Šiandien Gertrūda ant stalo padėjo du žaislinius telefonus. Mano mama klausia: “Gertrūda, kiek tu čia telefonų turi?” O mažoji nė nemirktelėjusi atsakė: “Du!”. Nors puikiai suprantu, kad ji dar daiktų neskaičiuoja – smagu:)

Smagu, nes mes su ja nuolat ką nors skaičiuojam. Skaičiau daug tyrimų ir straipsnių, kur sakoma, kad mergaitės tiesiog neturi galimybių atsiskleisti matematikoje, nes suaugusieji joms…nesuteikia galimybių! O jau kai tos galimybės yra suteiktos, berniukai jau būna labiau pažengę – todėl klaidingai yra manoma, kad berniukams geriau sekasi matematika (ir šiaip tikslieji mokslai!) Taigi aš, matyt, nesąmoningai (ir net sąmoningai) daug dėmesio skiriu matematikai ir šiaip loginio-matematinio mąstymo lavinimui.

Čia šiek tiek nukrypau nuo to, apie ką norėjau rašyti. Šiandien radau nuorodą į keletą žaislų, kurie moko skaičiuoti. Parduotuvėse ir įvairiuose kataloguose ar internete pamačiusi tokius žaislus, dažnai pa(si)darydavau panašių klasei/namams. Žinoma, ne 3D, o 2D ir ne tokių “kokybiškų”, tačiau naminių ir atliekančių lygiai tą pačią funkciją – mokančių matematikos! O juk būtent tai ir yra esmė, ar ne?

Vienintelis žaidimas, kurį pirkčiau (ir esu panašų nupirkusi) savo vaikams – Nr5. Turim panašų, kurį labai mėgo Morta, o dabar vis dažniau ištraukiu ir Gertrūdai. Tik tiek, kad mūsų kubai yra šiek tiek kitokie: jei ant vieno kubo šono nupieštas skaičius 6, tai ant kito – šeši daiktai. Žodžiu, man atrodo, kad tada lengviau vaikui viską susieti.

Turiu daug “savadarbių” matematinių žaidimų, tačiau jie visi jau yra Lietuvoje, dėžėse ir laukia, kada gi bus ištraukti į dienos šviesą…VAIKYSTĖS SODE!

Vasara yra puikus metas įvairioms matematinėms istorijoms:

a) Gertrūda valgė braškių, mėlynių ir žemuogių. Kiek uogų rūšių valgė Gertrūda?

b) Morta šiandien skynė raudonuosius serbentus, juoduosius serbentus ir mėlynes. Kiek skirtingų uogų skynė Morta?

c) Morta, kiek uogų dabar tavo delniuke?

d) Augustas plaukė krauliu, ant nugaros, po vandeniu, šuniuku, delfinu…Keliais būdais moka plaukti Augustas?

Žodžiu, tik spėk galvoti…

O kol pamėlusiomis lūpomis vaikai sėdi susisupę į rankšluosčius ant ežero kranto ir laukia, kol vėl leisite lėkti į vandenį, pažaiskite trumputį matematinį žaidimą:

Suplokite ritmišką sakinį. Tegul vaikai įtempę ausis klauso ir bando atkartoti tai, ką jūs suplojote (arba po vieną, arba visi kartu). Po to tegul dar ir suskaičiuoja, kiek kartų suplojote (čia jau nebesvarbu ritmas, čia svarbu – kiek!)

Nesušalkite ir būkite saugūs!

Dažnai gaunu Jūsų laiškus. Visada stengiuosi atsakyti, nors – turiu pripažinti – būna ir taip, kad prisimenu, jog buvau gavusi laišką, jau praėjus labai daug laiko. Būna savaičių, kai gaunu penketą laiškų, o būna – kai vieną, bet dabar jau reta savaitė būna be laiško! Ir štai iš tų laiškų jau pradedu pastebėti tendencijas, kas yra didžiausi tėvų skauduliai:

muštynės (“kandynės” ir pan.); naujas gyvenimas, gimus antram vaikui (ir vaikų, ir tėvų skauduliai, kurių šaknys būtent tame, kad pasikeitė gyvenimas); mažylių nepaaiškinami pykčio priepuoliai. Šie turbūt kartojasi dažniausiai. Ir čia norėčiau paprieštarauti literatūros klasikui Tolstojui, kuris sakė, kad visos šeimos laimingos vienodai, o nelaimingos – kiekviena savaip. Iš esmės bent šioje – tėvystės – srityje tos nelaimės neįtikėtinai panašios… Tik tiek, kad tėvai nežino, jog, pavyzdžiui, pykčio priepuolių būna visokių: vaikas gali atsigulti ant grindų, vaikas gali eiti į priešingą pusę, vaikas gali mėtyti maistą, vaikas gali klykti kiekviena įmanoma ir neįmanoma proga, vaikas gali muštis ir t.t. ir pan. Skiriasi tik forma, tačiau priežastys ir būdai šioms problemoms spręsti yra labai panašūs!

Ar yra ir tokių vaikų, kurie niekada neturi jokių priepuolių? Jeigu nuoširdžiai, aš tuo netikiu. Kodėl tada kai kurie tėvai sako, kad jie neturi? Ar jie meluoja? Nemanau, kad meluoja. Tiesiog tėvai – kaip ir vaikai – yra ne vienodi. Mes patys matom savo draugus, kurie auklėja savo vaikus visai kitaip, nei mes. Vienas didžiausių skirtumų – kur įžvelgiame problemą. Vat mudu su Gabrieliumi manome, kad dažnai tėvai daro problemą ten, kur jos nėra. Kartais stebi tėvų-vaikų bendravimą ir norisi pasakyti: ai, palik tu tą vaiką ramybėje, nekreipk dėmesio, gi viskas IŠ ESMĖS yra gerai! O vat tiems tėvams negerai, nors tu ką. Ir, žinoma, nesikiši, nes aš bent jau išmokau nedalyti patarimų, jei neprašo (taip daug ramiau gyvenasi, patikėkite…)

Tačiau mes turime draugus. Norvegus, beje. Jis – psichologas, dirbantis psichiatrinėje vaikų ligoninėje. Ji – socialinė darbuotoja, dirbanti toje pačioje ligoninėje. Tai, žinokite, mes – palyginus su jais – esame ISTERIŠKI tėvai Jų vaikai jau gerokai ūgtelėję, todėl jau galime matyti, kokius vaisius davė toks ramus ramutėlis auklėjimas, kai tol, kol vaikas neišplėšia durų iš vyrių ir paskutiniais žodžiais keikdamasis nešokinėja ant jų (anot jų pačių)…viskas yra gerai Žinote, ką? Viskas ten yra gerai. Jų vaikai nešokinėja ir nešokinėjo ant išlaužtų durų.

Skirtingas tėvų POŽIŪRIS į tai, ką vaikas daro ir kaip vaikas elgiasi. Pavyzdžiui, mes ne kartą esame pagavę kitų žvilgsnius, kurie tarsi sakė: ir jums viskas ok? T.y., jūs čia dabar nesiimsite jokių priemonių šiam elgesiui sutramdyti? Ir esame gavę per nosį, kai keletą kartų (žinoma, tų kartų buvo mažiau) išgirdome, kad galėtumėme labiau atsipalaiduoti ugdydami savo vaikus.

Kodėl tiek daug apie tai kalbu? Todėl, kad manau, kad dažniausiai – ypač, kai vaikas yra mažas – dirbti reikia ne su vaiku, o su tėvais! Tas mūsų draugas norvegas VISADA dirba su tėvais. Jis sakė, kad užtenka poros susitikimų su vaiku, ir jam viskas aišku. O tada prasideda darbas su tėvais…

Ilga įžanga į keletą laiškų, kuriuos norėjau pacituoti. Šiuos laiškus gavau tą pačią dieną, ir jie abu dar labai šviežutėliai, todėl pasvarstykime, ką darytumėme iškilus tokioms situacijoms:

1.

Man kartais tėvai sako: Na, Austėja, ką dabar darytum? (o jų vaikas, tarkim, rėkia, bėga, mušasi…) a) Nueičiau prie vaiko, atsitūpčiau, žiūrėčiau jam į akis ir pasakyčiau: šis elgesys turi liautis; b) Jeigu elgesys nesiliauja, vaiką išnešu, tačiau ir toliau bendrauju su draugais. Reikia kantrybės? Reikia! Reikia savitvardos? Reikia! Visada man pavyksta? Ne! Bet tai nereiškia, kad pasiduodu ir kitą kartą taip ne(be)darau

Taigi…giliai įkvėpkite. Pasikalbėkite su tais, kurie jau tai išgyveno. Jeigu sako, kad neišgyveno, nenuleiskite rankų – tikrai rasite tuos, kurie išgyveno! Man visada būna smagu, kai žmonės man parašo: aš maniau, kad tavo vaikai tai jau TIKRAI taip nedaro Kaip sakant, reikia susprogdinti muilo burbulą: mūsų vaikai yra normalūs Jie ir susimuša, ir pasako, kad mes blogi, ir nevalgo ilgai gaminto maisto, ir pyksta, ir į sauskelnes daro, ir patys neužmiega, ir….toliau kurkite patys! Jie – patys normaliausi, ir patys nuostabiausi vaikai. Kaip ir Jūsų! Svarbiausia – atrasti būdą, kuris padėtų gyventi ir augti kartu neskausmingai. Sėkmės!

Gertrūda mėgsta daryti cheminius eksperimentus. Na, kai sumaišo į puodelį viską, ką pasiekia ant stalo. Augustas žiaugčioja vien pažvelgęs į tą pusę. Aš teoriškai nenorėčiau, kad vaikas taip darytų (man pačiai nelabai patinka ir vaizdas, ir po to tvarkymosi procesas), tačiau praktiškai – dažnai nestabdau. Yra mokslininkų, kurie sako, kad niekada neturėčiau stabdyti, nes šitaip Gertrūda (ar bet kuris kitas vaikas) eksperimentuoja, mokosi atkaklumo bei ieško sprendimų problemoms (klausimams) – visa tai lavina išradingumą, o išradingam vaikui bus gerai darželyje, mokykloje, na, ir apskritai gyvenime!

Niekam ne naujiena, kad mokslininkai, tiriantys mažų vaikų elgesį, pabrėžia išradingumo ir kūrybiškumo skatinimo svarbą ankstyvojoje vaikystėje. Naujausi tyrimai rodo, kad išradingumo koeficientas yra svarbesnis už intelekto koeficientą (čia aš kūrybingai verčiu, anglų kalba šie terminai yra imagination quotient ir intelligence quotient). Teisybę pasakius, čia nėra visai tas emocinis intelektas, apie kurį Lietuvoje buvo galima ir knygų nemažai įsigyti. Aišku, man visa tai primena H.Gardnerio intelektų įvairovės teoriją (kuri man tikrai artima!), tačiau grįžkime prie išradingumo koeficiento.

Matote, bėda yra ta, kad mūsuose (čia turiu omeny Vakarų pasaulį) labai akcentuojamos žinios. Žinios, žinios, žinios ir testai testai testai joms patikrinti. TEORIŠKAI kalbama apie tai, kad labai svarbu kūrybiškumo lavinimas, individualizacija, intelektų įvairovę, bet REALYBĖJE svarbiausi yra egzaminai ir trimestrų rezultatai. Pasaulyje jau yra net darželiai, kuriuose nuolat testuojamos vaikų ŽINIOS. Kadangi vaikai testuojami, jie pradeda mokytis, o kūrybingo žaidimo laikas ir mokymosi per pojūčius (kuris yra pats svarbiausias ikimokykliniame amžiuje)  laikas vis mažėja…

Ir net žaislai. Dabar lentynos nukrautos “lavinančiais” žaislais. Pavyzdžiui, kompiuteriukais, kurie linksmai pypsi, kai vaikas teisingai atsako. Mamos naršo Supermamoje ieškodamos jau pažaistų žaisliukų, tačiau kad tik vaikas būtų lavinamas! Arba rodo vaikui Baby Einstein ir kt. flmukus, kurie moko skaičių, raidžių, spalvų ir pan. Tas noras, kad vaikas žinotų, yra didžiulis! Man pačiai teko ne kartą susidurti su pasididžiavimo kupinomis mamomis, kurios sako: “mano dvimetis (trimetis) skaičiuoja”, o kita dar atkerta: “O mano skaičiuoja ir angliškai!” Tik tos mamos nepagalvoja, kad tokio amžiaus vaikui skaičiavimas – it eilėraštis. Viskas puiku, bet gal iš tiesų geriau išmokti kokį smagų eilėraštuką vietoj nuobodaus “vienas, du, trys keturi…“? Jeigu norite žinoti, ar vaikas supranta tuos skaičius, geriau paprašykite atnešti penkis šaukštus! O mokytis skaičiuoti reikia skaičiuojant konkrečius daiktus – kas yra labai tinkama ikimokyklinukui! Na, bet aš čia ne apie matematiką.

Ar gali taip būti, kad mes – tiek daug teoriškai žinodami apie tai, kas geriausia mūsų vaikams kaip asmenybėms – vis dėlto pasirenkame žinias, nes norime, kad jie būtų sėkmingi, nes daug žinių siejame su sėkme? Amerikos pediatrų asociacija 2009 pakvietė tėvus daugiau žaisti su vaikais. Žaisti paprastais, “senoviniais” žaislais, o ne rafinuotais moderniais. Ką konkrečiai galima daryti, kad vaikai augtų išradingesni?

LAISVAS ŽAIDIMAS

Skirkite kasdien bent valandą laisvam žaidimui. Vaikas gali žaisti vienas arba jūs galite žaisti su juo. (Paprastai tie, kurie turi panašaus amžiaus brolių/seserų, pasirenka žaisti su pastaraisiais). Jeigu ikimokyklinio ir pradinės mokyklos amžiaus vaikas per dieną neturi bent valandos savo žaidimams, vertėtų peržiūrėti jo dienotvarkę.

NEBIJOKITE NAUJOVIŲ

Pavyzdžiui, patiekite vaikams naują (dar neragautą) maistą. Kai einate į žaidimų aikštelę, eikite vis į kitą. Kai einate su vaiku iš darželio, eikite vis kitu keliu. Jeigu jūs būsite smalsūs ir kupini entuziazmo, tai tokie augs ir jūsų vaikai!

DARYKITE DARBELIUS

Ypač geri darbeliai iš kiaušiniams skirtų dėklų, jogurto indelių ir t.t. ir pan. Žodžiu, tokie, kur vaikas pamato, kad daiktams gali būti daugiau, nei viena paskirtis. Iš senos kojinės padarykite lėlę-marionetę, kurią galima užsimauti ant rankos. Iš gaivaus gėrimo butelio – barškutį. Pralaužkite ledus ir pamatysite, kad vaikas vis daugiau siūlo idėjų, kaip įprastus daiktus panaudoti neįprastai.

KELIAUKITE

Ir – patikėkite! – nereikia keliauti toli, kad nauda būtų didžiulė. Basomis pavaikščiokite ant įkaitusio (tik ne per karšto) šaligatvio, rasotos žolės (arba po lietaus), užkaskite vaiką iki kaklo smėlio dėžėje (žinoma, jei jis nori!). Pakvieskite visus kiemo vaikus ieškoti “lobio” (maišelio guminukų), parke ieškokite sliekų, boružėlių ir pan.

IŠKEISKITE TELEVIZORIŲ Į ŽAIDIMUS

Visų pirma, aukštai užkelkite televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį. Visų antra, išjunkite televizorių iš elektros. Kad nebūtų pagundų. Visų trečia pirkite kuo mažiau pypsinčių blyksinčių žaislų, kuriuose jau viskas pateikta, ką galima daryti. Žaiskite slėpynių. Ištraukite virtuvinius puodus. Neišmeskite didelės kartoninės dėžės. Į vaikišką vonelę įpilkite vandens, o šalia padėkite lėles, rankšluostį ir pan.

NEBIJOKITE KVAILIOTI

Su karūna rūšiuokite skalbinius. Arba su pirato lopu ant akies pjaukite kieme žolę. Pakeiskite balsą, elgesį. Vaikas, matydamas, kad jūs drąsiai įsijaučiate į kitą vaidmenį, nebijos ir pats eksperimentuoti.

BENDRAUKITE SU KITAIS VAIKAIS

Jeigu jūsų vaikui daugiau, nei 2.5 metų, jam tiesiog būtina bendrauti ir žaisti su bendraamžiais! Taip jis mokosi žaisti su kitais, derėtis dėl žaisliukų, draugauti kaip lygus su lygiu ir pan. Jums net nebūtina planuoti, ką veiksite – tiesiog būkite šalia ir įsikiškite tik tada, jei matote, kad iškilo problema, kurios vaikai negali išspręsti savarankiškai.

LANKYKITĖS MUZIEJUOSE

Nebijokite su vaiku eiti į muziejus, teatrus ir koncertus. Negalvokite, kad jis “per mažas”, “nesupranta” ir pan. Atvirkščiai. Pastebėta, kad stresinėse situacijose (pavyzdžiui, pradėjus lankyti darželį) vaikams piešimas ir muzika padeda atsipalaiduoti.

SKAITYKITE

Klausydamas istorijų vaikas pradeda kurti savas. O ir šiaip skaitymo nauda yra milžiniška!

DARŽELIO IR NAMŲ BENDRADARBIAVIMAS

Žinau, kad nelabai galime rinktis darželį Lietuvoje. Ir vis dėlto. Jeigu darželyje vaikai nedirba projektais, nedaro kūrybingų darbelių, nedėlioja dėlionių ir nestato kaladėlėmis…galite tą daryti namuose! Ir, žinoma, galite daryti įtaką tam, ką auklėtoja veikia darželyje su jūsų vaiku: kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite…

MOKYKITE PRIPAŽINTI SAVO EMOCIJAS

Ikimokyklinukui padėkite įvardinti jo emocijas. Ir su humoru pažvelgti į liūdesį ir nesėkmę. Išmokykite vaiką matyti ne beveik tuščią, o beveik pilną stiklinę! Kaip? Sakykite, kad mes pasirenkame, kaip įvertinti situaciją!

Į ŽAIDIMŲ AIKŠTELES/PARKUS NEŠKITĖS ŽAISLŲ

Žinau, kad Lietuvoje žaidimų aikštelės nėra pačios nuostabiausios, didžiausios ir skatinančios kūrybiškumą. Tačiau jūs galite padėti! Nusineškite kreidos, kuria vaikas galės piešti šalia ant šaligatvio. Arba burbulų. Arba smėlio žaisliukų. Arba dažų veideliams…ir greitai žaidimų aikštelėje lakstys ne vaikai, o patys tikriausi įvairių pasakų herojai!

SKATINKITE MAŽĄJĮ MENININKĄ

Turėkite erdvę, kurioje vaikas galėtų laisvai kurti. Visos priemonės turi būti lengvai pasiekiamos, ir vaikas turi turėti galimybę sėsti ir kurti, kai tik užsimano. Ir kurti taip, kaip nori. Be baimės, kad išteps stalą/grindis, išsiteps rūbelius ir pan. Mes turime tokį nupieštą nupieštą staliuką, šalia įvairaus popieriaus (balto, spalvoto, krepinio ir pan.), ant lentynėlės kreideles, pieštukus, klijus, flomasterus, žirklutes ir pan. Mergaitės ir berniukai – kai tik nori – sėda ir dirba!

ŽAISLAI ŽAISLIUKAI…

Jeigu norite, kad žaisliukai būtų iš tiesų naudingi, laikykitės kelių taisyklių: rotuokite žaisliukus, kad vaikas vis iš naujo “atrastų” senus žaisliukus ir venkite pypsinčių ir blyksinčių žaisliukų, kuriuos jūsų vaikas tik stebi, o ne iš tiesų žaidžia su jais.

KALADĖLĖS

Kai manęs tėvai klausia, koks geriausias žaislas vaikams, sakau, kad kaladėlės. Iš jų galima statyti tai, ką tik nori! Jeigu jos spalvotos, galima rūšiuoti. Vaikai – statydami – mokosi apie pusiausvyrą, dydžius, formas…žaisdami ir liesdami! Žodžiu, kaladėlės kloja pagrindus matematikai, gamtos mokslams ir erdviniams gebėjimams.

MUZIKOS INSTRUMENTAI

Būgnas, varpeliai, barškučiai. Venkite žaislų, kur muzika pradeda groti paspaudus mygtuką: jūsų vaikas turi kurti muziką, o ne žaislas!

KOSTIUMAI

Turėkite dėžę kostiumų, senų rūbų, šalikų, skraisčų, kardų, kepurių, policininko lazdų ir t.t. ir pan., kad vaikas galėtų persirengti ir keliauti į įsivaizduojamą pasaulį.

PLASTILINAS IR MODILINAS

Padėkite jo menininko kampelyje – tegul vaikas kuria, jei yra noras!

ĮRANKIAI

Ir berniukams, ir mergaitėms pravers ir plaktukas, ir atsuktuvas, ir daktaro įrankių dėželė, ir virtuvė su indais bei įvairiu maistu.

DIDINAMASIS STIKLAS

Šį reikėtų turėti visuose namuose! Kad vaikas galėtų apžiūrėti musę ir spuogą sau ant kojos

MAUDYNIŲ ŽAISLAI

Tikrai nebūtina pirkti prabangių! Duokite vaikui išplautus jogurto, grietinės ir pan. indelius ir…tegul mokosi “daugiau”-”mažiau” ir kitų sąvokų, kurios labai pravers gyvenime!

Keletas pastebėjimų:

a) Tegul vaikas pats renkasi, ką norės žaisti. Jeigu jūsų vaikas nuolat klausia, ką veikti, padėkite jam iš pradžių, tačiau nepamirškite, kad tikslas – išmokti žaisti be jūsų minčių ir pasiūlymų!

b) Nepertraukite vaiko. Gal jums ir atrodo kvaila stebėti skruzdę pusę valandos (na, juk išėjome pasivaikščioti parke!), tačiau – jei tik turite laiko – leiskite vaikui daryti tai, ką jis nori ir nepertraukite proceso.

c) Tegul vaikas klysta. Tegul jam nesiseka. Tegul pyksta. Jeigu nuvirsta jo statoma pilis, nesikiškite. Tegul pats sugalvoja, kaip pastatyti, kad nenuvirstų! O jeigu iš pradžių jam tai sunku, pasiūlykite pagalvoti.

d) Pagyros turi būti saikingos. Pagirkite konkrečiai tai, kas jums (iš tiesų!) patinka. Ir girkite darbą, o ne sakykite vaikui, koks JIS nuostabus!

e) Klausti, o ne teigti. “Ką čia statai?”, o ne “Šaunų traktorių pastatei!” Tiesiog klausimas leis vaikui atsiverti, išsipasakoti (žinoma, jei norės), o teiginys ne tik neskatins, bet ir gali būti klaidingas! (gal tai visai ne traktorius, o fantastinė raketa!)

]]> http://www.austejosblogas.lt/2010/06/kaip-padidinti-vaiko-iq-isradingumo-koeficienta/feed/ 14 http://www.austejosblogas.lt/2010/06/minute-matematikai-4/ http://www.austejosblogas.lt/2010/06/minute-matematikai-4/#comments Sat, 12 Jun 2010 07:31:29 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=11659

Ar žinote, kad ikimokyklinukui jau svarbu suprasti, ką reiškia “o”? Ir puiku, jei  - susiruošęs į mokyklą – jis jau mokės rašyti visus skaičius!

Lėtai plokite arba trepsėkite, o vaikas turi suskaičiuoti, kiek kartų atlikote vieną ar kitą veiksmą.

Mokykitės suprasti, ką reiškia “0″: kiek kambaryje yra tikrų žirafų? kiek yra lentų? kiek dinozaurų? ir pan.

Ore rašykite skaičius: jūs pasakote, kokį skaičių vaikas turi užrašyti. Jei vaikas dar nemoka savarankiškai rašyti skaičių, galite užrašyti skaičių jam pirštu ant nugaros – tegul spėja!

Šį mėnesį stebėti Vincento kalbos raidą buvo ypatingai įdomu, nes jo kalboje atsirado liepiamoji nuosaka ir linksniai. Dar labai svarbu ir tai, kad Vincentas save ėmė vadinti AŠ. Ir vis daugėja sakinukų. Tik Vincentas ir dabar mėgėjas kalbėti galūnėmis, tad iki šiol, dažniausiai, reikia stebėti, ką jis rodo, kad suprastum, ką sako

Šis mėnuo mums – meilės ir leliukų mėnuo . Emilija visus labai myli

ir tiesiog “lydosi” dėl visų leliukų. Leliukai dažniausiai “liokiali”

(juokiasi), “miega”, “ėkia” (rėkia), o “Emę myli (net!) tiaktoliu”

(traktorius).

Emilija labai mėgsta skaityti knygutes. Mums vis pasakoja:

“aky tiuji, lenką tiuji, ausią tiuji, bambą tiuji” – akis turi, ranką

turi, ausis turi, bambą turi (teletabis )

“miau liauką, miau miega, anty liauką” – katytė nori į lauką, katytė

miega, antys nori į lauką

“dambly šioka, žiafafa šioka” – dramblys šoka, žirafa šoka

“Kašia? Ėlialia. Kasia? Igi lėlialia” – Kas čia? Vėliava. Kas čia? Irgi vėliava.

“Kašia? Igi Maliliulia.” – Kas čia? Irgi Marijukė.

Mūsų pokalbiai tampa vis ilgesni. Į klausimus jau dažnai atsako ne

vienu žodžiu, o visu sakiniu. Aš klausiu, “kas išpaišė mamą?”. Emė:

“Makalėlė pėšė Emė” (Flomasteriu piešė Emė). Arba siūlau,  ”Einam

pasikeisim pampersą”, o ji man visą tiradą: “Bombą. Čia Emė pošiaši.

Mama iūnk.” (Čia Emė prausiasi. Mama, įjunk).

Dažnai kalbėdama apie save Emilija pavartoja ir teisingas

veiksmažodžių galūnes. Pavyzdžiui, Emilija keberiojasi laiptais, aš

nekantraudama klausiu: “tai tu lipi, ar nelipi?”, o Emė atsako: “lipu”

. Arba klausiu, “ką ten veiki?”. O ji atsako, “liaugau” (valgau),

arba “žiūliu” (žiūriu).

Kartais sugalvoja man visai netikėtų atsakymų į mano klausimus. Aš

klausiu: “ar kiškutis nori pasėdėt ant tos kėdytės?” O ji sėdasi pati

ir sako, “kalių Emė” (ant Emės kelių), ir sodina kiškutį sau ant

kelių.

Emilija išmoko atidaryt buto duris. Pamačiau, kai radau atidarytas

pusę valandos. Emė sako, kad ateis “leliuka”, “siupasi”. (leliukai,

supsis). Aiškinu, kad gali ateit pikti žmonės, gali paimt vežimuką.

Tada Emė visą vakarą pasakoja, kad “ati molė žebužiuka” (ateis žmonės,

paims vežimuką)…

Emilija labai daug žodžių kartoja, o paskui kitą kartą ir pati

prisimena, ką jau girdėjusi. Čia tai, ką užsiračiau per praėjusį

mėnesį:

“bazia” – bezda

“božužė” – boružė

“anty pliokia”- antys plaukia

“ežiuka” – ežiukas

“cuku” – cukrus

“dideja mašiašia” – didelė mašina (šiukšliavežė )

“maziuuuuka kauklė” – mažiukė kriauklė

“kaboliuka” – kamuoliukas

“žiakė” – žvakė

“pegegėgė” – pinigėlis

“imk” – imk

“dėdė goja” – dėdė groja

“kaulia bėgo” – kraujas bėgo

“tėtiuka” – tėtukas

“kalki” – kelkis

“diantiuka” – dantukai

“kakūli” – kakulis

“kali” – kailis

“gyžo” – grįžo

“ziasiuka” -žaisliukas

“šianšinšia ziauia” – sausainis dinozauras )))

“liailia pliauka” – laivas plaukia

“lialiuka liaugo lialiu” – leliukas valgo ledus

“gėjyte auga” – gėlytės auga

“teta eina namo, tėtė vūūū dabą” – teta eina namo, tėtė važiuoja į darbą

“teteli” – tėveli

“mamykė” – mamytė

“mokušė” – močiutė

“telialia”- tyrelė

“kibilėlė” – kibirėlis

“gibilėli” – apgamėlis

“bomba” – bomba (pilnas pampersas)

“mekinė tėtė kabo” – marškiniai tėtės kabo

“bukoliuka makaliolia” – brokoliukai su makaronais

“sėsia dega” – šviesa dega

“pušiošiasi” – bučiuojasi

“bazia tėtė auga” – barzda tėtei auga

“Boliolia” – balionas

“Šyžiai” – kryžiai

“šionšiši” – rankšluostis

“mama lygala” – mama lygina

“liabiai kata” – labai karšta

“mama liaugo, tėtė liaugo, Emė žyžiu liaugo niam niam” – mama valgo,

tėtė valgo, Emė ryžių valgo niam niam

“akliuko šiži” – arkliuko širdis

“šėžė” – žvaigždė

“Emė niamiai” – Emės namai

“asalia bėgo” – ašara bėgo

GERTRŪDA (22mėn)

Šį mėnesį akyliau stebėjau Gertrūdos kalbos raidą. Iš tiesų buvo labai smagu, nes Gertrūda yra tarškutė! Smagiausia, kad su ja jau galima kalbėtis! Na, dar ne taip, kaip norėtųsi, be to, labai daug prasmių mes “įskaitome” iš jos pasakyto žodžio ar dviejų, tačiau labai smagu, kai ji linksi sakydama: “taip”, “aha”, “mhm” ir pan. Dar vienas labai žavus: “ką?” arba “quoi?” Sako pasikeisdama lietuviškai ir prancūziškai – kaip tą akimirką norisi! Ir sako dažnai, pakreipdama galvą ir nutaisydama toookią miną, kad galima griūt juokais

“Diūda” – Gertrūda…galų gale!

“brm, brm” – mašina (prašyk neprašęs, kad pasakytų mašina: brmbrm, ir viskas )

“bitė” – bitė

“dėdė” – skruzdėlė

“tianės” – kelnės

“elou” – hello (labas)

“baibai” – bye-bye (atia)

“jes” – yes (taip)

“liabas” – labas

“Minia” – Akvilė

“Nėnia” – Neringa

“Mija” – Emilija

“Ekus” – Herkus

“Otia” – Aušra

“Ūa” – Ūla

“Kaku” – visi tualeto reikalai

“Pampi” – sauskelnės

“Mano” – mano (vienas populiariausių žodžių, be to, dažniausiai vartojamas junginiuose: mano mama, mano lėlė, mano kvakva (varlė), mano sesė ir pan.)

“Aš” – aš

“tau” – tau, sako ką nors duodama

“alio” – alio, dabar pats pats pats mėgiamiausias veiksmas – kalbėti telefonu;

“lapė” – lapė

“lapa” – lapas

“čeuuuu” – prašau; Be to, čia LABAI svarbi intonacija, pakreipta galvelė ir maldaujančios akelės. Pavyzdžiui, vakare klausia: “Peppa?” “Ne, dukrule, Pepos nežiūrėsime, jau einam miegoti”. “Peppa….Čeuuuuu……”

“kompa” – kompas

“atis” – akis

“manis” – medis

“kvakva” – varlė

“lėlė” – lėlė; šį mėnesį pradėjo sakyti “lėlė”, o ne “ija”;

“koja” – koja

“fėėėdia” – fėja

“geeeei” – gerai

“dau” – daug

“guka” – agurkas

“baiiiii!” – baik, žinoma, daugiausiai vartojamas kalbantis su broliais/sese;

“bitė” – bitė

“lyja” – lyja; atsikelia ir eina tikrinti, ar šiandien lyja – tikra belgė

“taitom” – skaitom; manau, vienas dažniausiai vartojamų;

“kiškis” – kiškis

“diudų” – ledų – kuo tolyn, tuo aktualyn…mat mergina BE GALO mėgsta ledus! Kartą valgėme kartu su Emilija, tai Emilija sau ramiai davė savo ledus mamytei, ir ši duodavo Emilijai laižyti. Tuo tarpu Gertrūda TIK savo rankose, TIK pati ir dar neduokdie aš sumanydavau nulaižyti bėgančius

Žinau, kad ir dar kažką sakė, bet jau visko nebespėjau užsirašyti

Nuotrauka: “In Every Language” LivingOS

Tame pačiame blusų turguje, kuriame pastvėriau ir nedideliame konkursėlyje sudalyvavusią prizinę knygelę, čiupau dar vieną knygelę, vertą tikrai daugiau, nei 2eu, kurių už ją paprašė! Pam Adams “Ten Beads Tall”. O šią knygelę noriu aprašyti, nes neabejoju, kad yra labai kūrybingų mamų ir auklėtojų, kurios lengvai pasidarys kažką panašaus!

Jau esu minėjusi, kad labai mėgstu su vaikais atlikti įvairias matematines užduotis. Teisybę pasakius, daug labiau, nei daryti darbelius ar mokytis raideles:) Ir štai pamačiau šią nepaprastai praktinę knygelę. Kodėl praktinę? Ogi todėl, kad su Morta skaičiuojame, kiek, pavyzdžiui, reikia nueiti žingsnių iki mašinos/stulpo, kiek delniukų tilps ant stalo ir t.t. ir pan. Žodžiu, noriu, kad ji ne tik skaičiuotų, bet ir praktiškai pradėtų suprasti, kaip ir kodėl yra matuojami daiktai!

Ši knygelė – kietais puslapiais. Puslapių nėra daug, tačiau visuose – labai aiškios ir ryškiais kontūrais iliustracijos. Į knygelę – tarsi skirtukas – įrišta virvelė, ant kurios suverta 10 įvairių spalvų kubų.

Ir štai su jais matuoji, kokio ilgio yra iliustracijos. Pavyzdžiui, peliukas – vienas kvadratėlis (taip mes sakome su Morta), o medis – visi dešimt!

O kiek kvadratėlių “suvalgo” spalvingas skėtis?

Žiūrėk, mama, ir skėtis, ir medis yra VIENODI – 10 kvadratėlių! (Lyginame…)

Katė – tik keturi!

O kokio ilgio kengūros uodega? Ar ilgesnė už jos kūną?

Mortai šis žaidimas labai patinka: nusiprausia, išsivalo dantukus ir prieš pasaką štai taip keletą minučių gulinėjame ir žaidžiame matematiką…

Žinoma, kur buvus, kur nebuvus atkeliauja mūsų mažoji uoga – mums tai reiškia, kad atiduodame jai mokytis, o pačios skaitome itin pamėgtą knygą apie Honziką. Juokingiausia, kad Gertrūda deda kvadratėlius prie paveikslėlių ir rimčiausiu veidu sako: diu, tys, diu, diu, tys…

Štai toks trumputis mūsų pastarųjų dienų ekstra ritualas…

Vaikams labai patinka istorijos. Ar sekate jiems matematines pasakas? Jei dar ne, tai pats laikas pradėti! Žinoma, istorijos turi būti apie juos pačius, na, ir šiaip iš jų aplinkos (juk turi būti įdomu!).

Kai pradėjau dirbti su penkiamečiais, prisigaminau įvairių priemonių, kurios padėtų vaikams. Pavyzdžiui, kai tema būdavo “Gyvenimo ciklas” ir mokydavomės, tarkim, apie varlių gyvenimą, tai Matematinių minučių metu išdalindavau vaikams po iš žalio popieriaus lapo padarytą lelijos lapą ir po penkias varlytes. Na, ir pradėdavome sekti pasakas… Apie penkias varlytes, kurios gyveno ant lelijos lapo, tačiau viena ėmė ir išvažiavo pas močiutę. Kiek liko gyventi ant lelijos lapo? Arba gyveno penkios, bet gandras surijo keturias – kiek liko? ir t.t. ir pan. Taip vaikai dėliodavo ant ir nuimdavo varlytes nuo lelijos lapo ir visą matematiką pajusdavo savo regos ir lytėjimo pojūčiais (ne tik girdėdami istoriją).

Istorijas galite ir sunkinti, lavinti vaikų loginį mąstymą. “Morta prie jūros rado kriauklę, plunksną, akmenuką ir pagaliuką. Kiek daiktų rado Morta?”; “Morta, Paul ir jo broliai dvyniai valgo sausainukus. Kiek vaikų valgo sausainukus?”; “Ūlai penkeri metai, o Mortai – ketveri. Kuri yra vyresnė? Jaunesnė?”; “Mes turim vėžlį jau 8 metai, o žiurkėną – pusę metų. Kurį gyvūną ilgiau turim?” ir t.t. ir pan.

Suskaičiuokime nuo 1 iki 10. O dabar nuo 3 iki 9. O dabar nuo 5 iki 8. O dabar…

Dažnai vaikai skaičiuoti būna išmokę mintinai, tarsi eilėraštuką, todėl, paraginti pradėti skaičiuoti ne nuo 1, nustemba ir ne visada geba skaičiuoti.