Austėjos blogas

Visų pirma…visų -  laukiančių ir dalyvavaujančių -  atsiprašau, kad ilgai užtrukau… Iš pradžių laukiau vienos dalyvės parašymo, o po to…čia kaip su ta patarle: jeigu sakai “rytoj”, tai taip ir nusitęsia. Taip atsitiko ir man…  Na, kaip bebūtų, ketvirtoji savaitė:

Trečias knygos skyrius vadinasi “Alternatyvos bausmėms”. Kaip teigia autorės, jei pradėjome įgyvendinti tai, ką jos siūlo pirmajame ir antrajame skyriuose, tai jau pastebėjome, kad reikia save stebėti ir kontroliuoti, kad nesielgtumėme/nepasakytumėme to, ko visai nereikia. Bėda ta, kad daugumai mūsų sarkazmas, moralai, perspėjimai, grasinimai ir pravardžiavimai augant buvo tokia kasdienybės dalis, kuri dabar yra giliai [...]

Teisybę pasakius, man vienos savaitės mažoka…Gal esu “užkietėjusi” savo senuosiuose metoduose, bet man reikia daugiau laiko “įsivažiuoti”. Skaičiau dalyvaujančių mamų aprašymus ir…mąsčiau, kad su daugeliu panašių dalykų (nenoriu sakyti “problemų”, nes tai – ne problema…) susidūriau ir aš. Labai džiugu buvo skaityti, kad Astos šeimoje prie projekto prisijungė ir tėtė… Taigi. Antros savaitės įspūdžiai:

Kaip smagu sulaukti dalyvaujančių mamų įspūdžių! Ačiū jums! Apie šį projektą bei pirmosios savaitės užduotis galite pasiskaityti ŠTAI ČIA. Pirmąją savaitę stengėmės ir/arba mokėmės (tačiau, žinoma, tai truks visą gyvenimą…) pripažinti vaikų jausmus; išklausyti, ką vaikas sako (neduodant patarimų, o leidžiant jam pačiam priimti sprendimą) bei įvardinti jausmus. Dalyvaujančiųjų projekte pirmosios savaitės įspūdžius skaitykite ŠTAI [...]

Iš pradžių galvojau gerokai redaguoti, trumpinti, komentuoti…Pakilusi iki 40.1 laipsnių Gertrūdėlės temperatūra šį mano “galvojimą” pakoregavo. Be to, juk neredaguotas tekstas – ir autentiškesnis, ir geriau matosi, ką projekto dalyvė norėjo iš tiesų pasakyti, ką jautė, kaip viskas “rutuliojosi”. Taigi dar kartą dėkoju dalyvaujančioms mamytėms už ryžtą ir išsamius laiškus ir…gerosios patirties pasidalinimo labui dalinuosi [...]

Su Jūrate sutarėme, kad aprašysime perskaitomas knygas apie vaikų auklėjimą ir visas jose randamas “gudrybes”. Šioji – pirmoji Jūratės knyga, atsidursianti blogo knygų lentynoje. Taigi atiduodu raiškos erdvę Jūratei:

Kai buvome Lietuvoje lapkričio mėnesį, Gabrielius iš Elzės paskolino pirmąją Hario Poterio knygą Augustui. Pagalvojome, kad GAL jau jam bus įdomu. Parvežėme, pasiūlėme pabandyti. Augustas buvo kupinas entuziazmo nuo pirmos akimirkos, tačiau laukėme, kas (ir kaip) bus, kai jis pradės skaityti. Vis dėlto juk Augustui tada buvo tik 7.5 metų.

Kai iš Indrės pasiskolinau Adele Faber ir Elaine Mazlish knygą “How to Talk So Kids Will Listen and Listen So Kids Will Talk” ir pradėjau ją skaityti, pagalvojau, kad būtų smagu ne tik pačiai visa tai išbandyti, bet ir pasidalinti tuo, ką perskaičiau, su kitomis mamomis, kurios irgi išbandytų knygoje siūlomus būdus. Tam tikra prasme [...]

Visada turėjau svajonę parašyti knygą. Gal todėl, kad namuose nuo pat tada, kai save prisimenu, buvo ugdoma, kad knyga – vertybė, o skaitymas – ne tik puikus, bet ir labai praturtinantis laiko praleidimo būdas…

Vieną gruodžio rytą išgirdau kaip kažkas bilsteli į mūsų pašto dėžutę. Tiesa, pašto dėžutės neturime – laiškai tiesiog nukrenta ant koridoriaus grindų pro skylutę duryse (prie durų). Paprastai neišgirstu, o tądien išgirdau. Nusileidusi radau siuntinuką. Laaabai apsidžiaugiau, išvyniojusi Indrės, Margirio ir Upytės dovaną – profesinę knygą:)))