baimė? Kokia baimė??? Čiuožė ir kvatojo! O jau kai mes nusprendėme, kad vis dėlto laikas eiti (jei norime apeiti visą parką), tai mergina paleido tooookias dūdas, kad maža nepasirodė!

Sesė irgi lėkė su vėjeliu!

Paukščių stebėjimo punktas. Tikrai įspūdingas, nes stovi ties medžių viršūnėmis. Bet taip tikrų tikriausiai ties pačiomis viršūnėmis! Yra įvairių stendų, kur gali pasiskaityti apie paukščius, kuriuos galima pastebėti čia skraidančius. Super!

Takas į paukščių stebėjimo punktą.

O čia – vietelė, kur pasakojama, kaip išmatuoti medžio amžių. Vaikai klausosi tėtės išsižioję

O štai čia – klausimai ir atsakymai: ištrauki skėtį truputį – užrašytas klausimas; ištrauki daugiau – perskaitai atsakymą! Gertrūda, pamačiusi, kad Vilhelmas su Morta traukia ir skaito, užsimanė ir pati taip daryti.

Mortulė ją pakėlė, tačiau ir Mortai sunku buvo laikyti, ir Gertrūdai tuo metu traukti.

Taigi Vilhelmas padėjo užkelti Gertrūdą ant paties to stovo, ir Gertrūda ten smagiai traukiojo tuos skėčius. Smagu stebėti, kaip vaikai vienas kitam padeda ir sprendžia gyvenimiškas problemas be mūsų įsikišimo!

O štai čia – miško gyvūnų mitybos grandinė (piramidė).

Iš pradžių tėtė vaikus paragino atspėti, kas tai yra. O po to – aiškinosi, kas ir kaip ir kodėl!

Vat dėl tokių akimirkų džiaugiesi, kad turi ne vieną vaiką…ir ne du…ir ne tris Nes – kai pagalvoji, kiek yra tų santykių lygmenų ir variacijų – supranti, kad mes iš tiesų matome labai daug tokių akimirkų, kuriose atsiskleidžia pačios gražiausios augančio žmogaus savybės!

Morta ir Gertrūda, žinoma, piramidės viršūnėje

Kadangi vyko šventė, tai po parką vaikščiojo ir štai ši voveraitė. Morta labai norėjo su ja nusifotografuoti, tai džiūgavo, kai šioji ją pakvietė (nes šiaip Morta nėra tas vaikas, kuris veržiasi bendrauti!).

Kelio atkarpa buvo šonuose aptverta štai tokia tvora iš vytelių. Ir toje tvoroje vis būdavo langeliai, o šalia langelių – paveiksliukas miške gyvenančio gyvūno. Vaikams reikdavo tą gyvūną atrasti miške! (O visi turėjo galimybę atrasti, nes parko darbuotojai pastatė muliažus!)

Štai kokios stiprios skruzdėlės! O mes?

Augustas išbando stirnos šuolį.

Ir tėtė.

Ir, žinoma, Gertrūda!

Garnys, garnys tur ilgas kojas…

Vilhelmas bando išlaikyti pusiausvyrą kaip šokinėjanti voveraitė.

O dabar – ar akys it erelio?

Laipiojimų sieną išbandė visi!

Morta nustebino, nes visiškai neleido prie jos liestis – PATI! Tai stovėjom šalia pasiruošę gaudyti…neprireikė!

Berniukai stebi, ar tėtė toks pat vikrus, kaip ir jie

Elnias ir jo augantys ragai (galima sukti tą diską)

Tako atkarpą galima eiti miške gyvenančių gyvūnų pėdsakais.

Berniukams buvo gan lengva…

…Mortai reikėjo šiek tiek pagalbos.

Stebėjimo bokštelis, iš kurio atsiveria labai gražūs apylinkių vaizdai.

Kliūčių ruožas. Čia buvo galima pasirinkti: ar eiti taku, ar šiuo ruožu. Aš su Gertrūda su vežimėliu nuvažiavau taku, o Gabrielius su trijule nuėjo šiuo ruožu. Sakė, kad visai rimtas reikalas!

Pakeliui matėme ir pirmųjų miškų gyventojų bakūžes. Vilhelmas susirūpino, kad jiems turėjo būti labai šalta…

Abi mergaitės pamatė vėl voveraitę. Abiems labai įdomu. Kai tik voveraitė pradėjo eiti link mergaičių….

…Morta paėjo link voveraitės, o Gertrūda kaip skuodė pas mane!

Nuo kelmelio ant kelmelio – gyvenimas pelkėse…

Išėjimo vartai.

Prie vartų buvo galima paragauti vietinio slyvų likeriuko, kurio mudu su Gabrieliumi ir paragavome. Saldu, bet gardu!

Prie pat išėjimo – milžiniškai vaikų žaidimo aikštelė. Tiesa, ne viena, o dvi. Viena – nuo 6m, o kita – iki 6m. Morta drąsiai nukeliavo su Augustu ir tėte į tą, kur NUO 6m.

Mudvi su Gertrūda ir su Vilhelmu nuėjome į tą, kur IKI 6m. Gertrūda įsėdo į sūpynes ir…sėdėjo neišlipdama tol, kol reikėjo važiuoti namo, o….

…Vilhelmas prastai pasijuto, todėl atsigulė ant žolytės pasiilsėti.

Sparnuotosios….

Pakeliui grįždami važiavome pro mažučius kaimelius. Mane Belgijoje vis dar stebina, kai įvažiuoji į vat tokį mažytį gražutį tvarkingą akmeninį miestelį, paskendusį žalumoje ir dažnai pro jį matai vinguriuojantį upelį ir…

…vilą vilaitę, prie kurios vis būna užrašas “privati teritorija”. Matyt, vis verždavosi turistai, kad teko tokį ženklą pastatyti!

Išvyka buvo smagi. Žinoma, džiaugėmės, kad važiavome būtent šventės metu! Žmonių nebuvo labai daug, tačiau atrakcijų – sočiai: ir gyva muzika, ir šio to paragauti, ir linksmintojų…ir, žinoma, ir pats takas patiko!

Žinoma, visada norisi aprašyti dienoraštyje ypatingas dienas, ypatingus įvykius, tačiau dažnai pagalvoju, kad būtent kasdienybė yra nepaprastai graži, reikia tik stabtelėti ir pažvelgti į ją ne pro nusibodusios rutinos, o pro prabėgančios ir niekada nebesugrįžtančios akimirkos prizmę… Štai mūsų mergaitės dabar mėgsta piešti…

Morta dabar yra darbininkių darbininkė. Vos įėjusi pro duris iš mokyklėlės jau klausia: ar aš šiandien turiu padaryti lietuvių? (Mat berniukai turi, tai ji nori būti į kompaniją…) Esu nupirkusi keletą knygelių, tačiau ne visada sakau, kad atliktų tas užduotis, be to, ne visada ir ji pati nori. Pastaruoju metu dažnai nori piešti: su kreidelėmis, flomasteriais, guašu, akvarele… Viską pati susiruošia, pati apsisprendžia, nusprendžia, kam pieš (ji beveik niekada tiesiog nepiešia – visada būtinai kam nors piešinį dovanų!)

Mūsų absoliučiai totaliai visiška kairiarankė

Prašom nežiūrėti, piešinys dar nebaigtas!

Susikaupimo akimirka…

O mažoji, atrodo, jau tikrai be abejonių bus dešiniarankė! 2:2

Kaip jums toks rimtas požiūris į meną?

Ir, žinoma, ne ką ne mažiau rimtas menas!

Grožis reikalauja aukų…

Gertrūda išsitepusi nerodo jokio nepasitenkinimo, tik pasako: Oi Ir šypsosi Tačiau paraginta noriai eina praustis…

O štai maudytis Gertrūda nelabai mėgsta. Vienintelis išsigelbėjimas – sesė. Mat Morta be galo be krašto kantriai jai aiškina, kaip reikia atlenkti galvytę ir žiūrėti, ar neskraido musė , kad nepribėgtų vandens į akutes. Ir, žinoma, prigalvoja daugybę žaidimų, kurie mažajai amazonei patinka!

Morta jau prausiasi iš esmės savarankiškai. Ačiūdiev, kad yra mažesnė Gertrūda, nes kitaip tikriausiai mane išgrūstų iš vonios ir maudytųsi visiškai savarankiškai! Dabar bent jau galiu padėti išsiplauti galvą ir parodyti, kur dar liko muiliuko (o jo vis dar lieka )

Jau minėjau, kad mūsų vakaro ritualai – labai ilgi: matematinė knygelė, raidelės (ir pasikartojimas, ir bent jau vienas žaidimas), pasaka ir…Peppa Pig ir Beždžionėlės! Peppa (na, dar gali būti ir Dora, bet rečiau) – Mortos užsakymas, o Ū-Ū – Gertrūdos.

Beje, prieš gal savaitę net gyriausi draugėms, nes kažkaip ėmiau ir įjungiau itališką Peppos seriją. Morta sako: įjunk angliškai, aš čia nesuprantu! Aš taip ir išsižiojau, nes, na, Morta vis pasako žodį kitą angliškai, bet niekada nesu girdėjus daugiau, nei tie žodžiai.  Ir štai įjungiu aš jai angliškai, klausiu, ką ten sako, o ji…man pasakoja!!! Na, esmę, šiek tiek prikurdama, bet ne šiaip kalba, o VERČIA! Aš taip ir išsižiojau… Štai jums ir nerodymas vaikui filmukų jokia kita kalba! Ir, žinoma, Augusto draugai, mūsų kaimynai, dainelės mašinoje ir t.t. ir pan. irgi darė savo, tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad Morta taip ims ir pradės versti Tik dar kartą – eilinį kartą – apsidžiaugiau, kad vis dėlto Mortą leidome į prancūzišką, o ne į anglišką daržiuką…

Peppa Pig vakarinis seansas Gertrūda sako: mano kva kva, sesė – kiškis (O aš sakau: VALIO IKEA!, kurie geba už tokią nedidelę kainą parduoti tokius smagius rankšluosčius vaikams!)

Čia – dar viena istorija. Grįžta Morta vieną dieną iš mokyklos ir sako: noriu nusinaguoti nagus! Pasirodo, draugė juos nusinagavusi! Ne juokai! Sutarėme, kad lakuosime tik kojyčių nagučius. Gertrūda žiūrėjo žiūrėjo ir sako: Mano ajajai (Noriu, kad ir mano nagučiai būtų gražūs ) Ką gi, teko traukti mano vienintelį apkermijusį nagų laką iš spintelės ir…lakuoti merginoms nagus! Morta sėdėjo jau tokia patenkinta, tokia patenkinta, o Gertrūda vis čiupdavo už pirštukų (žinoma, viską išmozodama) ir kartojo: ajajai, ajajai Nejau teks nusipirkti ir kokį antrą laką per kokius gerus devynerius metus?

]]> http://www.austejosblogas.lt/2010/06/kasdienybes-spindesys/feed/ 18 http://www.austejosblogas.lt/2010/06/su-tarptautine-vaiku-gynimo-diena-2/ http://www.austejosblogas.lt/2010/06/su-tarptautine-vaiku-gynimo-diena-2/#comments Tue, 01 Jun 2010 09:40:44 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=11219

Šiandien – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Vaikai turi teises. Teises reikia gerbti žodžiais ir darbais. Mes esame įsipareigoję teikti vaikams apsaugą ir globą, kurios reikia jų gerovei… Ir turbūt labiausiai mes esame įsipareigoję juos mylėti ir tyliai mintyse prašyti, kad jie būtų sveiki, būtų laimingi, nebedarytų mūsų klaidų, o iš jų mokytųsi…

Ir net jeigu visokeriopai skatiname jų savarankiškumą (vardan jų pačių gerovės), vis vien giliai širdyje norim kaskart pakišti pagalvę, kai jie krenta… Ir net tomis dienomis, kai išgyvename dėl santykių, dėl darbo, dėl pinigų, dėl dar kokio nors velnio, užtenka, kad apsivytų mažos rankos kaklą, nuskambėtų juokas, sužibėtų akutės ir, atrodo, viskas keliauja į antrą planą… Bent jau tą akimirką. Tai mes turime būti jiems dėkingi, nes jų dėka širdyje turime tokią gerovę, apie kokią niekada bevaikystėje net nesvajojome… Su vaikų diena, mažieji džigitai ir amazonės, princesės ir riteriai, poetai ir mokslininkai, tyrėjai, išradėjai!

Kartą radau gražius paveikslėlius apie vaikų teises ir, žinoma, pareigas. Nes aš manau, kad nėra teisių be pareigų ir tuo labiau negali būti pareigų be teisių:

1) Vaikai turi teisę, kad jų rimtai klausytų ir pareigą išklausyti kitus;

2) Vaikai turi teisę į kokybišką medicininę priežiūrą ir atsakomybę rūpintis savimi;

3) Vaikai turi teisę į gerą išsilavinimą ir pareigą mokytis bei gerbti mokytojus;

4) Vaikai turi teisę būti mylimi ir apsaugoti bei pareigą mylėti ir rūpintis kitais;

5) Vaikai turi teisę į ypatingą rūpestį ypatingais jų poreikiais ir atsakomybę išnaudoti savo potencialą;

6) Vaikai turi teisę didžiuotis savo kultūriniu paveldu ir tikėjimu bei pareigą gerbti kitų kilmę ir tikėjimą;

7) Vaikai turi teisę turėti saugius ir patogius namus bei pareigą rūpintis jų švara ir tvarka;

Vaikai turi teisę klysti ir pareigą mokytis iš klaidų;

9) Vaikai turi teisę į sveiką mitybą ir pareigą nešvaistyti maisto.

Taigi…gerbkime vieni kitus, rūpinkimės vieni kitais – juk bendruomenėje slypi didžiulė galia! Ir, žinoma, mylėkime.

Sakiau, kad savaitgalis buvo aktyvus, o aprašiau tik išvyką į Paradisio parką. Na, vienas parkas mūsų nuo kojų nenuvaro , o štai trys išvykos per tris dienas – ojojoi!

Šeštadienį atšaukiau šeštadieninę mokyklėlę, nes 13 vaikų tėveliai pranešė, kad jie išvyksta ir mokyklėlėje nebus. Na, vaikai dar vaikai, bet išvyko ir abi mano bendradarbės, tai jau, kaip sakant, tikrai nebuvo noro eiti vienai persiplėšti

Tačiau…mūsų planų tai nepakeitė, nes mūsų vaikams vyko karate treniruotės (juk oficialus laisvadienis buvo tik ketvirtadienis). Kadangi oras buvo geras, o ore tvyrojo laisvadienio nuotaika (vis dėlto labai įvertini, kai šeštadienį nereikia važiuoti į darbą!), tai nusprendėme lėkti į Leuven’ą.

Leuven’as – nepilni 30km nuo Briuselio. Bene labiausiai šis miestas žinomas dėl savo universiteto – jis reitinguojamas 65 nr pasaulyje (socialiniuose moksluose net 41!) Ne veltui ir įrašą iliustravau išminties fontanu, Fonske (Fons Sapientiae) kuriame – studentas, skaitantis knygą, o išmintis tiesiog pilasi į jo galvą (Augustui ši alegorija pasirodė kiek keistoka…)

Dar garsus yra Leuven’o botanikos sodas, kuris įkurtas 1738 ir yra seniausias botanikos sodas Belgijoje. Botanikos sodas turi gražutėlaitę oranžeriją, tropikų šiltnamį, bet man labiausiai patiko pats sodas…su nepriekaištinga nukarpytais medeliais, nepaprastai gražiai žydinčiu sodu, upeliuku, tvenkiniu, kuriame plaukiojo visokios gražios žuvelės, tokiu mažu sodeliu su fontanu ir…mano svajone – vaismedžių sodu. Vaikščiojau ten tarp vynuogių medelių, obelų, serbentų ir t.t. ir pan. Visa tai PA-SA-KIŠ-KAI susodinta, šonuose – suoliukai, žolytės aksominiai smaragdinis kilimas….aaaaaaaaaaaaaa! Galima tiesiog vietoje kristi ant žemės ir šnabždėti, kad radai rojų žemėje… Vaikščiojau ir aikčojau, kaip norėčiau tokio sodo. Tik, žinoma, kad jį kas nors prižiūrėtų Aš ten noriu tik grožėtis, skaityti knygą ir žaisti su vaikais! Kaip sakant, reikia realistiškai save vertinti, o kad aš kada nors ne tik užauginčiau, bet ir prižiūrėčiau tokį sodą…yra tiesiog begalybė šviesmečių! Išvada – reikia uždirbti daug pinigų. Kada nors. O iki tol galima nuvažiuoti į Leuven’ą! Na, bent jau tol, kol gyvename Briuselyje!

Ir čia…čia verta pasakyti, kad Leuven’o botanikos sode padarėme daugybę nuotraukų, nes juk buvo taip gražu! Ir dar maždaug tiek padarėme beguinage ir pačiame mieste. Bet bet bet…viduryje vienos nuotraukos darymo ėmė ir sugedo mūsų foto aparato atminties kortelė. Vat taip. Ėmė ir sugedo. Ir, žinoma, visos nuotraukos atiaaaaaaaaaaaaaaa…. Taigi nuotraukų iš Leuven’o nėra. Tik pasakojimas.

Tame botanikos sode praleidome dvi valandas. Tiesa, jis nėra didelis, bet tiesiog nepaprastai smagu po jį vaikščioti, prisėsti ant suoliuko, pauostyti gėles…tiesiog grožėtis!

Po Botanikos sodo važavome į beguinage. Išversčiau, jei būtų šiam reikalui vertimas. Tai – miestelis miesto viduryje. “Beginės” buvo tokios a la vienuolės, bet ne visai. Tokios pusiau vienuolės, pusiau pasaulietės

Pats beguinage perkelia į senovę. Na, ne veltui įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą! Visų pirma, ten neįleidžiamos jokios motorizuotos transporto priemonės. Žodžiu, tik pėstute, dviračiais ir…vaikiškais vežimėliais ten keliaujama. Gertrūda tuoj pat išlipo iš vežimėlio, nes akmeniniu grindiniu NEpatiko važiuoti dar dar dar dar dar dar… Šiek tiek primena Brugge, nes yra kanalai ir siauri tilteliai per juos, panaši architektūra. Bet tuo pačiu turi ir kažkokią savitą aurą. Labai tylu. Tvarkinga. Tiesa, 1962 beguinage nusipirko Leuveno universitetas, ir dabar ten gyvena studentai ir universiteto darbuotojai. Nieko sau barakai Užėjome į miestelio miestelyje bažnyčią, kur vyko choristų repeticija. Ilgai paklausyti neteko, nes Gertrūda pradėjo šaukti “NE!” Kas jai nepatiko – taip ir nesupratome. Tikriausiai pats faktas, kad įėjome į vidų, o ne perpetuum mobile lauke. Apėjome per kokią valandikę, pasidžiaugėme ramybe, vaikai palakstė gatvelėmis, kuriomis drąsiai galima lakstyti… Žmonių ten nebuvo – tik studentų porelės meiliai burkavo ant suoliukų.

Pabaigai – Leuven centras. Kadangi vaikai jau buvo praalkę ir labai apsidžiaugė pamatę MacDonald’s, tai ten ir sustojome. Ot, pasisekė! Per vieną ilgą savaitgalį apsilankė golden arches net du kartus! (tiesa, tik berniukai)

Rotušė, kurios statyba prasidėjo 1439:

Šv.Petro bažnyčia – seniausia bažnyčia Leuvene. Manoma, kad pirmoji bažnyčia čia stovėjo jau 986 metais, o dabartinę išvaizdą pradėjo įgauti 1425.

Dar prisėdome lauko kavinėje Oude Markt (Senajame Turguje, t.y. Senojo turgaus aikštėje), kur mudu su Gabrieliumi išgėrėme kavos…

Taigi apėjome tai, ką lengvai buvo galima apeiti su keturiais jau gerą pusdienį einančiais vaikais aplink Rotušę, Šv.Petro bažnyčią, šią aikštę ir pasukome atgal link mašinos. Kadangi buvome pastatę ją šiek tiek toliau nuo centro, tai dar prasiėjome po miestą.

Nustebino tai, kad LABAI daug amerikiečių. Bet taip ne turistų, o studentinio amžiaus jaunimėlio. Ir šiaip – visas miestas, atrodo, pulsuoja studentišku gyvenimu. Gal tą labai pastebėjome, nes to tikėjomės, bet ką aš žinau…juk gali tikėtis ir nepastebėti! O dabar buvo vos ne toks jausmas, kad patekome į kažkokį tai studentišką renginį. Beje, man labai panašus jausmas buvo Švedijoje, universitetiniame Lundo mieste, nors patys miestai ir nėra panašūs.

Kadangi užsibuvome, namo grįžome jau vėlai…mergaites tiesiog nunešėme jau miegančias į lovą, o berniukai nusirengė, nusiprausė ir…irgi keliavo į Miegonis. Išvyka visiems patiko, nes viską darėme neskubėdami, visur buvome tiek, kiek norėjome ir neturėjome jokio tikslo kažką ar kažkiek nuveikti. Džiaugiamės galų gale aplankę šį miestą, nes jau seniai norėjome, bet niekaip neprisiruošdavome! Taip ir būna: kartais kažkur toliau išsiruošti yra lengviau, nei ten, kas visai arti…

Kadangi nuotraukų pati nedariau, už jas reikia dėkoti Vikipedijai ir Leuveno miesto tinklalapiui. Dank u wel!

]]> http://www.austejosblogas.lt/2010/05/leuveno-botanikos-sodas-ir-pats-miestas/feed/ 8 http://www.austejosblogas.lt/2010/05/paradisio-na-gal-ne-rojus-bet-rojukas-vaikams/ http://www.austejosblogas.lt/2010/05/paradisio-na-gal-ne-rojus-bet-rojukas-vaikams/#comments Sun, 16 May 2010 23:38:03 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=10816

Šis savaitgalis buvo ilgas savaitgalis. Belgai jį vadina Ascension. Tiksliau, tai buvo ketvirtadienį. Nežinau, kaip ši diena vadinasi lietuviškai, bet tai yra ta diena, kai Jėzus grįžo į dangų  pabaigęs visus savo darbus Žemėje. Tai va ta proga vaikai nėjo į mokyklą nei ketvirtadienį, nei penktadienį. Mūsų tai dar mūsų vaikai, bet štai Europinėje mokykloje tai nėjo visą savaitę:))) Žodžiu, Jėzaus darbų dirbimo proga belgai ir europiečiai nusprendė ilsėtis

Ketvirtadienį kaip tyčia lijo be prošvaisčių. Ir lijo taip, kad norėjosi tik gulėti lovoje susisupus į antklodę ir skaityti knygą. (Beje, toks dalykas tai tikrai svajuko dramblionės, nes net neprisimenu, kada taip skaičiau…vidury dienos, ta prasme ) Mano dideliam dideliausiam džiaugsmui berniukus į kiną eiti pasikvietė Gertrūdos krikštatėvis – mat jis, pasirodo, irgi norėjo pamatyti tą filmą, o jo šeima tuo metu buvo Lietuvoje. Taigi…pasikvietė mūsų vaikinus! Kadangi berniukai buvo matę Disney animacinį filmuką (taip, kaip, kalbu apie Robiną Hudą!), tai bent jau Augustas, atrodė, tą pačią akimirką atsidūrė prie durų, o Vilhelmas dar šiek tiek dvejojo, nes abejojo, ar jam nebus baisu. Bet po to apsisprendė, kad su R ir Augustu nebus baisu ir išsiruošė Užmigdžiau Gertrūdą ir mudvi su Morta darėme darbelį – kiškutį. (Jau turiu N darbelių, kurių nuotraukas ir aprašymus reikia sudėti į darbelių skiltį, bet vis neprisiruošiu…) Kai padarėme kiškutį, abi sukritome ant grindų ir dėliojome dėliones. Suuuuuper dienikė! Berniukai grįžo euforijoje, nes po kino dar nuėjo į MacDonaldą!!! O filmą taaaaaip užsimaniau pamatyti…ech! Tai va taip praėjo lietingas ketvirtadienis. Vaikams buvo super smagu!

Penktadienį Gabrielius pasiėmė tėvadienį-laisvadienį ir važiavome į parką Pairi Daiza – Paradisio. Kadangi Gertrūda yra labai pamėgusi gyvūnus, be to, jos toks amžius, kai labai nori eiti pati, pagalvojome, kad tokia išvyka tiks visiems. Tiksliau, Gabrielius pasiūlė važiuoti į zoo sodą ir pataikė tiesiai į dešimtuką! Diena buvo nuostabi. Oras – vidutiniškas, bet svarbiausia, kad nelijo. Paradisio yra maždaug 100km nuo Briuselio. Pagalvojau, kaip juokinga, nes Lietuvoje 100km atrodo daug, o gyvendami čia pradėjome galvoti, kad 100km iki atrakcijos – juokas!

Kadangi mes visaip visada stengiamės taupyti, tai į tokias išvykas vežamės savo maistą. Šįkart Gabrieliaus kolegė paprotino mus pirktines mišraines dėti ant sumuštinių bandelių. Dar nusipirkome agurkiuką, kurį papjausčius irgi sudėliojau ant suvožtinių ir pjaustytos mėsytės-vištienos (nes vaikai nenorėjo mišrainės). Kai važiuojame į išvykas, vežamės 3l mineralinio (arba vandens), nes jau 1.5l nebeužtenka! Dar nupirkau sausainiukų ir vaisių tyrelių. Žodžiu, pasiruošėme, kad nereikėtų pirkti maisto zoo sode, kur paprastai mūsų šeimynai jis kainuotų, na, minimum apie 30eu (čia jeigu pirktumėme kokį dešrainį). Parduotuvėje išleidau 7eu su truputėliu. Švelniai tariant, apsimoka Žinoma, tokiomis – išvykų – dienomis valgome rimtesnius pusryčius ir vakarienę.

Nuvažiavome ten apie pietus, Gertrūda pakeliui numigo savo pietų miegelio. Pirmas įspūdis didesnis buvo tėveliams, nei vaikams, nes ten – neaprašomo grožio kažintaikokia vila. Žinot, man į galvą šovė tik viena mintis: mansion. Vat būna, kai randi tinkamą žodį būtent tam tikroje kalboje. Tai va taip man buvo ten nuvažiavus. Toks apgriuvęs bokštas, viskas tikrai senoviška, lyg ir sena, bet taip ne visai. Matyt, toks ir būtas savininkų noras: šiek tiek senovės auros, tačiau viskas labai gražu ir modernu! Įeidami gavome parko žemėlapį, kuris, sakyčiau, nelabai aiškus, tačiau orientuotis iš esmės padėjo Žinoma, nemaloniausia dalis yra kainos, kurios beveik visuose panašiuose Belgijos parkuose yra labai panašios. Ir čia dar ir 4eu už stovėjimo aikštelę turi sumokėti! Na, bet nurijome tą karčią piliulę prie kasų ir…leidomės į parką!

Štai toks yra įėjimas į parką:

Tik įėjus, prišoka fotografė, kuri uždeda papūgą vaikui ant peties, labai greitai nufotografuoja ir vėl paima Mes nespėjom net susiorientuoti, kai uždėjo berniukams, nes viskas vyko žaibo greičiu! Gabrielius vos spėjo nufotografuoti, kai uždėjo ant Mortos ir ant Gertrūdos vežimaičio

Gertrūdai papūga didžiulio įspūdžio nepadarė – ji stengėsi apsaugoti savo bandelę, į kurią papūga nelabai ir kėsinosi

Vos įėjus tėveliams kvapą užgniaužė ne papūga, o įspūdingi bokšto griuvėsiai…

Vijokliais ir medžiais apaugęs antai…

Smagu tai, kad parke vaikšto povai, antys ir kiti naminiai ir ne visai naminiai paukščiai. Tie povai pritraukia itin daug smalsuolių. Gertrūda – kai tik juos pamatydavo – tai sekiodavo it vedžiojama už nematomos virvelės! O jei šie užspiegdavo ar išskleisdavo uodegą…uch, kiek džiaugsmo!

Bene smagiausia yra matyti gyvūnus tame, kas yra panašu į jų tikruosius namus! Iš tiesų jie visiškai neatrodo nei iškankinti, nei nuvargę, nei nelaisvi. Man jie labiau priminė Madagaskaro gyvūnus, kurie norėjo grįžti į savo zoo sodą, nei tokius, kurie norėtų pabėgti! Bet kuriuo atveju nenoriu leistis į diskusiją su zoo sodų priešininkais – tiesiog Kaune man nepatinka lankytis, o Belgijos zoo soduose – patinka!

Kai kurie gyvūnai gyvena salose (kad nepabėgtų), o salą su “žeme” sieja tokie korėti tiltai, kuriais, kaip suprantu, tie gyvūnai bijo eiti, nes mato vandenį. Žodžiu, nueini į tą salą ir bendrauji – iš tiesų! – su gyvūnais.

Šios drąsuolės lipa ant žmonių, o Augustas vat ėmė vieną ir paglostė!

Gertrūdai PATĮ didžiausią įspūdį padarė visokie paukščiai. Tiesiog tirpo iš laimės ir šaukė: CYP CYP, šypsodamasi žiūrėjo į mus ir, atrodė, išsiners iš kailio!

Juokingiausia tai, kad ji lenda prie jų, tačiau šiems pasislinkus link jos, atšoka it nuplikyta

Vilhelmas šiek tiek per arti prilindo…teko staigiai atitraukti pirštuką!

Po parką – jei nesinori eiti savom kojom – galima keliauti ir štai taip. Šitas traukinukas apveža po visą parką ir – jei nenori sustoti – visai geras būdas taip safariškai apkeliauti:

Visame parke gausu štai tokių didžiulių nuotraukų. Tiesiog keliuko pakraščiuose, ant žolytės sustatyti molbertai ir ant jų uždėtos šios nuotraukos. Man buvo labai gražu, ypač, kai jos būdavo pasislėpusios kokioje nors lapijoje.

Augustui labai patiko šitas didelis medis. Jis šiaip jau vengia būti fotografuojamas ir iš tiesų labai retai paprašo, o prie šito medžio norėjo nusifotografuoti.

Parko Kinija Didžiulė erdvė su kiniškais statiniais, skulptūromis, fontanais ir pan.

Vaikai žaidė su fontano vandenuku, tai apsitaškė:

Smagu, kai visur galima lipti, viską galima liesti…

Buivolai. Vėl taip, tarsi jie būtų tiesiog atėję prie šių kinų amfiteatro laiptų…

Gertrūda bandė mus įtikinti, jog čia – karvės

Parke buvo ir toks didžiulis laivas. Tas laivas – mokslininkų laivų muliažas. Na, įeini, o ten viskas tarsi laive, kuriuo keliautų mokslininkai, tiriantys gyvūnijos pasaulį. Žinoma, labai daug stendų ir informacijos apie nelegalią medžioklę, apie nykstančius gyvūnus. Vaikams bene didžiausią įspūdį paliko pasakojimas apie dramblių žudimą dėl jų ilčių…

…ir tai, kad kas 13min išnyksta viena gyvūnų rūšis! Bet tokių buvo daugybė…pavyzdžiui, vienoje salėje buvo per vienerius metus surinktų nelegalių odos (kaip supratau, krokodilų) dirbinių muitinėje krūva!

Kalbant apie krokodilus. Kai priėjome tokią krokodilų gyvenvientę, net nesuabejojome, kad jie – netikri. Gertrūda užsibuvo, ir aš kažkaip žiūrėjau jam į akis ir…ji sujudėjo!!!!!!!! Iškart pakviečiau visus grįžti ir pradėjome įdėmiai stebėti. Ir iš tiesų – pamatėme, kad jo apatinis žandikaulis vis dėlto juda, ir krokodilas kvėpuoja!!! Brrrr…

Visiems labai patiko vėžliai. O jų įvairovė! Tiesiog fantastika. Ir prie kiekvieno gali skaityti, iš kur jis (ir pamatyti pasaulio žemėlapyje), grožėtis juo ir pan.

Gertrūda – kai tik kuris nors priartėdavo – atsitraukdavo

Lauke balinius vėžlius buvo galima paglostyti…

Visur perėjimuose iš vieno gamtos pasaulio į kitą buvo įvairios žaidimų aikštelės vaikams:

O štai čia ėmė ir nusėdo mūsų foto aparato elementas. Likome nenufotografavę, mano manymu, dviejų įspūdingiausių parko vietų: kinų sodo ir pagrindinės vaikų žaidimų aikštelės. Žinoma, dar buvo paukštynas. Įeini į tokius šiltnamius (tropikai, ne kitaip!) ir persikeli į visai kitą pasaulio vietą. O ten – paukščių gausa ir margumynas neišpasakytas! Pavyzdžiui, mums labai patiko pelikanai, flamingai ir tikrai visi išsižiojome pamatę tukaną, mat jį tebuvome matę knygelėse. O jis buvo taip arti, per ištiestą ranką! O kai išskleidė didžiulius sparnus ir nuskrido, tai nustebino garsas…toks tufff, tufffff – tikrai stiprus ir galingas!

Apie kinų sodą tai galima būtų rašyti net atskirą įrašą, nes jis – tiesiog pasakiško grožio: išpuoselėtas, su smilkalų nameliais, kiniškais medžiais, tais tokiais lenktais stogais namukais, šventyklėle su varpu, kurio skambinimą gali išbandyti ir parko lankytojai (garsas – didžiulis, nes ir pats varpas didelis), groja kinų muzika, stovi Budos statula, gali praeiti siaurais takeliais pro krioklį, yra visokių vietelių, kur galima būtų prisėsti… Vaikams, žinoma, labiausiai patiko varpas ir raudonosios pandos (net nežinojau, kad tokios yra!), kurias pamatėme iš arti, tačiau mums – tas sodas. Na, tikrai verta pamatyti! Pavyzdžiui, užeini į vieną kinišką namuką, o ten visokie raižiniai, paveikslai ir…daug akvariumų ir groja kinų muzika! Taip ir klesteli ant ten esančio suoliuko. Verta paminėti ir tai, kad šio parko kinų sodas – apskritai didžiausias kinų sodas Europoje!

Kai viską apėjome, prieš išeidami nuėjome į žaidimų aikštelę. Ach, verta paminėti ir KAIP ten nuėjome. Ogi iš to paukštyno buvo toks beždžionių tiltas, kuris tęsėsi per gerą dalį viso parko ir baigėsi laiptais žemyn į žaidimų aikštelę. Aš su Gertrūda, žinia, nėjau tuo siūbuojančiu tiltu palei medžių viršūnes ir dar gerą gabalą Ir gerai, kad nėjau, nes po to Gabrielius sakė, kad mane tikriausiai būtų supykinę (Žiauriai nemėgstu siūbavimo!) Ta žaidimų aikštelė…gal kaip Katedros aikštė. Diiiiiiiiiiiidelė. O atrakcijų – begalė. Ir įvairaus amžiaus vaikams. Be to, visa žaidimų aikštelė – ant Palangos pajūrio smėlio…pasaka! Žinoma, vežimaitį traukti gan sunku, bet saugumo ir malonumo prasme…labai miela! Vaikus iš ten ištempėme (nes jie, žinoma, ten nuėję įgavo antrą kvėpavimą, ir jų prieš tai buvęs nuovargis iš-ga-ra-vo ) tik pažadėję ledų.

Iš parko ėjome pro papūgas. Vilhelmas visaip jas kalbino ir, pasirodo, ne veltui, nes ne viena pradėjo su juo kalbėti papūgiškai Jau prie pat išėjimo mūsų laukė jau įprastas (mat Belgijoje beveik visuose zoo ir pan. parkuose būna) gyvūnų, kuriuos galima glostyti ir šerti, aptvertas zoo sodelis. Ten įeini pro vartelius (prieš įeidamas gali nusipirkti ėdalo) ir pasitinka ožkos, avys, stirnos, vištos, antys ir pan. Daugiausia – ožkų ir ožiukų (ir beveik visur taip…gal jie draugiškiausi ir yra atspariausi žmonių niurkymams?) Gertrūdai ten jau nuvažiavo stogas: šaukė BĖĖĖĖĖ, MĖĖĖĖĖĖĖ, BĖĖĖĖĖ, MĖĖĖĖĖĖ ir tik lakstė nuo vieno prie kito Vilhelmas su Augustu labai ramiai ir gražiai glostė, paimdavo kokį ožiuką į rankas, priglausdavo. Morta į rankas nelabai norėjo imti, bet visai mielai (bet atsargiai) paglostydavo, kai laikydavo broliai Mudu su Gabrieliumi prisėdome ant suoliuko ir pailsinome kojas, rankas ir akis, kurios visą dieną ganė, nešiojo ir lakstė paskui vaikus

Sukalbėjome, kad nepaprasta, kaip mūsų vaikams smagu tokios išvykos, nors, atrodo, matę tų zoo sodų jau tikrai daug! Tačiau kiekvieną kartą vis vien jiems kyla begalė naujų klausimų, kaskart jie laksto iš vienos vietos į kitą kupinais susižavėjimo veidais, kaskart garsiai džiūgauja ir sako kaip gera, kad čia atvažiavome! ….tiesiog norisi ir vėl su jais važiuoti.

Beveik visi, kurie augina vaikus, perka dėliones. Nes jos yra “gerai”. O vis dėlto ar žinote, kodėl dėlionės yra “gerai”? Visų pirma, mes leidžiame laiką drauge su vaiku. Tai – neįkainojama. Ir turbūt vertingiausia, ką duoda dėlionės dėliojimas drauge. Dėlionės skatina loginį mąstymą, nes iš detalių reikia sudėlioti tarpusavyje susijusią visumą. Dėlionių dėliojimas moko koncentracijos ir atkaklumo, baigti tai, kas pradėta. Be to, dėlionė – rami veikla. Kadangi vaikai yra nuolat stimuliuojami (tą sąlygoja aktyvus gyvenimo tempas, daug būrelių ir pan.), tai tokia rami veikla – labai naudinga. Be to, dėlionės priverčia smegenis “prakaituoti”, t.y. jos yra smegenų mankšta, o, žinia, jas mankštinant susidaro daugiau neuronų jungčių, o kai daugiau neuronų jungčių, tai geriau sekasi atlikti įvairiausias užduotis! Taip pat pastebėta, kad vaikai, kurie reguliariai dėlioja dėliones, moka geriau surinkti informaciją, įvertinti situaciją ir greičiau randa sprendimus problemoms!

Po įžangos apie naudą (kuri, kaip matome, yra!), apžvelkime, kokių gi tų dėlionių būna. Kadangi vien savo namuose turime, manau, apie 60-70 dėlionių, be to, esu jas dėliojusi su tikrai daug vaikų nuo vienerių iki maždaug dešimties metų, tai nufotografavau keletą ir aprašysiu pagrindines jų grupes.

Pradėti geriausia nuo medinių dėlionių su “rankenėlėmis”. Beje, pirmųjų dėlionių ir “rankenėlės” turi būti nemažos, lengvai paimamos į mažas rankeles bei pačios detalės turi būti sąlyginai didelės. Taip pat gerai, kai pirmosiose dėlionėse vaikas – iškėlęs detalę – randa tokį patį paveikslėlį, kuris vėliau padeda grąžinti detalę į jos vietą!

Pirmoji dėlionė – tik keletas detalių, po jomis – tokie patys paveikslėliai ir solidžios “rankenėlės”:

Vaikas auga, detalių daugėja, “rankenėlės” mažėja:

Kai vaikas jau lengvai sudėlioja dėliones su paveikslėliais, galima bandyti dėlioti dėliones be paveikslėlių, kurie padeda žinoti, į kurią vietą reikia dėti detalę. Tegul mokosi atrinkti pagal formą!

Geometrinės figūros ir spalvos:

Dėlionė sudėtingėja: kiekviena detalė susideda iš dviejų!

Galima pasirinkti ir sumaunamas dėliones. Mūsų vaikai šias dėliones pamėgsta vyresni, nei rašoma ant dėžučių. Net nežinau, kodėl, bet jie jas pamėgsta, kai labai lengvai sudėlioja:)

1-2 metų vaikams jau rekomenduojamos dėlionės iš dviejų detalių. Tokių tikrai galima rasti pačių įvairiausių. Svarbiausia, kad detalės lengvai “sukibtų” (nes juk vaiko smulkioji motorika dar tokia nesmulki, kaip sakant!)

Na, o štai čia – rekomendacijos tėveliams, kurie nežino, kiek detalių turėtų būti jų amžiaus vaiko dėlionėje Kairėje lentelės pusėje – amžius, o dešinėje – detalių skaičius. Žodžiu, dvejų metų vaikas turėtų sudėlioti dėlionę bent jau iš šešių detalių, o jei sudėlioja dvylikos – puiku! Žinoma, čia tik rekomendacijos. Į ką siūlyčiau atsižvelgti? Į mažiausią ribą! Jeigu beveik trejų metų vaikas nesudėlioja 6 detalių dėlionės, tai vertėtų daugiau pasitreniruoti ir pamankštinti smegenėles! O aukščiausią ribą tegul nusistato kiekvienas vaikas! Esu mačiusi trimečių (pavyzdžiui, mūsų Augustas, keletas mano mokinių, dabar Mortos draugė Ringailė), kuriems šimtas detalių – juokas! Bet jeigu einate į gimtadienį pas trimetį, ir niekas neužsiminė, kad jis fantastiškai dėlioja dėliones, tai saugiausia būtų nešti 20-30 detalių dėlionę

Mano favoritės – “grindų” dėlionės. Tai tokios dėlionės, kurių detalės – didžiulės ir kurios dėliojamos ant grindų, nes ant stalo paprasčiausiai netilptų. Mūsų vaikai turi jų įvairiausių.

Į šią didžiulę dėlionę dar įsideda atskiros dalys – paveikslėliai:

O štai ši šviečia tamsoje, todėl ypač smagu dėlioti žiemą arba tamsų vakarą:

Tokių dėlionių galima rasti ir mėgiamų filmukų herojų:

Šias dėliones man pasisekė nupirkti po du eurus Mortos ir Vilhelmo mokyklos mugėje…tos princesės labai populiarios!

Dėlionės gali mokyti geometrinių formų, spalvų, raidžių ir skaičių:

Maždaug nuo trejų metų labai apsimoka (ir finansiškai, ir užsiėmimo prasme) pirkti dėliones dvi vienoje dėžutėje. Mes tokių dėžučių turime bent penketą. Beje, nusipirkę tokią dėlionę – jei nebūna pažymėta ant nugarėlių ženklais, kuri detalė kurios dėlionės – mes patys sudėliojame pirmą kartą, apverčiame ir pažymime, kad kitą kartą žinotumėme, kokios detalės kuriai dėlionei priklauso! Štai keletas:

Vienos mūsų vaikų mėgiamiausių – Diset DISCOVER dėlionės. Na, dėlionė kaip dėlionė, tačiau jos pakraščiuose – paveiksliukai iš pačios dėlionės, kuriuos reikia rasti. Kai berniukai buvo mažesni, tai dėliojo ir dėliojo, nors tada turėjome tik šią vieną! Sudėlioja ir bando kuo greičiau visus paveikslėlius atrasti, nors jau mintinai žino, kur koks Dabar mergaitėms nupirkome dar vieną, tai smagu žiūrėti kaip visi sukrenta ant grindų ir azarto apimti ieško!

Dėlionės gali ir mokyti apie pasaulio gyvūnus…

…ir būti 3D. Beje, Augustas visai neseniai “užsikabino”. Turėjo namuose keletą net nepradėtų. Kai paklausdavau, kodėl nesudeda, sakė, kad jam per sunku! Nors jaučiau, kad jam visai ne per sunku, nespaudžiau… Ir štai kartą – susipykus su broliu – teko jam pabūti savo kambaryje ir apgalvoti savo elgesį. Ir štai vaikinas nusileidžia nešinas šiuo dinozauru! Nenuostabu, kad tuoj po to atidarė dėžę, kurią buvo padovanojusi mano mama ir sudėliojo daugybę lėktuvų modeliukų. Norėjo sudėlioti ir mašinas, kurias gavo Vilhelmas, tačiau nerado instrukcijos, tai nusiminė…

Šiaip Gabrielius su berniukais vis imasi projekto, kuris vadinasi “1000 detalių”: nuvažiavę į parduotuvę išsirenka kokią nors dėlionę ir ją vakarais dėlioja tol, kol sudėlioja. Paskutinį kartą prie vaikinų prisijungė ir Morta. Mudvi su Gertrūda – kai jie dėlioja – dažniausiai einame žaisti į kitą trobos galą, nes kitaip Gertrūda bene intensyviausiai puola dėlioti, o šeimyna tuo nepasakyčiau, kad džiaugiasi!

Su Morta dabar dėliojame daug skaičių dėlionių (be tos, kurią ir nufotografavau). Turime vieną tokią gyvatę, kuri turi galvą, o po to skaičiai nuo 0 iki 20 ir, žinoma, galiausiai uodegą. Ta dėlionė moko ne tik skaičių, bet ir jų sekos. Taigi skaičiuojam, mokomės, kaip atrodo tie skaičiai ir kokia jų seka. Ir tą dėlionę vis prašau Mortos sudėlioti, kai tik turime truputėlį laisvo laiko – dažniausiai, kai pereiname nuo vienos veiklos prie kitos (pavyzdžiui, baigėme kokį nors žaidimą ir būtų laikas valgyti, tačiau dar yra keletas minučių). Taip pat turime dėlionę, kur kiekvienas skaičius – iš kelių detalių. Tai aš sumaišau visas detales, o Mortai reikia ne tik sudėti skaičius, bet ir sudėti juos iš eilės. Neabejoju, kad ir be dėlionių sugalvotumėme, kaip tų skaičių mokytis, tačiau jos labai palengvina mano gyvenimą

Štai tiek trumpai apie dėliones. Neabejoju, kad dar daug kas liko nepaminėta, bet, manau, esmę supratote. Sėkmės dėliojant!