Kai kilo mintis steigti Vaikystės Sodą, pagalvojau, kad sunkiausia bus rasti pedagogus, kurie dirbtų taip, kaip norėčiau. Todėl iš pradžių buvo mintis pradėti dirbti kartu su pedagogais ir tik palaipsniui pereiti prie savarankiško jų darbo modelio. Būtent tokį modelį pasirinko Tarptautinės Amerikos mokyklos Vilniuje direktorius, kai aš sausio mėnesį ruošiausi išeiti motinystės atostogų (Morta gimė sausio 25, o aš išėjau atostogauti, atrodo, sausio 6 :) ), ir mano darbą turėjo perimti žmogus, kuris buvo nedirbęs mokytoju tarptautinėje mokykloje.

Kadangi ten perėmimas įvyko šauniai, ir tas žmogus vis dar dirba toje mokykloje, pagalvojau, kad tikriausiai toks būdas būtų geriausias. Be to, pati mačiau, kaip šauniai per metus įsidirbo mamos-savanorės šeštadieninėje Briuselio mokyklėlėje.

Kita vertus, kai samdėm pedagogus Vilniaus Tarptautinei mokyklai, buvo akivaizdu, kad Tarptautinis bakalaureatas mažyliams – mažai minta žemė Lietuvoje ir reikės investuoti daug laiko ir pastangų į pedagogų mokymus. Ką ir padarėm: vasarą intensyviai ruošėme pedagogus rudeniui, o rudenį jie startavo patys. Kadangi mūsų pirmagimis pirmais metais lankė tą mokyklą, turiu pasakyti, kad prikibti galėjau, tačiau tai nebuvo kažkas, dėl ko keisčiau vaiko mokyklą (darželį). Be to, na, reikia pripažinti, kad VISADA galima prikibti, jei nori :)

Taigi teko konstatuoti, kad galimas ir darbo kartu, ir mokymų modelis.

Kadangi apsisprendžiau Vaikystės Sodo duris atverti 2010, o ne 2011 rugsėjį, tai ir apsprendė, kad teks taikyti mokymų modelį. Be to, aš nepaprastai tikiu pedagogų tobulėjimu. Na, ne tuo, kur užsidedamas pliusas, bet tokiu, kur pedagogai aktyviai dalyvauja: stebi vaikus ir analizuoja stebėjimus, vertina save ir vienas kitą, dalinasi gerąja patirtimi, dažniau dalyvauja praktiniuose, o ne teoriniuose seminaruose ir pan. Tikiu, kad į ugdymo įstaigą atėjęs motyvuotas žmogus su prastesniu išsilavinimu dažnai gali padaryti tiek pat, kiek žmogus, baigęs magistrą, tačiau nejaučiantis vaikų.

Todėl pagrindine užduotimi ieškant pirmųjų Vaikystės Sodo pedagogų man tapo žmonių, kurie a) jaučia vaikus; b) nori dirbti pedagoginį darbą ir c) nesijaučia esą teisūs ir nori mokytis, paieška.

a) Per jau netrumpą savo praktiką pastebėjau, kad vaikus geriausiai jaučia trys tipai žmonių: 1) žmonės, kurie turi savo vaikų; 2) žmonės, kurie yra iš daugiavaikių šeimų (arba buvo gerokai vyresni už brolį/sesę, kurį auginant teko dalyvauti) ir 3) žmonės, kurie tiesiog gimė turėdami pedagoginį talentą. TAČIAU tai, kad žmogus turi vaikų ir/ar tai, kad jis augino brolį/sesę dar visai nereiškia, kad gali dirbti su vaikais. Žodžiu, reikia stebėti ir ieškoti geriausio derinuko, tačiau… Štai Gertrūda šiandien visą dieną neatlipo nuo vyro brolio draugės. Ir Mortai ji labai patinka. Ji – vyriausia daugiavaikėje šeimoje. Mūsų vaikai labiausiai mėgdavo būti arba su mano sese, arba su vyro sese (kurią labai mėgsta daug vaikų ir šeštadieninėje mokyklėlėje, ir būreliuose, kuriuose ji dalyvaudavo, ir stovyklose, kurių vadove ji buvo) – vyriausia iš trijų seserų. Aš irgi, žinia, aktyviai dalyvavau sesers auginime.  Sunku pasakyti, kaip visa tai susiję, tačiau visai praverstų kokia nors išsami analizė, iš kokių šeimų ateina talentingi pedagogai ir ar iš tiesų tai – talentas? Gal tiesiog įgyta savybė, nes yra MEILĖ vaikams? O gal ta meilė – talentas?

b) Jeigu žmogus sako, kad pasirinko tokią profesiją, nes nieko geriau nesugalvojo, tai aš iškart nukabinu nosį. Man patinka, kai žmogus atranda savyje pedagogą. Štai viena dabartinių Vaikystės Sodo auklyčių man pasakė: pagalvojau, kad noriu tą darbą dirbti ir pradėjau ieškoti galimybių… Kai taip pasako žmogus, kuris uždirba daugiau, nei darželio auklėtojos ir kuris apsisprendžia keisti gyvenimą – iškart atkreipiu dėmesį. Čia net ne projektas Renkuosi mokyti, kur suteikiama galimybė mokyti ir mokamas didesnis atlyginimas, nei šiaip pedagogams (nesupraskite klaidingai – manau, kad tas projektas – nuostabus!)…čia rizikuojama tiesiog, nes NORIMA! Arba kai jau vyresnis žmogus apsisprendžia studijuoti vaikystės pedagogiką. Arba ateina jaunas ir turi idėjų, mato save su vaikais ir po 5erių metų, yra iniciatyvus… Žmogus turi turėti motyvaciją. Na, nebūtinai kalnams versti, bet tikrai užtenka, jei jis tiesiog nori dirbti su vaikais ir nori dirbti gerai.

c) Žinote, kas atsitinka stovinčiam vandeniui? Jis prasmirsta. Kas atsitinka nevėdinamame kambaryje? Pritrūkstama oro. Taip ir su pedagogais. Tie, kurie stoja į vėžias ir važiuoja nesidairydami, yra it pelėsiais ir kerpe apaugę. Ir ne gerąja prasme. Nes niekas nenori, kad pedagogas būtų it archeologinė iškasena. (beje, nuo pedagogo amžiaus tai visai nepriklauso). Na, bent jau aš tai tikrai nenoriu. Todėl labai svarbu – kad žmogus norėtų tobulėti, kad negalvotų, kad tai, ką jis žino, yra sočiai ir pakankamai. Žinau, kad apie tai dabar daug kalbama ir daug popierėlių tą sako, tačiau aš iš tiesų labai tikiu visą gyvenimą mokymosi idėja. Todėl noriu suburti bendraminčius, kurie tikėtų šia idėja ir nuolat manytų, kad ir jų, ir programos, ir įstaigos tobulėjimui ribų nėra.

Štai tokie pagrindiniai pedagogų atrankos kriterijai. Po atrankos – mokymai. Žinoma, daugiausiai mokymų – pirmiesiems pedagogams, kurie taps Vaikystės Sodų vėliavnešiais. Su jais diskutuojama, jie rašo planus bei kaip juos įgyvendins. Be to, pedagogai supažindinami su Tarptautinio bakalaureato, Tarptautine pradine (ankstyvojo ugdymo) ir nacionaline Švedijos – kurios sudaro pagrindą Vaikystės Sodo autorinės ugdymo programos pagrindą – programomis. Ir planavimą, ir turinio įgyvendinimą asmeniškai stebėsiu, be to, visa tai aptarsime reguliariuose profesinio tobulėjimo susitikimuose.

Kadangi savo disertacijoje pabrėžiau savanorių svarbą ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendruomenėse, stengsiuosi į Vaikystės Sodus pritraukti ir savanorius: galbūt mamas-savanores, kurios norės tobulėti šioje srityje; galbūt močiutes, kurios norės ateiti paskaityti vaikams pasakų; galbūt studentes, kurios norės atlikti praktiką; galbūt studentes, kurios norės įsitikinti, ar jų pašaukimas – darbas su vaikais? Savanoriai bus pedagogų asistentai ir lygiaverčiai bendruomenės nariai. Jeigu Jus domintų būti Vaikystės Sodo savanoriu – rašykite: vaikystessodas@gmail.com Papasakokite, kaip norėtumėte dalyvauti, kodėl tai būtų naudinga Jums ir kodėl – mums! Pati dirbau savanore ir vaikų onkologinėje ligoninėje (JAV), ir UNICEF, ir labdaringoje Gelbėjimo armijos (JAV) bei Mėlynojo kryžiaus (Norvegijoje) veikloje. Manau, kad savanoriška veikla yra naudinga ne tik gaunančiam, bet ir teikiančiam. Niekada nepamiršiu senutėlio gido Krikštolinėje Katedroje – seniai į pensiją išėjusio mokytojo, kuris Katedroje dirbo gidu-savanoriu ir kuris pasakojo su tokiu polėkiu ir aistra, kad net sunku buvo patikėti, kad šis žmogus dirba iš idėjos! Be to, jis labai apsidžiaugė, kad mes – iš Lietuvos, mat nedaug lankytojų sulaukia iš Rytų Europos (kas sakė, kad amerikiečiai mažai žino???) Jis pasakojo, koks jam prasmingas atrodo šis darbas, ir koks jis jaučiasi reikalingas ir ne vienišas…

Asmeninės informacijos apie pedagogus neskelbiame: kiekvienai šeimai, kuri rimtai svarsto lankyti (taip, taip – juk lanko visa šeima!) Vaikystės Sodą, suteikiame galimybę prieš pradedant lankyti susitikti ir pakalbėti su pedagogais asmeniškai!