Su didžiuliu įdomumu perskaičiau mamos Vilmos pasakojimą apie pirmąją savaitę namuose. Ir apie kokį nuotykių kupiną gimdymą! Kaip – dėl ugnikalnio kaltės – tėtė į gimdymą važiavo per tris valstybes taksi, keltu ir traukiniu…nieko sau! Bus ką papasakoti mažyliui, kai ūgtels! Kadangi iki visų mamų mėnesio aprašymo dar daugiau, nei dvi savaitės, tai labai džiaugiuosi, kad Vilma vis dėlto prisėdo ir viską aprašė pirmąją savaitę: iš tiesų tie įspūdžiai labai ryškūs ir aštrūs, kai pagaunami iškart.
Man buvo paskirta planinė Cezario pjūvio operacija, tad, kai jau buvo žinoma TA diena, su Ieva kasdien lenkėme pirštukus ir skaičiavome likusias dienas. Likus vienai dienai iki mano išvykimo į ligoninę (hospitalizuojama viena diena ankščiau), Ieva ryte pabudusi paklausė, ar šiandien aš išvažiuoju. Ir kaip ji nusiminė, kad aš dar būsiu namie… deja, ji nusiminė ne dėl to, kad laukė greičiau gimstančio brolio, ji nusiminė, kad pas ją dar vieną dieną neatvažiuos močiutė (vyro mama). :)
Kitą dieną ankstų rytą vyras išskrido į Kopenhagą, aš išvažiavau į ligoninę, pas Ievą atvažiavo močiutė. Pasiėmiau labai mažai daiktų, nes vakare parskridęs vyras turėjo man viską atvežti. Deja, išsiveržė tas nelemtas ugnikalnis. Naktį gavau žinutę, kad ir kitos dienos visi skrydžiai atšaukti, tad buvo aišku, kad į operacinę manęs niekas nepalydės. Tai nebuvo be galo svarbu, bet po operacijos labai trūko vyro palaikymo už rankos. Ypač buvo liūdna, kai suvokiau, kad mažylio man niekas ir neduos, nes juo negaliu pasirūpinti.
Praėjus daugiau nei 6 valandoms po operacijos, ašarų pagalba aš išsiprašiau, kad man atneštų sūnų. Štai ką reiškia būti vienai pačiai valstybinėje ligoninėje! Negalėdami ramiai manęs klausytis ir laukti, iš Klaipėdos atlėkė mano tėvai. Per kelias minutes mano mama iš naujagimių skyriaus pati “parsistūmė” lovytėje savo anūką :) ir liko su mumis iki tol, kol taksui iš Danijos į Švediją ir keltui iš Švedijos į Klaipėdą išleidęs nežinia kiek, su traukiniu galiausiai į Vilnių parvyko vyras.
Po valandos mano tėtis atvežė į ligoninę Ievą, kuri ilgą laiką nepratarė nei žodžio, glostė brolio galvą, šypsojosi ir glaudėsi prie manęs. Taip pat ji elgėsi ligoninėje ir kitą dieną.
Ketvirtą dieną po operacijos visi keturi grįžome namo. Pirmosios 10 minučių buvo ramios, staiga mažius pradėjo verkti, Ieva tualete klykti, nes jai paleido viduriukus. Po pusvalandžio scenarijus pasikartojo. Pirmoji mintis kilo, kad Ieva susirgo Roto virusu, kuriuo dar tfu tfu tfu nėra sirgusi ir kitų ligos požymių aš nežinau. Tačiau po nakties viskas susitvarkė, ir gal tai galima įvardinti kaip Ievos reakciją į brolio atvykimą į namus?!
Trejetas sekančių dienų buvo pusėtinos. Mažius valgė ir miegojo, Ieva nuolat norėjo su manimi žaisti arba žiūrėti TV. Man pasakius žodį NE, dažnai trinktelėdavo durys arba žemėn lėkdavo koks nors daiktas (ankščiau tai būdavo labai retai). Stengiausi pritraukti ją prie brolio priežiūros (maniau, gal bus įdomu), tad paprašydavau paduoti pampersą ar servetėlę, bet padavusi vieną daiktą, kitąkart Ieva man atsakydavo: “Kodėl aš viską turiu daryti?”. Be to, pamačiusi pamperso turinį, ji traukdavosi į kitą kambario pusę.
Kol maitindavau mažių, stengiausi nors kiek nors su Ieva paskaityti ar pažiūrėti kaip ji žaidžia kokį nors žaidimą, bet maitinimo procesas dar neįsivažiavęs, tad mano dėmesys Ievai ilgai neišbūdavo sukoncentruotas.
Savaitgalį daugiau laiko su Ieva stengėsi praleisti tėtis, tačiau Ievos elgesys nuolat keitėsi. Kol su ja žaidžiama, ji linksma, kai jau prašoma susitvarkyti žaidimų nukrautą stalą ar surinkti primėtytas šiukšles, prasideda neklausymas. Tris kartus reikia kartoti kol išgirsta, tuomet dar tris kartus kol imasi kokių nors veiksmų. Pastebėjau, kad pastarosiomis dienomis daugiau kliuvo ir mūsų katinukui. Nors jį apsisukusi ir pamyluoja, o prie brolio Ieva visai nesiartina. Jei prieina, tai glaustosi prie manęs, o brolis buvęs nebuvęs. Nieko neklausia, nieko nesako, bet mane pašaukia: “Mama, vaikas verkia, greičiau, vaikas verkia”.
Visgi sekančias dienas po savaitgalio, kai mes vėl likome trise, Ieva pati nusprendė nuvalyti namuose dulkes, susitvarkyti visą savo kambarį ir pan. Todėl vėl galėjome užklijuoti keletą “šypsenėlių” ant stiklo.
Ir ankščiau Ievai tekdavo palaukti manęs (kol susitvarkysiu, kol paruošiu valgyti ir pan.). Dabar jai tenka ištisai palaukti ir dar daugiau žaisti vienai, ko labiausiai ir bijau: kad laukdama atitols ir užsisklęs. Pagalbos neturiu, tikiuosi, kad greit baigsis Ievos užsitęsusi sloga ir galėsime eiti į darželį.
Taigi namie jau prabėgo savaitė, bet viskas kol kas vyko ir vyksta kitaip nei įsivaizdavau ir tikėjausi.
Dar kartą ačiū Vilmai už pasakojimą, o aš turiu keletą pastebėjimų/klausimų. Pastebėjimas būtų tas, kad Ievai laisvai galėjo paleisti viduriukus dėl streso! Pažįstu vaiką, kuris – kai brolis grįžo namo – džiaugėsi, siautė ir…apsivėmė, o apsivėmęs…užmigo! Vis dėlto vaikui tai yra didžiulis stresas! O klausimas būtų dėl paskutinio sakinio: o kaip įsivaizdavai ir tikėjaisi? Tikrai būtų įdomu pamatyti, kur realybė prasilenkė su įsivaizdavimu. Ir, manau, tai padėtų ir kitoms mamoms nepuoselėti galbūt nerealių lūkesčių!