Mūsų atostogų maratonas atvedė mus į šešuro vasarnamį Anykščiuose. Viena diena paliko didžiulį įspūdį – mat bendravau su tikru partizanu ir lindėjau bunkeryje, kuriame jis slapstėsi. Šitaip prisiliesti prie istorijos vis dėlto yra kažkas užburiančio. Pravirkdančio. Sukrečiančo.

Prie įvažiavimo į vieškelį mūsų laukė mašinytė. Iš jos išlipo 83 metų vyras – partizanas, kuris mus lydės į bunkerį. Žinojau, kad jis nėjo tarnauti į Raudonąją Armiją ir išėjo į mišką partizanauti. Jį pagavo 1950 metais ir išsiuntė į Sibiro lagerius, kur jis praleido 25 metus.
Dulkančiu keliu važiavome paskui jo mašinytę link miško, kuriame slėpėsi Lietuvos partizanai. Ar jūs važiavote šiomis dienomis dulkančiu keliu? Dievuliau, visiškai buvau užmiršusi, ką tai reiškia! Tai reiškia, kad nematai kelio. VISIŠKAI. Tai reiškia, kad mašina išlipus yra dulkių spalvos (visai nesvarbu, kokios spalvos ją pirkote!), o, uždarius duris, nuo trenksmo pakyla didžiulis dulkių debesis. Tai reiškia, kad mašinoje nelabai gali klausytis radijo, nes dar garsesnis yra dar dar dar per akmenėlius. Man vis atrodė, kad tuoj iš priekio išlįs mašina, ir mes jos nepamatysime. Treji metai Belgijoje paliko savo pėdsaką, ne kitaip…

Iš vieškelio pasukome į miško kelią, kuris, atrodė, vis siaurėja, siaurėja, siaurėja. Ir štai mūsų vedlio mašina sustojo. Mūsų buvo daug: beveik visa Gabrieliaus tėtės šeimyna, Gabrieliaus močiutė, Gabrieliaus senelio sesuo iš Australijos su sūnumi ir visa mūsų šeimyna. Į mišką atvykome pasiruošę: užsipurškę gerą sluoksnį purškalo nuo uodų.

Atėjome į vietą…

Teta Aliutė pavargusi prisėdo…

Mūsų vedlys Jonas vedė mus per mišką. Tiesiog. Kai kur buvo takeliai, kai kur – ne. Pagalvojau, kad aš jau seniai būčiau pasimetusi (tiksliau, nerasčiau kelio atgal), kai mes sustojome. Miškas kaip miškas. Ir štai Jonas patraukia papuvusią šaką, nubraukia lapus/žemes/žolę ir išvystu tarsi kvadrato kontūrus. Viduryje – vis dar lapai/žolė/žemė. Tada per vidurį pakrapšto, užčiuopia rankenėles ir…iškelia dangtį. Tai – anga. Jos dydis – tik tiek, kiek reikia žmogui pralįsti. Imame leistis į vidų. Augustas lenda pirmas (kaip kitaip!). Sulenda maždaug pusė mūsų. Mes, likusieji, ištempiame ausis ir bandome klausytis partizano pasakojimo.

Anga įlindimui – durys į partizano “namus”…

Pirmosios tikros istorijos pamokos…

Ant senelio rankų.

Vilhelmas lenda į bunkerį.

O jis turi apie ką papasakoti. Kaip su žmona nusprendė gyventi bunkeryje. Kaip iš jo išsemdavo – po stipraus lietaus – 11 kibirų vandens. Kaip ilgiausiai nešlindęs jame gyveno dvi savaites. Kaip žmonės padėdavo. Kaip žudė artimuosius draugų-partizanų. Kaip, pavyzdžiui, atitrauktos užuolaidos reiškė, kad jie su žmona gali užeiti į pažįstamų namą, užvalgyti, nusiprausti. Kaip miestelio vaistininkas – rizikuodamas savo gyvybe ir visos šeimos gerove – padėdavo . Na, tos istorijos skaitytos, girdėtos…glūdi kažkur atmintyje: galbūt maniškėje, galbūt kultūrinėje, kuri teka mano gyslomis. Nežinosi…Prisimenu, pirmą kartą apie anų dienų įvykius perskaityti davė močiutė, tėtės mama. Mat jos visa didelė šeima buvo ištremta. Ji davė knygą ir savo sesers laiškus, rašytus iš Sibiro. Skaičiau ir negalėjau patikėti tuo, ką skaitau… joks Anne Frank dienoraštis negalėjo tam prilygti. Nes tai buvo ne knyga. Ir ne istorija. Tai buvo MANO istorija. Istorija, dėl kurios tądien sėdėjau močiutės namo antrame aukšte ir bandžiau įsivaizduoti, kaip tuos žmones vežė gyvuliniuose vagonuose: vaikus, besilaukiančias moteris, senukus, sergančius…nebuvo vietos atsisėsti. Trūko oro. Nebuvo įmanoma eiti į tualetą, kai prispirdavo reikalas. Ir ten gimė kūdikiai. Ir mirė žmonės. O traukiniai važiavo tolyn… Manau, kad to neįmanoma įsivaizduoti. Tai – už vaizduotės ribų. Man užteko perskaityti keletą knygų apie vaikus-kareivius, kad vien vaiko su ginklu vaizdas keltų siaubą…kai atsirado “tarybinės” dešrelės, atrodė, apsivemsiu.

Kai nusileidau į bunkerį, atėmė kvapą. Trūko oro. Koks tas bunkeris? Na, gulom vienas šalia kito sugultų kokie keturi žmonės (liesdami vienas kitą). Stačias neatsistosi. Pats bunkeris – iškaltas lentelėmis. Drėgna. Dusina. Tamsu. Nejauku. Į sienas įkaltos kelios lentynėlės, ant jų – žvakės. Dar sienose yra angos, kurios yra oro tuneliukai, kad jo bent šiek tiek būtų. Po visko ieškojome prie aplink esančių medžių skylučių, kurios atrodė tarsi paprasti miško urveliai. O jie reiškė gyvybę.

Su tuo oru buvo ir mums juokas. Nusileidžia mūsų chebrytė į duobę, ir partizanas, pradėjusiems skųstis, kad nėra oro, sako: Mes turėjome būdą, kaip patikrinti, ar jau blogai – uždegdavome degtuką: jei nedegdavo, vadinasi, blogai. Na, ir norėjo parodyti, kaip ten su tuo degtuku. Bandė uždegti, o jis – iškart užgeso. Šiurpuliukas…

Ką jie ten veikdavo? Skaitė. Ir laukė. Laukė ir tikėjo, kad Lietuva išsivaduos/bus išvaduota. Pasakojo, kaip džiūgavo, kai prasidėjo Korėjos karas – tikėjo, kad ateis amerikiečiai ir padės. Pasakojo apie Tikėjimą. Ne tik Dievu, bet ir tuo, kad Tiesa ir Teisybė nugalės, ir gyvenimas vėl tekės sava vaga. Man širdį suspaudė, kai jis pasakojo, kad nebuvo susipriešinimo tarp tų, kurie ėjo į mišką ir tų, kurie ėjo tarnauti armijoje: juk pirmieji turėjo principus, kuriems negalėjo nusižengti, o antrieji norėjo apsaugoti savo šeimas. Partizanas pasakojo, kaip jie atsisveikindavo, palinkėdavo vieni kitiems sėkmės.  Kažkokia makabriška istorija.

Visa tai, ką jis pasakojo, galima perskaityti knygose apie partizanus. Bet išgirsti iš pirmų lūpų – visai kas kita. Man galvoje nuolat sukosi mintis, kad istorijos mokytojų vietoje aš vaikus autobusais vežčiau pas tą žmogų. Dieve, juk jam tiek nedaug liko gyventi! O Lietuvoje dabar tokia pilietiškumo krizė…  Ir štai vaikai/paaugliai savo akimis pamatytų ir savo ausimis išgirstų visą tą pasakojimą, patys įlįstų į bunkerį ir pajustų, kaip užgniaužia kvapą. O jie juk būtų pasiruošę: ir purškalais nuo uodų išsipurškę, ir pavalgę, ir “apsiginklavę” tinkama apranga. Partizanai viso to neturėjo.

Man net šiurpuliukai bėgiojo, kai Jonas pasakojo, jog jam siūlė: pasirašyk, kad buvai suklaidintas, ir viskas bus ok! O jis nepasirašė. Kiek žmonių nepasirašytų šiandien, kai savo balsą rinkimuose parduoda už 10lt??? Nežinau… Net nežinau, ar aš nepasirašyčiau. Tikiuosi, kad ne, bet juk net neįsivaizduoju…

Kai išlipęs iš bunkerio jis pradėjo kalbėti apie Stebuklą – Lietuvos Laisvę, kurios sulaukti jam leido maloningas Dievas, aš jau nebesulaikiau ašarų: vis nusisukdavau ir braukiau, braukiau… O jis, toks mažas Lietuvos kaimo žmogelis, kalbėjo apie tai, kad Lietuvai Dievas maloningas, ir viskas bus gerai, nes lietuviai darbštūs ir vieningi žmonės… O verkiau, nes nežinojau…nebežinau…nei ar mes darbštūs, nei ar mes vieningi. Tikiu, kad – kai norime – galime būt vieningi, bet ar neatsitiko taip, kad mes tiek dešimtmečių kovojome su valdžia, kad dabar nebesuprantame, kad tą valdžią dabar jau PATYS IŠSIRENKAME? O ir tautos išrinktieji ar supranta, kad jau nebėra tie laikai, kai reikėjo tik savęs žiūrėti? Kartais toks įspūdis, jog mes vis dar kovojame. Su įsivaizduojamu priešu. Ir nesuprantame, kad dabar jau galime viską kurti patys.

Dar Jonas papasakojo apie tai, kaip vaikystėje kartą rinko grybus ir uogas ir nešė vaistininkui. Prašė dviejų litų už krepšelį. Ir kaip vaistininkė sakė, kad du litai – daug. O vaistininkas mirktelėjo akį ir ragino derėtis. Ir kaip jis – aštuonerių metų vaikas – pasakojo vaistininkei, kad anksti kėlė, landžiojo po mišką, sunkiai rinko. Ir kaip ji nuėjo atnešti jam dviejų litų. O tuo metu jos vyras ištraukė iš stalčiuko dar du litus ir mirktelėjęs įspaudė jam į rankutę. Klausiausi ir galvojau, kad Lietuva gali būti ir labai graži. Smulkmenose. O iš jų juk susideda visas mūsų gyvenimas…

Grįždami sustojome prie pirmųjų keturių partizanų kapo, kuriuos nužudė NKVD’istai. Istorinė nuotrauka: jau gimęs laisvoje  Lietuvoje Augustas ir niekada nepraradęs vilties partizanas Jonas, kad Lietuva bus laisva prie pirmųjų partizanų kapų:

Nepaprasta pamoka. Po kurios pagalvoji, kad vis dėlto prisilietei prie kažko ypatingo. Prie savo tautos istorijos skaudulio, kuris vis dar toks skausmingas, kad nedrįstame apie tai atvirai kalbėti. Ir nevežame vaikų paklausyti partizano, kuris skaičiuoja paskutinius savo gyvenimo metus ir kuris gali pasakoti, kaip JIS laukė Marijos malonės, kad Lietuva būtų laisva. Laukė Sibire. Laukė dirbdamas valytoju (nes kito darbo – dėl to, kad neišsižadėjo Lietuvos nepriklausomybės – niekas jam nedavė). Laukė tikėdamas, kad tikriausiai nesulauks. Ir sulaukė. Ir kalba apie tai braukdamas ašarą. Vyras, kuris neliejo ašarų nei vežamas į Sibirą, nei kentėdamas ten…

Augustas turėjo begalę klausimų, o promočiutė visą laiką susimąsčiusi sėdėjo ant kelmelio ir klausė…jos gyvenimą labai skaudžiai palietė visi tie įvykiai, apie kuriuos kalbėjo ir partizanas…

Su teta Julija…

Gertrūda vis šaukė: “Liūlia, liūlia” :)

Štai tokiame miške prieglobstį rado partizanai.

Vilhelmas tądien man buvo itin panašus į smetonišką berniuką :)

Klausome pasakojimų…

Trys vyrų kartos: senelis, sūnus ir anūkai…

Bunkeris? Kur???

Angelės orui…nežinotum, tai niekada neįtartum…