Pagaliau – jau nuo šio rudens – atidarau Lietuvoje mokyklėlę. Šį žingsnį žengti užtruko, nes  vis galvojau, kad dar turiu kaip ir kur tobulėti. Tačiau vieną dieną supratau, kad žmogui, kuris tiki, kad mokomasi visą gyvenimą, niekada nebus gana: vis atrodys, kad galima daugiau  išmokti, labiau įsigilinti, tapti profesionalesne.

Mokyklėlėje:

- autorinė ugdymo programa

- specialiai pagal šią programą dirbti apmokyti pedagogai

- surinkta geriausia patirtis iš moderniausių ir sėkmingiausių pasaulio ugdymo įstaigų

- maksimizuojama visapusiška vaiko raida

Jau seniai sugalvojau pavadinimą “Vaikystės Sodas”. Sodas man daug gražiau, nei daržas. Tiesiog. Be to, pačios darželio patirtis nebuvo nuostabi: vis dar prisimenu prievartinį pietų miegą (žinoma, nemiegojau, todėl uždengdavo akis šiurkščiu, tačiau, matyt, higienos reikalavimus atitinkančiu, rankšluosčiu), auklėtojų grasinimus pastatyti nuogą ant palangės (jei neklausysiu) bei tą dieną, kai mane privertė valgyti virtą svogūną. Džiaugiuosi, kad jau tada buvau kietas riešutėlis, ir auklėtojai teko eiti plauti savo suknelę. Tik kartais pagalvoju, ar tik ne nuo tos dienos nesu turėjusi svogūno burnoje…

Yra žmonių, kurie man sakė: na, ir kas, kad ten truputį pasityčiojo?! Juk va, vis vien nesugniuždė! Bet aš – kalbėdama apie patyčias ir apie karčias ikimokyklinio ugdymo patirtis visada klausiu – taip, nesugniuždė, bet kas žino, kur aš šiandien būčiau, nei mane būtų skatinę, o ne gniuždę? Jei man būtų padėję skleisti sparnus, o ne nuolat juos pakirpinėję? Kas gali atsakyti į šį klausimą?! Deja, niekas.

Todėl visada svajojau kada nors įkelti koją į ugdymo įstaigą, kurioje tuos sparnus padėtų skleisti. Ir man teko ta laimė. Dirbti, akredituoti, stebėti tokias ugdymo įstaigas. Žinoma, mačiau ir tai, ką norėjosi (pa)keisti. Štai taip brendo Vaikystės Sodo idėja. Sodo, į kurį vaikas galėtų ateiti mamai arba tėčiui grįžus į darbą. Sodo, kurį vaikas galėtų pradėti lankyti kartu su brangiausiu žmogumi. Sodo, kur niekas negalvotų, kad vaiką galima mylėti ir gerbti per daug arba kad vaikas gali užlipti ant galvos.

Kadangi esu ir akademinės bendruomenės narė, norėjosi, kad Vaikystės Sodas būtų ir moderniausia motinos mokyklėlė visomis prasmėmis: kad puiki ugdymo programa būtų ne tik skambus šūkis internetiniame tinklalapyje, kad pedagogai būtų ne šiaip puikūs pedagogai, o mano pačios išauginti siekiant, kad taip, kaip dirba jie, būtų visų, dirbančių su mažais vaikais Lietuvoje, siekiamybė. Vaikystės Sodas – ne darželis, ne dienos ir ne priežiūros centras. Tai – filosofija. Praktinė filosofija. Tokia, kokia įgyjama daugiau nei dešimtmetį atsiraitojus rankoves dirbant su vaikais, dirbant akademinį darbą, keliaujant ir akredituojant mokyklas bei jas steigiant. Žodžiu, patirta visais pojūčiais.

Todėl neseku nė vienu pasaulio edukologu. Tačiau pripažįstu, kad nė vienas žmogus nėra negyvenama sala: man įtaką darė ir Reggio Emilia darželių principai, ir H.Gardner’io Intelektų įvairovės, ir  L.Vygotskio teorija. (Kitos, žinoma, pro akis irgi nepraslydo…)

Mano ugdymo programa remiasi ir Tarptautinio Bakalaureato, ir Tarptautine pradine (ankstyvojo ugdymo), ir nacionaline Švedijos ikimokyklinio ugdymo programomis. Šios programos – ne šiaip perskaitytos, o pagal jas dirbta, stebėta, kaip dirba kiti ir iki paskutinio siūlo analizuota, paimta tai, kas, mano manymu, geriausia ir pritaikyta Lietuvai.

IŠANKSTINĖ IR NUOLATINĖ REGISTRACIJA Į “VAIKYSTĖS SODĄ”.

SKUBĖKITE REGISTRUOTIS, nes mokyklėlėje vietų skaičius LABAI RIBOTAS!

DAUGIAU INFORMACIJOS:

(Jeigu nuoroda dar neveikia, patikrinkite po kelių dienų – informacija sparčiai ruošiama).

Vaikystės Sodo programa.

Vaikystės Sodo lankymo ir mokėjimų tvarka.

Dažnai užduodami klausimai.

Vaikystės sodo pavyzdinis dienos ritmas.

Vaikystės sode – mišraus amžiaus (heterogeninės)grupės.

Vaikystės sode – prasminga veikla lauke.

Vaikystės sode – bendruomenė, kurioje vaikas atsiskleidžia.

Vaikystės sode – specialiai ruošiami pedagogai.

Jeigu į Jūsų klausimus vis dar neatsakyta, rašykite vaikystessodas@gmail.com, ir Jums TIKRAI bus atsakyta!

Nuotrauka: Toddler and Pasta Duncan H

Šįkart Asta primena tris svarbias taisykles, kurios tinka ne tik mokantis gestų: 1) vaikai nedaro to, ko nenori; 2) kontekste vaikui daug lengviau atsiskleisti (ikimokyklinio amžiaus vaikas daug geriau supras, kas tas dramblys, jei keliausite drauge į zoologijos sodą!) ir 3) dirbant su vaikais bene svarbiausia yra kantrybė! Man smagu skaityti, kaip, mokantis gestų, galioja tos pačios taisyklės kaip ir mokantis…bet ko kito!

Taip pat norėjau Astai pasakyti, kad Gertrūda rodo “karšta” taip, kaip, anot Gabrieliaus (kuris gali susikalbėti su kurčiaisiais), šį ženklą rodo kurtieji! Ji užsidengia delniuku (išskėstais pirštukais) burną (ne visai kaip šiame paveikslėlyje, tačiau labai panašiai) ir sako: “kašta” Įdomu, ar ne?

Projekto pristatymas.

I dalis.

II dalis.

III dalis.

IV dalis.

V dalis.

VI dalis.

Pamokos jau baigtos. Tėveliai džiaugiasi rezultatais, mokytoja vaikučių pasiekimais. Skaitytojams liko parašyti du rašinėlius apie paskutines Kūdikio kalbos pamokas.

Noriu informuoti, kad šiuo metu mokausi atsisakyti priklausomybės nuo kompiuterio, nes senasis kietasis diskas nusinešė ne tik galimybę akimirksniu sužinoti reikiamą informaciją, bet ir rašinį apie septintąją pamoką bei bandymus be konkurencijos laimėti organizuojamą konkursą.   Taigi, „į pasaulį“ grįšiu dar visai negreitai, o dabar džiaugiuosi vasara ir savo šeima, bei kuriu įvairiausius ateities planus. Bet jau nukrypau nuo moksliukų.

Prieš paskutinę pamoką mokėmės pažinti metų laikus, na, ne metų laikus, labiau oro sąlygas ir gamtos reiškinius. Pamokai savo pievą su sūpynėmis ir padūkusiu šuniuku dar kartą pasiūlė Luko tėveliai. Ir kokie dabar mokslai galvoje, kai vaikai visur ropinėja, bėginėja. Ogi patys tikriausi! Ši pamoka buvo būtent tokia, kokią aš bent kartą norėjau padaryti – kai nereikia vaikam rodyti paveikslėlių, kai imi už rankos ir vedi mažylį pauostyti gėlytės, vabalėlio ar žolės stiebo. Juolab, kad ir tema tokia.

Skaitydama apie kitų instruktorių rengiamas pamokas zoologijos soduose vis galvodavau: kaip sudėtinga, vaikai pabėga, tėvai iš paskos; vaikai nenori stebėti gyvūno, tėvai negali girdėti apie ką kalbu ir t.t., ir pan. Ir tyliai svajojau nors kartą pabandyti padaryti tokią pamoką – visiškai laisvą, be klasių, be paruošto plano. Ir ką jūs manot – viskas pavyko puikiai.

Būtent – visiškai laisvai. Tėvai džiaugėsi gauta galimybe pažiūrėti, kaip realiame gyvenime aš naudoju gestų kalbą. Vieniems tai buvo natūralu ir įprasta, kiti vis dar bandė pasakoti: tai „jų rankos užimtos“, tai gesto nežino.  Vaikai daug labiau domėjosi mano parodytais naujais gestais, nei mokykloje (man ir pačiai įdomiau rodyti debesis ne pieštus, o tikrus). O ir žodyno mokymasis vyko daug paprasčiau – tėvai iškart pakartoja ir nuolat naudoja naujus gestus, nes aplinkt begalė metodinės medžiagos.

Turbūt šitaip ramiai ir būtume pabaigę pamoką, jei nebūčiai pradėjusi pasakoti apie konkursą puslapyje facebook.com, kuriame tėveliai fiksuoja ir giriasi savo vaikučių rodomais gestais. Luko tėtis ir Karolinos mama griebė telefonus ir bandė nufotografuoti mažylius. Vaikai, žinoma, net nesiruošė daryti tėvams šou. Kaip kasė smėlį, taip ir liko sėdėti su žaislais. Čia tėvams teko priminti kelis faktus. Pirma – vaikai nerodo (kaip ir nesako) ko nenori rodyti (ir jiems visiškai nerūpi Karolinos mamos  maldavimas parodyti LEMPĄ). Antra – kontekstas. Parodę vaikučiui šviestuvą lengviau prikalbinsite jį parodyti gestą. O trečia – kantrybė. Juk dažnai tenka girdėti, kad vaikas moja VISO GERO, kai jau durys buvo užvertos ir svečiai išėję. Taigi, šiuos patarimus siūlau prisiminti ir tiems, kurie dar ruošiasi dalyvauti konkurse.

Na, atkuriamasis priešpaskutinės pamokos rašinėlis išėjo gerokai trumpesnis ir ne toks išsamus, kaip pirmą kartą, bet ir prapuolusius laiškus stengiamės  parašyti kuo greičiau, nors nebe taip plačiai. Pabaigai noriu pakviesti visus skaitytojus dalyvauti Kūdikio kalbos surengtame konkurse. Primenu, kad dalyvauti gali visi, nes visi vaikučiai rodo gestus, nors Jūs jų to tikslingai ir nemokėte.  Ar ne?

Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”

Praeitą mėnesį kaip tik rašiau, kad dar nė vienas iš mūsų šnekoriukų nepradėjo laisvai kalbėti, o štai šį mėnesį….a) abi mamos atsiuntė aprašymus šiek tiek vėliau ir b) abi laiške man parašė, kad jau sunku užrašinėti, nes ir Vincentas, ir Emilija, galima registruoti, jau pradėjo kalbėti sakiniais. Juokingiausia, kad aš pati parašiau tą patį – kad norėčiau registruoti žmoniško kalbėjimo pradžią Na, Vincentas su Gertrūda gimę tą patį mėnesį (tik Vincentas pradžioje, o Gertrūda – pabaigoje), ir jiems jau kaip ir dera pradėti kalbėti (juk sakoma, kad dažniausiai lūžis įvyksta apie antrąjį gimtadienį), o štai Emilijai iki antrojo gimtadienio dar likę beveik trys mėnesiai! Ankstyva mergina, spartuolė!

I DALIS.

II DALIS.

III DALIS.

IV DALIS.

V DALIS.

VI DALIS.

Gertrūdai, manau, lūžis įvyko, nes atvykome į Lietuvą! Prancūziškų žodelių ji nepamiršo ir vis dar įterpia į kalbą, tačiau dabar be jokių abejonių pirmauja lietuvių kalba! Taigi aš vis dar esu nesupratusi: kaip taip atsitinka, kad lietuvių šeimoje, gyvenančių svetur, vaikui dominuojančia kalba tampa ne lietuvių?!?! Mistika! Mat mūsų abi mergaitės pradėjo kalbėti Belgijoje ir abiejų pirmoji kalba be jokių abejonių yra lietuvių.

Ir dar. Šiame projekte taip jau atsitiko, kad visų vaikų kalbos raida buvo labai panaši. Nebuvo tokių kaip mūsų Vilhelmas, kuris jau 15 mėnesių kalbėjo sakiniais ir nebuvo tokių kaip mūsų Morta, kuri nekalbėjo iki 2.5 metų Žodžiu, vidutiniškai įdomu Dabar su mamomis sutarėme, kad kitas aprašas bus rudenį, rugsėjo pradžioje: seksime, kuriam vaikui pirmam visiškai nebereikės vertėjauti, o kuris galbūt nuspręs, kad susikalbu, vadinasi, to ir užtenka

O aš iš karto verbuoju tris naujus vaikiukus: jeigu jūsų vaikutis gimė vasarą ir norėtumėte sekti jo kalbos raidą (bei pasidalinti įspūdžiais), rašykite! Naujajame projekte sektumėme vaikučius nuo pirmųjų garsų iki pirmųjų žodžių ir iki pat kalbėjimo pradžios. Būtų labai įdomu, jei  būtų vaikučių įvairovė: vienas iš Lietuvos, kitas – iš dvikalbės (trikalbės ) aplinkos, o gal atsiras ir toks, kurį tėvai mokys ir ženklų kalbos?. Žodžiu, kuo įvairiau, tuo įdomiau!

O dabar – prasilaužusių ataskaita

VINCENTAS (24 mėnesiai)

Jau nebesitikėjom, bet… šis mėnuo- kartojimų mėnuo. Kaip niekada noriai kartoja kitų pasakytus žodžius, o seniau nei už ką nepakartodavo jokio žodelyčio. Tad, taip bekartodamas, šio mėnesio gale jau sakydavo, rodos, visus žodžius. Tik ir toliau labai daug kalba galūnėmis, bet mes jau puikiai jį suprantam, tad mums atrodo, kad jis jau šneka VISKĄ. Prasidėjo ir gan ilgi sakinukai- po 5-6 žodžius. Kai nuvažiavom pas senelius, tai jie labai labai nustebo pamatę, kad Vincentas toooks šnekutis pasidaręs ir jie puikiausiai su juo susišnekėjo, o seniau vis prašydavo vertėjauti
Dabar jau apie 3 savaites tęsiasi klausinėjimo etapas. Pagrindiniai klausimai: “Kas sia?”(Kas čia?), “Ką dajej?”(Ką darai?), “Ką tuji?(Ką turi?),… Ir visada pakartoja mūsų atsakymą. O jeigu mes jo paklausiame “Ką darai/darei?”, tai irgi visada gražiausiai papasakoja ką daro/darė pvz “kva kva piesiau”(varlę piešiau), “utioju dediu”(konstruktorių dėlioju),….

1. “uodias”- uodas,
2. “siubytė”- sriubytė,
3. “kibatei” arba “kibasiai”- šaltibarščiai,
4. “Aaatas”- Vincentas,
5. “Pyna” arba “Pija”- Polina,
6. “Ooota”- Morta,
7. “Tiūūūdė”- Gertrūda,
8. “beisėsi”- baigėsi,
9. “otikis”- mokytis,
10. “otikos”- mokausi,
11. “abas ytas”- labas rytas,
12. “mama, neguk an manęs”- mama, negulk ant manęs (kai jis šukavo mane, o aš padėjau galvą jam ant kojų)
13. “pajeis”- praleisk,
14. “šia MANOOO”- čia mano,
15. “zinei, Myjė pagavo odią”- žinai, Miglė pagavo uodą,
16. “Syyyja”- Krislyna,
17. “Seeetas” arba “Siaaatas”- Vincentas,
18. “Tiukas”- Vincentukas,
19. “didedeeedes”- dinozauras,
20. “dozėjis”- buldozeris,
21. “kamaniukas”- kamuoliukas,
22. “taktujus”- traktorius ( o nebe “ta-tūūūū”),
23. “į akatę”- į sveikatą (kai kas čiaudo),
24. “tetė atiu pa-akė”- tėtė ačiū pasakė,
25. “myyy-u tetę, myyy-u mamą, myyy-u Bytą”- myliu tėtę, myliu mamą, myliu Benediktą,
26. “osiu pas Piną” arba “osiu pas Piją”- važiuosiu pas Poliną,
27. “osiu pas čiutę, osiu pas niejį”- važiuosiu pas močiutę, važiuosiu pas senelį,
28. “Bedytas”- kartais taip pavyksta pavadinti Benediktą (vietoj “Byyyto”),
29. “as aaakas”- aš alkanas,
30. “keeekis jau”- kelkis jau,
31. “yto tetė”, “yto mama”- krikšto tėtė, krikšto mama,
32. “kytė”- barankytė,
33. “diutiutiukai”- degtukai,
34. “vavau kito”- žaislinis šuo nukrito,
35. “liliotė”- liniuotė,
36. “atiukas”- kvadratukas,
37. “bejis”- kubelis,
38. “jėkia paut kytes”- reikia plauti rankytes,
39. “ėnam pato”- einam paimti pašto,
40. “ooos onai”- oro balionai,
41. “apajis”- sraigtasparnis,
42. “nesiam”- nešam,
43. “tyk ten”- statyk ten,
44. “as abei myyy-u mamo mamąąą maaa aa maaa anooo”- dainuoja dainą “aš labai myliu savo mamą, tau mano šypsena, ašaros mano,…”
45. “utiojus”- konstruktorius,
46. “kabajys”- kambarys,
47. “tiuvė”- virtuvė,
48. “ziūūūji”- žiūri,
49. “ką dajej???”- ką darai???
50. “Byto otas vejis”- Benedikto drožtas laivelis,
51. “abajas”- vabalas,
52. “digo ektaaa”- dingo elektra,
53. “as kijuosiu”- aš klijuosiu,
54. “mama, pajeisk mane”- mama, paleisk mane,
55. “pjajeisk mane”- praleisk mane,
56. “mama/tete atek, noju styyykt”- mama/tėte ateik pas mane, noriu šokinėt (turim laikyti už rankų, o jis šokinėja ant sofos. Dabar tai jo smagiausia atrakcija)
57. “diuok idiukus”- duok lipdukus,
58. “diu akajej”- du auskarai,
59. “Seeetas gzei nioooja”- Vincentas gražiai dainuoja,
60. “otikas”- motociklas,
61. “tetei kauda kytę”- tėtei skauda rankytę (nusprendė apžiūrinėdamas žaizdą),
62. “pu-gasiu mama”- pagausiu mamą,
63. “Siaaatas mėta diojus”- Vincentas mėgsta pomidorus,
64. “kėėėjau”- atsikėliau,
65. “Seeetas noji ėti teku teku”- Vincentas nori eiti praustis,
66. “zėėėbas”- zebras,
67. “pu-kas”- pusbroliukas,
68. “ėti kai aga zajas mojukas”- eiti per perėją, kai dega žalias žmogeliukas.

EMILIJA (20.5 mėn)

Prasidėjo atostogos, išvažiavom į Lietuvą – ir baigėsi reguliarus
naujų Emilijos žodžių fiksavimas. Atrodo, kad pradėjus bendrauti su
daugiau žmonių Emilijai liežuvis tarsi atsirišo – plepa nesustodama.

Daugiausiai kalba 3-4 žodžių sakinukais, dažnai jungdama ir sakinius
gali papasakot visą istoriją. Pavyzdžiui, nuolat visiems pasakoja, kad
“Emė bubo liūlo. Posėsi. Tėtė posėsi liūlo. Kasė mėlį. Posėsi papapį,
kolią” (Emė buvo prie jūros. Prausėsi. Tėtė prausėsi jūroj. Kasė
smėlį. Prausėsi pažastį, koją ) Dar jai labai patinka istorija, kad
“Maliliukė gagala papypoj. Tuli leliuką. Maliliukė myli Emę. Dega
žiakė” (Marijukė gyvena bažnyčioj. Turi leliuką. Marijukė myli Emę.
Dega žvakės.)

Smagiausia, kad ji pati kuria tokias “istorijas” iš visko, ką mato
aplinkui, taigi kalbėtis su Emilija darosi vis smagiau ir smagiau.

Vis dažniau Emilytė teisingai vartoja veiksmažodžių formas, net ir
būtąjį laiką, nors čia gal labiau klausymosi ir nuolatinio visko
kartojimo rezultatas. O kartoja viską – nuo paprastų iki
sudėtingiausių žodžių (pavyzdžiui, “makalialiai” – chemikalai, taip
vadina visus neaiškius butelius su skysčiu ir mamos kosmetiką )

Anksčiau, jei ko nors nenorėdavo, tiesiog sakydavo, “ne ne”. Dabar jau
pasipila visa tirada “ne ne ne, nenioliu. ne ne, mama nemiegok. Ne ne,
Mikė neima, Emė kakalėli” (Ne ne, Smiltė neima, Emės kastuvėlis )

Aš suprantu beveik viską, ką Emilija šneka, kitiems, aišku, sunkiau
Todėl dažnai dirbu “vertėja”, nes Emilytė kartoja tą patį žodį tol,
kol kas nors pakartoja jį teisingai – tuomet jai ramu, kad yra
teisingai suprasta

Atostogų proga – toks trumpas aprašymas. Apibendrinant, Emilija kalba
nesustodama, viskuo domisi ir protingėja, atrodo, kiekvieną akimirką
O mano širdis džiaugiasi

Gerų visiems atostogų!

P.S. Nuotrauka vienintelė, kurią radau po ranka šiuo metu liūdna,
bet gi visko pasitaiko čia per mamos sesės vestuves, kai miegelis jau
lenkė prie žemės, ir viskas buvo blogai

GERTRŪDA (23mėn)

Aš pagalvojau, kad šį mėnesį jau fiksuočiau kaip Gertrūdos pradėjimo kalbėti mėnesį. Žinoma, tobulėti dar galima labai daug , tačiau mergina jau kalba sakinukais, beveik visus žodelius pasako, galima susikalbėti. Didžiausias lūžis vis dėlto įvyko vos ne pirmąją savaitę atvykus į Lietuvą (birželio gale): matyt, mergina pajuto, kad čia VISI kalba lietuviškai! Na, ir prasidėjo… Juokingiausia, kad Gertrūdėlė irgi visų klausia: kas čia? Atrodo, kad ji visą supantį pasaulį “katalogizuoja” – tarsi tuoj vėl visi prakalbs prancūziškai, ir jai reikia turėti pakankamą lietuviškų žodžių žodyno bagažą Ir juokingiausia yra ne pats klausimas, o Gertrūdėlės reakcija į atsakymą, ji VISADA sako: aaaaaaaaaaa Dažnai perklausia: kas čia? Voverė. Ovejė? Taip. Aaaaaaa.

Vilhelmas vieną dieną sako: Kai Gertrūda buvo kūdikėlis, tai buvo labai miela, o dabar, kai pradėjo kalbėti, tai TOKIA juokinga, kad visą laiką aš juokiuosi!

Man smagiausia stebėti, kaip Gertrūda bendrauja su broliais/sese. Pavyzdžiui, pasiėmė Vilhelmo batus, apsiavė ir sako: Mano batai. Vilhelmas rodo į jos batus ir klausia: O kieno čia batai? Gertrūda nesutrikusi atsako: Ijaus Žodžiu, mergina ir humoro jausmą beturinti!

MANO – pats mylimiausias žodis. Čia tikriausiai todėl, kad yra jauniausia iš keturių. Pavyzdžiui, paima kito žmogaus daiktą (kuris tikrai ne jos) ir sako: MANO! Mūsiškiai vaikai raitosi iš juoko, mat žino, kad po akimirkos ji tą daiktą padės, ir viskas, tačiau kitiems vaikams toks jos griežtas pasakymas (nes tonas tai ojojoi koks griežtas!) sukelia nerimo bangą

Gaila, kad aprašant neįmanoma perteikti intonacijų. Gertrūda jų turi devynias galybes. Du žodžiai turi tokią intonaciją, kuri verčia iš koto: “ne” ir “prašau”. Getrūdos “ne” dažniausiai yra abejingų abejingiausiu tonu ir vos ne su atodūsiu (kokie jūs nenuovokūs!) ištariamas žodis. Iš tiesų jis visiems – ir broliams, ir suaugusiems – sukelia didžiausią juoką. Dar dažniausiai tai yra palydima nubraukiančiu plaukus nuo akių (nors jų ten ir nebūna) mostu arba užverčiant akis. Žodžiu, vyresnėlių pamokos įvertinamos dešimtuku! Apsivertus situacijai – kai mes sakome “ne” – Gertrūda pakreipia galvelę, suraukia noselę ir pačiu maldaujantiškiausiu tonu sako: “čiauuuuuu” (prašau). Jeigu nesi supratingas ir vis dėlto lieki prie savo “ne”, tai gauni kaip kirviu nukirstą ir griežtu žvilgsniu palydėtą “čiau”. O jei ir tada nesusimyli, tai Gertrūda išdidžiai taria: Niu niu niu, mama, niu niu niu. Ir pakėlusi galvą išeina.

Gertrūda siaubingai nemėgsta maudytis. Pirmą kartą telkinyje išsimaudė, kai atostogavome pas šešurą Anykščiuose. Negalėjome patikėti savo akimis! Dabar – nors duše/vonioje vis dar klykia – į vandens telkinį bėga taip, kad vos sulaikome! Kadangi pirmą kartą maudėsi upėje, tai dabar visi telkiniai yra “pupė”, o maudytis – “pupu”. Kodėl? Neklauskite.

Dar nepaprastai smagu, kad Gertrūdos žodyne atsirado giminaičių ir draugų vardai. Kol nebuvo jų mačiusi, tai ir nereikėjo įvardinti (nors nuotraukas vis žiūrėdavome ir apie juos kalbėdavome). Dabar gi yra ir:

baba

bočius

Liulė (Julė)

Autėja (Austėja) Beje, su Austėja buvo juokas: kai suprato, kad Austėja yra Austėja, jai, matyt, dar susijungė tai, kad ir mane daug kas šaukia Austėja. Vadinasi, suaugęs=Austėja. Tai buvo etapas, kai visus šaukė Austėja

Nionas (Jonas)

Deina (Medeina)

Ejus (Elius)

Senis (senelis )

Ezė (Elzė)

Nigė (Miglė)

Gutė (Gustė)

Nina (Lina)

ir pan. Smagu

Kaip matote, Gertrūdos žodžiai nėra tobulai aiškūs visiems, kurie juos išgirsta. Tačiau logiškai išmąstyti galima beveik viską. Aš dažniausiai kaip kokia papūga viską kartoju taisyklingai (na, juk yra sakoma, kad vaiko negalima taisyti, tačiau reikia pakartoti taisyklinga kalba, ir vaikas taip geriausiai mokosi). Ir štai kartą taip sėdžiu ir kartoju viską, ką pasako Gertrūda. O Gertrūda tuo metu kalbėjosi su mano sese. Tai mano sesė ir sako: tu manai, kad aš durna, kad man vertėjauji, ar ko čia viską kartoji??? Vadinasi, nors ir ne visiems, tačiau susikalbėti ir suprasti Gertrūdą jau galima ne tik man!

Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS

Vaikams be galo be krašto svarbu jaustis mylimiems, reikalingiems, ar ne? Jau turbūt visi esame skaitę apie tai, kad vaikai yra itin jautrūs aplinkai (tikriausiai esate girdėję (ir ne tik!), kad kūdikiai jaučia emocijas). Be to, mes esame socialios būtybės: mums reikia bendrauti su kitais, mums reikia, kad kiti į mus reaguotų… Žodžiu, socialinė interakcija yra tiesiog gyvybiškai būtina!

Tačiau ne visada buvo taip manoma: vos prieš 30 metų (įsivaizduojate, aš jau buvau gimusi!) dar buvo manoma, kad kūdikiai nedalyvauja socialinėje sąveikoje! Įsivaizduojate?! Aš vis dar stebiuosi, kiek mes pažengėme socialiniuose moksluose vos per keletą dešimtmečių. Kita vertus, kaita tokia sparti, kad ne visi žmonės spėja: juk vis girdime, kaip tėvai sako: o mane taip augino, ir, va, viskas gerai! Bet esmė yra ta, kad dabar mes jau žinome, jog gali būti geriau!

Vienas įrodymų, kad kūdikiams reikia socialinės interakcijos -- “akmeninio” veido eksperimentas:

www.youtube.com/watch?v=apzXGEbZht0

Ir -- nepamirškite -- joks televizorius (Baby Einstein ir pan.) neatstos vaikui bendravimo su Jumis! Jūs -- geriausias savo kūdikiui ir mažyliui lavinamasis būrelis, kokį jis tik gali lankyti! Būkime kartu!

KOKIE MOTINOS MOKYKLĖLIŲ TRŪKUMAI?

Jūsų vaikams gali patikti tai, kad jūs namuose, tačiau gali visai nepatikti tai, kad tenka dalintis jūsų dėmesį, namus, žaislus ir savo erdvę su kitais vaikais! Be to, ir sutuoktiniui gali nepatikti visi tie papildomi daiktai, kurie atkeliaus į jūsų namus. Ir dar pastebėta, kad vis dėlto į motinos mokyklėles turinčias moteris žvelgiama taip tarsi jos būtų namuose! Na, tarsi tuo pačiu dar turėtų ir sutvarkyti namus, išskalbti skalbinius bei sutvarkyti kitus namų reikalus!

Be to:

- Sunku sutvarkyti reikalus, nes jums sunku ištrūkti iš namų;

- Jeigu jūsų vaikai eina į mokyklą, tai praleisite beveik visus jų renginius;

- Neturite nei sveikatos draudimo, nei pietų valandos;

- Tenka dirbti daug valandų (beveik visos motinos mokyklėlės dirba 10val kasdien)

- Tiesiog negalite taip lengvai susirgti arba pasiimti laisvadienių it dirbdama biure;

- Kai kurios moterys jaučiasi izoliuotos, joms pradeda trūkti bendravimo su suaugusiaisiais;

- Uždarbis yra nedidelis. Pavyzdžiui, JAV vidutinės metinės motinos mokyklėlės pajamos yra 16 000USD;

- Pradžioj vis vien reikės nemažų investicijų: reikės draudimo, reikės gesintuvų, reikės žaislų, priemonių ir baldų.

Jeigu visa tai dar jūsų neatbaidė, tai nepamirškite, kad kuo profesionaliau dirbsite, tuo sėkmingesnė bus jūsų motinos mokyklėlė. Žodžiu, pasistenkite tapti licencijuota paslaugos teikėja! (Lietuvoje išvis dar nėra jokios tvarkos motinoms mokyklėlėms, ką jau kalbėti apie profesionalias motinos mokyklėlės (kurios jau nebėra vien tik motinos mokyklėlės, o daugiau mini darželiai, kuriuose su vaikais dirba specialistai pagal specialias programas!)!

Įsijusi licenciją gausite:

- paramą ir praktinius patarimus kaip steigti tokį mini darželį;

- teisę gauti lėšų įrangai (baldams, gesintuvams ir pan.) pirkti;

- teisę pretenduoti į programas, kurios dengia maitinimo kaštus;

- pirmosios pagalbos apmokymus;

- jūsų klientai turės garantiją, kad jūsų namai atitinka saugumo reikalavimus;

- jūsų klientai galės vaikus jums palikti ramia sąžine, nes žinos, kad turite gebėjimus, kurių reikia, kad tinkamai pasirūpintumėte vaiku.

Šiuos punktus skaičiau ir galvojau: juk JAV – kapitalistinė valstybė? Juk jiems, kaip sakant, turbūt svetimiausia yra visokios socialinės programos, paramos ir pan. Tačiau ir ten puikiai suprasta, kad valstybei yra gerai, jei sudaromos sąlygos steigtis motinos mokyklėlėms! Ir ne tik sudaromos sąlygos: jei steigiasi profesionalios (licencijuotos) mokyklėlės, tai dar gauna ir visokeriopą paramą! Tik pagalvokite: GAUNATE įrangą, padengtus maitinimo kaštus ir apmokymus! Ir neabejoju, kad valstybei tai apsimoka – kitaip nedarytų. Kodėl? Todėl, kad visuomenės sveikata yra geresnė, kai tėvai nesuka galvos, kur palikti savo ikimokyklinuką. O ir mama, kuri augina savo vaiką ir priima kitus, dar ir uždirba. Taip, nedaug, tačiau vis vien uždirba, o ne pretenduoja į vienokią ar kitokią valstybės paramą. (Žinia, JAV motinystės atostogos – 3 mėnesiai (ir dar ne visur!), tai – jei norite vaikelį auginti ilgiau – nebegaunate jokios finansinės paramos.

Smagiausia, kad straipsnio pabaigoje – jei vis dar norite steigti darželį – siūloma telefonų knygoje susirasti vietinės agentūros telefoną arba keliauti į internetinį tinklalapį ir išsiaiškinti konkrečios valstijos reikalavimus. Įsivaizduojate – viskas VIENOJE VIETOJE! Nereikia minti SoDros, VMI, higienistų ir dar visokių kitokių -istų slenksčių, kurie konkrečiai apie motinos mokyklėles nieko net nepasakys… Aš, prisimenu, šiemet skambinau į VMI, nes kilo keletas klausimų dėl mano padėties specifikos. Tai buvau permesta gal per tris žmones, kurių paskutinis pasakė, kad tikriausiai reikia man daryti taip ir taip. O kas bus, jei pasirodys, kad tikriausiai ne taip reikėjo daryti? Baudą tikriausiai mokėsiu aš… Taigi skambinau dar kartą. Ir dar kartą kalbėjausi su keliais žmonėmis. Ir dar kartą išgirdau tikriausiai. Žodžiu, tikriausiai patartų ir tai, kaip daryti steigiant motinos mokyklėlę!

Ir nekalbu vien tik apie steigimą. Jau įsisteigus JAV yra galimybės tapti įvairių organizacijų nare, kurios padės profesiškai tobulėti, sudarys galimybę akredituotis, o klientai, žinoma, tik dar labiau pasitikės tokia įstaiga ir bus pasiryžę mokėti ir daugiau!

Skaičiau ir žavėjausi. Žinoma, realybėje gal nėra viskas taip paprasta, bet nemanau, kad yra ir daug sudėtingiau. Tiesiog pačiai teko stebėti kaip žmogus įsteigė įmonę (tiesa, ne motinos mokyklėlę) JAV – man ilgiau laiko užtruko aiškintis dėl motinystės pašalpos SoDroje!

Lietuvoje džiugina bent tai, kad vis garsiau prabylama apie motinos mokyklėles, ruošiama teisinė bazė. Ir dar – tų mokyklėlių jau yra. Ir ne viena. Ir ne dvi. Ir net ne trys. Tik tiek, kad jos veikia žmonių tarpusavio susitarimu. Geriausiu atveju – nusipirkus verslo liudijimą. Arba jau pačiu pačiu geriausiu atveju – įsteigus VšĮ. Tačiau juk visi suprantame, kad motinos mokyklėlės - ne darželiai ir ne socialines paslaugas teikiančios įmonės! Ach, kur tas vienas langelis, kurio dėka būtų galima ramiai ir tvarkingai steigti motinos mokyklėles? Tikiuosi, kad jis greitai atsivers…

Mišraus amžiaus vaikų grupės aptinkamos daugelyje ikimokyklinių ugdymo įstaigų visame pasaulyje. Dar šios grupės yra vadinamos heterogeninėmis, vertikaliomis, šeimyninėmis ir pan. Kodėl XXI amžiuje vis dar aktualios mišraus amžiaus vaikų grupės?

]]> http://www.austejosblogas.lt/2010/06/misraus-amziaus-vaiku-grupes/feed/ 31 http://www.austejosblogas.lt/2010/06/kaip-padidinti-vaiko-iq-isradingumo-koeficienta/ http://www.austejosblogas.lt/2010/06/kaip-padidinti-vaiko-iq-isradingumo-koeficienta/#comments Tue, 15 Jun 2010 10:07:17 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=5070

Gertrūda mėgsta daryti cheminius eksperimentus. Na, kai sumaišo į puodelį viską, ką pasiekia ant stalo. Augustas žiaugčioja vien pažvelgęs į tą pusę. Aš teoriškai nenorėčiau, kad vaikas taip darytų (man pačiai nelabai patinka ir vaizdas, ir po to tvarkymosi procesas), tačiau praktiškai – dažnai nestabdau. Yra mokslininkų, kurie sako, kad niekada neturėčiau stabdyti, nes šitaip Gertrūda (ar bet kuris kitas vaikas) eksperimentuoja, mokosi atkaklumo bei ieško sprendimų problemoms (klausimams) – visa tai lavina išradingumą, o išradingam vaikui bus gerai darželyje, mokykloje, na, ir apskritai gyvenime!

Niekam ne naujiena, kad mokslininkai, tiriantys mažų vaikų elgesį, pabrėžia išradingumo ir kūrybiškumo skatinimo svarbą ankstyvojoje vaikystėje. Naujausi tyrimai rodo, kad išradingumo koeficientas yra svarbesnis už intelekto koeficientą (čia aš kūrybingai verčiu, anglų kalba šie terminai yra imagination quotient ir intelligence quotient). Teisybę pasakius, čia nėra visai tas emocinis intelektas, apie kurį Lietuvoje buvo galima ir knygų nemažai įsigyti. Aišku, man visa tai primena H.Gardnerio intelektų įvairovės teoriją (kuri man tikrai artima!), tačiau grįžkime prie išradingumo koeficiento.

Matote, bėda yra ta, kad mūsuose (čia turiu omeny Vakarų pasaulį) labai akcentuojamos žinios. Žinios, žinios, žinios ir testai testai testai joms patikrinti. TEORIŠKAI kalbama apie tai, kad labai svarbu kūrybiškumo lavinimas, individualizacija, intelektų įvairovę, bet REALYBĖJE svarbiausi yra egzaminai ir trimestrų rezultatai. Pasaulyje jau yra net darželiai, kuriuose nuolat testuojamos vaikų ŽINIOS. Kadangi vaikai testuojami, jie pradeda mokytis, o kūrybingo žaidimo laikas ir mokymosi per pojūčius (kuris yra pats svarbiausias ikimokykliniame amžiuje)  laikas vis mažėja…

Ir net žaislai. Dabar lentynos nukrautos “lavinančiais” žaislais. Pavyzdžiui, kompiuteriukais, kurie linksmai pypsi, kai vaikas teisingai atsako. Mamos naršo Supermamoje ieškodamos jau pažaistų žaisliukų, tačiau kad tik vaikas būtų lavinamas! Arba rodo vaikui Baby Einstein ir kt. flmukus, kurie moko skaičių, raidžių, spalvų ir pan. Tas noras, kad vaikas žinotų, yra didžiulis! Man pačiai teko ne kartą susidurti su pasididžiavimo kupinomis mamomis, kurios sako: “mano dvimetis (trimetis) skaičiuoja”, o kita dar atkerta: “O mano skaičiuoja ir angliškai!” Tik tos mamos nepagalvoja, kad tokio amžiaus vaikui skaičiavimas – it eilėraštis. Viskas puiku, bet gal iš tiesų geriau išmokti kokį smagų eilėraštuką vietoj nuobodaus “vienas, du, trys keturi…“? Jeigu norite žinoti, ar vaikas supranta tuos skaičius, geriau paprašykite atnešti penkis šaukštus! O mokytis skaičiuoti reikia skaičiuojant konkrečius daiktus – kas yra labai tinkama ikimokyklinukui! Na, bet aš čia ne apie matematiką.

Ar gali taip būti, kad mes – tiek daug teoriškai žinodami apie tai, kas geriausia mūsų vaikams kaip asmenybėms – vis dėlto pasirenkame žinias, nes norime, kad jie būtų sėkmingi, nes daug žinių siejame su sėkme? Amerikos pediatrų asociacija 2009 pakvietė tėvus daugiau žaisti su vaikais. Žaisti paprastais, “senoviniais” žaislais, o ne rafinuotais moderniais. Ką konkrečiai galima daryti, kad vaikai augtų išradingesni?

LAISVAS ŽAIDIMAS

Skirkite kasdien bent valandą laisvam žaidimui. Vaikas gali žaisti vienas arba jūs galite žaisti su juo. (Paprastai tie, kurie turi panašaus amžiaus brolių/seserų, pasirenka žaisti su pastaraisiais). Jeigu ikimokyklinio ir pradinės mokyklos amžiaus vaikas per dieną neturi bent valandos savo žaidimams, vertėtų peržiūrėti jo dienotvarkę.

NEBIJOKITE NAUJOVIŲ

Pavyzdžiui, patiekite vaikams naują (dar neragautą) maistą. Kai einate į žaidimų aikštelę, eikite vis į kitą. Kai einate su vaiku iš darželio, eikite vis kitu keliu. Jeigu jūs būsite smalsūs ir kupini entuziazmo, tai tokie augs ir jūsų vaikai!

DARYKITE DARBELIUS

Ypač geri darbeliai iš kiaušiniams skirtų dėklų, jogurto indelių ir t.t. ir pan. Žodžiu, tokie, kur vaikas pamato, kad daiktams gali būti daugiau, nei viena paskirtis. Iš senos kojinės padarykite lėlę-marionetę, kurią galima užsimauti ant rankos. Iš gaivaus gėrimo butelio – barškutį. Pralaužkite ledus ir pamatysite, kad vaikas vis daugiau siūlo idėjų, kaip įprastus daiktus panaudoti neįprastai.

KELIAUKITE

Ir – patikėkite! – nereikia keliauti toli, kad nauda būtų didžiulė. Basomis pavaikščiokite ant įkaitusio (tik ne per karšto) šaligatvio, rasotos žolės (arba po lietaus), užkaskite vaiką iki kaklo smėlio dėžėje (žinoma, jei jis nori!). Pakvieskite visus kiemo vaikus ieškoti “lobio” (maišelio guminukų), parke ieškokite sliekų, boružėlių ir pan.

IŠKEISKITE TELEVIZORIŲ Į ŽAIDIMUS

Visų pirma, aukštai užkelkite televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį. Visų antra, išjunkite televizorių iš elektros. Kad nebūtų pagundų. Visų trečia pirkite kuo mažiau pypsinčių blyksinčių žaislų, kuriuose jau viskas pateikta, ką galima daryti. Žaiskite slėpynių. Ištraukite virtuvinius puodus. Neišmeskite didelės kartoninės dėžės. Į vaikišką vonelę įpilkite vandens, o šalia padėkite lėles, rankšluostį ir pan.

NEBIJOKITE KVAILIOTI

Su karūna rūšiuokite skalbinius. Arba su pirato lopu ant akies pjaukite kieme žolę. Pakeiskite balsą, elgesį. Vaikas, matydamas, kad jūs drąsiai įsijaučiate į kitą vaidmenį, nebijos ir pats eksperimentuoti.

BENDRAUKITE SU KITAIS VAIKAIS

Jeigu jūsų vaikui daugiau, nei 2.5 metų, jam tiesiog būtina bendrauti ir žaisti su bendraamžiais! Taip jis mokosi žaisti su kitais, derėtis dėl žaisliukų, draugauti kaip lygus su lygiu ir pan. Jums net nebūtina planuoti, ką veiksite – tiesiog būkite šalia ir įsikiškite tik tada, jei matote, kad iškilo problema, kurios vaikai negali išspręsti savarankiškai.

LANKYKITĖS MUZIEJUOSE

Nebijokite su vaiku eiti į muziejus, teatrus ir koncertus. Negalvokite, kad jis “per mažas”, “nesupranta” ir pan. Atvirkščiai. Pastebėta, kad stresinėse situacijose (pavyzdžiui, pradėjus lankyti darželį) vaikams piešimas ir muzika padeda atsipalaiduoti.

SKAITYKITE

Klausydamas istorijų vaikas pradeda kurti savas. O ir šiaip skaitymo nauda yra milžiniška!

DARŽELIO IR NAMŲ BENDRADARBIAVIMAS

Žinau, kad nelabai galime rinktis darželį Lietuvoje. Ir vis dėlto. Jeigu darželyje vaikai nedirba projektais, nedaro kūrybingų darbelių, nedėlioja dėlionių ir nestato kaladėlėmis…galite tą daryti namuose! Ir, žinoma, galite daryti įtaką tam, ką auklėtoja veikia darželyje su jūsų vaiku: kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite…

MOKYKITE PRIPAŽINTI SAVO EMOCIJAS

Ikimokyklinukui padėkite įvardinti jo emocijas. Ir su humoru pažvelgti į liūdesį ir nesėkmę. Išmokykite vaiką matyti ne beveik tuščią, o beveik pilną stiklinę! Kaip? Sakykite, kad mes pasirenkame, kaip įvertinti situaciją!

Į ŽAIDIMŲ AIKŠTELES/PARKUS NEŠKITĖS ŽAISLŲ

Žinau, kad Lietuvoje žaidimų aikštelės nėra pačios nuostabiausios, didžiausios ir skatinančios kūrybiškumą. Tačiau jūs galite padėti! Nusineškite kreidos, kuria vaikas galės piešti šalia ant šaligatvio. Arba burbulų. Arba smėlio žaisliukų. Arba dažų veideliams…ir greitai žaidimų aikštelėje lakstys ne vaikai, o patys tikriausi įvairių pasakų herojai!

SKATINKITE MAŽĄJĮ MENININKĄ

Turėkite erdvę, kurioje vaikas galėtų laisvai kurti. Visos priemonės turi būti lengvai pasiekiamos, ir vaikas turi turėti galimybę sėsti ir kurti, kai tik užsimano. Ir kurti taip, kaip nori. Be baimės, kad išteps stalą/grindis, išsiteps rūbelius ir pan. Mes turime tokį nupieštą nupieštą staliuką, šalia įvairaus popieriaus (balto, spalvoto, krepinio ir pan.), ant lentynėlės kreideles, pieštukus, klijus, flomasterus, žirklutes ir pan. Mergaitės ir berniukai – kai tik nori – sėda ir dirba!

ŽAISLAI ŽAISLIUKAI…

Jeigu norite, kad žaisliukai būtų iš tiesų naudingi, laikykitės kelių taisyklių: rotuokite žaisliukus, kad vaikas vis iš naujo “atrastų” senus žaisliukus ir venkite pypsinčių ir blyksinčių žaisliukų, kuriuos jūsų vaikas tik stebi, o ne iš tiesų žaidžia su jais.

KALADĖLĖS

Kai manęs tėvai klausia, koks geriausias žaislas vaikams, sakau, kad kaladėlės. Iš jų galima statyti tai, ką tik nori! Jeigu jos spalvotos, galima rūšiuoti. Vaikai – statydami – mokosi apie pusiausvyrą, dydžius, formas…žaisdami ir liesdami! Žodžiu, kaladėlės kloja pagrindus matematikai, gamtos mokslams ir erdviniams gebėjimams.

MUZIKOS INSTRUMENTAI

Būgnas, varpeliai, barškučiai. Venkite žaislų, kur muzika pradeda groti paspaudus mygtuką: jūsų vaikas turi kurti muziką, o ne žaislas!

KOSTIUMAI

Turėkite dėžę kostiumų, senų rūbų, šalikų, skraisčų, kardų, kepurių, policininko lazdų ir t.t. ir pan., kad vaikas galėtų persirengti ir keliauti į įsivaizduojamą pasaulį.

PLASTILINAS IR MODILINAS

Padėkite jo menininko kampelyje – tegul vaikas kuria, jei yra noras!

ĮRANKIAI

Ir berniukams, ir mergaitėms pravers ir plaktukas, ir atsuktuvas, ir daktaro įrankių dėželė, ir virtuvė su indais bei įvairiu maistu.

DIDINAMASIS STIKLAS

Šį reikėtų turėti visuose namuose! Kad vaikas galėtų apžiūrėti musę ir spuogą sau ant kojos

MAUDYNIŲ ŽAISLAI

Tikrai nebūtina pirkti prabangių! Duokite vaikui išplautus jogurto, grietinės ir pan. indelius ir…tegul mokosi “daugiau”-”mažiau” ir kitų sąvokų, kurios labai pravers gyvenime!

Keletas pastebėjimų:

a) Tegul vaikas pats renkasi, ką norės žaisti. Jeigu jūsų vaikas nuolat klausia, ką veikti, padėkite jam iš pradžių, tačiau nepamirškite, kad tikslas – išmokti žaisti be jūsų minčių ir pasiūlymų!

b) Nepertraukite vaiko. Gal jums ir atrodo kvaila stebėti skruzdę pusę valandos (na, juk išėjome pasivaikščioti parke!), tačiau – jei tik turite laiko – leiskite vaikui daryti tai, ką jis nori ir nepertraukite proceso.

c) Tegul vaikas klysta. Tegul jam nesiseka. Tegul pyksta. Jeigu nuvirsta jo statoma pilis, nesikiškite. Tegul pats sugalvoja, kaip pastatyti, kad nenuvirstų! O jeigu iš pradžių jam tai sunku, pasiūlykite pagalvoti.

d) Pagyros turi būti saikingos. Pagirkite konkrečiai tai, kas jums (iš tiesų!) patinka. Ir girkite darbą, o ne sakykite vaikui, koks JIS nuostabus!

e) Klausti, o ne teigti. “Ką čia statai?”, o ne “Šaunų traktorių pastatei!” Tiesiog klausimas leis vaikui atsiverti, išsipasakoti (žinoma, jei norės), o teiginys ne tik neskatins, bet ir gali būti klaidingas! (gal tai visai ne traktorius, o fantastinė raketa!)

]]> http://www.austejosblogas.lt/2010/06/kaip-padidinti-vaiko-iq-isradingumo-koeficienta/feed/ 14 http://www.austejosblogas.lt/2010/06/igimta-vs-igyta/ http://www.austejosblogas.lt/2010/06/igimta-vs-igyta/#comments Sat, 12 Jun 2010 14:38:51 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=11664

Financial Times birželio 06 dieną išspausdino straipsnį “Notes on the brain”, kurį perskaičius sėdėjau lengvai nustebusi. Straipsnyje perskaičiau, kad naujausi smegenų tyrimai tirpdo mitą, kad muzikos genijais vien tik gimstama. Žinoma – kaip teigiama ir straipsnyje – ne kiekvienas gali būti Paganinis, tačiau kiekvienas (!!!!) mūsų galėtų groti prestižiniuose muzikos festivaliuose, jei tik…labai užsispirtumėme!

Ar žinote, kad vaikai, kurie mokosi groti instrumentu, lavina savo vizualinius, erdvinius, verbalinius, matematinius, motorinius gebėjimus? Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad visus vaikus turime pulti užrašyti į muzikos mokyklą, nes kaži, ar jam gros argumentas, jog jo IQ bus maždaug 8-9 taškais aukštesnis, nei tų vaikų, kurie negroja (jeigu imama visus kitus labai panašius faktorius vaiko gyvenime)! Aš taip ir įsivaizduoju savo sesers žvilgsnį, kurios didžiausia svajonė buvo mesti muzikos mokyklą ir kuri vis dar džiūgauja, kad tėvai galų gale pasidavė jos spaudimui! Bent jau ji tai tikrai būtų mane išsiuntusi ten, kur vėžiai žiemoja

Beje, jeigu mokotės groti instrumentu, jūsų smegenys kinta taip, kaip kinta kūnas, kai imate intensyviai sportuoti. Kuo intensyviau – tuo labiau. Pavyzdžiui, muzikai turi tankesnę corpus callosum smegenų dalį, o ši dalis, žinia, tarpininkauja tarp kairės ir dešinės smegenų pusių. Kadangi muzikai reikia ir Logos, ir Eros, pasirodo, smegenys integruoja

Ko dar reikia muzikams? Reikia girdėti atskiras natas ir jų visumą, identifikuoti ritmą ir harmoniją, turėti puikią smulkiąją motoriką bei akių-ausų-rankų koordinaciją. Be viso šito, jei groji ne vienas, reikia dar nepaprastai jautriai matyti ir girdėti, ką daro kiti!

Neurologai atliko PET smegenų tyrimus, kurie parodė, kad muzika aktyvuoja tą smegenų dalį, kuri susijusi su euforiniais jausmais, asocijuojamais su seksu, narkotikais ir maistu. Be to, evoliucijos eigoje taip jau atsitiko, kad mes aplinkoje instinktyviai ieškome sekų, grupuojame ir organizuojame tai, ką matome/girdime/liečiame ir pan.

Beje, ar esate girdėję apie absoliučią klausą? Na, apie tokius žmones, kurie, tarkim, išgirsta natą ir gali tiksliai pasakyti, kokia tai nata? Vakarų pasaulyje šis gebėjimas yra gan retas – jį turi maždaug 1 žmogus iš 10 000. Žinoma, daug muzikų turi absoliučią klausą, todėl manyta, kad absoliuti klausa – talento ženklas. Pasirodo, NE!!! Absoliuti klausa yra PASEKMĖ, o ne PRIEŽASTIS!!! Jeigu muzikinis lavinimas pradedamas iki vaikui sueina šešeri metai, šį gebėjimą galima IŠLAVINTI!!! Be to, nėra jokių įrodymų, kad žmonės su absoliučia klausa yra geresni muzikos atlikėjai/kompozitoriai už tuos, kurie jos neturi!

Ir dar. Pavyzdžiui, kinų kalba yra toninė (angl. tonal, nežinau tikslaus vertimo) ir ką jūs sau manote? Pusė jaunuolių muzikos mokykloje atlikto tyrimo metu turėjo absoliučią klausą, o štai amerikiečių muzikos mokykloje – tik 1 iš 10!

Muzikų smegenų tyrimai parodė, kad jų smegenys – ne visai tokios, kokios yra ne muzikų. Galima būtų spėti, kad tai – įgimta, tačiau pastebėta, kad tie skirtumai labai susiję su tuo, kiek valandų muzikai treniruojasi! Be to, jums net NEBŪTINA groti instrumentu – jūs galite ĮSIVAIZDUOTI, kad juo grojate! Beje, Vladimir Horowitz taip grodavo, nes nepripažino jokio kito instrumento, išskyrus savąjį Steinway, o virtuozas Arthur Rubinstein taip treniruodavosi, nes tiesiog…nenorėdavo ilgai sėdėti prie instrumento!

Ir dar. Žinote posakį, kad kas per daug, tas nesveika? Jeigu per daug treniruositės (o čia, matyt, tas per daug – kiekvienam individualus…), galite pažeisti smegenų žievės dalį, kuri kontroliuoja motoriką (pirštų). Ir tai nėra taip reta – maždaug 1 iš 100 muzikų kenčia nuo lokalinės distonijos. Vieną jų tikriausiai visi žinote – Robert’as Schumann’as! (vargšeliui teko atsisakyti muzikos atlikėjo karjeros vos sulaukus 21 metų!)

Tai va, mielieji. Dar buvo atliktas tyrimas su jaunais violončelės studentais, kurio metu paaiškėjo, kad aukščiausius įvertinimus gaunantys studentai treniruojasi maždaug dvigubai, nei tie, kuriuos profesoriai vertino vidutiniškai. Vadinasi, lašas po lašo IŠ TIESŲ akmenį pratašo!

Aš, pavyzdžiui, esu gyvų gyviausias įrodymas, kad vis dėlto šiame straipsnyje – daug tiesos. Na, neturėjau aš klausos. O mano mama manė, kad muzikos mokykla duoda per daug naudos, kad imtum ir atsisakytum jos vien todėl, jog vaikas neturi klausos! Be to, ji kažkaip sugebėjo tikėti, kad mano ta klausa išlavės! Ir ką jūs sau manote? Muzikos mokyklą baigiau aukščiausiais įvertinimais! Tiesa, solfedžio buvo ketvertas (penkiabalėje sistemoje), tačiau, juk aš NETURĖJAU KLAUSOS! Ir sugebėjau ją taip išlavinti, kad gaudavau next best įvertinimą! Aišku, man dar labai padėjo tai, kad esu abirankė (t.y. galiu rašyti abiem rankom, kai ką darau vien tik kaire, o kai ką – vien tik dešine ranka). Prisimenu, kad mokytojos net sakydavo, kad geriau groju kaire ranka!

Ir vis vien. Dabar aš galvoju: gal tada, po galais, VISKĄ galima išlavinti??? Na, kai kurie turi startinėje pozicijoje daugiau, tačiau – jei investuosime laiką ir DIDŽIULĮ norą – viskas pasiekiama? Ta prasme, IŠ TIESŲ pasiekiama?

O ką jūs manote apie įgimta vs išlavinta?

Nuotrauka: Brain cell(s) by jepoirrier

Šį mėnesį stebėti Vincento kalbos raidą buvo ypatingai įdomu, nes jo kalboje atsirado liepiamoji nuosaka ir linksniai. Dar labai svarbu ir tai, kad Vincentas save ėmė vadinti AŠ. Ir vis daugėja sakinukų. Tik Vincentas ir dabar mėgėjas kalbėti galūnėmis, tad iki šiol, dažniausiai, reikia stebėti, ką jis rodo, kad suprastum, ką sako

Šis mėnuo mums – meilės ir leliukų mėnuo . Emilija visus labai myli

ir tiesiog “lydosi” dėl visų leliukų. Leliukai dažniausiai “liokiali”

(juokiasi), “miega”, “ėkia” (rėkia), o “Emę myli (net!) tiaktoliu”

(traktorius).

Emilija labai mėgsta skaityti knygutes. Mums vis pasakoja:

“aky tiuji, lenką tiuji, ausią tiuji, bambą tiuji” – akis turi, ranką

turi, ausis turi, bambą turi (teletabis )

“miau liauką, miau miega, anty liauką” – katytė nori į lauką, katytė

miega, antys nori į lauką

“dambly šioka, žiafafa šioka” – dramblys šoka, žirafa šoka

“Kašia? Ėlialia. Kasia? Igi lėlialia” – Kas čia? Vėliava. Kas čia? Irgi vėliava.

“Kašia? Igi Maliliulia.” – Kas čia? Irgi Marijukė.

Mūsų pokalbiai tampa vis ilgesni. Į klausimus jau dažnai atsako ne

vienu žodžiu, o visu sakiniu. Aš klausiu, “kas išpaišė mamą?”. Emė:

“Makalėlė pėšė Emė” (Flomasteriu piešė Emė). Arba siūlau,  ”Einam

pasikeisim pampersą”, o ji man visą tiradą: “Bombą. Čia Emė pošiaši.

Mama iūnk.” (Čia Emė prausiasi. Mama, įjunk).

Dažnai kalbėdama apie save Emilija pavartoja ir teisingas

veiksmažodžių galūnes. Pavyzdžiui, Emilija keberiojasi laiptais, aš

nekantraudama klausiu: “tai tu lipi, ar nelipi?”, o Emė atsako: “lipu”

. Arba klausiu, “ką ten veiki?”. O ji atsako, “liaugau” (valgau),

arba “žiūliu” (žiūriu).

Kartais sugalvoja man visai netikėtų atsakymų į mano klausimus. Aš

klausiu: “ar kiškutis nori pasėdėt ant tos kėdytės?” O ji sėdasi pati

ir sako, “kalių Emė” (ant Emės kelių), ir sodina kiškutį sau ant

kelių.

Emilija išmoko atidaryt buto duris. Pamačiau, kai radau atidarytas

pusę valandos. Emė sako, kad ateis “leliuka”, “siupasi”. (leliukai,

supsis). Aiškinu, kad gali ateit pikti žmonės, gali paimt vežimuką.

Tada Emė visą vakarą pasakoja, kad “ati molė žebužiuka” (ateis žmonės,

paims vežimuką)…

Emilija labai daug žodžių kartoja, o paskui kitą kartą ir pati

prisimena, ką jau girdėjusi. Čia tai, ką užsiračiau per praėjusį

mėnesį:

“bazia” – bezda

“božužė” – boružė

“anty pliokia”- antys plaukia

“ežiuka” – ežiukas

“cuku” – cukrus

“dideja mašiašia” – didelė mašina (šiukšliavežė )

“maziuuuuka kauklė” – mažiukė kriauklė

“kaboliuka” – kamuoliukas

“žiakė” – žvakė

“pegegėgė” – pinigėlis

“imk” – imk

“dėdė goja” – dėdė groja

“kaulia bėgo” – kraujas bėgo

“tėtiuka” – tėtukas

“kalki” – kelkis

“diantiuka” – dantukai

“kakūli” – kakulis

“kali” – kailis

“gyžo” – grįžo

“ziasiuka” -žaisliukas

“šianšinšia ziauia” – sausainis dinozauras )))

“liailia pliauka” – laivas plaukia

“lialiuka liaugo lialiu” – leliukas valgo ledus

“gėjyte auga” – gėlytės auga

“teta eina namo, tėtė vūūū dabą” – teta eina namo, tėtė važiuoja į darbą

“teteli” – tėveli

“mamykė” – mamytė

“mokušė” – močiutė

“telialia”- tyrelė

“kibilėlė” – kibirėlis

“gibilėli” – apgamėlis

“bomba” – bomba (pilnas pampersas)

“mekinė tėtė kabo” – marškiniai tėtės kabo

“bukoliuka makaliolia” – brokoliukai su makaronais

“sėsia dega” – šviesa dega

“pušiošiasi” – bučiuojasi

“bazia tėtė auga” – barzda tėtei auga

“Boliolia” – balionas

“Šyžiai” – kryžiai

“šionšiši” – rankšluostis

“mama lygala” – mama lygina

“liabiai kata” – labai karšta

“mama liaugo, tėtė liaugo, Emė žyžiu liaugo niam niam” – mama valgo,

tėtė valgo, Emė ryžių valgo niam niam

“akliuko šiži” – arkliuko širdis

“šėžė” – žvaigždė

“Emė niamiai” – Emės namai

“asalia bėgo” – ašara bėgo

GERTRŪDA (22mėn)

Šį mėnesį akyliau stebėjau Gertrūdos kalbos raidą. Iš tiesų buvo labai smagu, nes Gertrūda yra tarškutė! Smagiausia, kad su ja jau galima kalbėtis! Na, dar ne taip, kaip norėtųsi, be to, labai daug prasmių mes “įskaitome” iš jos pasakyto žodžio ar dviejų, tačiau labai smagu, kai ji linksi sakydama: “taip”, “aha”, “mhm” ir pan. Dar vienas labai žavus: “ką?” arba “quoi?” Sako pasikeisdama lietuviškai ir prancūziškai – kaip tą akimirką norisi! Ir sako dažnai, pakreipdama galvą ir nutaisydama toookią miną, kad galima griūt juokais

“Diūda” – Gertrūda…galų gale!

“brm, brm” – mašina (prašyk neprašęs, kad pasakytų mašina: brmbrm, ir viskas )

“bitė” – bitė

“dėdė” – skruzdėlė

“tianės” – kelnės

“elou” – hello (labas)

“baibai” – bye-bye (atia)

“jes” – yes (taip)

“liabas” – labas

“Minia” – Akvilė

“Nėnia” – Neringa

“Mija” – Emilija

“Ekus” – Herkus

“Otia” – Aušra

“Ūa” – Ūla

“Kaku” – visi tualeto reikalai

“Pampi” – sauskelnės

“Mano” – mano (vienas populiariausių žodžių, be to, dažniausiai vartojamas junginiuose: mano mama, mano lėlė, mano kvakva (varlė), mano sesė ir pan.)

“Aš” – aš

“tau” – tau, sako ką nors duodama

“alio” – alio, dabar pats pats pats mėgiamiausias veiksmas – kalbėti telefonu;

“lapė” – lapė

“lapa” – lapas

“čeuuuu” – prašau; Be to, čia LABAI svarbi intonacija, pakreipta galvelė ir maldaujančios akelės. Pavyzdžiui, vakare klausia: “Peppa?” “Ne, dukrule, Pepos nežiūrėsime, jau einam miegoti”. “Peppa….Čeuuuuu……”

“kompa” – kompas

“atis” – akis

“manis” – medis

“kvakva” – varlė

“lėlė” – lėlė; šį mėnesį pradėjo sakyti “lėlė”, o ne “ija”;

“koja” – koja

“fėėėdia” – fėja

“geeeei” – gerai

“dau” – daug

“guka” – agurkas

“baiiiii!” – baik, žinoma, daugiausiai vartojamas kalbantis su broliais/sese;

“bitė” – bitė

“lyja” – lyja; atsikelia ir eina tikrinti, ar šiandien lyja – tikra belgė

“taitom” – skaitom; manau, vienas dažniausiai vartojamų;

“kiškis” – kiškis

“diudų” – ledų – kuo tolyn, tuo aktualyn…mat mergina BE GALO mėgsta ledus! Kartą valgėme kartu su Emilija, tai Emilija sau ramiai davė savo ledus mamytei, ir ši duodavo Emilijai laižyti. Tuo tarpu Gertrūda TIK savo rankose, TIK pati ir dar neduokdie aš sumanydavau nulaižyti bėgančius

Žinau, kad ir dar kažką sakė, bet jau visko nebespėjau užsirašyti

Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS