Ruošiam pirmagimį
Gimus antram vaikui, šeimos gyvenimas pasikeičia. Vienų šeimų daugiau, kitų – mažiau, tačiau visų bent šiek tiek pasikeičia. Na, vien ką reiškia tai, kad po gimdymo mama nesijaučia taip, kaip visada, o naujagimis su savo poreikiais nelaukia nė minutės! Todėl nenuostabu, kad dauguma vaikų daugiau ar mažiau išgyvena pavydą, pakinta (ir dažniausiai ne į gerąją pusę…) jų elgesys. Niekas nežino, kaip vienas ar kitas vaikas reaguos gimus broliui/sesei. Vienintelė tiesa, kurią žinome: jeigu ruošime pirmagimį, statistiškai mažesnė tikimybė, kad jo reakcija bus audringa. Taigi: verta pasistengti vien dėl tikimybės, kad tos reakcijos nebus arba ji bus mažesnė!
Iš tiesų kiek teko literatūros skaityti ta tema, visus patarimus galima susumuoti į tris pagrindinius:
1) kalbėkite su vaiku apie būsimus pasikeitimus
2) atsižvelkite ne tik į savo ir naujagimio, bet ir į pirmagimio poreikius
3) kuo daugiau leiskite pirmagimiui dalyvauti rūpinantis naujagimiu

Pradžia – kai dar laukiatės

NĖRA nei tinkamIAUSO laiko, nei tinkamIAUSIO būdo papasakoti vaikiukui apie gimsiantį brolį/sesę. Yra tinkamiausias JUMS. Į ką svarbiausia atsižvelgti? Visų pirma, ar jūs jau pasiruošę atsakyti į vaiko klausimus (na, jeigu jūs dar nenorite kalbėti apie savo nėštumą, tai dar lukterėkite) ir kokio amžiaus ir brandos jūsų vaikas. Ikimokyklinukai sunkiai supranta tokį abstraktų dalyką kaip laikas, todėl jiems nieko nereiškia pasakymas, kad „brolis gims už kelių mėnesių“ arba „brolis gims liepą“. Geriausia – kaip sako ir viena projekto dalyvių – pasirinkti konkretų, suprantamą vaikui laiką, pavyzdžiui, kai dažysime kiaušinius.
Kaip detaliai viską pasakoti? Tiesiog neužbėkite vaiko klausimams už akių. Pavyzdžiui, keturmetis, kuris klausia, „iš kur atsiranda vaikai“, iš tiesų dažniausiai turi omeny „kur jis ten gyvena“ arba „kaip vaikas išlenda iš tavo pilvo“. Galite pasakyti, kad mamytės pilvelyje yra gimda, kur kūdikėlis auga. Jeigu vaikas norės žinoti daugiau, paklaus.  Jeigu vaikas nesidomi būsimu kūdikiu, kalbėkite apie jį „prie progos“, švelniai, nestumdami pirmagimio (kaip ir pasakoja mamytės).
Jei vaikui įdomu, dar galite: žiūrėti nuotraukas, kai jis buvo kūdikėlis (ir, žinoma, diskutuokite apie tai, ką matote); skaityti knygas apie naujo nario šeimoje atsiradimą (pavyzdžiui, Jūs visi man brangiausi ir pan.); aplankyti draugus, kurie susilaukė kūdikio (bet eikite pas tuos, kurie turi KŪDIKĮ, o ne ropojantį ar vaikščiojantį mažylį, nes jeigu sakysite, kad „toks bus ir brolis“, tai vaikas neabejotinai nusivils nieko nedarančiu naujagimiu); kartu pakuokite daiktus į ligoninę (Mortai labai patiko rinkti „lėliukui“ rūbus); kartu rinkite kūdikiui vardus (prisimenu, kaip man smagu buvo, kai vieni draugai pasakė, jog dukrelė išrinko sesei vardą…ir kaip didžioji didžiavosi!); eikite kartu pas daktarą, kai daro ultragarso tyrimą ar klauso širdelės plakimo.
Gaila, kad pas mus Lietuvoje (bent jau man neteko girdėti) dar nėra kursų būsimiems broliukams/sesutėms, nes teko dalyvauti tokiose kursuose JAV – labai smagu! Nes mažylius – būsimuosius didžiuosius brolius ir seses – mokė, kaip reikia elgtis su kūdikiais, kaip juos glostyti, paaiškino, kaip vaikelis gimsta, kaip jis valgo, skaitė knygas apie įvairius jausmus, aiškino, kaip jausis tėveliai ir t.t. ir pan. Gražu…

Planuokite gimdymą

Artėjant gimdymo datai, aptarkite su vyresnėliu – net jei jis ir, jūsų nuomone, dar mažas, kur jis bus, kai jums su tėte reikės važiuoti į ligoninę. Vaikas turi žinoti, kaip viskas vyks. Pasistenkite, kad vaikas kuo anksčiau galėtų jus aplankyti – geriausia, kai nėra jokių kitų lankytojų. Tegul naujagimis padovanoja pirmagimiui kokią nors svajotą dovaną (Mūsų Morta (tada 2m6mėn) gal pusę metų „svaigo“ kaip norėjo patalynės su princesėmis. Kai atėjo į ligoninę aplankyti Gertrūdos, padovanojome jai nuo Gertrūdos tą patalynę. Pasakėme, kad tai – sesės gimimo dovana jai. Tai Morta pabučiavo mane, sesę, atsisuko į tėtę ir sako: važiuojam namo apvilkti patalynę? O aš maniau, kad ji verks, pyks, nenorės išeiti…)
Mažyliui gimus ir pirmosiomis savaitėmis vienas svarbiausių uždavinių – išlaikyti vyresniojo gyvenimo rutiną. Ta prasme, kad viskas vyktų taip, kaip vykdavo likus bent jau porai mėnesių iki mažylio gimimo. Jeigu norite pakeisti kambarius, jeigu norite didįjį atpratinti nuo sauskelnių, jeigu norite perkelti į kitą lovą, jeigu norite pradėti lankyti darželį…padarykite arba likus keliems mėnesiams iki gimimo arba laukite, kol praeis keli mėnesiai po gimimo.
Kai parsivežate mažylį namo, vyresniajam iškils klausimas: ar aš vis dar toks pat svarbus? Jūsų užduotis – savo elgesiu įtikinti vaiką, kad jis lygiai toks pat svarbus! Beveik visi vaikai nori padėti. Žinoma, tai reiškia, kad jūs ilgiau užtruksite, bet…noriu užtikrinti, kad tikrai verta! Didysis gali atnešti sauskelnes, stumti vežimaitį, kalbėtis su mažyliu, paduoti rūbelius, nuplauti kūdikio rankeles (kai maudote), palaikyti mažylį, kai jam reikia atsirūgti ir t.t. ir pan.
Jeigu jūsų vaikas – tas, kuriam naujagimis nerūpi, nesijaudinkite ir neverskite. Gali būti, kad vaikui reikia erdvės ir laiko apsiprasti.
Kaip jau minėjau, svarbiausia, kad vaikas nepasijustų atstumtas. Tokiu vaikas dažniausiai pasijunta, kai mama maitina mažylį. Taigi…prieš maitindama pasiruoškite ne tik maitinti, bet ir kaip užimsite didįjį. Pavyzdžiui, mes su Morta skaitydavome. Išsirenkam knygelę, sėdam visos trys ant sofos ir…Gertrūda valgo, o mes susiglaudusios skaitom! Kitiems vaikams patinka, jei duodate kokios nors veiklos: šalia ant grindų pažeriate dėlionę, ant stalo sudedate piešimo reikmenis (tik nedėkite dažų, nes susierzinsite visi trys, ypač, jei pirmagimis dar pats mažas kleckas). Dar prisiminiau: kadangi Augustas buvo labai judrus (nebūtų išsėdėjęs viso maitimo laiko ir išklausęs pasakos) ir dar mažas 1m10mėn, tai aš turėjau „maitinimo žaislų dėžę“. Tiesiog vieną dėžę, kurią pasidėdavau šalia, kai maitindavau (jeigu būdavau viena namuose), ir Augustas galėdavo iš ten traukti visokius įdomius, smagius žaislus ir žaisti. Kai tik baigdavau maitinti, žaisliukus reikėdavo sutvarkyti. Veikė puikiai!
Ir dar. Iš tiesų svarbu vis pabūti su vyresnėliu dviese: kai mažylis miega, kai tėtė būna su mažyliu, o gal net verta valandėlei išsikviesti auklę, kad ji pastumdytų miegantį mažylį lauke, o jūs galėtumėte tą laiką leisti su vyresnėliu. Žinote, ko aš gailiuosi? Kad dažnai, Vilhelmui užmigus, mano mama, draugė (tuo metu su mumis gyveno mano draugė iš Švedijos) arba auklė išeidavo su Augustu į lauką, o aš tai skalbinius tvarkydavau, tai valgyt darydavau, tai straipsnį rašydavau, tai tiesiog prie kompo praknapsodavau… Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, tai kasdien PATI eičiau su Augustu. Nes taip dariau su Morta: išstumdavau Gertrūdą į lauką, o su Morta žaisdavom. Na, ir kas, kad dažniau valgėm dešreles arba makaronus…bet užtat dabar nesigailiu nė vienos dienos! Ir nesigailiu nė vieno neišplauto indo ir nė vieno neišskalbto rūbo! Nes kartais dar ir šiandien pagalvoju, kad – kai Augustui buvo užėjęs pykčio ant brolio laikas – galbūt tai buvo būtent todėl, kad aš per mažai skyriau individualaus dėmesio… Tada atrodė, kad juk ir būnam drauge, ir žaidžiu su juo, ir pasakas skaitom, tačiau dabar – kai žiūriu atgal – suprantu, kad dažnai man ant kelių arba rankose buvo…Vilhelmas. O reikėjo nusispjauti į viską ir – kai tik turiu progą – būti su Augustu. Todėl nuoširdžiai patariu toms, kurios turi galimybę daryti geriau, nei aš (nes aš išbandžiau abu variantus, tai ŽINAU :D ) – namai, ištaigingi pietūs/vakarienė, grindys ir visa kita PALAUKS. Teisybę pasakius, nieko neatsitiks, jei grindis išplausite dviem savaitėms vėliau. Rimtai. Mes su Morta gyvenom kaip kiaulaitės, ale laimingos! Kiek spėdavom, tiek, o ir tai darydavom kartu! Ir Morta – gal toks vaikas, bet aš tikiu, kad ir dėl to, kaip elgiausi aš – nėra NĖ KARTO NĖ KARTELIO (na, gal buvo kokia smulkmė…) liejusi pagiežos ant sesės.
Ir dar. Jau nėštumo metu pasiruoškite ne tik dovaną dičkiui, kurią padovanos mažylis, bet ir daug mažų mielų siurprizų. Pavyzdžiui, mūsų vaikai labai mėgsta čiulpinukus arba Kinder šokoladukus. Na, neperkam mes jiems jų. Todėl – kai jau nuperkam – namuose šventė. Turite tokių mini „dovanėlių“? Tai užsipirkite. Nes po gimdymo neturėsite tam laiko ir sveikatos… Kodėl reikia? Ogi todėl, kad – nori nenori – dauguma atėjusių puola prie mažylio ir visaip ten utiutiu utiatia. Didysis…stovi nuošaly. O jeigu jį pakalbina, tai dažniausiai kalba sukasi apie: „o, koks tu jau didelis vaikas“, „Padedi mamai rūpintis mažyliu?“, „Kaip tau pasisekė, turi sesę/brolį!”. Žodžiu, kalba sukasi aplink…mažių. Ir, kaip sakant, negali kaltinti – juk vis dėlto ji(s) vakarėlio žvaigždė! Tačiau juk niekam nesinori būti išdrėbtam iš sosto… Jei jau dalintis tą sostą, tai bent jau sudarykite sąlygas, kad dalintųsi iškelta galva ir nenukentėtų savigarba! Taigi. Jeigu lankytojau pamiršta atnešti dičkiui smulkmenėlę ir neša dovanas tik naujagimiui, galite nemačiom paduoti tą malonią smulkmę, kad jie pasidžiaugtų su didžiuoju, atkreiptų į jį dėmesį (paklaustų, ar turi naujų žaislų; pasidomėtų, kaip sekasi darželyje; tiesiog pažaistų kartu minutėlę…). Žinoma, ne visi svečiai nuovokūs. Kai kurie iš esmės mano, kad vaikas turi “susitaikyti” su nauja savo padėtimi. Ką daryti? Kai tie svečiai išeis, paduokite vaikui dovanėlę ir pasakykite: “ot, teta Valerija užmiršo! Ji norėjo paduoti tau šią dovanėlę ir pasidžiaugti, kad tu taip gražiai eini į darželį/išmokai miegoti savo lovoje (jei vaikas buvo iškraustytas prieš keletą mėnesių, ir teta Valerija to dar nežinojo). Žodžiu, būkite kūrybingi, turėkite mažų mielų smulkmenų/dovanėlių ir…būkite kantrūs! Supratingesniems galite net šnabžtelti, kad vaikui smagu pasikalbėti ir apie ką nors kitką – ne tik apie naująjį šeimos narį!
Bus (DAUG) daugiau :)