Žinote, ką aš prisimenu iš savo vaikystės ir paauglystės? Daug būrelių. Mano mama manė, kad vaiką reikia visapusiškai lavinti, todėl tokio dalyko kaip žaidimai kieme iš tiesų beveik nepažinojau. Apie save galiu pasakyti, kad “esu žaidusi kieme”, bet tik tiek. Šiandien – kai žiūriu atgal – vis dar nežinau, kuris metodas yra man arčiausiai širdies: ar tas, kuriuo – anot mano vieno gero pažįstamo – vaikai auginami sėkmingais monstrais (ir dėl to verta investuoti į jų išsilavinimą, kurio dėka jie bus užprogramuoti sėkmei), ar tas, kur vis dėlto vaikas yra paleidžiamas.

Mes – turiu pasakyti – skirtingai auginame savo vaikus: du labiau spaudžiam, o du daugiau paleidom. Bet ne dėl eksperimento, o dėl to, kad tiesiog pastebėjome, kad dviems veikia viena, o dviems – kita. Gal jie užaugę mus smerks dėl prasto ir nepataikyto pasirinkimo, tačiau bent jau aš galėsiu ranką prie širdies pridėjusi sakyti, kad darėme tai, kas atrodė teisingiausia. Kaip daro mano mama. Ir, teisybę pasakius, aš jau susitaikiau su mintimi, kad visiems vaikams neįtiksi. Teisybę pasakius, visiems KAŽKUO neįtiksi. Taip kad lieka įkvėpti ir stengtis daryti geriausia, ką gali :)

Prieš keletą savaičių šia tema kilo didžiulės diskusijos JAV. Kodėl būtent dabar? Ogi todėl, kad Amy Chua, kuri yra kinų kilmės amerikietė ir kuri yra teisės profesorė Jeilio (Yale, JAV) universitete (man net aaaaaaaaaa, kai rašau tai), išleido savo tėvystės patirties knygą “Battle Hymn of the Tiger Mother”. Na, sakysite, dabar tokių knygų – devynios galybės? Esmė ta, kad ji aprašo, kodėl rytietiška tėvystė yra sėkmingesnė, nei vakarietiška tėvystė. Pačios knygos neskaičiau, tačiau perskaičiau nemažai už ir prieš straipsnių. Manau, kad ir neskaitysiu – nebent netyčia papuls į rankas (kaip dažnai būna). Tačiau čia rašau ne apie knygą. Apie principą. Vaikų auginimo principą. Ir apie tai, kad vienas Dievas žino, ar yra tas vienas vienintelis principas, nes aš tai jau esu įsitikinusi, kad tokio nėra.

Ką sako Amy Chua? Na, ji pasakoja apie tai, kaip ją augino jos tėvai ir kaip ji augino savo vaikus. Ji pradeda tuo, kad jos vaikai niekada negalėjo (joms neleido):

- nakvoti pas drauges

- pasikviesti/eiti pas drauges

- vaidinti mokyklos spektaklyje

- skųstis, kad jos negali vaidinti mokyklos spektaklyje

- žiūrėti TV arba žaisti kompiuterinius žaidimus

- pačioms pasirinkti būrelius

- gauti mažesnį pažymį, nei A (dešimtuką)

- nebūti pirmose gretose visuose dalykuose, išskyrus fizinį lavinimą ir dramą

- groti bet kokiu kitu instrumentu, išskyrus smuiką ir/arba pianiną

- negroti smuiku ir/arba pianinu

Ji pateikia pavyzdį: vakariečiai draugai, kurie mano esą griežti, liepia vaikui groti instrumentu kasdien po pusvalandį. Ji, kita vertus, mano, kad dvi-trys valandos yra normalu. Ji pasitelkia ir tyrimų duomenis: maždaug 70% vakariečių mano, kad reikalauti iš vaiko siekti aukštų akademinių rezultatų yra netinkama, o štai maždaug 0% kinų tėvų taip mano :D Tyrimai taip pat rodo, kad rytiečiai tėvai su vaiku maždaug 10 KARTŲ daugiau laiko leidžia drauge praktikuodamiesi siekti akademinių aukštumų. Tuo tarpu vakariečių vaikai daugiau užsiima sportu.

Chua taip pat teigia, kad vaikas nesidžiaugs jokia veikla tol, kol jis nepradės pastebėti gerų rezultatų, o tam, kad pasiektum gerų rezultatų, reikia daug dirbti. Kartojimas, kartojimas, kartojimas…kurio taip bijo vakariečiai tėvai, bijodami sužaloti vaiką. Jos nuomone, vakariečiai vaikšto aplink savo vaikus ant pirštų galiukų ir, pavyzdžiui, pilnesniam vaikui niekada nepasako, kad jis storas ir jam reikėtų numesti svorio – ką rytiečiai tėvai pasako drąsiai ir ryžtingai. Lygiai taip pat vakariečiai sako, kad vaikas turi stengtis viską padaryti geriausiai kaip gali, o rytiečiai sako, kad vaikas turi daryti geriausiai, ir taškas. Kaip pavyzdį ji pateikia, kad vakariečiai giria vaiką net kai tas gauna aštuonetą, o štai rytiečiai teiraujasi, kas nutiko ir dirba su vaiku tol, kol jis gauna dešimtuką. Amy atkreipia dėmesį ir į kultūrinius skirtumus: rytietiškoji filosofija teigia, kad vaikas yra skolingas savo tėvams, todėl turi daryti viską, kad tėvai būtų patenkinti.

Pagrindinis argumentas: kinams (rytiečiams) per daug rūpi jų vaikai, kad leistų, jog jiems ne(pa)sisektų gyvenime. Vakariečiai mano, kad gerbdami vaiko individualumą, leisdami jiems eiti ten, kur veda širdis, gerbdami jų pasirinkimą, girdami ir apsaugodami pasieks daugiau, tačiau rytiečiai mano, kad geriausias būdas vaikams apsaugoti yra paruošti juos gyvenimui, atskleisti jų potencialą, apginkluoti juos gebėjimais, įpročiu dirbti ir pasitikėjimu, kurio niekas neišmuš iš po kojų.

Aš prisimenu keletą atvejų mūsų gyvenime. Augustas nemėgo skaityti. Bet taip iš tiesų nemėgo skaityti. Ir tada mes įvedėme tvarką: valanda skaitymo KIEKVIENĄ dieną. Ko tik nebuvo…Ir ašarų pakalnės, ir pykčio priepuoliai, ir dar visko. Bet skaitė. Ir vieną dieną…tiesiog nuėjo skaityti. Ir mums niekada nebereikėjo priminti, o vakarinis skaitymas tapo tiesiog neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Išvažiuojant iš Belgijos jis buvo vienas daugiausiai knygų perskaičiusių mokykloje vaikų. Tas pats buvo su baseinu – šiandien jis plaukia puikiai. Su karate. Jau manėm, kad niekada neišlips iš to baltojo diržo. Jis pyko, oi, kaip pyko. Kol galų gale pasakėm: žinai, ką? Nemesi karate. Pasirinkai, ir viskas. Negali mesti dėl to, kad sunku. Jeigu sunku, vadinasi, reikia pasistengti ir dirbti ne tik treniruotėse, bet ir namuose. Per kitą egzaminą gavo kitos spalvos diržą, o po pusės metų – dar vieną. Dabar vis prisimena ir kartoja judesius namuose. Įvyko tai, apie ką rašo ir Amy Chua: jis pajuto malonumą, kad GALI, išaugo pasitikėjimas, ir jis dabar su malonumu tai daro! Be to, mudu MATOM, kad jis gali be galo be krašto daug ir tiesiog negalim leisti, kad toks potencialas būtų švaistomas!  Be to, esu ne kartą ir ne du ir ne keliolika pasakius: “susiimk”, “įjunk smegenis”, “tu tikrai gali daugiau/geriau” ir pan. Jis gali vieną dieną lėkti nuo kalnų ekspertų trasomis taip, kad visiems gniaužia kvapą, o kitą būti giriamas už puikų vaidmenį spektaklyje (per Kalėdas gavo pagrindinį vaidmenį mokyklos spektaklyje, o po jo prie mūsų ėjo ir ėjo mokytojai sakydami, jog net nesitikėjo, kad Augustas turi tokius gebėjimus vaidinti (mat visi mano jį esant akademinės srities ir sporto “asu”)). Tai kaip leisti tokiam vaikui tiesiog plaukti pasroviui? Arba nuleisti rankas??? Stovi šalia ir sakai: “TU GALI”. Ir tokių pavyzdžių su mūsų pirmagimiu yra ne vienas ir ne du.

O štai Vilhelmo spausti negalima. Jis geriausiai atsiskleidžia, kai paleidžiam jį: tada pradeda sektis VISKAS: taip ir skaityti išmoko, ir mokykloje Belgijoje tapo vienu geriausių mokinių, ir karate egzaminą išlaikė. Na, ne geriausiai, bet tikrai gerai. Jeigu kas nors jam griežčiau pasako, pakelia balsą – jo akyse ašaros arba pyktis. O aš nenoriu, kad mano vaikas pyktų arba verktų dėl to, ką aš jam pasakau. Na, taip iš širdies (nes, pavyzdžiui, Augustas pyksta, bet tai būna toks garo nuleidimas, o ne pyktis) – kai matai tą pyktį akių gelmėj. Tai ir paleidome. Su baime. Su jausmu, kad ojojoi, kas dabar bus… O buvo tai, kad jis pasirenka būrelius, puikiai daro daugybę dalykų ir iš esmės, tikiu, yra laimingas vaikas.

Apie šį – antrąjį – tėvystės stilių ir kalba David Brooks. Jis klausia: Gal vis dėlto yra priežastis, kodėl vaikai(paaugliai)-rytiečiai dažniau žudosi? Ir gal iš tiesų ji taip apsaugo savo vaikus nuo to, kam reikia daugiausiai pastangų šiuolaikiniame pasaulyje? Iš tiesų kelios valandos praktikuojant grojimą smuiku reikalauja daug, tačiau dar daugiau reikalauja nakvojimas su kitomis paauglėmis, pastangos “išlaviruoti” tarp visų draugysčių ir pagundų paauglystėje. Vis daugiau kalbama apie EQ svarbą ir tai, kad būtent emocinis intelektas yra svarbesnis už IQ. Nes mes gyvename draugėje. Ir dirbame daugiau ir dažniau su kitais, o ne pavieniui. Esmė ta, kad EQ – kaip ir IQ – galima didinti, o tai daroma įgyjant vis daugiau bendravimo su kitais patirties. Jeigu nebendrauji su kitais vaikais (o jeigu dar esi ir vienturtis), tai iš tiesų gali gauti geriausius pažymius, tačiau nebūtinai būsi sėkmingas. Tą rodo ir eilė tyrimų, kurie rodo, kad geriausi mokiniai mokykloje toli gražu ne visada sulaukia sėkmės gyvenime. Kaip teigia autorius: kartais mokyklos valgykloje prireikia daugiau intelektualinių pastangų nei bibliotekoje :D

Štai tokios dvi nuomonės. Kurios šalininkai esate jūs? Arba ne. Aš manau, kad daug kas sakys, jog kraštutinumai nėra gerai. Bet vis vien, manau, linkstate į kurią nors pusę. Bent jau mintyse. Įdomu būtų išgirsti, į kurią ir KODĖL?

Panašia tema:

Vaiko lavinimas – kada tai blogai?

P.S. Į tą pačią temą. Šiandien Augustas su tėte kalbėjo apie mėgiamiausią muziką. Ir Augustas pasakė, kad jam labiausiai patinka ACDC. IR KLASIKA. Ir tikriausiai VISI prisimena, kaip Augustas mašinoje vis prašydavo, kad aš išjungčiau klasiką ir įjungčiau “tėtės muziką” :D Tačiau aš nė karto nenusileidau ir sakiau, kad – kai su manimi – tegul klauso klasikos. Žodžiu, lašas po lašo…