Pastaruoju metu net kelios draugės užklausė, ką daryti, kai mažylis nenori dalintis. Be to, šis klausimas gali greitai būti aktualus ir “Antragimio” projekto dalyviams.

Dažniausiai, žinoma, ši problema iškyla pametinukus, dvynukus arba tiesiog  ”artimus” amžiumi (o tai gali būti ir dvejų, ir …penkerių metų skirtumas) auginančius vaikus tėvams. Jeigu mažylis atima iš vyresniojo, tai dažniausiai vyresnįjį ištinka pykčio priepuolis, o mažylis apsipila ašaromis. Pažįstama situacija? Ir jūsų vyresnėlis ne visada nori dalintis? O gal tegul turi keletą daiktų, kuriais NIEKADA nereikia dalintis?

Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet mūsų gyvenimas buvo panašus į pasaką tol, kol jaunėlis nepradėjo ropoti ir siekti/imti vyresnėlio daiktų. Iki tol atrodė, kad vyresnėliui trūksta tik sparnelių: jis pats atnešdavo savo žaislus ir padėdavo šalia brolio. Atrodė, kad ne gyvenimas, o idilė, o mes – tobuli tėvai, kurie vat štai visiškai nesusiduria su brolių konkurencija :D

Ir štai vieną dieną Augustas kažką statė. Vilhelmas priropojo ir…statinys griuvo. Po to buvo išversta žaislų dėžė (nes mažasis įsikibo stodamas ir apvertė). Po to šiaip reikalavo būtent to žaislo, kuriuo žaidė vyresnėlis. Neilgai trukus pamatėme vaizdelį: Augustas už vienos kojos ištempia Vilhelmą iš žaidimų kambario :D Griebėmės už galvos! Tačiau įsivaizduokite: ateina KAŽKAS ir suplėšo jūsų sąskaitas. Nemanau, kad šypsositės ir pasiūlysite padaryti DAR kažką panašaus :)

Tačiau mokslininkai, kurie kalba apie brolystės/seserystės naudą, būtent čia įžvelgia jos tikrai nemažai: broliai/seserys išmoksta dalintis tėvais, erdve (ypač, jei gyvena tame pačiame kambaryje), brangiais daiktais. Žinau, kad tie konfliktai veda iš proto, bet aš vis dar mokausi pažvelgti į juos kaip į galimybę įgyti vieną labai svarbų gebėjimą: gebėjimą spręsti konfliktus.

Ką sako mokslininkai? Mokslininkai sako, kad įvairių problemų prevencija valstybėms apsimoka daug labiau, nei po to tų ligų gydymas/problemų sprendimas ir pan.  Taip ir su dalybomis: geriausia pasistengti problemoms užbėgti už akių.

Pritariu, kad vaikams yra svarbu išmokti dalintis, tačiau taip pat yra svarbu turėti daiktų, kuriais nereikia dalintis. Pasiūlykite vyresnėliui (arba padėkite, jei vaikas dar mažas) atrinkti žaisliukus, kurie bus tik jo(s), su kuriais galės žaisti tik ji(s) – geriausia savo kambaryje arba tada, kai mažylis miega. Be to, kai kuriuos vyresnių vaikų žaislus ir reikės laikyti atskirai dėl saugumo. Taip pat galite pasiūlyti, kad vyresnėlis žaistų ten, kur mažylis negali pasiekti. Pavyzdžiui, daug mūsų vaikų žaidimų (vyresniųjų) persikėlė ant stalo arba į antrą aukštą, kai Gertrūda pradėjo vaikščioti ir viską imti. Dabar Gertrūda jau moka užlipti laiptais, tai jie dabar užsidaro berniukų kambaryje! Dar viena vieta, kur nepasiekia Gertrūda – antro aukšto lova, kur miega Vilhelmas :D

Jeigu konflikto nepavyko išvengti, pasakykite vyresnėliui, jog suprantate jo susierzinimą: “Pyksti, nes brolis/sesė nori žaisti su tavo žaislais, ar ne? Dalintis tikrai nėra lengva!” Pasakykite vyresnėliui, kaip gali jaustis mažylis: “Jis tik mokosi žaisti su kitais ir labai nori žaisti su tavimi. Jam labai patinka daryti tai, ką darai tu ir tikrai nenori tavęs supykdyti”. Kiekvienam vaikui labai svarbu jausti, kad jį supranta – tik tada vaikas ugdysis empatiją ir ieškos sprendimų, ką galima būtų padaryti, kad abi pusės būtų patenkintos! Manau, kad labai svarbu į sprendimų paiešką įtraukti vyresnėlį. Kuo labiau vyresnėlis jaus, kad tai ji(s) sugalvojo sprendimą, tuo labiau bus linkęs daryti taip, kaip buvo sutarta!

Pavyzdžiui, mes sutarėme su Morta, kad – jei tik Gertrūda norės ką nors iš jos atimti – pasiūlysime Gertrūdai kažką kita. Arba Morta pasakys: “NE. Man nepatinka, kai tu imi! ” ir pan. Tai moko Mortą išreikšti savo jausmus žodžiais bei suteikia jausmą, kad ji nėra bejėgė ir pati gali spręsti kylančias problemas! Su berniukais mes daug labiau kišomės į jų tarpusavio ginčus, todėl dabar galime palyginti. Be jokių abejonių merginoms (na, turbūt reikėtų sakyti Mortai) pavyksta daug geriau, nei Augustui, kuris daug dažniau atbėgdavo pas mus arba imdavosi griežtesnių priemonių prieš brolį. Žodžiu, čia svarbu įgalinti vyresnėlį ir leisti jam prisiimti atsakomybę!

Taip pat norėčiau dar kartą pabrėžti, kad – nors ir svarbu vaikams išmokti žaisti drauge – tačiau svarbu suteikti vaikui ir galimybę pabūti/pažaisti vienam ir žinoti, kad kitas neateis ir nesugriaus/nesutrukdys. Jeigu mažylis veržiasi pas vyresnėlį, pažaiskite tuo metu su mažyliu. Pavyzdžiui, mes dažnai darome taip, kad aš žaidžiu su Gertrūda, kad šioji netrukdytų berniukams su tėte žaisti kokį nors stalo žaidimą (Morta kartais prisijungia prie mūsų, o kartais – prie vyrukų). Arba, pavyzdžiui, kai aš vakarais skaitau knygą Mortai, Gertrūda vis nori atimti tą knygą arba greičiau versti jos lapus. Taigi jau kelios savaitės Mortai skaitau vieną knygą, o Gertrūdai padedu ant lovos visą krūvą. Kol ji visas “perskaito”, tol mes su Morta perskaitome jos pasaką. O tada jau skaitome Gertrūdos, kuri jau kelias savaites išsirenka tą pačią knygelę!

Kad vaikai kuo greičiau pradėtų žaisti drauge, o vyresnėlis nežvelgtų į mažylį kaip į “griovėją” ir “nieko nemokantį”, padėkite vaikams tapti žaidimų draugais. Pavyzdžiui, pasiūlykite vyresnėliui pagaminti “pietus” mažyliui arba tegul abu dėlioja dėlionę (vyresnėlis tegul suranda detalę, kurią reikia įdėti mažiukui, o jūs būkite šalia ir stebėkite procesą), žaiskite drauge slepynių (jūs šiek tiek padėkite mažyliui) ir t.t. ir pan. Tiesiog nepamirškite, kad visą gyvenimą truksianti draugystė – ir ypač jos pradžia – labai priklauso nuo mūsų, tėvų. Sėkmės!