Austėjos blogas » patyčios

“Olweus” patyčių prevencijos programa: gali būti, kad “suveiks” ir Lietuvoje!

Austėja Landsbergienė — Sun, 28 Mar 2010 21:35:52 +0000

“Olweus” patyčių prevencijos programa yra sukurta Norvegijoje. Jos autorius – profesorius Dan Olweus, daugiau kaip 30 metų nagrinėjantis patyčių ir smurto problemas. Programa sėkmingai taikoma ne tik Norvegijoje, bet ir kitose šalyse – JAV (36 valstijose), Švedijoje, Islandijoje. Smurto tyrimų ir prevencijos centras JAV, Kolorado valstijoje, paskelbė ją viena iš 12 efektyviausių smurto prevencijos programų pasaulyje.

Jos įgyvendinimo rezultatai rodo, kad žymiai (30-70%) sumažėjo patyčių mokykloje tarp bendraamžių, pagerėjo ne tik mokinių tarpusavio santykiai, bet ir santykiai tarp mokinių ir mokytojų. Šioje programoje dalyvavę mokytojai ir mokiniai įgijo didesnės socialinės kompetencijos, reikšmingai sumažėjo asocialių poelgių (vandalizmo, muštynių, vagysčių, pamokų praleidinėjimo).

Dvidešimt devyniose Lietuvos mokyklose, kuriose įgyvendinama prevencinė „Olweus“ programa, naudojant specialų klausimyną buvo apklausta beveik 15 tūkstančių mokinių. Tyrimo rezultatai rodo, kad per pirmuosius prevencinės programos „Olweus“ įgyvendinimo metus šiai dienai patyčių šiose mokyklose sumažėjo vidutiniškai 15 procentų. Ypač svarbu tai, kad maždaug 20-čia procentų sumažėjo ilgalaikių (trunkančių metus ir ilgiau) patyčių, kurių psichologinės pasekmės tiek patiriančiam patyčias, tiek besityčiojančiajam yra itin rimtos.

2008 m. tyrimo Lietuvoje duomenimis, patyčias 2-3 kartus per mėnesį ir dažniau patyrė 29 procentai 3-10 klasių mokinių. Pakartotinis tyrimas, atliktas pernai, parodė, kad „Olweus“ programą įgyvendinančiose mokyklose patyčių vidutiniškai sumažėjo iki 24,2 procento, o atskirose mokyklose – dar labiau.

Iš tyrimo rezultatų matyti, kad programoje dalyvaujančių mokyklų vaikai dažniau pasisako suaugusiems apie patiriamas patyčias, taip pat, kad suaugusieji mokyklose akyliau pastebi, kas vyksta, dažniau aktyviai bando stabdyti patyčias. Keičiasi ir pačių mokinių nuostatos: mažiau mokinių sako, jog prisidėtų prie patyčių, jei jos būtų nukreiptos į vaiką, kurio jie nemėgsta; daugiau vaikų teigia, kad padėtų tam, iš kurio tyčiojamasi. „Olweus“ patyčių prevencijos programa įgyvendinama daugiau nei 90-yje Lietuvos mokyklų. Mokyklose dirba 64 programos instruktoriai, kurie konsultuoja ir moko mokyklos personalą atpažinti bei stabdyti patyčias.

Pasibaigus „Olweus“ programos įgyvendinimo mokykloje laikotarpiui, mokykloms siūloma tęsti pradėtus darbus. Kai kurios mokyklos, kurioms pavyks sėkmingai tęsti programą laikantis „Olweus“ standarto, įgis teisę vadintis licencijuotomis Olweus mokyklomis.

“Olweus” prograna – tam tikras iššūkis mokykloje dirbantiems suaugusiems: jie turėtų tapti tinkamo elgesio modeliais ir būti autoritetais, užuot buvę autoritariškais. Šiurkštumo, prievartos, smurto, pagal „Olweus“ modelį, mokykloje neturėtų būti.

Lietuvoje “Olweus” programą vykdo Švietimo ir mokslo ministerija, koordinuoja Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras.

Man tik gaila, kad kol kas dalyvauja tik 29 mokyklos. Kai pagalvoji – lašas jūroje. Kai vėl pagalvoji – “geriau, nei nieko” arba “lašas po lašo ir akmenį pratašo”. Bet vis vien norėtųsi, kad dalyvautų daugiau ir informacija būtų viešesnė… Bet kuriuo atveju – džiugi naujiena ir norisi palinkėti tik sėkmės!!!

“Blogeriai” (ir ne tik), vienykimės! Akcija – SAVAITĖ BE PATYČIŲ.

Austėja Landsbergienė — Mon, 22 Mar 2010 14:22:18 +0000

Na, tikriausiai daug kas jau esate girdėję apie “Vaikų linijos” inicijuotą akciją “Savaitė be patyčių”. Šiandien -- pirmoji šios savaitės diena. Menu, kaip kartą man atsiuntė atvirlaiškį iš Švedijos ir buvo užrašyta: šiandien -- pirmoji tavo likusio gyvenimo diena. Vis apie tai galvoju, kai prisimenu šią akciją: kaip būtų puiku, kad ši diena būtų simbolinė visuomenės virsmo diena, kad patyčios iš tiesų nebebūtų norma, ir visi norėtų jas išgyvendinti iš savo ir savo mylimų žmonių aplinkos!

Taigi siūlau visiems, rašantiems tinklaraščius bei turintiems tinklalapius šią savaitę simboliškai įsidėti “Patyčioms NE!” banerį, kurį -- man paprašius -- sukūrė mano klasiokė Agnė. Ačiū!

Be to, šią savaitę specialistai LVJC skaitys nemokamas paskaitas apie patyčias (paskaitos bus skaitomos ir Kaune. Daugiau apie renginius -- spauskite apačioje esančią nuorodą):

„Patyčios vaiko teisių konvencijos kontekste“

Kovo 22 d., 17:00-18:30 / Mažoji salė

Lekt. doc. Dainius Pūras

Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas

„Patyčios ir jų prevencija“

Kovo 24 d., 18:30-20:00 / Mažoji salė

Lekt. dr. Robertas Povilaitis

VšĮ „Vaikų linija“, psichologas

„Ar galime apsaugoti vaikus nuo bendraamžių patyčių?“

Kovo 26 d., 17:30-19:00 / Mažoji salė

Lekt. Jurgita Smiltė Jasiulionė

VšĮ „Vaikų linija“, psichologė

Prancūzų kino filmas „Tarp sienų“

Kovo 23 d., 10:00-11:30

Nemokamas kino seansas tėvams kino teatre „Skalvija“

DAUGIAU INFORMACIJOS:

Akcija „Savaitė BE PATYČIŲ“ www.lvjc.lt

Registracija į paskaitas viktorija.z@lvjc.lt

DAUGIAU INFORMACIJOS APIE AKCIJĄ “SAVAITĖ BE PATYČIŲ”

Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad -- be visų kitų renginių (o jų tikrai daug!), apie kuriuos perskaitysite nuorodoje --

a) Akcijos metu „Vaikų linija“ padidintu krūviu teiks pagalbą vaikams ir paaugliams nemokamu telefonu 8-800-11111

b) Tolesnei kampanijos veiklai renkamos lėšos pirmąjame aukojimo portale Lietuvoje -- www.aukok.lt .

Mielieji, junkimės į šią prasmingą akciją!

Juk mes visi mylime Lietuvą ir norime, kad joje visiems būtų saugiau, ar ne?

www.youtube.com/watch?v=SuQ40yDr_Pw

Moku bendrauti be patyčių. Patarimai vaikams.

Austėja Landsbergienė — Sun, 21 Feb 2010 16:40:19 +0000

Tęsiu straipsnių apie patyčias ciklą. Šįkart – dar vienas naudingas leidinys. Jeigu praeitas buvo labiau orientuotas į dirbančius su vaikais, tai šis – į pačius vaikus. TAČIAU visų pirma noriu pabrėžti šito leidinio naudą TĖVAMS. Kadangi ne visi tėvai žino, ką daryti, kai vaikas susiduria su patyčiomis ir tuo labiau nežino, ką būtų galima vaikui patarti, iš tiesų patarčiau įdėmiai perskaityti šį leidinį: galbūt pirmą kartą be vaiko, o antrą kartą su vaiku, aptariant tai, kas perskaityta. Aš publikuoju tik nedidelę ištrauką, o VISĄ LEIDINĮ RASITE PASPAUDĘ ŠIĄ NUORODĄ.

Kodėl apie patyčias sunku kalbėti?Jau ne viename mūsų knygelės puslapyje susidūrei su tokiu paskatinimu: „Labai svarbupapasakoti apie patyčias kuriam nors suaugusiajam, kuriuo tu pasitiki, – mamai, tėčiui,mokytojui ar kam nors kitam.“

Svarbu kalbėti apie patyčias ir mes neretai skatiname vaikus ir paauglius dalytis savo išgyvenimais, kylančiais dėl patyčių. Vis dėlto vaikai sunkiai ryžtasi kalbėti apie patyčias, o neretai niekam nepasakoja apie tai, kad kiti vaikai iš jų tyčiojasi. Kai vienoje mokykloje 5–8 klasėse besimokančių vaikų paklausėme: „Ar pasakojate apie patyčias tėvams?“, paaiškėjo, kad tik nedidelė dalis vaikų apie tai kalbasi su savo tėvais –47 proc. penktokų ir tik 8 proc. aštuntokų. O paklausti, ar pasakoja apie patyčias mokytojams,atsakė panašiai. Galbūt tu žinai atsakymą, kodėl vaikai apie patiriamas patyčias nepasakoja suaugusiesiems? Kai mes paklausėme vaikų, kodėl taip yra, jie atsakė taip:

• baisu, kad skriaudėjai kerštaus;

• nenoriu būti skundiku;

• nenoriu jaudinti tėvų;

• gėda, kad pats negaliu apsiginti;

• baimė prarasti draugus;

• sunku įrodyti patyčias, todėl neverta sakyti;

• net jei ir pasakysiu apie patyčias – situacija vis tiek nepasikeis.

Galbūt ir tu galvoji panašiai kaip vaikai, kurių atsakymus parašėme aukščiau? Galbūt ir tu baiminiesi, kad pasakydamas apie patyčias sulauksi skriaudėjų keršto, tėvai jaudinsis arbus sunku įrodyti vykstančias patyčias?

Pamėginkime trumpai aptarti tas baimes, kurios neleidžia vaikams pasakoti apie patyčias, o suaugusiesiems sužinoti, kad vaikai dėl to labai skaudžiai išgyvena.

„Baisu, kad skriaudėjai kerštaus.“ Visiškai normalu baimintis, kad skriaudėjai gali kerštauti, jei tu papasakosi apie tai, ką jie daro. O galbūt tavo baimė sumažės, jei pasakysim, kad dauguma skriaudėjų bijo, kad apie tai, kaip jie elgiasi, sužinos suaugusieji?. Iš tiesų skriaudėjai neretai stengiasi netinkamai elgtis tada, kai suaugusiųjų nėra šalia, nes nenori, kad suaugusieji sužinotų apie netinkamą elgesį. Kartais gali net ir prigąsdinti patyčias patiriantį vaiką: „Tik pamėgink pasakyti – pamatysi, kas tau bus!..“ Tiesa yra ta, kad netinkamą veiksmą galima sustabdyti tik kalbant apie tai ir paprašant kitų žmonių pagalbos.

„Nesakysiu apie patyčias, nes nenoriu būti skundiku!“ Taip galvoja daug vaikų. Baimė būti skundiku dažnai neleidžia kreiptis pagalbos tuo metu, kai jos tikrai labai reikia. Kita vertus,baimė būti skundiku neleidžia pasakyti ir apie tas situacijas, kai kiti vaikai nukenčia nuopatyčių. Įsivaizduokime tokią situaciją: 13-metis Mykolas vakare grįždamas iš treniruotės pamatė, kaip skersgatvyje kažkokie trys Mykolui iš matymo pažįstami paaugliai spardo berniuką iš kitos Mykolo mokyklos klasės. Apsidairęs Mykolas suprato, kad gatvėje nieko daugiau nėra ir neįmanoma niekur paprašyti pagalbos. Tad jis kuo skubiausiai parbėgo namo, apie matytą situaciją papasakojo savo tėvams, kurie suskubo iškviesti policiją.Kaip manai, ar tai, ką padarė Mykolas, yra skundimas? Neretai ir vaikai, ir suaugusieji painioja skundimą su pagalbos prašymu. Kai tau nutinka kas nors blogo, tave kas nors nuskriaudžia ir tu pats negali apginti savęs – būtina kreiptis pagalbos į tuos, kurie gali tau padėti: tėvus, mokytojus, kitus suaugusius žmones. Kuo suaugusieji tau gali padėti – rasi skaitydamas skyrelį „Kuo gali padėti suaugusieji?“

„Nenoriu jaudinti tėvų.“ Iš tiesų gali būti, kad tėvai, sužinoję apie patiriamas patyčias, susirūpins esama situacija. Tėvai gali norėti ir imtis kokių nors veiksmų, kad tave apgintų nuo patyčių. Tėvų susijaudinimas ar susirūpinimas yra visiškai natūrali reakcija. Suprantama,vaikus ir paauglius tokia tėvų reakcija gali išgąsdinti. Vis dėlto tik papasakoję suaugusiesiems apie patiriamas patyčias vaikai gali iš jų sulaukti palaikymo ir pagalbos. Jei nedrąsu iš karto kreiptis į tėvus – iš pradžių galima pasikalbėti su bendraamžiu, „Vaikų linijos“ konsultantu ar žmogumi, kuriuo pasitiki, ir kartu apgalvoti, kaip pateikti tėvams informacijąapie patyčias.

„Gėda, kad pats negaliu apsiginti.“ Pameni, apie tai mes jau šiek tiek kalbėjome skyrelyje apie mitus. Neretai vaikai ir paaugliai mano, kad su įvairiais sunkumais turi susidoroti patys.Tuomet atrodo, kad ir su patyčiomis turi kovoti pats vienas. Labai svarbu pirmiausia sau pačiam pripažinti, kad būna situacijų, su kuriomis vienas negali susidoroti. Pavyzdžiui, gal pateksi į patyčių situaciją, kurią įveiksi pats – gal pakaks nekreipti dėmesio ir skriaudėjai nebesikabinės prie tavęs. Tačiau gali kilti tokių patyčių situacijų, kai vienas jų įveikti negalėsi– galbūt skriaudėjai bus gerokai už tave stipresni ar jų bus ne vienas, o keletas. Tuomet svarbu pasakyti sau: „Vienas to galiu ir neįveikti. Turiu kreiptis pagalbos.“

„Sunku įrodyti patyčias, todėl neverta sakyti…“ Tikrai ne visuomet lengva suaugusiam žmogui išsiaiškinti vykusias patyčias ir suprasti, kaip į jas reaguoti. Gali apimti baimė: „Niekas manimi nepatikės“ arba „Aš negalėsiu įrodyti, kad iš manęs tyčiojosi.“ Kartais ir patys skriaudėjai tuo gąsdina patyčias patiriančius vaikus, tikėdamiesi, kad vaikai tylės apie patiriamas patyčias. Jeigu ir tektų susidurti su sunkumais sprendžiant patyčių situacijas, pavyzdžiui,tavimi netiki mokytojas ar klasės auklėtojas, nenuleisk rankų! Jei vienas suaugusysis tavimi nepatikėjo, pamėgink kreiptis pagalbos į kitą žmogų. Galbūt su juo pavyks surasti būdą kitiems pasakyti apie patyčias ir jas sustabdyti.

„Net jei ir pasakysiu apie tai – situacija vis tiek nepasikeis.“ Tokia baimė tikrai yra suprantama. Žinai, patyčios yra toks senas ir visiems gerai žinomas elgesys, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti ir retkarčiais net nemėgina nieko keisti. Kartais tenka iš vaikų išgirsti, kad papasakojus tėvams ar mokytojams apie patyčias situacija ne tik nepagerėjo, bet net ir pablogėjo. Labai apmaudu, tačiau sprendžiant patyčių situacijas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems reikia daug kantrybės. Dažnai patyčios nesiliauja iš karto –tačiau situacija gali gerėti pamažėle. Kreipdamasis pagalbos turėk omenyje, kad suaugusysis nėra visagalis ir tikrai negalės iš karto sustabdyti patyčių. Patyčias jūs galite įveikti bendromis jėgomis: kartu pasitardami, ką gali daryti suaugęs žmogus, o ką gali daryti tu; aptardami,kaip situacija keičiasi, ieškodami kitų žmonių, pavyzdžiui, mokyklos direktoriaus ar kitųvaikų tėvų, pagalbos. Svarbiausia – nelik vienas su savo išgyvenimais!

Kaip įveikti patyčias mokyklose. Keletas patarimų.

Austėja Landsbergienė — Sat, 20 Feb 2010 11:18:53 +0000

Vakar – ieškodama daugiau info apie patyčias – radau gražų, aiškia kalba parašytą leidinį: “Mokykla gali įveikti patyčias. Rekomendacijos mokytojams”, kurį sudarė/parašė Robertas Povilaitis (“Vaikų Linijos” vadovas) ir Jurgita Smiltė Jasiulionė. Parašiau Robertui, nes norėjau viską dalimis sudėti į tinklaraštį, tačiau jis nebuvo įsitikinęs dėl teisių. Taigi nusprendžiau dėti ištrauką, o visą leidinį galite perskaityti štai čia. O ištrauka, kurią nusprendžiau įdėti į tinklaraštį, yra būtent apie tai, ką galima daryti klasės ir vaiko lygmeniu. Manau, kad ši informacija – nepaprastai naudinga ir pedagogams, ir tėvams (kad žinotų, ko galima tikėtis ir reikalauti!).

Klasės lygis

Klasės taisyklių sukūrimas

Rekomenduojama sukurti klasės taisykles, apibrėžiančias pageidautiną, draugišką ir nepageidautiną

elgesį. Kiekvienoje mokykloje yra mokinių elgesio taisyklės. Tačiau siūloma

susikurti kiekvienos konkrečios klasės taisykles. Svarbu, kad taisyklės būtų neprimestos suaugusiųjų, bet kad vaikai turėtų galimybę patys jas kurti, koreguoti, siūlyti naujas.

Klasės valandėlės

Įgyvendinant patyčių prevencijos programą labai svarbu klasėje skirti laiko, kurio metu mokiniai diskutuotų apie tarpusavio santykius. Klasės valandėles galima skirti patyčių reiškiniui aptarti: kas tai yra, kodėl patyčios vyksta, kaip jaučiasi vaikai, iš kurių yra tyčiojamasi.

Pageidaujamo, draugiško mokinių elgesio atpažinimas ir skatinimas

Jeigu norime, kad vaikai dažniau bendrautų draugiškai, svarbu yra pastebėti ir paskatinti tinkamą elgesį. Būtų gerai pagirti mokinį, kuris užstojo skriaudžiamą vaiką, išdrįso ir sustabdė skriaudėjus. Jeigu tokio teigiamo vaikų elgesio nepastebėsime, tai vaikai mažiau ir stengsis padėti skriaudžiamam vaikui. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir pagirti vaiką už tai, kad

jis kreipiasi pagalbos sau ar praneša apie atvejus, kai tyčiojamasi iš kitų vaikų.

Mokytojo elgesio pavyzdys

Vienas iš svarbių elgesio mokymosi būdų yra kitų žmonių elgesio stebėjimas; tai vadinama „mokymusi stebint“. Vaikai labai daug mokosi stebėdami suaugusiuosius – pirmiausia tėvus, o vėliau ir kitus suaugusiuosius: darželio auklėtojus, mokytojus. Todėl mokytojo bendravimas yra vienas iš svarbių elgesio modelių vaikams. Labai puiku, jei mokytojo bendravimas

su kitais yra paremtas pagarba. Sunkumų gali kilti tuo atveju, kai mokytojas pats žemina ar nepagarbiai elgiasi su vaikais ar kitais suaugusiaisiais. Pavyzdžiui, jei mokytojas atvirai žemina vaikus, vadindamas juos „nemokšomis“, „žiopliais“, sunku tikėtis, kad tai girdėdami vaikai išmoks pagarbaus elgesio su kitais.

Mokinių skatinimas bendradarbiauti

Yra gerai mokymosi metu skatinti vaikus bendradarbiauti. Tai gali būti įvairi veikla, kurios metu vaikai atlieka užduotis ne individualiai, o poromis ar nedidelėmis grupelėmis. Tai padeda mokyti vaikus priimti kitus, įtraukti į veiklą ne tokius populiarius ir ne tokius įsitraukiančius vaikus. Mokinių skatinimas bendradarbiauti mažina atskirų mokinių izoliacijos,

atstūmimo galimybę.

Patyčių situacijų aptarimas, laikantis nekaltinančio požiūrio

Tai yra toks patyčių situacijos aptarimo būdas, kuriuo siekiama sumažinti patyčių padarytą žalą nukentėjusiam vaikui ir kitiems į jį įsitraukusiems vaikams. Be to, aptariant patyčių situacijas siekiama padėti vaikams pasimokyti iš to, kas įvyko. Nekaltinančio požiūrio esmė – aptarti vykstančias patyčias su visais į jas vienokiu ar kitokiu būdu įsitraukusiais vaikais, nesiekiant surasti ir nubausti kaltininkus. Aptariant daugiau dėmesio

skiriama supratimui, koks buvo kiekvieno vaiko vaidmuo įvykusiose patyčiose ir ką galima daryti kitaip, jei patyčios kartosis. Aptarimą organizuoti turėtų klasės auklėtojas, mokytojas ar kitas mokyklos darbuotojas. Aptarime būtinai turi dalyvauti skriaudėjas, stebėtojai, nuskriaustą vaiką palaikantys vaikai. Skriaudžiamas vaikas gali pasirinkti, ar dalyvaus aptarime, ar ne.

Yra 6 patyčių situacijos aptarimo, laikantis nekaltinančio požiūrio, organizavimo etapai:

Pokalbis su skriaudžiamu vaiku. Pokalbio metu nuo patyčių nukentėjusį vaiką reikėtų skatinti papasakoti, kas vyksta, įvardinti jam kylančius jausmus. Labai svarbu, kad vaikas, bendraudamas su mokytoju ar auklėtoju, jaustųsi saugus. Pokalbio metu reikėtų išsiaiškinti, ar vaikas norėtų dalyvauti patyčių situacijos aptarime.

Susitikimo su visais dalyvavusiais patyčiose mokiniais organizavimas. Mokytojas ar kitas suaugęs asmuo surengia mokinių grupės ar klasės susitikimą, kuriame dalyvauja skriaudėjas bei visi patyčias stebėję vaikai.

Situacijos išsiaiškinimas. Mokytojas suteikia galimybę vaikams papasakoti, kaip jie supranta, kas atsitiko – be kaltinimų, paminint tik faktus, – bei padeda jiems suprasti, koks patyčiose buvo jų vaidmuo. Aiškinantis situaciją tiktų tokie klausimai:

• Kas atsitiko? (Paprašyti, kad įvairius vaidmenis turėję vaikai papasakotų, kaip jie supranta įvykusį incidentą.)

• Dėl ko kilo tyčiojimasis? Kaip jis prasidėjo?

• Koks buvo kitų, aktyviai patyčiose nedalyvavusių, vaikų vaidmuo?

• Kokią įtaką patyčių stebėjimas galėjo turėti skriaudėjo veiksmams? Kas galėjo nutraukti vykstančias patyčias?

Pasidalinimas jausmais. Aptariama, kaip jautėsi patyčiose skirtingos šalys: skriaudėjas, nukentėjęs vaikas, stebėtojai. Klausimai galėtų būti tokie:

• Kaip jautėsi vaikai, stebėdami tyčiojimąsi?

• Kaip jautėsi skriaudėjas? Skriaudžiamas vaikas?

• Kaip vaikai jaučiasi dabar?

• Kaip, jų manymu, jaučiasi tas vaikas, iš kurio buvo tyčiojamasi?

Galimi situacijos sprendimo būdai. Su vaikais inicijuojama diskusija – ką dabar galime daryti su šia situacija, kaip gerinti padėtį klasėje, kaip padėti nukentėjusiam vaikui. Galima surinkti aptarimo dalyvių idėjas apie problemos sprendimo būdus, apie tai, kaip padėti nuskriaustam vaikui jaustis geriau. Pavyzdžiui: „Aš sėdėsiu su X vaiku per pietų pertrauką“.

Išvados: ko galima pasimokyti iš šios situacijos? Baigiant aptarimą svarbu padėti vaikams suprasti, kad nuo kiekvieno jų priklauso tai, kaip vyksta patyčios ir kada jos liausis. Taigi su vaikais galima padiskutuoti, keliant klausimą, kaip būtų galima elgtis kitaip, pasitaikius panašiai situacijai, į ką kreiptis pagalbos, kaip iš karto padėti skriaudžiamam vaikui. Aptarimo metu labai svarbu pagirti, palaikyti ir paskatinti tuos stebėtojus, kurie stengėsi sustabdyti priekabiavimą ir padėti vaikui, iš kurio tyčiojamasi. Vaikai, kurie tyčiojosi, iš tokio aptarimo mokosi geriau suprasti nukentėjusio vaiko jausmus.

Individualus lygis

Pagalba skriaudžiamam vaikui

Kalbantis su patyčias patiriančiu vaiku yra svarbu:

Aptarti įvykusį tyčiojimosi atvejį. Leisti vaikui išsakyti, kas jam nutiko, kaip jis jaučiasi. Išreikšti supratimą ir palaikymą. Kartu surinkti informaciją apie tai, kas įvyko.

Drauge su vaiku sudaryti jo saugumo planą:

− Aptarti, kaip vaikas gali išvengti panašių situacijų. Numatyti, kaip vaikas galėtų elgtis, jei priekabiavimas vyktų toliau.

− Susitarti, kam vaikas gali papasakoti, jei tyčiojimasis nesiliauja.

− Įtraukti nukentėjusį vaiką į tokias veiklas, kad jis turėtų progų daugiau bendrauti su kitais bendraamžiais. To tikslas – padėti tyčiojimąsi patiriančiam

vaikui gauti bendraamžių paramą.

• Įtraukti į pagalbos teikimą vaikui svarbius, patikimus asmenis: bendraamžius, su kuriais jis draugauja, mokytojus, kuriais jis pasitiki, ar kitus asmenis.

• Stebėti, kaip vaikui sekasi toliau.

• Jei reikia, susisiekti su tėvais, trumpai jiems papasakoti apie įvykusį incidentą ir priemones, kurių ėmėsi mokykla.

Pagalba skriaudėjui

Pagrindinis tikslas, bendraujant su vaiku, kuris skriaudžia kitus – padėti pakeisti savo elgesį ir mokyti jį kitokių, neagresyvių bendravimo būdų. Būtų naudinga, jei šis vaikas galėtų dalyvauti bendravimo įgūdžių, pykčio valdymo programoje. Aptariant patyčių situaciją su skriaudėju yra svarbu:

• išsiaiškinti, kas nutiko (kaip būtent šis vaikas supranta, kas atsitiko);

• ramiai nupasakoti vaiko elgesį aiškiais žodžiais, įvardinant, kada vaikas tyčiojosi iš kito;

* ramiai paaiškinti skriaudėjui, kokį poveikį kitiems vaikams daro toks jo elgesys;

• būtinai pasakyti, kad toks elgesys yra nepriimtinas, ir priminti, kokio elgesio iš jo tikimasi;

• jei patyčios kartojasi, svarbu vaikui paminėti tokio elgesio pasekmes, t. y. kad bus susisiekiama su jo tėvais ar pan.

Individualūs pokalbiai su vaikų tėvais

Svarbu, kad, teikiant pagalbą nukentėjusiems ir skriaudžiantiems kitus vaikams, būtų įtraukiami ir jų tėvai – siekiant su tėvais bendradarbiauti ir efektyviai suteikti pagalbą jų vaikams.

KAMPANIJA “BE PATYČIŲ”. Noriu jungtis!

Austėja Landsbergienė — Thu, 04 Feb 2010 23:13:31 +0000

Prieš kelias dienas iš gyvenimo, neištvėrus bendraamžių patyčių, savanoriškai pasitraukus paaugliui pagalvojau, kad iš tiesų pribrendau dar vienam projektui/akcijai/kampanijai – “BE PATYČIŲ”. Gavusi “Vaikų Linijos” pranešimą spaudai (jį galite skaityti įrašo apačioje), apsidžiaugiau. Jis – kaip čia buvęs!

Paieškojusi internete apie kitas “BE PATYČIŲ” kampanijas, radau širdį suvirpinusią plakatų seriją. Štai vienas, kurį – kaskart žiūrėdama – atrodo, imu drebėti viduje:

Visus plakatus ŽIŪRĖKITE ŠTAI ČIA.

Beje, man labai patiko ir tas plakatas, kuriame sakoma: “Vaikai yra vaikai...”. Teko skaityti, kad ir Lietuvoje dažnai į patyčias taip reaguojama…tarsi numojama ranka…tarsi norima pasakyti, kad vaikai gali būti bjaurūs vieni kitiems. Taip, gali. Bet ar mes turime stovėti šalia ir nieko nesakyti? Arba net nusisukti ir apsimesti, kad nieko nematome?

Todėl kviečiu visus Lietuvos tinklaraščių rašytojus jungtis į akciją, savo tinklaraštyje įsidedant reklaminį skydelį, tariantį PATYČIOMS NE!

Viliuosi, kad tai paskatins daugiau žmonių pasidomėti, kas iš tiesų yra patyčios ir išsklaidyti patyčių mitus:

Mitas: Visi vaikai tyčiojasi vieni iš kitų – tai yra visai normalus elgesys. Juk jie tai daro tik

norėdami pajuokauti!

Tikrovė: Ar yra kada nors tekę išgirsti tokį pasakymą: „Nekreipk dėmesio! Kas jau čia bus,

jei į kiekvieną kepštelėjimą taip reaguosi?.. Juk visi vaikai taip elgiasi.” Kartais manoma, kad

patyčios yra visiems vaikams būdingas elgesys, todėl į jį neverta kreipti dėmesio. Iš tikrųjų

vaikai gali bendrauti ir be patyčių – pavyzdžiui, Švedijoje 3 kartus mažiau vaikų kenčia nuo

patyčių nei Lietuvoje. Tai rodo, kad patyčios nėra visiems vaikams būdingas elgesys. O reaguoti

į jį svarbu todėl, kad patyčios skaudina tuos, kurie patiria patyčias, o kartais ir tuos,

kurie jas tik stebi.

Ar žinojai, kad:

Lietuvoje 1 iš 4 vaikų patiria patyčias.

Švedijoje – tik 1 vaikas iš 20 patiria patyčias.

Mitas: Patyčios visada buvo ir bus – jų niekaip neįmanoma sustabdyti.

Tikrovė: Su kuo tikrai galime sutikti – patyčios nėra naujas elgesys. Jei paklaustumėte savo

tėvų ir senelių, jie tikrai turėtų ką papasakoti apie patyčias iš savo vaikystės, pavyzdžiui, kokias

pravardes mokykloje turėjo. Tačiau netiesa yra tai, kad patyčių neįmanoma sustabdyti.

Tam, kad patyčios liautųsi, būtina į jas reaguoti – tą turi daryti ir suaugusieji, ir vaikai.

Mitas: Vaikai, patiriantys patyčias, privalo patys apsiginti ir išspręsti patyčias.

Kartą Mantas, grįžęs namo, papasakojo tėčiui apie tai, kad trys jo bendraklasiai iš jo

tyčiojasi – pravardžiuoja „daunu“, per pertraukas apstumdo, o šiandien išmėtė visus

sąsiuvinius po klasę… Kiti klasės vaikai Mantui ne tik kad nepadeda, bet dar ir juokiasi

tuo metu, kai kiti tyčiojasi. Tėtis į tai reagavo pasakydamas: „Mantai, būk vyras. Tu

turi pats apsiginti – juk tu ne koks lepšis ir neprašysi, kad aš už tave į mokyklą eičiau

aiškintis, kas ten pas jus vyksta?..“

Kaip manai, kaip šiuo atveju Mantas gali apsiginti?

Tikrovė: Kartais yra manoma, kad vaikai turi patys susidoroti su patyčiomis. O kaip su jomis

susidoroti ir būti „tikru vyru“, jei tyčiojasi ne vienas, ne du, o 3, 4 ir daugiau vaikų?

Kaip vienam sustabdyti patyčias, jei kiti klasės vaikai nepadeda? Tiesa yra ta, kad vaikams,

patiriantiems patyčias, labai reikalinga aplinkinių žmonių pagalba – jam gali padėti kitas

klasės draugas, būdamas su juo ir padėdamas jam iškęsti patyčias, taip pat gali padėti suaugusieji

– mokytojai, tėvai.

Mitas: Patyčios gali padėti vaikams sustiprėti, tapti labiau užsigrūdinusiems. Juk kiekvienas

vaikas turi mokėti kovoti už save – patyčios yra puikus būdas to išmokti!

Tikrovė: Tikrai svarbu, kad vaikas mokėtų save apginti. Bet ar patyčios gali to išmokyti? Patyčios vaikams sukelia daug skausmingų išgyvenimų ir jausmų. Taigi, patyčios ne stiprina vaikus, o kaip tik sukelia jiems daug neigiamų jausmų ir gali ilgam palikti skausmingų išgyvenimų.

Mitas: Pasakyti suaugusiesiems apie tai, kad iš tavęs tyčiojasi, yra blogai – taip tu tapsi skundiku.

Tikrovė:Neretai galvojama taip – jei tu pasakoji suaugusiesiems apie tai, kaip su tavimi elgiasi kiti vaikai arba apie tai, ką kiti vaikai negero padarė kitam vaikui, tu esi skundikas. Netiesa! Tik papasakojus kam nors apie patyčias galima padėti jas įveikti. Kuo dažniau nutylima apie patyčias, tuo lengviau skriaudėjams tyčiotis – juk vis tiek niekas iš suaugusiųjų apie tai nesužinos!..

Svarbiausias skirtumas tarp skundimo ir pagalbos prašymo yra toks:

- pagalbos prašome tose situacijose, kai vienas vaikas kitam daro nemalonius ar

žalingus dalykus, pavyzdžiui, muša, atiminėja daiktus ar kitaip skriaudžia, ir pats

vaikas negali apsiginti;

- skundimu vadinamas toks elgesys, kai suaugusiajam papasakojama apie elgesį,

kuris niekam nežalingas. Pasakojama norint sukelti nemalonumą kitam vaikui,

pavyzdžiui, vaikas pamokos metu žiūrėjo pro langą ir neatidžiai klausėsi pamokos,

o kitas klasės vaikas apie tai pasako mokytojui, norėdamas, kad mokytojas

pabartų vaiką, žiūrintį pro langą. Tai gali būti pavadinta skundimu.

Jei iš tavęs tyčiojasi, labai svarbu papasakoti apie tai kam nors iš suaugusiųjų. Tai nėra skundimas – tai pagalbos prašymas. Tu turi teisę būti saugus ir gauti pagalbą tose situacijose, kurias sunku įveikti vienam.

Mitas: Fizinis smurtas yra skaudesnis nei šaipymasis. Žodis – ne kumštis, juo mėlynių nepaliksi

ir žmogaus neužmuši.

Tikrovė: Galbūt tau yra tekę išgirsti tokį pasakymą: „Nekreipk dėmesio – juk tai tik žodžiai!

Maža ką žmonės prišneka…“ Visgi nekreipti dėmesio į žeidžiančius žodžius yra labai nelengva – žodžiai, kaip ir veiksmai, gali labai skaudinti ir ilgam palikti pėdsakus atmintyje. Neretai suaugusieji, o kartais ir patys vaikai labiau linkę reaguoti į fizinius veiksmus, pavyzdžiui, pastūmimą, įspyrimą, smūgį kumščiu. Jei jau vaikai pradeda muštis, tas atrodo išties rimta.

Tačiau žodžiais galima skaudinti žmogų ne mažiau nei smūgiu – o kartais net ir labiau…

Taip pat galite pakviesti visus Facebook draugus jungtis ir palaikyti šią akciją. Jeigu norite jungtis ir jūs (ir prie Facebook akcijos), SPAUSKITE ŠTAI ČIA!

Patyčių tema jau esu rašiusi ir keletą straipsnių:

Straipsnis 6 (daug teorinės medžiagos)

Straipsnis 7

Straipsnis 8 (čia yra ir man nepaprastai patikęs filmukas…)

Moku bendrauti be patyčių. Patarimai vaikams.

Kaip įveikti patyčias mokyklose. Patarimai tėvams ir pedagogams.

O štai ir jau minėtas pranešimas spaudai:

Pranešimas spaudai

Kampanija „Be patyčių“ jau ir Facebook’e”

2010 m. vasario 1 d.

Gruodžio mėnesį startavusi paruošiamoji akcija „Savaitė be patyčių“ sulaukė 350 Lietuvos mokyklų palaikymo. Specialiai kampanijai „BE PATYČIŲ“ prieš savaitę sukurtas puslapis Facebook’e skaičiuoja jau pusšimtį gerbėjų.

Emocinės paramos tarnyba “Vaikų linija” kartu su partneriais iš valstybinio, nevyriausybinio ir verslo sektoriaus 2010 metų kovo 22-26 dienomis organizuoja akciją “Savaitė BE PATYČIŲ”. Jos metu vyksiančiais renginiais bus stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį į sutrikusius vaikų santykius, patyčias ir pažeminimus, kurių gausu vaikų ir suaugusiųjų bendravime.

“Savaitė BE PATYČIŲ” – tai savaitė, per kurią pasistengsime kartu su partneriais sukelti didesnį atgarsį visuomenėje dėl patyčių problemos, pasitelkdami mūsų pačių, įvairių mokyklų, darželių, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų energiją ir kūrybiškumą”, – žada akcijos organizatorių atstovė Vaikų linijos psichologė Marina Blagoveščenskaja.

“Vaikų linija” jau šeštus metus stengiasi atkreipti visuomenės dėmesį į patyčių problemą – vykdo kampaniją “BE PATYČIŲ”. Kampanija siekiama skatinti draugiškus vaikų, suaugusiųjų tarpusavio santykius ir kurti saugią mokyklą, kurioje nebūtų patyčių ir smurto. Pagrindiniai kampanijos uždaviniai būtų formuoti nuostatą visuomenėje, kad patyčios nėra normalus elgesys, dirbti su mokyklų bendruomenių nariais bei vykdyti veiklas naudojant naujausius prevencijos metodus, informuoti visuomenę apie patyčių mastą ir efektyvias patyčių prevencijos programas.

“Na atleiskit gal čia ir ne į temą, bet turiu didelę problemą… Kas kart, kai atsikeliu rytais į mokyklą, vis didesnė baimė būna.. ant manęs ,,varo” visa klase, visi manęs nekenčia. Aš susipykau tik su viena klasioke, bet kadangi prie jos visi nori pritapti tai visi su manim irgi nebedraugauja.. tai va, kai tik nueinu į mokyklą kas nors iš klasės būtinai prie manęs prilenda ir pradeda spardytis…tėvams sakyti nenoriu, nes sakys – pati lendi mokytojam sakiau, bet jiems tas pats…nežinau ką man daryti …man baisu darosi vien tik pagalvojus, kad ryt vėl į mokyklą…dabar labiausiai bijau, kad klasiokai ir klasiokės nepasikviestų kokios „chebros“, kad mane atspardytų, nes jau man jie pradėjo tuo grasinti ( neįsivaizduoju, ką man toliau daryti…nekreipiau į tai dėmesio, bet tai tik dar labiau pablogino…”, – Vaikų linijos svetainėje paliko atsiliepimą mergaitė.

Akcijos “Savaitė BE PATYČIŲ” partneriais tapo Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos mokinių parlamentas, Lietuvos moksleivių sąjunga, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, VšĮ Paramos vaikams centras, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Olweus International, Skalvijos kino centras. Akciją remia Jungtinių Valstijų ambasada Lietuvoje.

“Savaitėje BE PATYČIŲ” kviečiamos dalyvauti įvairios įstaigos – mokyklos, darželiai, nevyriausybinės organizacijos, norinčios visais įmanomais būdais atkreipti dėmesį į patyčių problemą bei skatinti pagarbius ir draugiškus santykius visuomenėje.

Kiekviena organizacija prašoma paruošti “Savaitei BE PATYČIŲ” paminėti skirtą veiklos planą. Tokiu būdu kiekvienos įstaigos organizuojama veikla bus unikali, kiekviena įstaiga paruoš programą, atsižvelgdama į savo poreikius ir aktualijas. Dalyvių registracijos terminas pratęsiamas iki kovo 1d.

Visus “Savaitės BE PATYČIŲ” renginius koordinuos “Vaikų linija”, kuri taip pat sieks, kad akcija būtų matoma visuomenei. Informaciją nušviesti visuomenei apie “Savaitės BE PATYČIŲ” metu vyksiančius renginius bus kviečiama Lietuvos žiniasklaida. Informacija apie akciją bus nuolatos atnaujinama Vaikų linijos internetinėje svetainėje www.vaikulinija.lt .

Vaikų linijos 2010 metais veiklą finansiškai ar paslaugomis remia: TEO LT, AB, UAB “Tele2″, UAB “Informacijos valdymo centras”, UAB “Mediaskopas”, Nyderlandų Karalystės ambasada, Jungtinių Valstijų ambasada, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinius mechanizmus, gyventojai, aukodami finansinę paramą bei skirdami 2 proc. nuo pajamų mokesčio.

Kontaktinis asmuo:

Marina Blagoveščenskaja

Vaikų linijos psichologė

marina@vaikulinija.lt

mob. 860179596

Olga Malaškevičienė

atstovė ryšiams su visuomene

LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga

261 22 78, 869904235

olmala@lrs.lt

VIENI KITIEMS. Darželinukai prasivardžiuoja.

Austėja Landsbergienė — Wed, 23 Sep 2009 07:49:09 +0000

Vienas paskutinių gautų laiškų – apie prasivardžiavimą.

Sveiki,
Siandien mano 4-te dukra grizo is darzelio nusiminusi, nes ja grupes drauge pavadino storule. Taip, is tiesu maniske atrodo kiek apkunesne nei bendraamziai. Kad ir pagal normu lenteles ji turetu sverti apie 20 kg, o sveria 23 kg. Turbut galite isivaizduoti, jog 3 kg tokiam mazam vaikui tikrai jauciasi, o tuo labiau matosi. Mano poziuris i jos isvaizda yra tikrai teigiamas tikintis, jog vaikas dar istys. Taciau… puse vakaro suku galva, kaip saviskei paaiskinti ir nuraminti, kad ji nenusimintu. Is tiesu, kaip sunku atrasti tinkamus zodzius, kad vaikas suprastu, jog tai nera nieko tragisko. Gal pasirodys keista, taciau, man paklausus, ar ji zino, ka tas zodis reiskia, atsake, jog ne. Stai ir dilema – ar vaikui aiskinti zodi, kuriuo jis pavadintas (beje, ne pirma karta). Jei taip, koki aiskinima jus naudotumete.
Didziai dekoju uz atsakyma ir labai jo laukiu
A.”

Kadangi mergaitė žodžio reikšmės nežino, tai tikriausiai liūdi dėl tono, kuriuo tai buvo pasakyta. Ką daryčiau? Būtinai paaiškinčiau, ką tas žodis reiškia kol savaip nepaaiškino šaunioji” draugė. Kaip paaiškinčiau? Pasakyčiau, kad “storas” yra nelabai gražus žodis apibūdinti žmogui, kuris yra stambesnis už kitus. Paklausiau Augusto, kaip jis jaustųsi, jei jį kitas vaikas pavadintų storu. Jis pasakė, kad labai supyktų ir norėtų pasakyti jam kokį nors piktą žodį. Bet pasistengtų pasakyti: ” Prašau taip nesakyti. Man nepatinka!”

Iš tiesų ši frazė – auksinė. Visą laiką mokydavau vaikus ją sakyti, kai kas nors sako ar daro tai, kas jiems nepatinka. Nes jeigu vaikas supyksta, jeigu sureaguoja, piktybukas iškart galvoja, kad tai – puikus būdas iššaukti reakciją. Na, ir prasideda… O jei vaikas nepratrūksta, jei sugeba ramiai pasakyti, kad jam tai nepatinka, ir jis norėtų, kad “draugas” liautųsi, labai dažnai tai pasibaigia. Sakau iš patirties, nes ne kartą mačiau “gyvai” kaip tai atsitinka.

Kai kurie pedagogai pataria nekreipti dėmesio, bet man priimtinesnis variantas, kai vaikas sureaguoja, tačiau reakcija - rami. Nes iš visiškai nereaguojančio vaiko gali pradėti tyčiotis, o ramiai sureagavęs parodo, kad audringos reakcijos iš jo nesulauks, todėl dažnai piktybukui dingsta interesas.

Dar manau, kad būtent dabar galite viso to pamokyti savo dukrytę, kol ji dar nežino nei ką tas žodis reiškia, nei labai ima visa tai į širdį.

IR pasikalbėkite su auklėtoja. Pasakykite, kad ir JUMS nepatinka ir norėtumėte, kad auklėtoja pastebėtų anos mergaitės elgesį. Bet kuriuo atveju: ar 3kg, ar 13kg, kitas vaikas neturi teisės prasivardžiuoti, o jei taip daro, turi būti stabdomas.Tikiuosi, kad pedagogė bus geranoriška ir profesionali.

Iš tiesų tai, kaip vaikai kalba darželyje, didele dalimi yra auklėtojos atsakomybė. Kaip kalba namuose – tėvų. Žinoma, kad vaikai prišneka visko ir tų epitetų išvengti nepavyks. Vaikai pavadina vieni kitus “durniais”, “mažvaikiais”, “žiopliais” ir pan. Ir, žinote, ką? Dažnai todėl, kad šiuos žodžius girdi tariant mus. O mes galime tarti juos visai nepiktybiškai…”och, tu mano storuliuk…”, “na, ir žioplai pasielgei!”, “verki čia kaip mažvaikis!” ir pan. Ką reikėtų sakyti? Tiesiog reikia išmokti keisti formuluotes.

Rupūs miltai, kaip sakant…va ši užduotis tai man laaaaabai sunki, nes iš tiesų aš jau perėjau nuo “etiketės klijavimo” – “žioplys!” prie konkretaus poelgio apibūdinimo “na, ir žioplai pasielgei!” Tiksliau, kažkaip tai buvo aišku kaip kvėpuoti, kad vaikų žiopliais ir pan. nevadinsime. TAČIAU…žinote, kaip yra teisingiausia? Ogi sakyti: “žinau, kad tu gali atsakingai pasielgti!” Žodžiu, reikia keisti formuluotes: negatyvias versti pozityviomis: murzinas tampa švariu, netvarkingas tvarkingu, savanaudis – dosniu…sakome ne: “elgiesi kaip mažiukas”, o “žinau, kad gali elgtis brandžiai. Prašau taip elgtis.” arba vietoj “Negražiai elgiesi su broliu” sakyti “Žinau, kad gali gali gražiai elgtis su broliu”.

Vaikus prasivardžiavimas žeidžia. Todėl, mano manymu, jam kelią reikia užkirsti kuo greičiau, kai tik jis prasideda.

Kadangi pradėjau rašyti vakar, pagalvojau, kad gal dar naktį kils kokių nors minčių. Iš tiesų pagalvojau, kad pasakyčiau vaikui viską taip, kaip yra: kad vieni žmonės plonesni, o kiti – stambesni. Stambesnį žmogų galima vadinti stambiu arba storu. “Stambus” – gražesnis, mažiau žeidžiantis žodis. Ploną galima vadinti “plonu”, “kūdu” ir “perkarusiu”. “Perkaręs” – irgi galintis įžeisti žodis. Taip jau yra. Kartais, kai vaikai supyksta, jie nemoka pasakyti, kad jie pyksta, kad jiems kažkas nepatinka, todėl prasivardžiuoja. Bet taip yra tik todėl, kad jie dar neišmoko gražiai pasakyti, kas jiems iš tiesų nepatinka. Todėl ir reikia jiems pasakyti: “Man nepatiinka, kaip tu mane vadini. Prašau daugiau taip nedaryti”. O aš pakalbėsiu su auklėtoja, kad ji padėtų tavo draugei išmokti įvardinti savo jausmus nesipravardžiuojant. Sutarta?

Na, kažkaip taip…

Žinau, kad sunku…pati baisiausiai išgyvenu, jei vaikas pasako, kad jam dėl kažko “įkando”… Sėkmės!

Kovokime su patyčiomis! Dalinamės idėjomis.

Austėja Landsbergienė — Thu, 10 Sep 2009 02:41:11 +0000

Liūdnas (dar vienas) straipsnis apie patyčias privertė galvoti, kaip šią liūdną padėtį būtų galima pakeisti. Taip, yra programų. Taip, įmanoma. TIK…daug kas sako: nieko nepadarysi, nes toms programoms įgyvendinti reikia lėšų. Ir čia prisiminiau vieną neseniai skaitytą mintį: jeigu kompanijos vadovo klausia, ką galima padaryti, kad būtų geriau su TURIMOMIS LĖŠOMIS, o jis negali nieko pasiūlyti, yra ATLEIDŽIAMAS. Vadovas turi būti įžaidėjas, geras gero filmo režisierius ir pan., o ne pasimetęs žmogėnas, skėsčiojantis rankomis ir nerandantis sprendimo.

Pasvarstykime keletą galimų mokyklos kovos su patyčiomis variantų:

Direktorius, rugpjūčio mėnesį susirinkus mokytojams, pasako, kad šių metų pagrindinis bendruomeninis mokyklos tikslas – mažinti patyčias. Strategija paprasta – PATYČIOMS – NE! Jokių darbo grupių, jokių planų ir pan. Tiesiog. Nuo šios rugsėjo pirmosios mokykloje bus ABSOLIUTAUS PATYČIŲ NETOLERAVIMO klimatas. Kaip jis pasireikš?

a) Na, su mažiukais viskas aišku: mokytojos stebi. Jei tik pamato/įtaria, tuoj pat vaikas keliauja pas mane ir skambiname tėvams. Iš mokyklos neišeina tol, ko nepasikalba direktorius-tėvai-vaikas ir nenusprendžia, ką darys, kad vaiko elgesys pasikeistų. Pavyzdžiui, pradėti galima nuo “Elgesio stebėjimo lentelės”. Kartą mūsų mokykloje vaikas turėjo tokią lentelę (pirmokas). Tiesiog vaikas gauna popieriaus lapą, kur keletą kartų dienoje žymimas jo elgesys. Klasiokai apie lentelę irgi žino. Jeigu pastebi, kad vaikas jau erzina kitą/iš jo tyčiojasi – tuoj pat praneša suaugusiajam. Iš tiesų veiksminga priemonė, nes įtraukiama visa klasė. Be to, įtraukiama taip, kad pradinukams iš tiesų siunčiamas tiesioginis signalas: patyčios nebus toleruojamos!

b) Su vyresniais – socialinis darbas. Juk mokykloje yra pradinukams popamokinė grupė. Taigi toks besityčiojantis “erelis” eina dirbti su mažiukais. Ir dirba, pavyzdžiui, dvi savaites su konkrečiu vaiku. Kaip korepetitorius. Po dviejų savaičių “korepetitorių” įvertina vaikas IR direktorius. Nes jau direktorius – sužinojęs, kad yra toks besityčiojantis – tikrai “netyčia” kasdien užsuktų į tą popamokinę grupę. Ir ne vieną kartą.

c) Arba darbas mokykloje. Pavyzdžiui, tas, kuris ištepa sienas, jas nuplauna. Ir ne tik ten, kur ištepė, bet ir ekstra. Tas, kuris tyčiojasi, surengia (geriausia – pradinukams) diskusiją apie patyčias: kodėl patyčios kenkia, kodėl žeidžia, kaip galima jas išgyvendinti ir t.t. ir pan. Žodžiu, kūrybingai galvoti, ką vaikas galėtų nuveikti mokyklos labui. Kad nebūtų purkštavimų (ir vaiko, ir tėvų), kad taip negalima elgtis, dar rugsėjo pradžioje siūlyčiau mokyklose pasirašyti elgesio kontraktą (iš tiesų tokiu pasirašo ne viena mokykla. Teko skaityti, kad ir Lietuvoje ). Tada visa bendruomenė žinos: pasityčiojai, teks už tai “mokėti”.

d) Kadangi manoma, jog daugiau, nei 80proc paauglių yra bent kartą buvę aukomis arba agresoriais (Peter Smith rašo “The Psychology of Education” [Routledge Press, 2003]), o patyčios, žinia, turi negatyvias pasekmes, tai, manau, į kovą su patyčiomis privalo būti įtraukti ir tėvai. Kadangi pastebėta, jog geriausių rezultatų duoda tiesioginis įsikišimas (priešingai, nei kartais yra manoma), tai engiamo vaiko tėvams visų pirma reikia pasikalbėti su engėjo tėvais. Kodėl tai duoda rezultatų? Nesvarbu, ką pasakys engėjo tėvai, vis vien bus atkreiptas dėmesys į blogai besielgiantį vaiką. Dauguma normalių tėvų nenori, kad jų vaikas būtų tas, kuris tyčiojasi. Bet kuriuo atveju tikėtina, kad vaiko lauks jūsų pokalbio su jo tėvais pasekmės.Visų antra, tėvai turi pasikalbėti su mokytojais. Pasakyti, jog žino, kad tai vyksta ir išreikšti aktyvią savo poziciją šiuo klausimu. Man atrodo, kad Lietuvoje požiūris į patyčias kaip į normą išsikerojo, nes tėvai mano, jog “nieko čia tokio” ar “truputis erzinimo užgrūdins”. Taigi tėvus reikia šviesti (dievulėliau, juk ne taip sunku gauti el pašto adresus, į kuriuos, sužinojus, kad yra tyčiojamasi, galima siųsti ir straipsnius, ir strategiją, kaip pageidaujate, kad jie elgtųsi.) Taip, gal nepasikeis tėvų bendruomenė per naktį, bet tik judėjimas į priekį gali ją pakeisti.

e) Vis dėlto verta pasirinkti kokią nors patyčių prevencijos programą. Nebūtinai įgyvendinti nuo…iki. Tiesiog adaptuoti, kad būtų galima įgyvendinti su turimomis lėšomis. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau yra apmokytų žmonių dirbti pagal vieną garsiausių pasaulyje Olweus (norvegų mokslininkas, sukūręs patyčių prevencijos programą, kuri sumažina patyčias 30-60proc, kai pradedama įgyvendinti). Kodėl nepasikvietus tų, jau apmokytų į savo mokyklą? Ir apskritai, kodėl tos mokyklos, kurios programą taiko, neviešina, kaip joms tai pavyksta? Su kokiomis kliūtimis susiduria? Ką būtų galima koreguoti Lietuvos situacijoje? ir pan. Rašė, rašė, kad bus, atvažiavo Olweus ir kiti ekspertai-mokytojai, apmokė….KAS TOLIAU??? Jeigu veikia, tai reikia griebti jautį už ragų.

f) Daug kalbėtis su vaikais. Ne paskirtą valandą, bet apskritai. Dabar kaip tik tiek daug kalbama apie naująsias ugdymo programas, kur skiriamas dėmesys visapusiškai vaiko raidai. Valio. Pradėkime nuo to, kad iš kitų žmonių mes nesityčiojame. O kaip tą daryti, kaip kalbėti su vaikais…internete yra MARIOS. Pavyzdžiui, man nepaprastai patiko šis JAV vyriausybės tinklalapis:

STOP BULLYING NOW (JAV)

KAIP MANOTE, KOKIŲ KONKREČIŲ PRIEMONIŲ DAR BŪTŲ GALIMA IMTIS? IR BŪTENT NE TIK PREVENCINIO, BET JAU KONKRETAUS – SUSIDŪRUS SU PATYČIOMIS – POBŪDŽIO???

Nuotrauka: nyki_m “sad girl”

Knyga. “19 minučių”.

Austėja Landsbergienė — Tue, 11 Aug 2009 14:48:06 +0000

Skubu rašyti įrašą, kol dar ne viskas pasakyta komentaruose prie kito įrašo Taigi šią knygą “prarijau”. Kaip ir Renatulis, kai kurias vietas skaičiau po keletą kartų. Apie kai kurias vietas pasakodama Gabrieliui (kaip mama veria visus gražius prisiminimus apie savo sūnų it karolius…) negalėjau sulaikyti ašarų. Ir skaičiau pusę nakties, kad baigčiau, nes labai rūpėjo, ar esu teisi dėl knygos pabaigos…

Pasipuikuosiu – buvau teisi (dėl mergaitės). Dabar – kai jau praėjo visos kokios 12 valandų nuo knygos perskaitymo – galiu tik pakartoti, kad įtraukčiau į privalomų perskaityti knygų sąrašą. Ir ne per literatūros pamokas. O per etikos/psichologijos. Ir skirčiau jai (kaip mokytoja) tikrai daug laiko. Tiek daug, kad vaikai kiekviena savo ląstele pajustų knygos problemas, o iš tiesų – problemas, esančias šalia pat. Surasčiau jiems youtube tą filmuką apie paauglę mergaitę viename Vilniaus rajone, kurią klasiokai įmetė į šiukšlių konteinerį ir juokėsi (kažkas filmavo, tačiau niekas neturėjo stuburo imti ir apginti ją, neleisti jos ten įmesti…). Ir, atrodo, dar daug daug padaryčiau, nes…nuo pat to laiko, kai sąmoningai pradėjau galvoti apie santykius tarp vaikų, manau, kad suaugusieji privalo įsikišti, privalo užkirsti patyčioms kelią, nes jos…gniuždo, žudo, naikina… Ir absoliuti nesąmonė, kad jos užgrūdina ir tvirtina charakterį. Didesnės (nesąmonės) nesu girdėjusi!

Manau, kad šį knyga ypač aktuali XXI amžiaus vaikams (ir jų tėvams!). Nesiginčysiu, kad yra ir kitų panašių ir aktualių knygų (kaip, tarkim, V.Železnikovo “Baidyklė”), tačiau kiekviena knyga turi ir savo auditoriją: “Baidyklę” galima skaityti jau su 5-6okais, o “19 minučių” skaityčiau jau su vyresniais, nes problemų spektras – didesnis (ir ankstyvi lytiniai santykiai, ir požiūris į ginklus, ir patyčios, ir pritapimas prie bendraamžių, ir tėvų-vaikų (bei pedagogų-mokinių) santykiai paauglystėje, ir požiūris į seksualines mažumas, ir tolerancija kitokiems, ir gyvenimo prasmės paieškos, ir teisingumo supratimas…sąrašą galėčiau tęsti).

Pasiskaičiau apie tokį tikrą įvykį Columbine gimnazijoje (JAV). Daug kas panašu: net ir tai, kad prieš įeidami į mokyklą paaugliai (Columbine jie buvo 2) mokyklos automobilių stovėjimo aikštelėje dėmesiui nukreipti susprogdina savadirbę bombą. Iš berniukų tyčiojasi, jie nepritampa, siunčia jiems homofobines “remarkas”…irgi taip pat. Čia- kaip ir knygoje – nemažas vaidmuo tenka agresyviems kompiuteriniams žaidimams. Gal dėl to akimirkomis atrodo, kad knygai kažko trūksta, nes ji iš tiesų yra per daug tikroviška ir per mažai grožinė??? Net nuo tos minties purto.

Beje, 2002aisiais JAV Slaptoji Tarnyba išspausdino ataskaitą, kurioje buvo analizuojamos 37 mokyklose įvykusios žudynės. Išvados:

- Tokie incidentai retai būna impulsyvūs. Vadinasi, jie yra planuojami.

- Beveik prieš visus juos buvo žmonių, kurie žinojo, kad kažkas įvyks. Kodėl apie tai niekam nebuvo papasakota?

- Dauguma užpuolikų prieš tai būsimoms aukoms negrasino.

- Nėra jokio “užpuoliko tipo”

- Daugumos užpuolikų elgesys kėlė aplinkiniams susirūpinimą arba tarsi prašėsi pagalbos

- Dauguma užpuolikų buvo susidūrę (ir sunkiai dorojosi) su asmeninėmis nesekmėmis, galvojo apie ar net bandė nusižudyti

- Daug užpuolikų jautė, kad iš jų tyčiojamasi ir/ar jie persekiojami

- Daug užpuolikų žinojo kaip naudotis ir/arba turėjo priėjimą prie ginklų

- Daugeliu atvejų vienaip ar kitaip įsivėlę buvo ir kiti vaikai

- Nepaisant teisinių priemonių, dauguma išpuolių buvo sustabdyti kitomis priemonėmis (juk policininkai dažniausiai atvykdavo jau po visko…)

Baisu, baisu, baisu…

Galvoje vis sukasi mintis, kad ten – begalė aukų. Taip, žuvo 10…bet visi tie sužeisti, kurių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis? visi tai matę, kuriems visą gyvenimą sapnuosis košmarai? žuvusiųjų artimieji? šaudžiusiojo tėvai, kurie veria prisiminimus tarsi karolius…apie savo mažą mielą jautrų berniuką, kuris taip norėjo eiti į mokyklą? Ir iš tiesų jis toks ir buvo. Mielas jautrus berniukas. Bet net mokytoja ne dirbo su “kietuoliais”, o patarė mamai mokyti sūnelį “kietumo”, atsikirsti, šnioti atgal… Taip ir aidi man galvoje pažįstamų balsai, kurie didžiuojasi savo vaikais, kurie “duoda atgal”……………………………………………………………………. Tam tikra prasme mes Lietuvoje irgi esame įsisukę į tą patį užburtą ratą.

Taip pat siūlau paskaityti šios – dabar jau suaugusios moters – pasakojimą apie savo jaunystę. Skaičiau ir taip ir norėjosi siųsti visiems, su kuriais esu kalbėjusi ir kurie man yra bandę įrodyti, kad “truputėlis patyčių – nieko tokio”, kad “visi vaikai pasityčioja”, kad patyčios “užgrūdina” ir pan.

VIS DAR MANOTE, KAD PATYČIOS UŽGRŪDINA???

P.S. Per visą knygą labiausiai erzino tai, kad “kindergarten” verčiama kaip “vaikų darželis”. Juk tai – priešmokyklinė klasė, kuri JAV jau yra formaliojo ugdymo dalis!!! Keista, kad vertėjai neužkliuvo, kad vaikas – penkiametis – naujokas “darželyje”, kad tai trunka tik vienerius metus ir t.t. ir pan. Nors šiaip vertimas geras, paaiškinti ir kultūriniai dalykai. Tik va čia prašauta ir visą knygą labai erzino Pasidalinau su Gabrieliumi, tai jis sakė, kad jį baisiai erzino, kad “Haryje Poteryje” “detention” – palikimas po pamokų – verčiama “areštas”. Sakė, kad ir jis niekaip nesuprato, kaip vertėjai neužkliuvo Bet, sakė, kad po dviejų knygų tai liovėsi erzinę, priprato Na, aš priprasti nespėjau…