“Antragimio” projekto mamytės iš tiesų “užsisuko” kasdieniniuose rūpesčiuose, kurie užklumpa (ir tikėtai, ir ne visai), gimus mažyliui. Taigi šįkart Vilma pavyzdingai atsiuntė savo įspūdžius, o kitas – jau sulaukusias mažylių – mamytes teko raginti! Jų naują gyvenimą, manau, puikiai iliustruoja mamos Editos žodžiai: “

mokomės, mokomės ir dar kartą mokomės gyventi keturiese!”


PROJEKTAS: Laukiam antragimio. Pri(si)statymas.

PROJEKTAS: Laukiam antragimio. Id.


Mamos Vilmos, vis dar laukiančios mažylio gimimo, pasakojimas (pirmagimei Ievai – penkeri):
Orai atšilo, paukšteliai rytais nebeleidžia miegoti, nuotaika puiki, tad visi labai laukiame naujojo šeimos nario. Per pastaruosius kelis mėnesius didelių pokyčių mūsų šeimoje neįvyko, tik aš tapau jautresnė ir storesnė. Su Ieva netenka daug kalbėtis apie būsimus pokyčius, nes ji nelabai tuo domisi. Ji laukia, visada pasako, kad nori greičiau broliuko, bet dienų neskaičiuoja.
Tiesiog viskas tapo įprasta: mama  su dideliu pilvu ir nerangi, vis ką nors prašo pakelti, nei gaudynių, nei slėpynių nežais, privalumas tik vienas – daugiau ėmėme žaisti stalo žaidimų. O Ievai tai be galo patinka.
Kai ruošiau, dėliojau kūdikio drabužėlius, Ieva nesisiūlė prisidėti. Nors man tie drabužėliai be galo maži, bet jos barbėms toli gražu netinka. Kai tik bandau ką nors Ievai papasakoti, pvz., apie mano išvažiavimą į ligoninę… jai viskas tinka. “OK, būsiu su močiute” ir jokių klausimų, netgi daugiau džiaugsmo. Gal jai jau tiesiog pabodo su manimi būti namie. O į darželį jokiu būdu nenori eiti. Kai turiu kokių nors reikalų mieste ar darželyje būna būreliai, vedu, o po kelių dienų serga ji, dar už kelių dienų sloga prikimba ir man.
Bandžiau papasakoti Ievai ir apie maitinimą. Ievos pati nemaitinau, tad man atrodė, kad jai tai gali būti siurprizas. Kartą jau atsigulus vakare, ji prisiglaudė ir žiūri į krūtinę, sakau kaip mažam vaikeliui: “Kai gims broliukas, čia bus pienuko ir broliukas jį valgys”. Ieva pažiūrėjo į mane ir sako: “Žinau, mačiau kaip teta maitino”. Pasirodo, ji jau prieš metus užfiksavo, kaip mano sesuo maitino savo sūnų, o man atrodė, kad ji to nemačiusi. Tai ir nebežinau, ką jai dar papasakoti, nes ji jau nebe tokia ir maža, kokia aš ją laikau.
Tai ir dovanos nuo brolio mes su vyru nusprendėme nepirkti. 5-metė per daug supratinga, jai per keistai pasirodytų, kaip tas kirminėlis pirko dovanas parduotuvėje. Aišku, galima sugalvoti kaip pateikti ir kitaip, bet mes savo 5-metei nusprendėme “istorijų” nekurti ar jų nedailinti. Tiesiog dovanos tikslas 2-mečiui ar 3-mečiui yra labai aiškus, bet su 5-mete tas tikslas jau siekiamas ne tuo būdu.
Visgi negaliu būti rami, kad Ieva bus supratinga, didelė ir manęs jai nereikės gimus antrąjam. Nežinau, kaip bus pirmaisiais metais, bet man labai svarbūs ir sekantys metai. Kai pažiūriu į draugus, kurių vaikus skiria 3-5 metai, tai vyrenėliui nuolat aiškinama: “…tu juk supranti, o tas ne…. tu juk didesnis… ar sunku tau… atiduok, pasitrauk ir jis neverks…”. Tai taip tie vyresnėliai ir pasitraukia, užsidaro. Tiek čia to ir supratingumo ir tų 5-mečių, 6-mečių ar net 8-mečių.
O dirbti su Ieva man tenka jau dabar. Jei tik aš kurį laiką jai neskiriu dėmesio (kalbu apie dienas ar net savaites), iškart būna sunku susikalbėti. Galiu sakyti, prašyti, liepti, net pykti, vis tiek negirdi ir neklauso. Ir viską turiu padaryti už ją: nuprausti, aprengti, net pavalgydinti. Šią savaitę jau griebiausi mandrybių, pradėjome klijuoti “veidukus”. Jei Ieva gera (pasisiūlė suplauti indus, pati susipjaustė blynus ir pavalgė!!!), klijuojame besišypsantį “veiduką”. Jei bloga (ožiai) – susiraukusį. Dar nežinau, kiek laiko tai veikia, bet vaikas pasikeičia raikaliai, kad tik galėtų užklijuoti šypsenėlę. Visgi Ievos neklausymo dabar nesieju su broliuko atėjimu, tik su dėmesio trūkumu. O dėmesiu už savaitės  aš jos tikrai neapdovanosiu. Tikiuosi tėčio pagalbos :)

Mamos Viltės pasakojimas (Kristupui – 2m1mėn; Kasparui – 3sav.):

Šį pirmadienį tėtis Darius jau išėjo į darbą, bet mes vis dar turim pagalbininkę močiutę, tad galima sakyti, kol kas mūsų trijulei dar neatėjo didžiųjų išbandymų metas :) . Tiesa, praeitą savaitę porą kartų jau buvom pasilikę vieni keletui valandų, tai kai abu vaikai pabudo iš pietų miego vienu metu, buvo tikras šou :) : pirmiausia turėjau raminti ne kaip numigusį Kristupą – ir geruoju, ir griežčiau bandžiau kalbinti, bet kurį laiką verkė krokodilo ašarom, kol gavo pavalgyti ir įjungiau filmuką :) … Per tą laiką dėmesio, aišku, prašė ir Kasparas, bet jam užteko gauti savo pienuko porciją ir įsivyravo ramybė.

Apskritai pastaruoju metu filmukai pasidarė kone būtinybė, kartais vos atsikėlęs reikalauja „sijmą ziūzėt“ (t.y. filmą žiūrėt :) ), nors anksčiau niekad nemaniau, kad leisiu vaikui kone kasdien žiūrėti televizorių, bet, kita vertus, kartais tai būna tikras išsigelbėjimas, kai norisi bent valandėlės ramybės ir tylos…

Per šventes pas mus svečiavosi Kristupo krikštatėvis, mano brolis. Jį Kristupas labai myli, tad buvo tiesiog iki ausų laimingas, beveik nesitraukė nuo jo, dūko, šėlo, žodžiu, dėmesio visas keturias dienas tikrai gavo užtektinai :) . Iš kitos pusės, kai aplink tiek daug „auklių“, būna sudėtinga, pvz., pervargusį vaiką paguldyti pietų miego. Ne kartą teko griežtai pasiimt Kristupą ant rankų, paprašyt visų skirstytis, uždaryt miegamojo duris ir, truputį paverkęs, jis dažniausiai apsikabindavo mane ir užmigdavo.

Į brolį Kasparą Kristupas reaguoja itin santūriai, ypač kai kas nors iš suaugusiųjų mėgina atkreipti jo dėmesį, pasižiūri, bet taip tarsi iš aukšto, lyg jam čia visai nerūpėtų… Prieš keletą dienų supratau, kad iš tiesų tokia reakcija iš drovumo ar net baimės, nežinojimo, kaip su tokiu mažu elgtis. Vieną kartą laikiau Kristupą ant rankų ir abu stebėjom Kasparą, ir aš pasiūliau paglostyti broliui rankytę. Kristupas skubiai prisilietė, brūkštelėjo porą kartų ir savimi patenkintas, lyg atlikęs žygdarbį, pareiškė: „Va, sonuojis“ (t.y. šaunuolis) :) .

Paskutinėm dienom dar pastebėjau, kad Kristupas kartais tarsi paskęsta savyje, dažnai susimąsto ir žiūri į tolį (ypač kai girdi verkiant brolį, nors apskritai jau žino, kad broliui tokiais atvejais pilvelį skauda)… Bet ir aktyvumas padidėjo, kartais elgiasi agresyvokai, tiesa, žaisdamas, juokdamasis, pvz., kai gulim kartu lovoje, spardosi, skaudžiai paima už kaklo arba veido, lipa ant galvos reikalaudamas dūkti su juo. Labai stengiuosi reaguoti kuo ramiau, bet visad sakau, kad mamai skauda, kad reikia švelniai elgtis, bet dažnai tenka išvis nueiti toliau nuo jo, kad nurimtų ir užsiimtų kita veikla.

Geraisiais pokyčiais mūsų šeimoje pavadinčiau tai, kad Kristupas pasidarė artimesnis su tėčiu (kaip anksčiau rašė ir Edita), nes mamos ne visada laisvos rankos, su ja nelabai gali padūkt, ne visada ir pamigdyti spėja mama, tad dabar jau tokiais atvejais puikiai gelbsti tėtis (iki brolio gimimo neretai būdavo sunku įtikinti, kad ir tėtis gali būti draugas, ypač sunkiomis akimirkomis). Nors prieš gimstant antrajam mažyliui su vyru kalbėjome, kad geriausia būtų, jei būtent aš kuo daugiau dėmesio galėčiau skirti Kristupui, o tėtis imtųsi mažojo brolio priežiūros, bet po gimimo susipratom, kad pirmaisiais mėnesiais vis tiek mažiukui neišvengiamai labiausiai reikia mamos. Kasparas dar labai dažnai valgo, be to, nuo dviejų savaičių prasidėjo pilvo diegliukai, tad geriausiai jis jaučiasi ant mamos rankų arba nešioklėje, prisispaudęs man prie pilvo. Nešioklės šiaip tikrai didelis palengvinimas: ir mažasis ramus (dažniausiai), ir rankos laisvos, galima Kristupą apkabinti, paimti už rankos, o kartais ir ant kelių pasisodinti :) . Turime vaikjuostę ir Ergo Baby, pastaroji itin patogi einant kur nors toliau, porą kartų jau buvom išvažiavę už miesto, ėjom į parką, ir praktiškai visą laiką Kasparas išmiegojo neniurzgėdamas, be to, joje vaiką galima ir neišėmus žindyti, nors ir nėra super patogu, kol jis dar toks mažas.

Mamos Editos pasakojimas (Titui 3m11mėn, Joriui – 6sav):

Taip, Austėja visiškai teisi, tos dienos lekia nepastebimai, kai namuose jau du džiaugsmeliai! Ir mes, mamytės, todėl ne tokios “pažangios” pasidarėm – nesilaikom terminų :) .

Mūsų mažajam broliukui – Joriui jau šešios savaitės! Atšventėm pirmas Velykas!

Šiais metais močiutė ir tetos (mano mama ir sesės) atvažiavo Velykų švęsti pas mus ir tuo pačiu aplankyti Joriuko (nes močiutė savo mažąjį anūką buvo mačiusi tik nuotraukose). Kadangi mūsų buvo nemažai, tai namuose vyravo lengvas “chaosas”. Vyresnysis brolis Titas buvo  gan dirglus ir net, sakyčiau, piktas. Mano manymu, jį vargino visų per didelis dėmesys, pietų miegelio nemiegojimas ir dar tetų “juokeliai”: “Ar galėtų vežtis brolį bent trumpam pas save?”. Kadangi supratau jo būseną, tai į bet kokį jo “ožiuką” tą dieną reagavau ramiai, stengiausi jį nuraminti.

O šiaip ir įprastom dienom Titas pasidarė daug dirglesnis, nervingesnis, nei iš pradžių. Suprantu, kad tai įtakojo ir mūsų šeimos bendras “išsiderinimas”, to tokio pastovaus ritmo, režimo pametimas. Titui, mano manymu, atsibodo namuose, kai mama ne visada suranda laiko daryti tai, ko jis nori. Nors tėtis mums labai padeda, bet ir jam dabar nelengvas metas… Kadangi dar prieš brolio gimimą neteko darbo, tai dabar tenka imtis naujos veiklos ir labai stengtis įsitvirtinti. Žodžiu, abu sukam galvas, kaip čia ir iš kur dar prasigyvenus, todėl imamės ir papildomos veiklos, kad prasimanytume taip reikalingų pinigėlių. Todėl, suprantate, turbūt, ką turiu galvoje, sakydama, kad mūsų šeimos ritmas “išsiderino”. Todėl tai atsiliepia ir Titukui… Aišku, dar ir atsiradęs brolis, tėvų dėmesys jam…

Taigi, Titas vis labiau pradėjo nervintis, kai iškart negalėdavau eiti su juo veikti tai, ko jis nori, nes, pvz., tuo metu maitindavau ar migdydavau brolį. Kiekvieną kartą pykdavomės, kai reikėdavo eiti pietų miegelio, ar jau vakare eiti miegoti.

Titas susigalvodavo dar šimtus priežasčių, kad to nereikėtų daryti. Kaip mes elgėmės tokiais atvejais? Visaip… Aišku, visada stengiamės tiek aš, tiek tėtis jam viską išaiškinti gražiuoju, paaiškinti, kodėl negalim dabar su juo žaisti ar pan., bandom susitarti, kad tą padarysim, kai pamaitinsiu brolį arba, kai brolis užmigs, bet ne visada tai padeda…

Kartais net atrodo, kad jis specialiai mūsų neklauso ir viską daro priešingai, nei jo prašai, todėl ir mums trūkdavo kantrybė ir kalbėdavom piktai. Galbūt, to labiausiai ir gailiuosi ir stengčiausi taip ateityje nedaryti, kai Titas pradėdavo ne verkti, o tikra ta žodžio prasme šaukti dėl kažko supykęs, trūkdavo kantrybė ir man, ir aš pakeldavau balsą. Vėliau susimąstai, kad pasikarčiavai, kad ne vaikas gi kaltas, kad aš pavargus, kad naktimis neišsimiegojus (Joriukas dažnai nubudinėjo naktimis)… Kad ir jam sunku…

Taip pat pastebėjau, kad Titą labai “dirgina” ir brolio verksmas (ypač, kai vakare užeina pilvuko skausmai). Titas tada arba užsiima ausis, arba, tarsi stengdamasis negirdėti to verksmo, pradeda kažką pats dainuoti, niūniuoti, bet matau, kaip vaikas pasikeičia, susierzina… Ir vakare, nors ir stengdavomės paguldyti laiku, bet Titui sunku būdavo užmigti, kai girdėdavo brolio verksmą. Nors ir miega skirtinguose kambariuose, bet nedideliame bute viskas ir taip girdisi…

Ir kuo toliau, tuo labiau supratom, kad laikas jau Titukui į darželį… ir tai jam sakydavom. Kadangi, kaip anksčiau minėjau, jis niekada per daug “nesiveržė” į darželį, tai jam tokie mūsų pasakymai gal kiek skambėdavo kaip bausmė ar gąsdinimas. Na, bet stengiausi su juo kalbėtis iš anksto, aiškinau, kad dar vieną savaitę po Velykų paatostogaujam namuose, o jau po to keliaujam į darželį. Jis kaip ir neprieštaravo tam. Laikas nuo laiko vis primindavau jam apie tai, paklausdavau, ar gerai? Vis pasitikslindavom, kiek dar dienų liko.

Taigi, nuo šio pirmadienio Titukas jau keliauja į darželį. Pirmadienio rytą buvo ašarėlių, kai reikėjo ryte važiuoti į darželį, bet… Paprašė tik, kad vakare aš jį pasiimčiau. Vėliau, kai paskambinau auklėtojai į darželį, jau viskas buvo tvarkoje, Titukas buvo linksmas, šventė grupės draugo gimtadienį. Auklėtoja padavė jam telefoną, kad pakalbėtų su manimi, tai jis visai ramiai paklausė, kaip man sekasi? :) ką brolis veikia? :) ir susitarėm vakare pasimatyti. Kai nuvažiavau vakare pasiimti, Titukas buvo linksmas ir išpasakojęs viską auklėtojoms apie broliuką :) .

Kitus rytus jau keliasi ir einam į darželį be jokių ašarų ir pykčių, o vakare labai prašo ir džiaugiasi, kad mama su broliuku atvažiuoja jo pasiimti. Tiesa, grupės draugams nelabai leidžia apžiūrinėti brolį, o tuo labiau liestis prie vežimėlio :) . Taigi, manau, kad Titukui ėjimas į darželį išeis į naudą, t.y. grąžins jį į režimą, ten jis turės daugiau veiklos, pabus laukutyje, o tuo pačiu ir nuotaika pagerės, ir vaikas bus nebe toks irzlus ir nervingas. Aš, savo ruožtu, taip pat truputį būsiu laisvesnė dieną ir gal pavyks labaiu pailsėti! Taigi mokomės, mokomės ir dar kartą mokomės gyventi keturiese! :)