Jau du projekto “Antrojo vaikelio laukimas ir atėjimas” dalyviai – Titas ir Kristupas – sulaukė broliukų: Jorio ir Kasparo.
Šiandien sveikiname mažąjį Tito broliuką – JORĮ – sulaukus savo pirmojo mėnesiadienio ir įžengus iš naujagimystės į kūdikystę! Ta nuostabia proga šiandien į tinklaraštį dedu Tito ir Jorio mamos Editos bei Kristupo ir jo mažojo broliuko KASPARO mamų įspūdžius gimus mažyliams.
Tito (3m) ir Jorio mama Edita rašė prieš savaitę:
Mūsų naujajam šeimos nariui, jaunesniajam broliukui  Joriui,  jau trys savaitės! Kaip jau žinote, gimėm nepaprastai gražią dieną – kovo 1-ąją! Kaip simboliška – su pavasario atgimimu ir 1-ąja diena gimsta naujas žmogus! Todėl ir vardą mažylis tarsi pats atsinešė (Joris sen. lietuvių: jorus „žalias“,„žalumynas, žaluma“; sen. lietuvių pavasario dievas).
Nors mums gimimo diena gydytojų buvo numatyta kovo 3-ioji, tačiau jau naktį į vasario 28-tą pajutau skausmus. Kitą dieną susitikome su gydytoja, apžiūrėjo ir jau norėjo, kad nakčiai likčiau ligoninėje. Bet kadangi man pati ligoninė visuomet kelia nemažą stresą, tai išsiprašiau namo ir pažadėjau iš pat ankstaus ryto prisistatyti (na, jei prireiks, ir naktį :) ). Nes buvo aišku, kad mažylis nori pasaulį išvysti anksčiau ir kovo 3-iosios jau tikrai nesulauksim.
Dar prieš važiuojant susitikti su gydytoja, visą situaciją (kad jau tuoj gali gimti leliukas) papasakojom Titui ir pasiūlėm jį nuvežti pas prosenelius (vyro senelius). Jis mielai sutiko, nes į ligoninę kartu važiuoti tikrai nenorėjo :) .
Pas senelius ir liko jis nakvoti, nes jau Kovo 1-ąją iš pat ankstaus ryto mes su vyru turėjom būti ligoninėje ir man buvo atlikta planinė „Cezario“ operacija.
Kadangi po operacijos laikiausi tikrai puikiai, vyras neliko pas mane net pirmą naktį. Aš dar norėjau, bet seselė netgi liepė jam važiuoti namo, nes prižadėjo manim rūpintis :) . Tai vyras iškart išskubėjo pas Tituką. Jam apie brolio gimimą jau buvom pranešę telefonu! Vaikas reagavo džiaugsmingai ir, aišku, nekantravo, kada galės pamatyti brolį. Kadangi pirmą dieną dar negalėjau pasikelti iš lovos ir buvau „prirakinta“ prie lašelinių, tai nutarėm, kad ir Tituko dar nereikia vežtis į ligoninę.
Taigi antrąją dieną įvyko tas lemtingasis Tituko ir jo broliuko Jorio susitikimas ligoninėje! Titukui buvo labai smalsu pamatyti, pačiupinėti broliuką. Jis žiūrinėjo, glostė, bučiavo Jorį. Ir labai buvo pasiilgęs mamos! Glaudėsi prie manęs, taip pat bučiavo ir vis kartojo kaip mane myli. Dėkojo man už broliuką. Dar labiau apsidžiaugė nuo broliuko gavęs dovanų „MACK‘o fūrą“ :)
Po pirmojo susitikimo su broliuku be jokių pykčių (nors galvojom, kad jų bus, nes nenorės išeiti ir t.t.) su tėčiu išvažiavo namo. Tik klausė, kada ir mes su Joriu važiuosime namo.
Beje, turiu akcentuoti, kad tėtis labai džiaugėsi ir dabar džiaugiasi „pagerėjusiais“ santykiais su Tituku. Nes anksčiau jis kaip ir labiau būdavo prisirišęs prie manęs ir tėčiui dažniau parodydavo savo „ragiukus“. O kol aš buvau ligoninėje, jie tiesiog šauniai gyveno, labai gražiai sutarė ir nesipyko.
Ketvirtąją parą ir mus su Joriuku jau išleido iš ligoninės, ir tėtis su Tituku atvažiavo mūsų parsivežti.
Grįžus namo, dar truputį sunku buvau įsijausti į tą ritmą, sunku susivokti kaip reikia dabar gyventi ir derintis keturiems :) . Dėl to, dar buvom truputį visi tokie irzlesni (bent jau aš), išsiderinę. Neretai, jaučiau, kad nesusivaldžiusi ir pati griežčiau subaudžiu Tituką, kad jis netriukšmautų ar pan. Bet atsiprašydavau jo, jei tikrai jaučiau, kad tai labiau kaltas mano nuovargis…
Visi klausia, ar Titukas nepavydi jaunesniajam broliukui? Atvirai jis tikrai jokių protestų nereiškia, bet, aišku, jaučiasi, kad pokyčiai palietė šiaip ar taip ir jį. Jis pasidarė jautresnis, greičiau susigraudina…
Dabar jau įsivažiuojam į savą, naują mūsų šeimos gyvenimo ritmą. Stengiamės, kad mūsų dėmesio užtektų abiems vaikučiams. Titukas pirmą mėnesį neina i darželį. Kuo nepaprastai yra patenkintas :) . Tėtis labai stengiasi su juo užsiimti: vežasi į gamtą (ten jie kuria laužą, kepa dešreles), namuose daro valgyti, maudosi. Aš taip pat kiek galiu, stengiuosi laisvą minutę pabūti su Tituku, paskaityti knygutę ar šiaip ką smagaus nuveikti.
Broliuką Titukas labai myli, kiekvieną rytą vos nubudęs atbėga pas jį. Bučiuoja, glosto ir sako, kad myli. Visada padeda prižiūrėti broliuką: atneša, jei ko prireikia, kartu visi jį maudom. Titukui tas labai patinka. Kartais specialiai jo paprašau, kad „prižiūrėtų“ broliuką, pvz., kol aš iškepsiu blynus. Tai jam labai patinka :)
Jei apibendrinant, tai mes kol kas esam labai patenkinti Tituko pokyčiais. Jis „ūgtelėjo“ mūsų akyse. Pasidarė dar savarankiškesnis, dar protingesnis. Nors negražu, bet mes tikrai manėme, kad bus blogiau… Aišku, ir Titukui mes stengiamės tai parodyti, kad juo džiaugiamės tokiu, didžiuojamės ir, kad brolis jį labai myli, kad į jį dažnai žiūri ir jam šypsosi :) .

Kristupo (2m) ir Kasparo mamos Viltės pasakojimas:

BROLIO GIMIMAS IR PIRMOSIOS SAVAITĖS

Paskutinėm nėštumo savaitėm ėmiau jaustis taip, lyg tai gali įvykti bet kada… Svarbiausia buvo sulaukti atvyksiančios mano mamos, nes labai sopėjo širdį pagalvojus, kurgi reikėtų dėti pirmagimį ir kaip jis jaustųsi paliktas su svetimais, jei gimdymas prasidėtų anksčiau… Na, visa laimė, viskas įvyko labai laiku :) . Kristupui iš anksto pasakojome, kad kai atskris močiutė, mama su tėte važiuos į ligoninę parsivežti brolio, o jis pasiliks namie su močiute ir lauks mūsų grįžtančių.

Atvykus močiutei laukėme dar visą savaitę (kaip ir buvo numatyta gydytojos:)). Nors kasdien jausdavau sąrėmius, bet vis paaiškėdavo, kad čia tie „netikrieji“. Visą savaitgalį jaučiausi tokia lyg maišu trenkta, nežinojau, ko imtis, tarsi ėmė trūkti kantrybės, ir Kristupui teko mažiau mano dėmesio, jis vis daugiau laiko praleisdavo su močiute.

Sekmadienio vakarą mudu su Kristupu atsigulėm anksčiau, spėjau nusnausti, o prieš pat vidurnaktį pajutau po truputį stiprėjančius sąrėmius. Taigi apie antrą nakties teko žadinti vyrą (kuris iš pirmo karto nelabai sureagavo į mano raginimą – matyt, negalėjo patikėti, kad pagaliau prasidėjo tikrieji ženklai:)) ir savo mamą. Į ligoninę išvažiavom trečią nakties. Prieš tai dar kartą teko raminti per miegus pravirkusį Kristupą, bet paskui jis puikiai išmiegojo su močiute likusią nakties dalį. O pirmadienio rytą, pusė aštuonių, ant rankų jau turėjau Kristupo broliuką, kurį pavadinom Kasparu. Naujiena gana greitai pasiekė visus artimuosius, o Kristupo močiutė vėliau pasakojo, kad išgirdęs, jog jau gimė brolis, jis ėmė truputį siausti, mėtyti drabužius – nežinia, iš džiaugsmo, ar daugiau iš streso…

Kadangi gimdymas praėjo sklandžiai, naujagimis irgi jautėsi gerai, mus išleido neįtikėtinai greitai – mano gydytojos dėka jau tą patį vakarą buvom namie. Aš labai džiaugiausi, kad nereikės praleisti nė vienos nakties be Kristupo, maniau, kad ir jam bus ramiau su abiem tėvais namie. Tik visa bėda, kad tą patį rytą jam pasirodė sloga, vėliau dar ir kosulys prasidėjo, tad grįžę namo truputį nejaukiai pasijutom, baiminomės, kad neužkrėstų mažiuko. Na, bet liga per savaitėlę beveik praėjo, kol kas sėkmingai laikomės.

Pirmasis brolių susitikimas, sakyčiau, buvo žavus. Kristupas pirmiausia, aišku, papuolė mamai į glėbį (nors dar ir nebuvo spėjęs labai išsiilgti ir turbūt nesuvokė mano stiprių emocijų priežasties). Pamatęs automobilinėje kėdutėje parvažiavusį broliuką, gražiai nusišypsojo ir droviai susikišo į burną pirštą :) . Paskui gavo nuo brolio dovanų DVD apie savo mylimiausią herojų Tigrą (Mikės Pūkuotuko draugą) ir, aišku, nedelsdamas norėjo jį pasižiūrėti.

Pirmaisiais kartais pamatęs mane įeinančią į kambarį su mažyliu ant rankų, vėl taip pat gražiai šypteldavo ir smalsiai užmesdavo akį į broliuką. Vėliau tas susidomėjimas ėmė slopti (beje, jau antrą dieną). Pirmoji naktis, atrodė, bus sunki, kai vienu metu ėmė raudoti ir kažką susapnavęs nesveikuojantis Kristupas, ir atsibudęs alkanas broliukas. Tąkart mus išgelbėjo močiutė, priėmusi Kristupą į savo lovą, nors prieš tai man teko jį panešioti ir nuraminti. Paskui dar keletą naktų jiedu su močiute miegojo kartu, bet kai kosulys aprimo, Kristupas grįžo į tėvų miegamąjį. Be abejo, miegoti tenka šiek tiek susispaudus, nes paguldytas į savo lovelę Kristupas išmiega daugių daugiausia pusę nakties, paskui pabudęs ropščiasi į mūsų lovą ir tik apsikabinęs mamą (arba kartais prisiglaudęs prie tėčio) vėl užmiega, dažniausiai jau iki pat ryto. Visa laimė, kad Kasparas kol kas miega gana ramiai, tik keletą kartų per naktį pavalgo.

Dėl dėmesio padalijimo, be abejo, kyla sunkumų. Kol šalia yra močiutė, visad pasiruošusi gelbėti situaciją, išsisukam. Bet yra buvę keletas kritinių momentų, kai ir vyresniajam baisiausiai reikia mamos, lipa ant kelių, apsikabina kaklą, trinasi prie manęs ir tik taip nurimsta, o kitas alkanas jau reiškia gailų nepasitenkinimą, ir jam nepasakysi „pabūk su tėčiu“… Na, kartą taip sėdėjom su Kristupu ant kelių ir klausėmės brolio verksmo, o aš jam aiškinu, kad brolis nori valgyti, jam reikia mamos pienuko. Klausiu, ką darom, ar leidžiam broliui verkti, ar mamai vis dėlto eiti pas jį. Kristupas sutiko, kad mamai reikia paimti brolį, o jis tuomet pasitenkino tėčio draugija.

Dar porą kartų Kristupas priėjęs liepė man paguldyti Kasparą į lovelę arba vežimėlį, nes jam tuo metu labai reikėjo mamos dėmesio. Bet visa tai daro nepiktai, tiesiog bandydamas ieškoti išeities iš padėties. Laimė, kad dažniausiai galima susitarti, kad tuoj mama galės jį paimti, tik reikia truputį palaukti. Na, o kartais tenka mokytis beveik akrobatinių triukų, kaip vienu metu apkabinti abu brolius arba vieną pasisodint ant kelių, kol kitas ant rankų žinda… Kai išbandai, vėliau nebeatrodo taip jau sudėtinga :) .

Žinoma, nuo pat pirmos akimirkos, kai grįžusi su mažyliu iš ligoninės pamačiau Kristupą, jis pasirodė tikras dičkis ir toooks sunkus :) . Žiūriu dabar į savo pirmagimį ir kartais taip ilgesingai pagalvoju, kad, kaip taikliai pasakė viena mano draugė, jis jau niekada nebebus mažiukas… O užaugo jis ne tik tėvų akyse, palyginus su naujagimiu, bet jau pirmom dienom po broliuko atsiradimo pastebėjom, kad ėmė sklandžiau šnekėti, taip lyg staiga pasipylė naujų žodžių ir net žaisdamas ėmė deklamuoti savo pamėgtus, prieš tai daug kartų skaitytus eilėraščius! Mes vos ne išsižiojom, pirmąkart išgirdę V. Palčinskaitės „Kukū, pagalvėlė pūkų“ nuotrupas arba „Opa opa opapa, augo žirnis su pupa“ :) . Kita vertus, Kristupas ėmė truputį dažniau verkšlenti, kartais net spygauti ir kišti į burną pirštą (anksčiau to nedarydavo), o vienas iš pagrindinių žodžių pasidarė nenioji („nenoriu“). Neretai pagaunu jo liūdnoką arba tarsi savyje paskendusį žvilgsnį, kai pamato mamą vėl su broliu ant rankų… Be abejo, šiuo metu jis išgyvena nelengvą periodą. Bet užtat būna toooks laimingas, kai brolis ilgiau pamiega ir jam tenka laimė pasiausti su mama :) .

Štai taip bėga mūsų dienos, antra savaitė su dviem vaikais. Pačiai labiausiai rūpi, kaip seksis, kai tėtis grįš į darbą, išvažiuos močiutė ir liksiu namie viena su abiem mažiukais… Motiniškos meilės gimus antrajam tai tikrai, kaip sakė viena skaitytoja mamytė, padvigubėja. Turiu vilties, kad su laiku daugės ir įgūdžių dalinant reikiamą dėmesį dviem vaikam…

Štai tokie pirmieji mamyčių įspūdžiai, gimus mažyliams! Vis dar laukiame trečiojo mažylio ir, žinoma, ne tik įspūdžių, bet ir jau antrųjų vaikučių mamų “gudrybių” : ką daro, kai dėmesio reikalauja ir mažasis, ir didysis (Viltė jau šiek tiek aprašė)? Kaip padeda tėtė (Edita jau šiek tiek irgi aprašė)? Ar jau buvo situacijų, kai pasielgėte vienaip, o dabar – žiūrėdamos atgal – jau elgtumėtės kitaip? Ką vertingo – apie ką pačios nepagalvojote, tačiau tai būtų naudinga žinoti kitoms mamoms, kurios ateityje atsidurs tokioje situacijoje kaip jūs – galėtumėte papasakoti?