Kokie jūsų Naujųjų Metų pažadai sau? Aš šiemet sau pažadėjau, kad (bent keliais sakiniais) atsakysiu visiems man rašantiems ir klausiantiems. Pradžiai pasižymėjau 15 laiškų, į kuriuos norėčiau kuo skubiau atsakyti, o po to, tikiuosi, atsakysiu ir daugiau. Dar sau pa(si)žadėjau, kad visų pirma atsakysiu tiems, kurie leis klausimą ir atsakymą (be vardų) publikuoti tinklaraštyje. Nes iš tiesų gaunu labai daug laiškų, ir man labai smagu ir gera, tačiau atsakymai reikalauja nemažai laiko ir norisi, kad tam tikra prasme į klausimą atsakyčiau ne tik parašiusiam, bet ir žmogui, kuriam galbūt kyla panašus klausimas. Nežinau, kaip čia bus su tuo pažadu, bet tikiuosi, kad pavyks!
Pirmasis laiškas – mamos, kurios dukrelė nuolat čiulpia nykštį.
“Mane kamuoja vienas mano dukrytės įprotis. Ji nuo gimimo griežtai atsisakė čiulptuko ir atrado nykštį. Kai atrado, tai nuolat jį čiulpia.
Pradžioje, kai buvo mažytė, nekreipiau į tai dėmesio. Ieškojau informacijos įvairiuose leidiniuose ir visur buvo parašyta, kad nykštys geriau nei čiulptukas ir kad tėvai dėl to nesijaudintų. Tai ir nesijaudinau. Bet dukrytei augant tas įprotis ne mažėjo, o didėjo. Kai jai buvo 1m. 8 mėn. mus šeimos gydytoja nusiuntė pas psichologę pasikonsultuoti. Buvom pas G. B. Psichologė man pasakė, kad mano vaikas labai fainas ir visiškai normalus, o nustos čiulpti nykštį kai jai sueis 2 metai, nes tada jai nebereikės oralinio pasitenkinimo.
Pas tave bloge radau vieną bendrą straipsniuką apie ydas, bet noriu išsamios nuomonės būtent apie šią problemą. Nebežinau kaip elgtis :( kaip išprašyti šį įprotį. Literatūros irgi nerandu.
Dabar dukrai jau 2m.8mėn., tačiau įprotis niekur nedingo.
Mane neramina tai, kad ji nuolat čiulpia pirštuką. Namuose būdama visą laiką čiulpia, nueinu į darželį ją pasiimti irgi randu su pirštuku burnoje. Bijau, kad jos nepradėtų užgaulioti vaikai. Suaugę pamatę, kai ji čiulpia pirštuką visada puola jai pamokslauti ir aiškinti. Aš irgi visada prašau, kad išimtų pirštuką iš burnytės. Man atrodo, kad ir vaikas pavargęs nuo to paties prašymo. Be to, jau pirštuko odytė nugraužta :(
Ką aš darau (+): aš tikrai su ja daug užsiimu. stengiuosi, kad būtų užimtos jos rankytės. Nuo šešių mėnesių lankėm mokyklėlę. Namuose piešiam (su guašu, flomasteriais, kreidutėm, pieštukais), spalvinam, plėšom lapukus ir juos klijuojam, karpom, iš modilino darom įv.darbelius, veriam karoliukus/makaronus, vartom knygutes ir su paprastais žaislais žaidžiam kartu. Tikrai ieškau įvairių įdomių užsiemimų su ja. Ir jai tas įdomu, prašo pati, kad užsiimtume viena ar kita veikla. Kol užsiimam, viskas gerai, kai pabosta – pirštuką į burnytę. Bet aš negaliu skirti jai dėmesio 11 val. per parą (~13 val./parą ji miega), nes man reikia ir pietus paruošti, ir mažesnį broliuką prižiūrėti, ir namus patvarkyti, nu ir kartais pačiai pavalgyti ar kažką paskaityti :D .
Su veiklomis aš jos nenuvarginu, užsiimam tol kol jai įdomu. Nuolat apkabinu, bučiuoju, priglaudžiu, sakau, kad MYLIU.
Ką aš dar darau (-):
- nuolat sakau, kad ištrauktų pirštuką iš burnytės. manau, kad tas negerai, jai atsibodau. bet nieko negaliu sau padaryti, galvoju, kad vieną dieną suveiks.
- seniau tepiau laku karčiu (padėdavo trumpam, kol priprasdavo prie skonio), dabar nebetepu, nes gaila vaiko, nes tas kartumas burnoje ilgai išlieka.
- klijuodavau paprastą pleistriuką. kokią savaitę labai padėjo, bet paskui pradėjo nusiimti.
- pižamytės rankovės užsiūtos . Užmiega ir miega ramiai, puikiai – pirštuko nemato ir nereikia. bet jei tik apvelku pižama neužsiūtomis rankovėmis – iškarto pirštukas į burnytę ir čiulpia visą naktį ir blaškosi miegodama.
Ji čiulpia nykštį nuolat, o ne tada kai susinervuoja ar susijaudina. Iš ryto tik nuvelku pižamą ir momentaliai pirštukas į burnytę. Ir tada visą dieną. Kol kažką darom kartu gerai – tik mama nusisuka ir nykštys į burną.
Jei gali parašyk man arba į blogą savo kaip mamos ir kaip specialisto nuomonę.
Iš anksto dėkoju.
susirūpinusi mama”

Ar tikrai nieko tokio, kad beveik trejų metų vaikutis vis dar įnirtingai čiulpia nykštį? Visų pirma, tai negaliu susilaikyti ir pasakysiu komentarą dėl tų suaugusiųjų. Šiandien buvome knygyne, nes Augustui labai norėjosi išleisti dovanų čekį, kurį gavo Kalėdoms dovanų. Kadangi ir aš gavau dovanų nuo nuostabiųjų Vaikystės Sodo auklyčių irgi čekį, tai abu spirgėjome… Ir štai per tą valandą kol buvome knygyne du suaugusieji pamokė Gertrūdą kaip jai elgtis. Belgijoje per 3.5 metų – nė vienas. Jau rašiau, kad to pasiilgsiu. Beje, prieš gal savaitę vienai poniai taip ir pasakiau, kai ji Gertrūdai kažką pasakė: “O gal poniai reikėtų labiau domėtis savais reikalais?” Šiaip aš dažniausiai susivaldau ir tiesiog nusišypsau, bet jau, žinokit, tądien netekau kantrybės… Aišku, ji nesuprato, kodėl aš taip pasakiau ir pasižiūrėjo į mane kaip į keistuolę (nes juk padėti norėjo, vaiką į protą atvesti! :D ), bet bent jau aš jaučiausi nuleidusi garą.
Tai vat tų visų aiškinančių ir pamokslaujančių paklauskite, ar tik jie patys neturi kokio nors nesveikintino įpročio? Neabejoju, kad kuris nors krapšto nosį, o kitas – žiūrėdamas televizorių – nesąmoningai rankas į kelnes susikiša, trečias skrebena tušinuku į stalą, o ketvirtas turi keistą įprotį dantų pastą visada padėti šepetėlio dešinėje. Bet vat jiems atrodo, kad jų įpročiai – normalūs, o jau vaikas – nenormalus! Paburbėjau :) , o dabar galiu jau ir į klausimą atsakyti.
Jums teisingai sakė psichologė, kad čiulpimas yra visiškai normalus – ypač iki dvejų metų.  Taip jie nusiramina, jaučiasi saugūs, galų gale – jiems tiesiog patinka! Manoma, kad iki maždaug dvejų metų piršto čiulpimas nedaro jokios žalos nei kalbos raidai, nei vaiko raidai. Tačiau kyla klausimas – kada jau šis įprotis turėtų liautis?
Paprastai 2-4 metų vaikai jau atranda kitus nusiraminimo būdus, todėl iš tiesų geriausias patarimas šio amžiaus vaikų tėvams – duokite laiko. Jeigu vaikas vis dar čiulpia nykštį po ketvirtojo gimtadienio, tai gali turėti pasekmių jo burnos ertmei.  Anksčiau buvo manoma, kad piršto čiulpimas yra nekenksmingas vaikams, kuriems dar neišaugę nuolatiniai dantys, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neigiamas poveikis gali atsirasti net tokiems mažiems kaip 2-4 metų vaikams.  Kodėl? Čiulpimas spaudžia viršutinio žandikaulio šonus ir minkštą vaiko burnos gomurį. Dėl to gali susiaurėti viršutinis žandikaulis ir iškrypti sąkandis. Žinoma, šiais laikais sąkandį galima sutvarkyti plokštele, tačiau tai gali pakenkti ir kalbos raidai, o jau tada prireiks ir logopedo pagalbos. Ir tai dar ne viskas. Yra dar kelios problemos, tiesiogiai susijusios su piršto čiulpimu, tačiau aš jų nebeišvardinsiu (manau, kad puikiai galėtų geras dantistas).
Taigi – Jūs visiškai teisingai darote, kad rūpinatės ir norite, jog dukrytė atsikratytų šio įpročio. Svarbiausia – kuo mažesnė priklausomybė.
KĄ GALIMA DARYTI:
Visų pirma nepamirškite:
a) Piršto čiulpimas yra nusiraminimo būdas ir TIKRAI vaikas vieną dieną liausis tai daręs;
b) Jau vien dėl to neištraukinėkite pirštuko iš burnos ir netramdykite vaiko nuolat savo priminimais, kad ištrauktų pirštuką.
1) Pradėkite nuo to, kad aptarsite su vaiku, kur čiulpiate pirštą, o kur – ne. Specialistai pataria, pavyzdžiui, leisti vaikui čiulpti nykštį prieš miego metu, esant namuose ir t.t. ir pan.
2) Nesipykite su vaiku dėl šio įpročio. Geriau pastebėkite ir pasidžiaukite, kai jis to nedaro, o ne kritikuokite, kai daro.
3) Kalbėkite su vaiku apie jo įprotį. Tegul vaikas žino, kad esate šalia ir padėsite visomis išgalėmis, kai jis apsispręs mesti šį įprotį. Nors atrodo sunkiai įtikėtina, tačiau vaikai, su kuriais tėvai kalba apie jų įpročius, dažniausiai vieną dieną ateina ir pasako, kad TO daugiau nebedarys. Jūs turite būti tokie, kad vaikas jaustųsi saugus ir galintis ateiti ir taip jums pasakyti.
4) Nedrauskite vaikui čiulpti nykščio, kai jis užsigauna/išsigąsta/supyksta ir pan. Emocinio piko akimirkomis vaikams svarbiausia – emocinis saugumas, todėl neskaudinkite vaiko atimdami iš jo tai, kas leidžia jam pasijusti saugiu.
5) Mokykite vaiką suprasti, kada ji čiulpia nykštį. Esmė ta, kad vaikai dažnai tai daro nesąmoningai, apie tai nepagalvoję. Todėl atkreipkite jų dėmesį, pasakykite: “Ar žinai, kad dabar čiulpi nykštį?” galbūt tas įvardinimas padės pakeisti objektą, kuris leidžia pasijusti saugiu. Pavyzdžiui, vaikas pasirinks kokį nors pliušinį žaislą.
6) Netepkite vaiko nykščio įvairiomis bjaurastimis. Pritariu tiems, kurie sako, kad tai nėra tinkamiausias būdas. Tarkim Jūs kiekvieną rytą gertumėte kavą iš to paties puodelio ir štai vieną rytą jo nebebūtų. Kaip pasijustumėte? Ypač žinodama, kad kažkas piktybiškai tai padarė?
7) Būkite kūrybinga. Gal Jūsų vaikas mėgsta kokį nors filmuko herojų? Atkreipkite dėmesį, kad jis nečiulpia nykščio. Gali būti, kad Jūsų vaikas norės būti toks pats ir…netikėtai greitai liausis.
8) Aš Jūsų vietoje nei dengčiau pirštuko, nei ką – ypač, jei tai vaiką erzina.
9) Nepamirškite mano jau anksčiau rašytos frazės – vieną dieną vaikas tikrai liausis. Tik reikia, kad jis būtų pasiruošęs.
Iš tiesų labiausiai, mano nuomone, svarbūs yra 2, 3, 4, 7 ir 9 punktai. Nes tą atpratimą – nors ir mažais žingsneliais – galima paspartinti. Tačiau nenorėkite visko per vieną naktį. Galiausiai net sakyčiau, kad juk yra ir logopedai, ir plokštelės. Svarbiausia įsisąmoninti, kad tai – ne pasaulio pabaiga. Vaikai yra nepaprasti – dažnai savo tėvus nustebina pačiu netikėčiausiu momentu. Todėl, manau, ir Jūs vieną dieną būsite nustebinta. O dabar atsipalaiduokite ir…džiaukitės dukrele! Sėkmės!
P.S. Dar norėjau parašyti, kad tikrai nereikia su vaiku būti visas 11val drauge – tegul ji mokosi ir žaisti, ir pabūti savarankiškai. Tai iš tiesų svarbus įgūdis, ir suteikdama galimybę vaikui išmokti pabūti ir užsiimti vienam, Jūs ne traumuojate, o apdovanojate vaiką. Žinoma, aš nesakau, kad turite palikti vaiką likimo valiai, tačiau tikrai nereikia su juo užsiimti nuo…iki. Visavertei vaiko raidai labai svarbus yra laisvas žaidimas (jis pats inicijuoja ir pats žaidžia).
Manau, kad tai susiję ir su nykščio čiulpimu: vaikas taip pripratęs, kad Jūs visą laiką šalia, jog labai emocingai reaguoja, kai nueinate toliau ir nebeužsiimate nuo…iki, todėl ir iškart kiša pirštuką į burnytę. Beje, ar nepastebėjote, kad po mažojo vaikelio gimimo jai yra tarsi sunkiau, tarsi jautriau į viską reaguoja? Nes toks variantas būtų labai galimas. Aš suprantu, jog Jūs rašote, kad ji čiulpia visą laiką, tačiau manau, kad tai prasidėjo nuo čiulpimo, kai yra susijaudinusi (o, matyt, yra jautresnė, ir tai būdavo gan dažnai), o po to tapo ir labai stipriu įpročiu. Bet, neabejoju, viskas praeis:)
P.P.S. Taip pat dar siūlyčiau pasikonsultuoti su patikimu pediatru, jei manote, kad to čiulpimo tikrai yra per daug.
KLAUSIMAS SKAITYTOJAMS: Ar Jūsų vaikas turi kokių nors erzinančių įpročių? O gal kaip nors kūrybingai kokio nors įpročio atsikratėte? Pasidalinkite savo patirtimi (iki kito sekmadienio – sausio 23 dienos) ir laimėkite prizą!