Šiandien dirbau pas šešurą, o į susitikimus mane išleisdavo vyro sesuo Elena, vaikų (ir ne tik ) meiliai vadinama Elium. Tai štai jie su Vilhelmu šiandien meistravo Gertrūdai gimtadienio tortą. Kadangi jo nekepė, tai ir rašau, kad meistravo. Tortą ir aš, ir Gabrieliaus brolis Jonas įvertinome kaip labai puikų, o kadangi jo receptas buvo sukurtas būtent Gertrūdai būtent šiandien, tai ir dalinuosi Tetos Elenos torto Gertrūdai Elenai receptu:

Receptėlis – kaip pati Elius rašė – Tetos Elenos tortuks:

Reikia:

- 1 pokiuko plaktos grietinėlės (35proc)

- kondensuoto pieno (3 dideli š)

- 3 biskvitų šviesių

- šilauogių

- 1 kriaušės

- 1 pieniško ir 1 juodo šokolado

- kokio likerio (tiramisu, airiško kremo ar pan.)

Procesas:

1. Suplaki grietinėlę. Kai ji pasidaro tokia (kieta?) įdedi tris šaukštus kondensuoto pieno. Dar paplaki, kol grįžta į (kieta?) stadiją. Padedi į šaldytuvą (15min).

2. Imi biskvitą, pasidarai, kokį tau reikia, dydį ar formą. Paimi likerio. Jį gali praskiesi vandeniu santykiu 2:1 (šaukštai) iš ištepi skiediniu biskvitą.

3. Ant ištepimo sudedi šilauoges, o ant viršaus uždedi grietinėlę. Beje, dėk šilauoges ne prie pat krašto, o po to, kai uždėsi antrą biskvietą, sukiši dar jų

4. Ant antrdo biskvito irgi užtepi likerio, tada supjaustai kriaušę ir uždedi ją ant biskvito. Ant viršaus – vėl grietinėlę.

5. Uždedi trečią biskvitą, ant viršaus uždedi šilauoges.

6. Ištirpdai šokoladą puode, kuris yra kitame puode su vandeniu. Kai jis pasidaro pakankamai skystas, su šaukštu imi šokolado ir pili ant torto, kol padengi visą.

7. Padedi į šaldytuvą.

Viskas. Skanaus!

Gerb.Teta Elena

Dar Elius sakė parašyti, kad šį tortą labai lengva gaminti vaikams, nes beveik viską darė Vilhelmas – ji tik sakė ir padėjo! Žodžiu, puikus projektas kartu su vaiku ir…labai skanu! Beje, mūsų gerb. teta Elena vakar pridavė visus dokumentus ir dabar jau ji – medicinos studentė. VALIOOOOOO!

Tortadienio akimirkos:

Dar Elius Gertrūdai padovanojo šuniuką, kuris Gertrūdai labai patiko – mat jis eina ir viauksi, po to sustoja ir…pašokęs ore apsiverčia. Ir vėl eina, viauksi, sustoja, apsiverčia… Elena pamokė Gertrūdą sakyti “šok!”, tai dabar Gertrūda absoliučiai įsitikinusi, kad tas gyvis šoka todėl, kad ji taip liepia. Taigi, šiam pašokus, ploja ir šaukia: vajooo! Žodžiu, gėris tas šuo

O dabar…dabar jau mūsų uoga miega. Rytoj jau atsibus pilnų dvejų metų mergina. Žinoma, gerokai ūgtelėjus ir solidi kaip reikalas O kaip gi kitaip?

P.S. Dar norėjau pasakyti, kad radau ir labai apetitną ir sugundžiusį keksiukų su šilauogėm receptą. Jau jeigu šilauogės tai, kaip sakant, iki pat pergalingos pabaigos šilauogės

Šiandien mūsų saulutei Gertrūdėlei – dveji. Jau, kaip sakant, didelė mergaitė! Vakar sėdžiu ją apsikabinusi ir klausiu: tu mano mažylė? O ji: ne! Tai buvo pirmas kartas, kai ji taip sureagavo, kai aš sakau, kad ji – mano mažylė. Anksčiau visada sakydavo: teiiiiip

Gertrūda tik patvirtino tai, ką supratome su Morta: kiekvienas vaikas yra nepakartojamas…nors tu ką! Ir nors aplinka labai veikia žmogaus gyvenimą, tačiau neįtikėtinai daug tas žmogus ir atsineša. Be jokios abejonės, Gertrūdos gyvenimui darys įtaką tai, kad ji – jaunylė, kad ji turi du vyresnius brolius ir vieną vyresnę sesę ir pan., bet aš visada prisiminsiu, kaip jie visi juokdavosi iš visko, ką ji padarydavo neleistino.

Įsivaizduokite: yra vienturtis, kuris, pavyzdžiui, nusprendžia mėtyti daiktus nuo stalo. Ką daro tėvai? Parodo, kad nenorėtų, jog vaikas taip darytų, ar ne? Gertrūdėlės atveju yra taip: du tėvai rodo, jog nenorėtų, kad vaikas taip darytų, o TRIMS žmonėms (kurie, beje, yra ir didžiuliai sektini herojai ) tai atrodo laaaaaabai juokinga (nors kartais tą juoką ir bando nuslėpti). Žodžiu, ji auga aplinkoje, kur vaikų namuose – dauguma. O ji – tas vaikas, kuris sulaukia daugiausiai palaikymo, nes dažniausiai yra šešios + keturios rankos, kurios gali padėti.

Be to, su Gertrūda niekas nekonfliktuoja. Morta, galima sakyti, VIS DAR nėra rimtai susipykusi su Gertrūda. Ji gali pakelti balsą arba apsisukus išeiti, bet nėra nei stūmus, nei kaip nors kitaip užgavus Gertrūdos. Berniukams Gertrūda – per maža, kad su ja galima būtų pyktis. Ir jeigu Vilhelmas su Morta susipyksta (tarp jų – beveik treji), tai su Gertrūda jau (dar?) ne. Niekas nekonfliktuoja, bet…visi žaidžia. Gertrūda tiesiog dievina Mortulę, nes ji taip gražiai, kantriai ir rūpestingai su ja žaidžia, kad man tiesiog širdis dainuoja. Žinoma, kartais Gertrūda, pavyzdžiui, nenori būti šuniuku ir bando išsisukti, bet dažniausiai žaidžia viską, ką Morta pasiūlo. O tvirto ir vadovauti mėgstančio charakterio Mortai tokia adoracija – kaip medus.

Gertrūda auga mums ją mintyse lyginant su kitais vaikais…tokia pati švelnutė kaip VIlhelmas, tokia pati laipūnė ir lakstūnė kaip Augustas, lygiai taip pat dievinanti techniką kaip Augustas (net Morta kartais jos paprašo, kad viską sujungtų!), išmokusi iš sesės daugybę apžavėjimo triukų, bet tuo pačiu tokia atsipalaidavusi, kokio vaiko dar neturėjome! Vilhelmas buvo maminukas, tačiau ji – dar didesnė maminukė. Jau kaip supyks, kai man reikia išeiti! O jos bučiniai…yra kažkas dieviško. Ji vis užsiropščia ant kelių ir bučiuoja, bučiuoja… Mielumas neišpasakytas…

Kokia dar mūsų dvimetukė? Užsispyrusi. Savarankiška. Tik ką pradėjusi kalbėti taip, kad galima būtų registruoti kalbėjimo pradžią. Pradeda kalbėti dviem kalbom, tačiau dominuojanti – lietuvių. Siaubingai nemėgsta maudytis duše/vonioje, bet nepaprastai mėgsta vandens telkiniuose. Jeigu surišu plaukus, dažniausiai viską išplėšia. Daug šypsosi. Dainuoja. Nustebome, nes vieną dieną mašinoje užtraukė: “epi tu jū, epi tu jū” (happy (birthday) to you). Kai susitinka brolius/sesę/tėtį/mane ir kitus artimus žmones, visada bėga į glėbį…ir taip nepaprastai, nepaprastai ištirpdo apsivydama kaklą savo putliomis rankutėmis. Kai išlydėjome tėtį į Belgiją, man nubėgo kelios ašaros. Ji, tai pamačiusi, suėmė mano veidą savo rankutėmis ir klausia: Mama? Gejai? (Gerai?) Gejai? Ir tooooks rūpestis jos akutėse… Į ją žiūrėdama aš visada iki skausmo pajaučiu, kaip vis dėlto ilgėsiuos jos mažų basų kojyčių šlepsėjimo per grindis, kaip su ilgesiu žiūrėsiu į sienas be jos pirštukų atspaudų, nes dabar per ją aš tarsi išgyvenu ir kitų trijų vaikų kūdikystę: prisimenu, kokie jie buvo, ką jie darė. Atrodo, vienas mažylis, tačiau leidžia dar kartą išgyventi keturis… Dovana, ne kitaip… Ir nors viena mano pusė jau kaip ir laukia tos dienos, kai visi vaikai bus gerokai ūgtelėję ir jau su mažiausiu, o ne vyriausiu diskutuosime apie kapitoną Bladą, tačiau iš tiesų tai nepaprastai džiaugiuosi šia galimybe prisiliesti prie to, ką manau esant gražiausia – ankstyvosios vaikystės. Ir Gertrūda – labiau nei be kuris kitas vaikas – padeda be galo be krašto tuo džiaugtis, nes jau esu supratusi, kokia ta vaikystė laikina. Ir kaip negalima jos skubinti. Kaip reikia žiūrėti į miegantį mažylį ir gerti tą vaizdą visa savo esybę, kad po to, kai jau bus didelis ir išves iš kantrybės, tarsi kokią mantrą matytum prieš savo akis tą vaizdą, kai, atrodė, gali devynias upes perplaukti ir devynis kalnus basa perlipti, kad tik tas vaikelis būtų sveikas ir laimingas. Nes iš esmės juk kiekvienas suaugęs turi savyje tą mieliausią pasaulyje tvarinį – tik reikia mokėti jį pamatyti…

Labai norėjome su Gertrūdėle gimtadienį atšvęsti prieš išvažiuojant tėveliui, todėl pasikvietėme keletą artimiausių draugų šeimynų į mano tėvų sodybą. Gimtadienio tema – katinukai, mat Gertrūdai labai patinka katytės. Spalvą šiemet pasirinkome geltoną ir taip apsirengti pakvietėme ir visus svečius. Žodžiu, geltonai oranžiniai katinukai! (Pernai tema buvo boružėlės, o spalva – raudona).

Tačiau…visus planus sujaukė tai, kad Gertrūdėlei pakilo temperatūra. Teko atšaukti visus draugus ir į sodybą važiavome vien todėl, kad pabėgtumėme nuo miesto karščio. Be to, kadangi tortas buvo užsakytas, tai jį reikėjo pasiimti. Na, ir šiaip jau buvome susiruošę… Kadangi kaži ar pavyks vėl visus sukviesti (nes vieni atostogauja vieną savaitę, kiti – kitą, be to, ir mums tų savaičių jau nedaug likę), tai, galima sakyti, Gertrūdėlės gimtadienis buvo labai ramus ir idiliškas.

Mėgiamiausia Augusto drebulė. Ji yra prie lauko stalo, ten dažnai sėdi mano mama, tai taip ir kalbasi: Augustas medyje, o mama – ant kėdės Pernai krisdamas iš tos drebulės Augustas prasiskėlė galvą, teko “lopyti”, tačiau meilė drebulei dėl to nė kiek nesumažėjo…

Gertrūdai be galo patinka suptis. Kadangi Morta jau moka suptis pati, tai reikia supti tik mažylę. Taip ir supame visi pasikeisdami…

Šią žaidimų aikštelę bočiai pastatė, kad vaikams sodyboje būtų ką veikti. Ir apskritai visa sodyba yra pritaikyta vaikams, todėl šie neįsivaizduoja vasaros be sodybos…

Mortulė su bočium apžiūri ūkį, ruošia salotas prie grilintos mėsytės:)

Man šioje nuotraukoje nepaprastai įstrigo Vilhelmo žvilgsnis į mano tėtį.

Šilauogės – Gertrūdos uogos. Visų pirma, Gertrūda be galo be krašto mėgsta uogas, jas valgo be sustojimo. Visų antra, šilauogių sezonas trunka vos keletą savaičių, o Gertrūdėlė gimė būtent tada! Ir pernai, ir šiemet per gimtadienį buvo du pagrindiniai akcentai: Bijolos tortas (galima liežuvį praryti!) ir šilauogės…mmmmmm…

Nors Vilhelmas puikiai plaukia, tačiau jam patinka plūduriuoti ir, eidamas į tvenkinį, dažnai ant rankų užsitempia plūdurus. Aras – geras berniukų draugas, beveik kasdien trijulė linksmai išsidūksta. Be to, Augustas gali jį jau net nusivesti į mišką pasivaikščioti, žodžiu, yra ir šios toks autoritetas šiam dideliam šuniui.

Gabrielius kai pradeda kalbėti su tėte, tai nėra galo:)

Morta su baba medituoja…

Morta vis klausė: kada bus Gertrūdos su gimimo diena? Tai mes sakom: gi jau vyksta, mes čia susirinkom, atšvęsim. Morta sako: ne, su gimimo diena bus tada, kai bus TORTAS! Taigi teko traukti tortą PRIEŠ grilių, nes Morta niekaip negalėjo sulaukti. Tortas, žinoma, katytė:)  O jau skanumas… Darėme jogurtinį su bananais ir suvalgėme apsilaižydami.

Mūsų Morta vis dar atsargiai žvelgia į gamtą ir jos teikiamus malonumus (Morta kaži, ar pritartų šio žodžio vartojimui šiame kontekste): nuo kojyčių nusirankioja šapelius, vis vaiko vabzdžius ir mieliau sėdi ant akmens, o ne ant žemės.

Gertrūda – nuolat alkanas vaikas. Vos atsibudus pirmasis žodis būna: VALGYTI:) Na, ir jis kartojamas maždaug kas tris valandas. Valgo mergina viską ir su pasimėgavimu. Tiesa, būna dienų, kai skanėstas gali virsti blehhhhrk (čia toks mūsų vaikų išsireiškimas, kai kažkas nepatinka…niekaip neišgyvendinamas ), bet iš principo tinka viskas ir visada. Kol laukė torto ir griliaus, mergina rado Medeinos keptų sausainių lėkštę: suvalgė likusius sausainius, o po to ir visus trupinėlius.

Morta vilki suknelę, kurią man nunėrė močiutė – mamos mama.

Su tėveliu. Kai grįžome po savaitgalio iš sodybos (Gabrielius jau buvo išskridęs į Belgiją), Gertrūda bėgo iš lifto ir šaukė: “Tiati, jabas!”

O čia – gyva katytė. Jos vardas – Fėja. Mano tėtė taip ją pavadino, nes maža Mortulė vis sakydavo, kad ji – “fėva”. (Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai ne JI, o JIS, bet vardas liko tas pats ) Gertrūda mėgsta it šešėlis sekioti Fėjų, jį paniurkyti ir glostyti. Turiu pripažinti, kad daro tai labai gražiai, ir Fėjus nėra nė karto jos užgavęs (tfutfutfu).

“Pėšiam”

Kukū

Baba padovanojo abiems mergaitėms po vandens leliją iš bočių tvenkinio…

Galų gale valgysime tortą. Tėtė su ketveriuke.

Bengališkos ugnelės ir fejerverkai akimirkai išgąsdino mažąją jubiliatę.

Tačiau pūsti žvakeles – fantastika. Pasiruošiam.

Uždegam žvakeles.

Pučiam.

VALIOOOOO! (Ir tą kartojom daug daug kartų)

Gertrūda vaišina babą savo tortu.

Ir vėl pučiam žvakutes, nors pusės torto jau nelikę

Koks gimtadienis be tikrų taurių ir be tikrų burbuliukų???

DUOKIT DARRRRRR TŲ ŽVAKIŲ PŪSTI:)

Šilauogės…hmmm…gėėėėėris.

ČIA mano tortas. O metai – DU (rodo vieną pirštuką. KOL KAS, nes sesė su ja šia linkme intensyviai dirba ).

Kai suvalgė tiek torto ir tiek šilauogių, kiek norėjo, prasidėjo chemija. Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet mūsiškiai labai mėgsta pažinti tūrio ir erdvės, priežasties ir pasekmės sąvokas viską išbandydami:) (Na, visi vaikai tą mėgsta, bet ne visi turi galimybę…)

Nieko sau. Gertrūda vis pažiūrėdavo į mus ir sako: Matei? Wow!

O kas bus, jei dar prikrausiu ir šilauogių?

Morta iš pradžių labai įtartinai žiūrėjo – jau pamiršusi, kad ir pati taip dar visai neseniai eksperimentuodavo:)

Tačiau netrukus atsipalaidavo ir prisijungė prie sesės.

Po tokių sunkių eksperimentų mažylė užmigo – juk vis dėlto dar net sirgo!

o mes tęsėme vakarėlį prie laužo, visaip stengdamiesi išvengti uodų antpuolio:)

Kitą dieną Gertrūdos pasveikinti atvažiavo ir Medeina su Pauliumi.

Dovanų Gertrūda gavo minkštutėlį Disney asiliuką ir žaislinį telefoną. O jau muzikėlės…na, kodėl negali į tuos telefonus įrašyti, pavyzdžiui, Mocarto arba Vivaldžio? Juokingiausia, kad Gertrūda ne pati klausė, o vis kišo katinui prie ausies, tai taip ir vaikščiojo jį gaudydama po kiemą

Karštą dieną arbūzas – pats tas!

Vaikai labai myli Medeiną ir visada džiaugiasi, kai ji atvažiuoja, kai būna su jais. Tądien dūko su visais, tai vaikai taip įsisiautė, kad po to buvo sunku nuraminti. Smagiausia buvo berniukams, kai jiedu su Pauliumi žaidė su jais futbolą.

Krikštamotė su krikštadukra…

Gimtadienio mergaitė su teta…

Štai toks buvo savaitgalis, kai buvome nusprendę švęsti mažylės gimtadienį. Kadangi galvojome, jog mažoji bus sveika ir bus grupė vaikų, buvau prigalvojusi visokiausių atrakcijų. Jas vis vien aprašysiu, nes juk jau viską buvau susirinkusi, tačiau…gal dar pavyks suburti vaikus? O šiaip turiu pasakyti, kad – nors visai nepatiko, kad Gertrūdai pakilo temperatūra – gimtadienis labai patiko. Nes vaikai gavo mažiau atrakcijų, bet daugiau dėmesio. Ir iš tiesų darė tai, ką norėjo. Ypač jubiliatė. O juk kartais taip yra būtina daryti būtent tai ir tik tai, ką daryti nori! Su antruoju gimtadieniu tave, mylimoji!

Vakar su berniukais ir mano tėte važiavome į prie Dargužių esančią šilauogių fermą. Mat ten šilauogės – gerokai pigesnės, nei visur kitur. Be to, galima apturėti ir pramogą – uogas skintis pačiam. Pakeliui sustojome prie Pirčiupių motinos paminklo.

Prie paminklo mano tėtė papasakojo vaikams visą istoriją: kas ir kodėl atsitiko, kodėl pastatytas paminklas. Mano manymu (kadangi mašiną pastatėme šiek tiek toliau), vaikai paminklo iš karto nepamatė.

Kai tėtė pasakojo istoriją, prie mūsų priartėjo dvi jaunos moterys: trumpučiai šortukai, aptempti marškinėliai (jau akis baigia priprasti ). Viena jų stūmė vežimėlį ir vilkėjo mėlynais marškinėliais.

Ir štai mano tėtė taria: Pirčiupio motina – tai motina, gedinti savo žuvusių vaikų…

Vilhelmas – akivaizdžiai kažko iki galo nesupratęs – klausia: tai čia kuri? Ta mėlyna???

Nuotrauka: Pirčiupiai- Vikipedija

Turiu pripažinti, jau gerus 10 metų galvojau, kaip čia pavadinus ir nepagadinus lietuviškai mano top 10 maisto sąraše esančio smoothie. Kad jūs įsivaizduotumėte, ką man reiškia smoothie, pasakysiu, kad aš, anti-virtuvės žmogus, buvau nusipirkusi smoothies receptų knygą. Ir ne tik nusipirkusi! Gaminau! Žodžiu, reikalas visiškai rimtas. Ir štai su Gabrieliumi užėjome į kofe-iną ir…išvydome ten parduodamus smūčius! Cha! Super. Ne tik dėl to, kad smoothies yra parduodami, bet ir todėl, kad taip paprastai išsprendė pavadinimo klausimą. Bet aš nepasiduosiu Na, juk turi būti kas nors smagiau, nei “kokteilis” ir originaliau, nei “smūtis” Ir dar. Juos daug pigiau gamintis namuose. O tokią karštą vasarą jie – nepakartojami! Todėl keletas receptėlių, manau, gali jus visai sudominti:

Meliono-kivi

- du puodeliai kubeliais pjaustyto meliono

- 1 nuluptas ir pjaustytas obuolys (geriausia – Granny Smith)

- 1 nuluptas ir pjautytas kivis

- 2-3 šaukštai cukraus

- 1 šaukštas citrinos sulčių

- 1 puodelis ledukų

Viską – išskyrus ledukus – sudedame į blenderį ir sumalame. Tada sudedame ledukus ir malame tol, kol turime skanutėlį gėrimėlį…

Riešutų sviesto ir banano

- 300ml pieno

- 1 šaukštas riešutų sviesto

- 1 bananas

- 6 ledo kubeliai

Sumalame:)

Banano-kivi

- 1 pjaustytas bananas

- 1 nuluptas ir pjaustytas kivukas

- 1 puodelis natūralaus jogurto

- 1/2 puodelio ledukų

- 2 šaukštai klevų sirupo (nebūtinai…man tai jis visai nepatinka!)

Sumalame:)

Braškių, bananų ir linų sėklų

- 1/2 banano

- 1/2 puodelio braškių

- 1 1/2 puodelio pieno (man skaniau jogurtas)

- 2 šaukštai maltų linų sėklų

Sumalame:) Pasakaaaaaa…

O šiaip…neabejoju, kad receptų sugalvosite ir patys! Skanaus! O aš jau visiškai svajoju apie Kaliforniją ir Jamba Juice, kurioje vis sustodavau pakeliui į darbą….mmmmmhhhhmmmmm! Skanaus!

Nuotrauka: Lemon Berry Smoothie Remix by terriseesthings

Man norisi šokti it dervišui, nes mūsų pupa, galima sakyti, jau gyvena be sauskelnių! Kodėl rašau “galima sakyti”? Todėl, kad nakčiai uždedame, nes miegame vos ne kasnakt vis kitur. Tikrai nesinori svetingų namų šeimininkams ryte pranešti apie šlapią lovą… O štai dieną Gertrūdėlė jau gyvena be sauskelnių. Todėl visų pirma dėkoju Lietuvos orui, kuris mus lepino nuo pat atvažiavimo.

Būtent šilto oro dėka Gertrūda galėjo vaikščioti be rūbelių ir labai greitai suprasti, kas tie “puodo reikalai”. Gal padėjo ir tai, jog mes dar Briuselyje skaitėme ta tema knygeles, o lopšiuke ji vis – pažiūrėjusi į vyresnius vaikus – bandydavo sėstis. Tačiau…Belgijoje sėkmės buvo mažoka

Ir štai čia, Lietuvoje, prieš pat antrąjį savo gimtadienį, Gertrūda išmoko. Išmoko greitai, per maždaug tris savaites. Iš pradžių stebėjosi (kas ČIA vyksta?), po to pyko, o dabar tik sustingsta, šūkteli “kaku” ir…pasileidžia link tualeto.

Taip ir likau neperskaičiusi knygos, kaip atpratinti vaiką nuo sauskelnių per vieną dieną. Na, bet trys savaitės be jokių triukų, manau, irgi nėra pats blogiausias variantas

Prieš savaitę kilo dilema: baigėsi paskutinė sauskelnių pakuotė. Ką daryti? Vis dėlto nupirkome dar vieną pakuotę, kuri, manau, pravers, kol gyvensime (ir nakvosime) ne namuose. Kai grįšime į Belgiją (jeigu skaičiuoju po sauskelnę nakčiai), bus kaip tik likę keli vienetai. Tada – viskas.

Štai taip neskausmingai ėmė Gertrūdėlė ir atprato. Lobis, o ne vaikas! Nepaprastai didžiuojuosi savo pupule!

Gertrūdėlei galėsime papasakoti, kad futbolo čempionato finalą ji irgi žiūrėjo…ant puodo! Kadangi esame tragiškai išsimušę iš įprasto ritmo, tai, kaip sakant, vaikų miego ritmas šį mėnesį buvo (yra) nenuspėjamas. Na, sunku, kad jis būtų nuspėjamas, kai net ne visada žinome, kur nakvosime, o mažoji juk miega lovoje drauge su mumis! Tąkart aš tiesiog pasodinau Gertrūdėlę ant puodo, ji prisiglaudė ir…akimirksniu užmigo! Liko tik nunešti į lovytę…

Šiandien Gertrūdėlė atsibudo ir pamatė ant grindų sesės pieštą piešinį. Pirmieji žodžiai: sesė piešė. Po to išsiropštė iš lovos, apžiūrėjo piešinuką ir nubėgo į tualetą. Ėjau iš paskos ir norėjosi niurkyti tą mažą minkštą tobulą žmogiuką, kuris taip beprotiškai greitai auga. Nežinau, kaip jums su jūsų vaikais, tačiau man kiekvienas Gertrūdėlės žingsnis link suaugusiųjų pasaulio siaubingai suspaudžia širdį. Prisimenate, kaip rašiau, jog visiškai nelaukiu, kada ji pradės vaikščioti? Nes man be galo be krašto patiko ją nešioti… Sauskelnės – kitas reikalas. Džiugu, kai jų nebereikia (visomis prasmėmis). Bet ji tuo pačiu metu pradėjo labai daug kalbėti ir atsisakė sauskelnių. Prieš pat antrąjį gimtadienį mažulėlė kukulėlė staiga ūgtelėjo staiga ir netikėtai. Ji net išmoko nusibraukti ant akių krentančius plaukiukus (nemėgsta, kai rišame…)!

Ir dar. Ne visai apie sauskelnes, bet kaip ir apie jas… Dabar Gertrūdėlė vaikšto nuoga. N-U-O-G-A. Kadangi daugiausiai laiko leidžiame sodybose ir/arba draugų namuose (ėmė taip ir atsitiko, kad kol kas visi lankyti draugai turi savo kiemą…), tai nedarome problemos. Juokingiausia buvo, kai grįžome iš Anykščių. Norejome sustoti knygyne, nes Anykščiuose Augustas perskaitė pirmąją Kapitono Blado knygą ir labai norėjo antrosios. Taigi sustojome ir, užkalbinusi Gertrūdą, ją aprengiau. Kai tik ji suprato, ką padariau, ėmė plėšti nuo savęs suknelę ir šaukti neeeeeeeeeeeeeeeeee Niu niu niu, mama! Niuniuniu! Iš pradžių bandžiau visaip užkalbėti, tačiau galiausiai teko pasiduoti ir paklausiau, ar ji šaukia, nes nenori suknelės? Gertrūdėlė sriūbavo: teeeeeeiiiiiiiiiip!

Taigi įšlepsėjo į knygyną plikut plikutėlė ir basut basutėlė. O ten gražiai vartė knygeles. O aš vos galėjau sulaikyti šypseną, nes mačiau, kaip tie keli žmonės, kurie buvo knygyne, iš padilbų žvilgčiojo į mūsų amazonę.

Ir štai klausimėlis: ką būtumėte darę jūs? Ir ar tikrai vaikas gali užlipti ant galvos, jei jam leidžiame priimti sprendimus, kurie nekenkia nei jam, nei aplinkiniams?

Mūsų atostogų maratonas atvedė mus į šešuro vasarnamį Anykščiuose. Viena diena paliko didžiulį įspūdį – mat bendravau su tikru partizanu ir lindėjau bunkeryje, kuriame jis slapstėsi. Šitaip prisiliesti prie istorijos vis dėlto yra kažkas užburiančio. Pravirkdančio. Sukrečiančo.

Prie įvažiavimo į vieškelį mūsų laukė mašinytė. Iš jos išlipo 83 metų vyras – partizanas, kuris mus lydės į bunkerį. Žinojau, kad jis nėjo tarnauti į Raudonąją Armiją ir išėjo į mišką partizanauti. Jį pagavo 1950 metais ir išsiuntė į Sibiro lagerius, kur jis praleido 25 metus.
Dulkančiu keliu važiavome paskui jo mašinytę link miško, kuriame slėpėsi Lietuvos partizanai. Ar jūs važiavote šiomis dienomis dulkančiu keliu? Dievuliau, visiškai buvau užmiršusi, ką tai reiškia! Tai reiškia, kad nematai kelio. VISIŠKAI. Tai reiškia, kad mašina išlipus yra dulkių spalvos (visai nesvarbu, kokios spalvos ją pirkote!), o, uždarius duris, nuo trenksmo pakyla didžiulis dulkių debesis. Tai reiškia, kad mašinoje nelabai gali klausytis radijo, nes dar garsesnis yra dar dar dar per akmenėlius. Man vis atrodė, kad tuoj iš priekio išlįs mašina, ir mes jos nepamatysime. Treji metai Belgijoje paliko savo pėdsaką, ne kitaip…

Iš vieškelio pasukome į miško kelią, kuris, atrodė, vis siaurėja, siaurėja, siaurėja. Ir štai mūsų vedlio mašina sustojo. Mūsų buvo daug: beveik visa Gabrieliaus tėtės šeimyna, Gabrieliaus močiutė, Gabrieliaus senelio sesuo iš Australijos su sūnumi ir visa mūsų šeimyna. Į mišką atvykome pasiruošę: užsipurškę gerą sluoksnį purškalo nuo uodų.

Atėjome į vietą…

Teta Aliutė pavargusi prisėdo…

Mūsų vedlys Jonas vedė mus per mišką. Tiesiog. Kai kur buvo takeliai, kai kur – ne. Pagalvojau, kad aš jau seniai būčiau pasimetusi (tiksliau, nerasčiau kelio atgal), kai mes sustojome. Miškas kaip miškas. Ir štai Jonas patraukia papuvusią šaką, nubraukia lapus/žemes/žolę ir išvystu tarsi kvadrato kontūrus. Viduryje – vis dar lapai/žolė/žemė. Tada per vidurį pakrapšto, užčiuopia rankenėles ir…iškelia dangtį. Tai – anga. Jos dydis – tik tiek, kiek reikia žmogui pralįsti. Imame leistis į vidų. Augustas lenda pirmas (kaip kitaip!). Sulenda maždaug pusė mūsų. Mes, likusieji, ištempiame ausis ir bandome klausytis partizano pasakojimo.

Anga įlindimui – durys į partizano “namus”…

Pirmosios tikros istorijos pamokos…

Ant senelio rankų.

Vilhelmas lenda į bunkerį.

O jis turi apie ką papasakoti. Kaip su žmona nusprendė gyventi bunkeryje. Kaip iš jo išsemdavo – po stipraus lietaus – 11 kibirų vandens. Kaip ilgiausiai nešlindęs jame gyveno dvi savaites. Kaip žmonės padėdavo. Kaip žudė artimuosius draugų-partizanų. Kaip, pavyzdžiui, atitrauktos užuolaidos reiškė, kad jie su žmona gali užeiti į pažįstamų namą, užvalgyti, nusiprausti. Kaip miestelio vaistininkas – rizikuodamas savo gyvybe ir visos šeimos gerove – padėdavo . Na, tos istorijos skaitytos, girdėtos…glūdi kažkur atmintyje: galbūt maniškėje, galbūt kultūrinėje, kuri teka mano gyslomis. Nežinosi…Prisimenu, pirmą kartą apie anų dienų įvykius perskaityti davė močiutė, tėtės mama. Mat jos visa didelė šeima buvo ištremta. Ji davė knygą ir savo sesers laiškus, rašytus iš Sibiro. Skaičiau ir negalėjau patikėti tuo, ką skaitau… joks Anne Frank dienoraštis negalėjo tam prilygti. Nes tai buvo ne knyga. Ir ne istorija. Tai buvo MANO istorija. Istorija, dėl kurios tądien sėdėjau močiutės namo antrame aukšte ir bandžiau įsivaizduoti, kaip tuos žmones vežė gyvuliniuose vagonuose: vaikus, besilaukiančias moteris, senukus, sergančius…nebuvo vietos atsisėsti. Trūko oro. Nebuvo įmanoma eiti į tualetą, kai prispirdavo reikalas. Ir ten gimė kūdikiai. Ir mirė žmonės. O traukiniai važiavo tolyn… Manau, kad to neįmanoma įsivaizduoti. Tai – už vaizduotės ribų. Man užteko perskaityti keletą knygų apie vaikus-kareivius, kad vien vaiko su ginklu vaizdas keltų siaubą…kai atsirado “tarybinės” dešrelės, atrodė, apsivemsiu.

Kai nusileidau į bunkerį, atėmė kvapą. Trūko oro. Koks tas bunkeris? Na, gulom vienas šalia kito sugultų kokie keturi žmonės (liesdami vienas kitą). Stačias neatsistosi. Pats bunkeris – iškaltas lentelėmis. Drėgna. Dusina. Tamsu. Nejauku. Į sienas įkaltos kelios lentynėlės, ant jų – žvakės. Dar sienose yra angos, kurios yra oro tuneliukai, kad jo bent šiek tiek būtų. Po visko ieškojome prie aplink esančių medžių skylučių, kurios atrodė tarsi paprasti miško urveliai. O jie reiškė gyvybę.

Su tuo oru buvo ir mums juokas. Nusileidžia mūsų chebrytė į duobę, ir partizanas, pradėjusiems skųstis, kad nėra oro, sako: Mes turėjome būdą, kaip patikrinti, ar jau blogai – uždegdavome degtuką: jei nedegdavo, vadinasi, blogai. Na, ir norėjo parodyti, kaip ten su tuo degtuku. Bandė uždegti, o jis – iškart užgeso. Šiurpuliukas…

Ką jie ten veikdavo? Skaitė. Ir laukė. Laukė ir tikėjo, kad Lietuva išsivaduos/bus išvaduota. Pasakojo, kaip džiūgavo, kai prasidėjo Korėjos karas – tikėjo, kad ateis amerikiečiai ir padės. Pasakojo apie Tikėjimą. Ne tik Dievu, bet ir tuo, kad Tiesa ir Teisybė nugalės, ir gyvenimas vėl tekės sava vaga. Man širdį suspaudė, kai jis pasakojo, kad nebuvo susipriešinimo tarp tų, kurie ėjo į mišką ir tų, kurie ėjo tarnauti armijoje: juk pirmieji turėjo principus, kuriems negalėjo nusižengti, o antrieji norėjo apsaugoti savo šeimas. Partizanas pasakojo, kaip jie atsisveikindavo, palinkėdavo vieni kitiems sėkmės.  Kažkokia makabriška istorija.

Visa tai, ką jis pasakojo, galima perskaityti knygose apie partizanus. Bet išgirsti iš pirmų lūpų – visai kas kita. Man galvoje nuolat sukosi mintis, kad istorijos mokytojų vietoje aš vaikus autobusais vežčiau pas tą žmogų. Dieve, juk jam tiek nedaug liko gyventi! O Lietuvoje dabar tokia pilietiškumo krizė…  Ir štai vaikai/paaugliai savo akimis pamatytų ir savo ausimis išgirstų visą tą pasakojimą, patys įlįstų į bunkerį ir pajustų, kaip užgniaužia kvapą. O jie juk būtų pasiruošę: ir purškalais nuo uodų išsipurškę, ir pavalgę, ir “apsiginklavę” tinkama apranga. Partizanai viso to neturėjo.

Man net šiurpuliukai bėgiojo, kai Jonas pasakojo, jog jam siūlė: pasirašyk, kad buvai suklaidintas, ir viskas bus ok! O jis nepasirašė. Kiek žmonių nepasirašytų šiandien, kai savo balsą rinkimuose parduoda už 10lt??? Nežinau… Net nežinau, ar aš nepasirašyčiau. Tikiuosi, kad ne, bet juk net neįsivaizduoju…

Kai išlipęs iš bunkerio jis pradėjo kalbėti apie Stebuklą – Lietuvos Laisvę, kurios sulaukti jam leido maloningas Dievas, aš jau nebesulaikiau ašarų: vis nusisukdavau ir braukiau, braukiau… O jis, toks mažas Lietuvos kaimo žmogelis, kalbėjo apie tai, kad Lietuvai Dievas maloningas, ir viskas bus gerai, nes lietuviai darbštūs ir vieningi žmonės… O verkiau, nes nežinojau…nebežinau…nei ar mes darbštūs, nei ar mes vieningi. Tikiu, kad – kai norime – galime būt vieningi, bet ar neatsitiko taip, kad mes tiek dešimtmečių kovojome su valdžia, kad dabar nebesuprantame, kad tą valdžią dabar jau PATYS IŠSIRENKAME? O ir tautos išrinktieji ar supranta, kad jau nebėra tie laikai, kai reikėjo tik savęs žiūrėti? Kartais toks įspūdis, jog mes vis dar kovojame. Su įsivaizduojamu priešu. Ir nesuprantame, kad dabar jau galime viską kurti patys.

Dar Jonas papasakojo apie tai, kaip vaikystėje kartą rinko grybus ir uogas ir nešė vaistininkui. Prašė dviejų litų už krepšelį. Ir kaip vaistininkė sakė, kad du litai – daug. O vaistininkas mirktelėjo akį ir ragino derėtis. Ir kaip jis – aštuonerių metų vaikas – pasakojo vaistininkei, kad anksti kėlė, landžiojo po mišką, sunkiai rinko. Ir kaip ji nuėjo atnešti jam dviejų litų. O tuo metu jos vyras ištraukė iš stalčiuko dar du litus ir mirktelėjęs įspaudė jam į rankutę. Klausiausi ir galvojau, kad Lietuva gali būti ir labai graži. Smulkmenose. O iš jų juk susideda visas mūsų gyvenimas…

Grįždami sustojome prie pirmųjų keturių partizanų kapo, kuriuos nužudė NKVD’istai. Istorinė nuotrauka: jau gimęs laisvoje  Lietuvoje Augustas ir niekada nepraradęs vilties partizanas Jonas, kad Lietuva bus laisva prie pirmųjų partizanų kapų:

Nepaprasta pamoka. Po kurios pagalvoji, kad vis dėlto prisilietei prie kažko ypatingo. Prie savo tautos istorijos skaudulio, kuris vis dar toks skausmingas, kad nedrįstame apie tai atvirai kalbėti. Ir nevežame vaikų paklausyti partizano, kuris skaičiuoja paskutinius savo gyvenimo metus ir kuris gali pasakoti, kaip JIS laukė Marijos malonės, kad Lietuva būtų laisva. Laukė Sibire. Laukė dirbdamas valytoju (nes kito darbo – dėl to, kad neišsižadėjo Lietuvos nepriklausomybės – niekas jam nedavė). Laukė tikėdamas, kad tikriausiai nesulauks. Ir sulaukė. Ir kalba apie tai braukdamas ašarą. Vyras, kuris neliejo ašarų nei vežamas į Sibirą, nei kentėdamas ten…

Augustas turėjo begalę klausimų, o promočiutė visą laiką susimąsčiusi sėdėjo ant kelmelio ir klausė…jos gyvenimą labai skaudžiai palietė visi tie įvykiai, apie kuriuos kalbėjo ir partizanas…

Su teta Julija…

Gertrūda vis šaukė: “Liūlia, liūlia”

Štai tokiame miške prieglobstį rado partizanai.

Vilhelmas tądien man buvo itin panašus į smetonišką berniuką

Klausome pasakojimų…

Trys vyrų kartos: senelis, sūnus ir anūkai…

Bunkeris? Kur???

Angelės orui…nežinotum, tai niekada neįtartum…

Praleidome keletą dienų Anykščiuose ir šiandien parskubėjome į Vilnių -- mat 20val ėjome į koncertą. Koncerto pavadinimas -- Dovana džiazo gurmanams. Portico Quartet. Tikriausiai jau supratote, kad tai buvo kvarteto koncertas -- keturi vaikinukai grojo meditacinį džiazą.

Šie bilietai buvo dovana man. Žurnalo “TAPATI”. Mat aš parašiau straipsnį ir man už jį padovanojo kvietimus! Super duper, ne kitaip! Man toks būdas labai patiko -- mat juk dažnai honorarus tiesiog “pravalgom”, nes sumos paprastai būna nedidelės -- na, kaži ko už straipsnio honorarą neįpirksi, o vat toks būdas -- įsimintinas! Aišku, ir valgyti reikia, na, bet paįvairinimui tai įvairūs variantai visada yra smagu! Be to, kai rašiau straipsnį, nieko nesitikėjau (tiksliau, maniau, kad manęs tikrai Lietuvoje nebus, ir aš tiesiog kvietimus -- jei jie bus -- kam nors padovanosiu), todėl šis koncertas -- nuostabus siurprizas.

Iš pradžių medituoti nelabai pavyko, nes akys vis krypo žmonėtis. Turiu pasakyti, kad lietuviai per trejetą metų labai išgražėjo. Rimtai. Tiek originalių žmonių! Apsirengusių taip, kaip jiems gražu…pasaka! Žodžiu, iš pradžių tiesiog spoksojau. Atsiprašau, jei kas nors ten buvote, ir aš įžūliai į jus įsispitrijau Patiko ir tai, kad buvo žmonių su vaikais. Ir net su kūdikiais. Bet aš džiaugiausi, kad mes be vaikų ir be kūdikio. Dviese. Tiksliau, keturiese, nes su mumis ėjo ir mūsų krikšto dukrelės tėvai ir mūsų vieni artimiausių draugų, kurie -- kai pasiūliau įsigyti bilietus ir eiti drauge -- prisijungė prie mūsų.

Kai tik atėjome, mūsų laukė dar vienas siurprizas: mūsų vietas perkėlė iš 13 eilės į 3. Atsisėdome, kaip sakant, VIP’inėse vietose. 

Žinote, kuo dar pasigrožėjau? Ogi moterimis-fotografėmis! Prisimenu, kad vaikystėje vis būdavo vyrai fotografai (ir dar taip vidutiniškai mokantys sudominti ir užkalbinti vaikus). O šįvakar prie scenos prisliūkindavo tai viena, tai kita moteris. Nežinau, kaip jūsų, bet manoji širdis visada dainuoja, kai matau, kaip išsilaisvina iš įvairiausių stereotipų moterys! Ir kaip man tai gražu. Aš vis laukiu tos dienos, kai savo visiškai libereitintoms anūkėms pasakosiu, kad aš SAVO AKIMIS mačiau, kaip Lietuvoje vyko moterų revoliucija. Tiesiog šuoliais. Todėl kartais nesuprantant, kas yra tikroji apsisprendimo laisvė. Bet po tų šuolių bus tvirti žingsniai. Ir už juos aš kelsiu taurę šampano. Garbės žodis.

Štai taip viskuo besigrožėdama (ir ypač pašonėje sėdinčiu iš koto verčiančiu vyriškiu!) nelabai girdėjau pirmųjų dainų, tačiau jos buvo puikus fonas mano meditacinėms mintims. Pradėjus klausyti dainų supratau, kad man jos visai nieko. O klausydama paskutinės galutinai apsisprendžiau, kad man patinka tai, ką girdžiu! Labiausiai patiko tai, kad ta muzika buvo tokia, na, užburianti, o jai tarsi talkino vėstančio vasaros vakaro vėjelis, kuris maloniai ir gaiviai vėsino. Jis ypač malonus, kai užsimerki. Gyvenimas yra gražus.

Tada…tada nuėjome į vieną nuošalią kavinukę ir kalbėjome. Pliurpėme. Tauškėme. Filosofavome. Draugai yra nuostabu. Be draugų tiesiog būtų labai liūdna. O be gerų draugų -- labai labai liūdna. Tiesiog desperacija.

Kai pajudėjome link mašinų, buvo jau vėlu, tačiau Vilniaus Senamiestyje virte virė gyvenimas. Mūsų mašina stovėjo prie pat vyninės, todėl…nusprendėme dar nutūpti ten. Ir pratupėjome iki pirmos valandos ryto. Kaip gera užsisakyti vyno ir žinoti, kad galėsi išgerti! (Čia -- kad suprastumėte -- reikia lauktis/maitinti 101 mėnesį. Na, pageidautina, kad tas supratimas būtų toks tikras ) Ir, žinoma, diskutavome. Prisimenu, vyro baba -- literatūrologė profesorė -- vis mūsų klausdavo: a jūs kada nors atsikalbėsite??? Panašu, jog tai užtruks kurį laiką…Nes jau tie politikos, švietimo, istorijos, antropologijos ir visi kiti reikalai…ne-ga-li-pa-lauk-ti!

Kai grįžome namo, mažoji sesė ir mažasis brolis jau miegojo kartu su mano mama (didysis brolis ir didžioji sesė šiandien vieši kas kur…). Mama prabudo ir išgyrė Vilhelmą, kurio dėka, anot jos, buvimas su Gertrūda ir jos migdymas buvo vienas juokas. Kai išgirsti kažką tokio apie savo vaikus, norisi juos pažadinti ir išbučiuoti Tačiau aš tik nuėjau ir pabučiavau miegančius. Kaip nepaprastai gera turėti vaikų. Ir kaip nepaprastai gera praleisti vakarą dviese.

Dabar jums šiek tiek meditacinio Portico Quartet džiazo:

www.youtube.com/watch?v=J44kvmK1w6I

Mėgaukitės!

Pasirodo, yra išskiriančių net šešiolika motinos tipų. Koks tipas esate jūs? Aš, pasirodo, mokanti savarankiškumo Matyt, tiesos yra, nes apie savo vaikus nuolat girdžiu, kad jie – labai savarankiški! Norite sužinoti, koks tipas esate Jūs? Atlikite šį testą.

Nors šiaip visa įdomus niuansas…kai atlikinėjau šį testą, buvo toks deja vu, kad jau esu jį atlikusi…ir net apie jį rašiusi! Na, bet juk žmonės keičiasi, vaikai auga…visai neprošal vis pasitikrinti. Be to, man patiko tiesiog skaityti tuos teiginius ir galvoti, ką galėčiau daryti kitaip, ką norėčiau daryti kitaip, o kuo džiaugiuosi. Žodžiu, refleksija. O ji, žinia, niekada nėra blogai!

P.S. Ir dar manau, kad tas testas puikiai tiktų ir tėčiams. Bet tiek to, nesileisiu į tos problemos analizę.

P.P.S. Važiuodami iš draugų sodybos Labanoro girioje su Gabrieliumi daug diskutavome apie lygias teises. Darbų pasidalinimo prasme lygybė tikrai gali būti. Tačiau biologine… Moteris vis vien yra ta, kuri nešioja kūdikį, kuri po to jį maitina. Žinoma, yra galimybė kūdikio nemaitinti, bet, pavyzdžiui, man asmeniškai atrodo, kad man kažkas turėtų pasisukti smegenyse, kad aš savanoriškai (be jokių medicininių indikacijų) susileisčiau vaistų ir visiškai nemaitinčiau kūdikio. Na, faktas tas, kad taip padaryti galėčiau. Bet jeigu nenoriu? Jeigu nenoriu, vadinasi, prieš turėdama vaiką moteris iš tiesų turi labai sąmoningai suprasti, kad bent jau pradžioj tos lygybės nebus. Ir – reikia pripažinti – tie vaikų auginimo metai profesine prasme yra ne tokie, kokie yra moterims, neturinčioms vaikų. (Čia jau prasideda moterų, turinčių vaikus ir moterų, jų neturinčių, lyginimas). Aišku, jei neturi didelių profesinių ambicijų, tai didelio skirtumo nėra: tiesiog dirbi dirbi, po to augini augini, o po to vėl ten pat dirbi dirbi. O jei turi? Jei vis dėlto nori dirbti ir lipti karjeros laiptais, o ne dirbti dirbti? Amžinas klausimas: ar galima turėti abu? Ar iš tiesų neįmanoma ir turėti pyragą rankoje, ir mėgautis jo skoniu? Ir ar įmanoma darant karjerą normaliai rūpintis vaikais? Jeigu klaustų mano nuomonės, tai aš manau, kad 100proc suderinti neįmanoma. Nes vis dėlto procentų tėra 100, o valandoje – 60min. O ką manote jūs? (Beje, tie straipsniai žurnaluose apie fantastines karjeras padariusias moteris ir tuo pačiu esančias nuostabiomis mamomis mane šiek tiek juokina…Bene labiausiai patiko vienos daugiavaikės mamos žodžiai: jeigu ne vyras, tai… Būtent! Aš, pavyzdžiui, irgi manau, kad mano disertacija didele dalimi buvo parašyta būtent vyro dėka, kuris atsisakė daug ko, kad būtų tuo metu su vaikais, kai aš dirbau. Ir jokia aš ne SuperMoteris ir ne SuperMama. Mamos išvis nebuvo, kai intensyviai dirbdavau! Ir tą sąžinės graužatį stengdavausi kompensuoti, kai nedirbdavau: įsiklausydama, prasmingai leisdama laiką drauge, tiesiog būdama KARTU. Žodžiu, derini derini…bet ar suderini?)

P.P.P.S. Vienos artimos draugės (ne Lietuvoje) baigiasi kontraktas. Jei būtų prikaupusi atostogų, už jas sumokėtų. Tačiau ji kaip tik į pabaigą turi susilaukti mažylio. Pagal kontraktą yra trys mėnesiai mokamų atostogų. Tačiau…už motinystės atostogas darbdaviai sakosi nemokėsiantys. O jei būtų trys mėnesiai ne motinystės atostogų – sumokėtų. Štai taip. Gal dėlto, kad apie tai daug galvoju, tai ir kažkaip kitaip žvelgiu į kylančias diskusijas motinystės tema…

Nuotrauka: A Mother’s Kiss by lab2112

]]> http://www.austejosblogas.lt/2010/07/kokia-mama-esate/feed/ 6 http://www.austejosblogas.lt/2010/06/projektas-vaikystes-sodas-lietuvoje/ http://www.austejosblogas.lt/2010/06/projektas-vaikystes-sodas-lietuvoje/#comments Wed, 30 Jun 2010 01:42:53 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=11970

Tikrai negalvojau, kad užtruksiu net keturias dienas, kol vėl prisėsiu prie kompiuterio. Tiesiog dienos čia lekia. Ypač, kai vieną dieną susitinki su savo tėvais, kitą – su vyro mamos šeima, trečią – su vyro tėtės šeima…o kur dar reikalai reikaliukai! Juokas ima, kai prisimeni lietuvių, gyvenančių svetur ir rašančių tinklaraščius, įrašus apie Lietuvą:  daug kas norėtų, kad Lietuvoje būtų daugiau laiko vienam ar kitam, kad nereikėtų skuosti iš vienos vietos į kitą, iš vienų artimųjų/draugų pas kitus… Mes – ne išimtis! Vaikus migdome vos ne vidurnaktį, nors štai jau keletą dienų prisiekiame (na, pagalvojame ), kad reikėtų juos migdyti anksčiau

Todėl nesistebiu, kad šio įrašo prisėdau rašyti 01.39 nakties, jau visiems užmigus. Skype taip pat įsijungiau, tačiau jau beveik visi miega…

Šiandien be viso kito susitikome su būsimos Augusto ir Vilhelmo mokyklos direktoriumi.

Ir su būsima pagrindine mano steigiamo vaikų dienos centro pedagoge.

Bet gal apie viską nuo pradžių…ir tikriausiai tik apie pačią pradžią tespėsiu...

Jau 2003 metais dalyvavau vienos VšĮ steigime. Dalyvavau – netikęs žodis visam tam, kas vyko. Gyvenau – tikęs. Taigi gyvenau vienu projektu. Neturėjau savaitgalių. Neturėjau vasaros. Ir aš, ir Gabrielius žadindavome vienas kitą vidury nakties, nes kildavo minčių, kuriomis būtinai norėdavome pasidalinti! Šiandien ta VšĮ – Vilniaus Tarptautinė Mokykla. Kodėl gyvenau tuo projektu? Nes taip jau tuomet atsitiko, kad Likimas suvedė  mane su žmonėmis, kurie norėjo mokyklos ir galėjo finansiškai mokyklos projektą įgyvendinti, tačiau reikėjo žmogaus, kuris galėtų tą mokyklą sukurti. Mes susitikome. Aš tapau tuo žmogumi, kuris kūrė. Jau tuomet tikėjau Tarptautinio Bakalaureato idėja (bei teko akredituoti keletą mokyklų, dirbančių pagal šią programą), todėl pasiūliau siekti tapti pripažinta mokykla, dirbančia pagal tą programą. Kartu su Tarptautinio Bakalaureato eksperte iš JK (mano pažįstama, kuri sutiko man padėti) atrinkome pedagogus, juos apmokėme. Jūs neįsivaizduojate, kaip aš gyvenau visu tuo, kas vyko! Atrodė, kad tai bus mano gyvenimo projektas. Tačiau…projektas baigėsi rudenį. Man. Ir nuo tada neturiu nieko bendro su tuo savo kūriniu, kurio dabar jau tikriausiai net nebereikėtų taip vadinti. Visai neseniai vienas mūsų draugų pasakė, kad turėčiau džiaugtis, kad baigėsi taip, kaip baigėsi – ir dar vos tik prasidėjęs, nes – jei būčiau praradusi daugybę metų darbo ir nemažai finansų – tas praradimas būtų daug skaudesnis. Dabar gi – gera pamoka.

Štai tada ir pradėjo kristalizuotis mintis, ko iš tiesų norėčiau. Ar ta mintis per septynerius metus išsikristalizavo į grynuolį? Ir taip, ir ne. Visų pirma supratau, kad grynuolio nėra: rašiau disertaciją, dalyvavau konferencijose, perskaičiau tiek literatūros, kad dabar, žiūrėdama atgal, galvoju iš kur mergaitei tiek drąsos 2003aisiais? Be to, pamačiau ne vieną, dvi ir ne tris, o DAUG tarptautinių (ir šiaip išsiskiriančių savo inovatyvumu) mokyklų, kalbėjau su jų vadovais, stebėjau jų darbą ir t.t. ir pan. Ir visa tai vis labiau ir giliau skatino galvoti apie ne vieną sistemą, o kelių sistemų sintezę, kuri labiausiai tiktų Lietuvoje. Taip pat supratau, kad vis dėlto man įdomiausia – ikimokyklinis ir pradinis ugdymas. Kadangi Lietuvoje ir pasaulyje ikimokyklinis ugdymas – labiausiai nuskriaustas, tai būtent tai paskatino rašyti disertaciją vadovavimo ikimokyklinėms ugdymo įstaigoms tema. Nes tikėjau, kad vieną dieną…

Ir štai ta viena diena atėjo. Kodėl dabar? Gal todėl, kad, apsigynusi disertaciją, pajutau, kad JAU. Gal todėl, kad supratau, jog laikas liautis vien galvojus apie tai. Gal todėl, kad radau žmogų, kuris nori dirbti toje mano įstaigoje, ir aš neabejoju, kad dirbs puikiai. Gal todėl, kad viena draugė tiesiog pasisiūlė sutvarkyti visus steigimo reikalus, kol aš būsiu Briuselyje, kad grįžus jau nebūtų, kur trauktis. Dabar net nežinau, kuris iš tų “gal todėl” yra svarbiausias (gal jo net nepaminėjau?), tačiau tikriausiai viską lėmė daugybės jų visuma.

Tik tiek, kad aš nenorėjau steigti darželio. Vos ne nuo pirmos dienos žinojau, kad labiausiai noriu steigti institutą, kurio veikla neapsiribotų vaikų dienos priežiūros centru. Norėjau, kad tai būtų kažkas RIMTO, kad tai būtų kokybės ženklas. Štai taip gimė VAIKYSTĖS INSTITUTAS, kuris būtent šiandien ir švenčia savo gimtadienį (gal dėl to ir yra man toks didžiulis noras šiandien apie jį pirmą kartą prabilti…). Viena pirmųjų VAIKYSTĖS INSTITUTO veiklų bus VAIKYSTĖS SODAS. Sodas, kuriame auga vaikai…mažylių mokyklėlė! Šiuo metu kaip tik kuriu (dėkui Dievui, yra nemažai žmonių, kurie man padeda!) tinklalapį, kuriame bus visa informacija apie šią motinos mokyklėlę vaikams. Kodėl “motinos mokyklėlė”? Todėl, kad iki 2012 jos turi (!) pradėti steigtis Lietuvoje, ir VAIKYSTĖS INSTITUTAS nori apie jas ir jų svarbą prabilti! Ir, žinoma, atiduoti duoklę Belgijai, kurios ecole maternelle bus lankę net trys mūsų vaikai!

VAIKYSTĖS SODAS bus ypatinga motinos mokyklėlė. Tai – eksperimentinė viešoji įstaiga, kurioje taikomi naujausi ugdymo metodai bei įgyvendinamos moderniausios programos. Gerąja patirtimi VAIKYSTĖS INSTITUTAS mielai dalinsis su visu ikimokykliniu sektoriumi Lietuvoje: juk TIKSLAS yra, kad visi (ar bent jau dauguma) darželiai būtų puikūs, ar ne?

Kokiose srityse galima nuolat tobulėti?

- informacinių technologijų (darbuotojų mokymai; ugdymo programos tobulinimas; bendravimas su tėvais)

- vaikų mitybos ir sveikatingumo

- fizinės mažų vaikų aplinkos (su)kūrimo ir ugdymo priemonių

- atsižvelgiant į naujausių tyrimų, susijusių su mažų vaikų fizine/emocine/kognityvine/socialine ir pan. raida, rezultatus – ypač planuojant Dienos ritmą bei ugdymo programos įgyvendinimą.

Na, tiek nesiplėčiant Jau ketvirta valanda ryto, grįžo iš vakarėlio mano sesė ir įkvėpimas lieti širdį čia išgaravo

Tačiau turiu vieną mintį, kuri kilo vairuojant per nepakartojamąją Lenkiją: apie šį – VAIKYSTĖS SODO – projektą rašysiu tinklaraštyje: ką darau, kaip pavyksta ir t.t. ir pan. Manęs laukia žygiai į VMI, pokalbiai su maisto tiekėjais ir dar daug daug įdomių nuotykių! Tikiuosi, kad šiuose nuotykiuose koja kojon su manimi žengsite ir JŪS: kritikuodami, pasiūlydami, pasidžiaugdami drauge… Nes mano tikslas – padaryti geriausia ir paskleisti tai Lietuvoje! Drąsu? Žinoma! Baisu? Labai! Todėl ir tikiuosi, kad būsiu šiame kelyje ne viena ir ne vieniša. Ir tikiu, kad būtent toks viešumas atkreips dėmesį bei privers formuluoti, ko labiausiai reikia ir kas yra geriausia MŪSŲ VAIKAMS!

]]> http://www.austejosblogas.lt/2010/06/projektas-vaikystes-sodas-lietuvoje/feed/ 25 http://www.austejosblogas.lt/2010/06/gertrudele-baigia-pirmuosius-metus-lopselyje/ http://www.austejosblogas.lt/2010/06/gertrudele-baigia-pirmuosius-metus-lopselyje/#comments Fri, 25 Jun 2010 01:41:02 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=11934

Šiandien buvo paskutinė Gertrūdos diena lopšelyje prieš atostogas. Į lopšiuką nunešiau foto aparatą ir paprašiau, kad auklytės padarytų keletą nuotraukų.

Deja, lopšelyje pasikeitė tvarka: kai lankė Morta – jeigu prašo vieno iš vaikų tėvai – galima buvo visus vaikus fotografuoti ir naudoti nuotraukas, tačiau nerašyti (nebent turi tėvų sutikimą) vaikų vardų. Dabar gi nebegalima fotografuoti kitų vaikų VISAI. Todėl nuotraukytės – tik tada, kai galima pagauti mažylį vieną: kai valgo ir miega!

Aš, aišku, išpučiau akis, kad Gertrūda valgo su seilinuku! Namuose jo neužsidėtų net jei perkūnais grasintumėme Tai tik patvirtina seną tiesą: tai, koks vaikas yra namuose, visiškai nereiškia, kad toks bus ir ugdymo įstaigoje! Todėl tik bendradarbiaudami ir dirbdami drauge galime su(si)daryti bendrą vaizdą, koks iš tiesų yra mažylis, ko jam labiausiai reikia ir kuo jis gyvena!

Pažiūrėjau nuotraukas, kokia Gertrūdėlė buvo ir kaip atrodė, kai išėjo į lopšelį. Teisybę pasakius, netekau amo! Vajerguteliau, kokia mažulė! O man ji atrodė tada tokia jau brandi mergina Na, žinoma, įspūdinga buvo jos adaptacija, tačiau smagiausia, kad Gertrūdėlė iš tiesų labai susidraugavo su auklytėmis! Šiandien visos auklytės ėjo atsibučiuoti, sakė, kad labai pasiilgs Gertrūdos, kuri yra tikras saulės spindulėlis!

Beje, ką auklytės dar sakė apie pirmuosius Gertrūdos metus lopšelyje?

a) Gertrūda – labai savarankiška;

b) Daug šypsosi, beveik visada puikios nuotaikos;

c) Labai meili, prisiglaudžia, apsikabina;

d) Įdomiausias užsiėmimas – traukti kitiems vaikams iš burnos čiulptukus Sakė, kad tiesiog kaip užburta žiūri Va, kaip sakant, ir augink vaiką be (na, beveik be) čiulptuko

e) Labai mėgsta skaityti ir šokti;

f) Įvyko didžiulis kalbos raidos šuolis;

g) Turi puikią (ne pagal amžių) smulkiąją motoriką;

h) Jeigu jau nenori kažko daryti, tai TIKRAI nedarys – kalbink nekalbinęs!

i) Gertrūda tik vieną kartą per visus metus trinktelėjo kitam vaikui ir…pati dėl to taip įsisriūbavo, kad auklėtojai reikėjo ją raminti! Sakė, kad jos praktikoje to dar nėra buvę, kad vaikas taip imtų ir įsiskaudintų, nes…trinktelėjo kitam!

Mes gavome visas Gertrūdos korteles (kur aprašoma jos diena) surištas virvele – tarsi jos pirmųjų metų lopšelyje dienoraštį… Ach, kaip tu augi, mažule!