Džiugu, kad štai jau pradedame trečią projektą šiais metais: dabar be Luknės smulkiosios ir stambiosios motorikos raidos, Vincento, Emilijos ir Gertrūdos kalbos raidos, kartu su trim šeimom lauksime antragimio ir žiūrėsime, kaip sekasi pirmagimiui ir visai šeimai adaptuotis prie naujo gyvenimo sulaukus mažylio. Kodėl būtent antragimio? Todėl, kad dažniausiai būtent antragimio atėjimas būna…kaip čia pasakius…IŠŠŪKIS? Pati prisimenu save likus kelioms dienoms iki Vilhelmo gimimo: laikau Augustėlį glėby ir galvoju, ar įmanoma ir kitą vaiką taip mylėti?

Žinoma, atsakymą į tą klausimą gavau jau pirmą dieną, gimus Vilhelmui. Jį gauna visi tėvai, ir jis – turiu pasakyti – pats lengviausias. Tačiau kyla ir aibė kitų klausimų, į kuriuos atsakymus rasti ne taip lengva. Taigi šiuo projektu tą ir darysime – kartu ieškosime atsakymų į iškylančius klausimus, stebėsime (ir pamatysime!) kaip skirtingai reaguoja vaikai ir kaip vis dėlto kitaip yra kiekvienoje šeimoje! Nes kiekvienas vaikas – ypatingas. Ypatinga ir kiekviena šeima. Ir vieno – visoms tinkančio – recepto, deja, nėra. Tačiau yra tam tikros tendencijos, tam tikri patarimai, kurie – valio! – štai ima ir tinka.

Šįkart paprašiau, kad mamos pristatytų save ir savo pirmagimį (juk jis šiame projekte – svarbiausias!). Beje, žinome, kad laukiame dviejų broliukų ir vieno broliuko arba sesytės. Taigi…ir šiek tiek įtampos – kas gi dar ims ir nukarūnuos pirmagimį?!?!

MAMA VILTĖ IR SŪNELIS KRISTUPAS (23 mėnesiai):

LAUKIAME BROLIO
Šiuo metu gyvename Belgijoje, laukiamės antro vaikelio.
Kristupui dabar 23 mėn. Kovo pradžioje jam sukaks dveji ir kaip tik neilgai trukus turėtume sulaukti brolio. Apskritai Kristupas niekad per daug nesidomėjo jaunesniais ar bendraamžiais vaikais (atkreipiau į tai dėmesį tik pradėjus lauktis), susidomėjęs žiūrėdavo tik į vyresnius. Apie kažkokį „mistinį brolį“ jis girdi jau gerus tris mėnesius (gal nuo šeštojo nėštumo mėnesio). Iš pradžių tai jam buvo, matyt, tik nelabai aiški sąvoka, bet jis reaguodavo į mamos ir tėtės džiugų santykį ir nusišypsodavo. Vėliau, sakytum, pradėjo suvokti, kad tas brolis iš mūsų gyvenimo neišnyksta, vis kartojamas, ir kad tai kažkaip susiję su juo pačiu (aišku, kad jo gyvenimas gal labiausiai ir pasikeis). Tuomet sekė etapas, kai jis ėmė tarsi ignoruoti kalbas apie brolį, niekad nežiūrėdavo klausiančiajam į akis, nusisukdavo ir užsiimdavo savo veikla. Tad tiesiog stengėmės neįkyrėti.
Kai mano pilvelis ėmė vis ryškiau didėti, Kristupas kartais atkreipdavo dėmesį (ypač į apnuogintą pilvuką), pažiūrėdavo ir klausdavo „Kas čia?“ Bet kai mėgindavau, pvz., uždėti jo rankytę sau ant pilvo, tai imdavo kone šaukti „NE“ ir atitraukdavo. Žodžiu, jam tai kažkaip nekelia malonių jausmų. Galbūt šiek tiek gąsdina, ar tai tiesiog berniukiška reakcija?.. (Nes mergaites (paprastai šiek tiek vyresnes) auginančios draugės pasakojo, kad jų dukros prieina, net pabučiuoja pilvuką, žino, kad ten gyvena „lialiukas“. )
Nuo maždaug septinto nėštumo mėnesio jau pradėjom konkrečiai aiškinti, kad pilvelyje gyvena brolis. Paklaustas dabar Kristupas taip ir atsako, kad ten „bolis“, ir kad jis daro „tuk“, nes nori pakalbinti Kristupą. Kartais nutaikiusi progą prie jo pavartau žurnalus su vaikučių ir mamų nuotraukomis. Jis dažniausiai labai džiaugiasi rodydamas, kur yra mama, o į vaikučius vis dar reaguoja santūriau. Bet nebesibaido. Rodau, kaip mama maitina vaikelį, sakau, kad geria mamos pienuką, kaip ir Kristupas gėrė, ar ne? Jis atsako „taip“ ir šypteli. Pamatę kūdikėlių su broliais ar sesėmis nuotraukas, kalbamės, kad kai gims brolis, Kristupas irgi eis žiūrėti, ką brolis veikia ir jį kalbins. Klausiu, ar Kristupas padės mamai brolį prižiūrėti, nes jis bus labai mažas, verks, nemokės sėdėti nei vaikščioti, o Kristupas atneš jam sauskelnes pakeisti. Dažniausias atsakymas, aišku, būna, „ne“, bet ne piktai, nes dabar juk dažniausiai į visas siūlomas naujoves atsako ne.
Artimiausiomis dienomis ketiname į savo miegamąjį atsinešti naujagimiui skirtą lovelę, kad bent per likusį mėnesį Kristupas apsiprastų su nauja tvarka kambaryje ir įsisąmonintų, kad ten bus broliuko vieta, o mama miegos šalia.
Beje, maždaug trys mėnesiai iki antrojo vaikelio gimimo Kristupą išleidome į prancūzišką lopšelį (triskart per savaitę), kad spėtų priprasti. Deja, prasidėjo ligos ligelės, vis tiek daugiau laiko praleidžia namie su mama, tai iki šiol taip ir nepriprato, kaskart lopšelyje verkia ir nelabai mėgsta bendrauti su kitais vaikais (su auklėtojom irgi ne per daugiausia, nes nesupranta prancūzų kalbos). Tad dar dabar kartais pasvarstau, kad gal reikėjo išlaukti pokyčių su juo namie, o kai jau apsiprastų su nauju šeimos nariu ir nauja tvarka, galėjo eiti į darželį (nuo 2,5 m.). Bet dabar jau yra kaip yra, tiesiog tikiuosi, kad nepradės sieti ėjimo į lopšelį su brolio gimimu ir nesijaus nuskriaustas (nors iki šiol, matyt, taip ir nesupranta, kodėl jį ten kartais mama palieka…)
Apskritai Kristupas dabar itin prisirišęs prie mamos, retai kada sutinka eiti praustis ar miegoti su tėčiu, beveik nenulipa man nuo kelių, glaustosi, bučiuoja. Kartais pamąstau, ar tai gali būti susiję su nėštumu, gal jis jaučia, kad greitai mama nebebus vien tik jo. O gal čia toks amžiaus tarpsnis?..
MAMA VILMA IR DUKRYTĖ IEVA (5m):

Mielai pasidalinsiu mintimis, jausmais ir įvykiais mūsų šeimoje, laukiant ir sulaukus naujojo šeimos nario. Galima apie tai nesusimąstyti ir viską palikti savieigai, tačiau bet koks pasidomėjimas visuomet būna naudingas.
Mūsų šeima. Galima parašyti daug ir kitaip kiekvieną kartą atsivertus tuščią lapą. Bandau tiesiog rašyti tai, kas pirmiausi “šauna” į galvą.
Tėtis – Kristijonas (37 m.). Kuo daugiau dirba, tuo daugiau turi darbo. Tačiau po darbo visuomet mielai renkasi šeimą ir namus. Nėra tas tėtis, kuris kasdien asmeniškai skiria laiko vaikui, tačiau visada mielai laisvą laiką, pvz., atostogas, leis kartu su vaiku.
Mama (Aš) – Vilma (30 m.). Šiuo metu neapsakomai džiaugiuosi, kad baigėsi darbai ir galiu mėgautis namais. Labai tikiuosi, kad gimus antram vaikui turėsiu daugiau kantrybės, supratimo ir noro auginti pati savo vaikus ir nekils tas beprotiškas noras kuo greičiau grįžti į darbą.
Tėtis vaikui – autoritetas, o aš esu kaip ir dauguma mamų, kuriai rodoma ir meilė, ir visi ožiai bei isterijos. Kadangi kantrybės turiu nedaug, jaučiu, kad vaiką disorientuoju kartais būdama miela, kartais aprėkianti.
Dukrytė – Ieva (5 m.). Labai kruopšti, kantri ir atkakli. Pvz., dar neturėdama 4 metų, galėdavo kelias valandas verti smulkiausius, vos įžiūrimus karoliukus ant vielutės, taip pat spalvindavo neišlįsdama iš linijų ir bardavo kitus, kurie spalvindavo “pro šalį”. Ieva mėgsta individualią veiklą arba žaidimus su artimais arba labai gerai pažįstamais žmonėmis, nes yra kukli ir jai gėda būti scenoje. Niekada nedeklamuos eilėraščio ir niekada nešoks su kitais vaikais darželyje.
Dar kitaip sakant, Ieva nieko nenori daryti, mokytis, sakyti ar kartoti, kai girdi ar mato kiti (net kai šoka namie, nori kad aš nežiūrėčiau). Tačiau ji visuomet nori kuo greičiau užaugti ir mokėti daugiau, nei jai dabar būtina. Ji nori mokėti vairuoti motociklą, mokėti čiuožti su pačiūžomis ar nusileisti su slidėmis nuo kalno taip, kaip tai daro šiuo metu olimpiečiai per TV. Tačiau šiuo metu negalėčiau pasakyti, kad matau ją turinčią tam reikalingo RYŽTO. Vaikas tiesiog turi norą, o aš manau, kad tai svarbiausia. Be noro, nebus ir ryžto, ir rezultatų.
Laukimas. Pavasarį, kaip Velykinio kiaušinuko, laukiame broliuko. Ievai apie tai pasakėme, kai buvo maždaug 16 savaičių. Ji iš pradžių nelabai suprato ir tuo domėjosi. Jai daug aiškiau pasidarė, kai parodžiau knygą su mamyčių pilvukuose augančių lėliukų paveiksliukais. Tada ir mano figūra ėmė keistis, tad Ieva dažnai prašydavo parodyti atitinkamos savaitės lėliuką. Penkiametei ilgai nesikeičiančios savaitės knygoje gana greitai prailgo. Be to, ji norėjo sesės, ne brolio. Bet tą nenorą galėčiau palyginti su kitu Ievos pasakymu: “Nenoriu mūsų katinuko, noriu balto kačiuko”. Ir už minutės myluojasi su mūsų katinuku.
Galima sakyti, brolio laukimas mūsų šeimoje nebuvo ir nėra kasdien prisimenamas, nebuvo ir nėra kasdien apie tai šnekama. Penkiametei nurodėme jai suvokiamesnį laiką (kad brolis gims pavasarį, kai nutirps sniegas ir dažysime kiaušinius), tad klausimo kada nebėra. Kad brolis gims, mano manymu, Ieva tai jau puikiai suvokia, nes turi mažesnių pusbrolių. Ar suvokia kaip pasikeis mūsų šeimos gyvenimas… čia dar klausimas, ar mes patys suvokiame. Visgi Ievai įdomu pamatyti tą brolį, ji džiaugiasi, kad mama galės vėl ją pakelti ir panešti.
Rožinėm spalvom brolio atėjimo nespalviname, kaip tik aiškinu, kad jis verks, kad Ievai reikės eiti miegoti į savo kambarį. Aišku, klausimai jau man kyla kaip su ja reikės elgtis, ypač paskutiniu klausimu. Penkerius metus ji miega su mumis viename kambaryje, jai reikalinga mamos ranka prieš užmigimą. Bet kadangi panelytei ima skaudėti galvą nuo kūdikio verksmo, ir ji užsikemša ausis, tai, tikiuosi, kad ji išsikėlimą į savo kambarį suvoks kaip savo pačios norą, o ne kaip blogį atsiradus broliui.
Jei kalbame apie daiktus, tai ruoštis brolio atėjimui dar nepradėjome. Dar neatsiėmėme paskolintų daiktų: nei lovytės, nei vežimėlio, rūbeliai vis dar giliai spintoje. Tuoj tam bus laikas, turbūt Ievai tai bus taip pat naujas suvokimo etapas.
Man pačiai suvokti kaip reiktų elgtis gimus antram vaikui gal ir nebūtų sunku (nors patarimai visada reikalingi), bet labiausiai bijau, kad suprasti yra viena, o dažnai elgiuosi kitaip. Ar tikrai turėsiu noro ir jėgų rodyti dėmesį vyresnėlei? Patogu būtų vesti į darželį, bet ji mieliau būna namie.
Kol kas tiek… kad romanas nesigautų…
MAMA EDITA IR SŪNELIS TITAS (3m)
Editos ir Tito prisistatymas
Esu Edita (29m.), gimusi ir augusi Šakiuose. Jei trumpai apie save, tai esu veiklus, draugiškas, jautrios sielos žmogus. Mėgstu konkretumą, aiškumą visame kame. 1999 m. baigusi Šakių „Varpo“ vidurinę mokyklą, pasirinkau studijas Kaune, KTU dar tuomet tik naujai atsiradusią ir plačiai pristatomą specialybę – Socialinę edukologiją. Paskutiniame (ketvirtame) bakalauro studijų kurse pradėjau dirbti socialine pedagoge savo baigtoje Šakių „Varpo“ vidurinėje mokykloje.
2003 m.  baigiau bakalauro studijas (dešimtukui apsigyniau darbą tema „Girtaujančių šeimų vaikų socioedukacinės problemos mokykloje“). Ir toliau likau dirbti mokykloje, nors kuo toliau, tuo man aiškėjo, kad šitas darbas man nelabai „prie širdies“. Visų pirma, man trūko darbe konkretumo, jaudino tai, kad nematau konkrečių veiklos rezultatų ir galiausiai, per daug viską giliai ėmiau į širdį, net grįžusi savaitgaliais pasakodavau vyrui visas vaikų problemas. Todėl nusprendžiau magistro studijas rinktis visai priešingas šioms, įstojau į Mykolo Romerio Universitetą, pasirinkau Teisės ir valdymo specialybės neakivaizdines studijas.
Nepaprastai abu džiaugėmės ir laukėm savo pirmagimio. Tiesa, mano veiklos tempas nė kiek nesumažėjo, tam, savaime aišku, turiu būti dėkinga lengvam nėštumui ir gerai sveikatai jo metu. Dirbau beveik iki paskutinio mėnesio Šakiuose mokykloje, važinėjau į Vilnių laikyti egzaminų. Ir grupiokams  prieš egzaminus sakydavau, jog man nėra ko bijoti, nes „dvi galvos, tai – ne viena“. Žodžiu stengiausi išsilaikyti kuo daugiau egzaminų iš paskutinės mums likusios sesijos (kuri turėjo prasidėti kaip tik tada, kai man buvo nustatyta gimdymo data) ir susirinkau visą medžiagą Magistriniam darbui, kad po to jau tik galėčiau ramiai atsisėdusi rašyti.
2006 05 15 gimė mūsų pirmagimis – Titukas, kurio be galo laukėm ir norėjom. Ir nuojauta tą sakė, ir daktarai taip miglotai buvo užsiminę, kad gims berniukas, todėl vardą jau turėjome išrinkę. Gimdymas nebuvo lengvas; prasikankinus visą dieną, galų gale darė Cezarį. Tačiau džiaugiausi, kad operacija sėkmingai pavyko ir mes su Tituku abu sveiki.
Taip mūsų šeima jau susidėjo iš trijų narių. Tituką visur kartu vežiojomės, nes močiučių šalia (ta prasme Kaune) neturėjome, todėl nebuvo nei pagundų nei galimybių kiekvieną kartą kažkam palikti. Taip augindama sūnelį, naktimis beveik parašiau Magistrinį darbą ir 2007m. atsiėmiau Magistro diplomą, kuris galima sakyti, yra per pusę ir Tituko.
Jei manęs klausdavo, ar ramus vaikas yra Titukas, tai pasakyčiau taip, kad jis nebuvo nei per daug triukšmingas, nei per daug ramus. Normalus vaikas, kuris laikas nuo laiko natūraliai reikalaudavo dėmesio, bet tikrai nekeldavo „koncertų“ dieną naktį, kad negalėčiau visai pailsėti. Daug padėdavo Egidijus, kai tik būdavo namuose, viską darydavo kaip ir aš, na išskyrus tai, kad jis negalėdavo vaiko pamaitinti. Aš beveik iki metukų maitinau savo pieneliu.
Tiesa, atsiradus tokiai galimybei, aš nuo Tituko 10 mėnesiukų išėjau į darbą. Ta prasme, Kaune pabandžiau praeiti konkursą į laisvą darbo vietą, ir man pavyko. Nes jau sukau galvą, ką darysiu, kai vaikui sueis metukai (tuo metu dar iki metukų tik buvo vaiko priežiūros atostogos), nes į Šakius vėl grįžti ir važinėti kai yra vaikas tikrai nenorėjau ir nemačiau logikos.
Taigi teko Tituką nuo 10 mėn. patikėti auklės globai. Auklės ieškojome tik padedami giminaičių ir pažįstamų. Ir labai džiaugėmės suradę tikrai visapusiškai gerą. Gal todėl nejaučiau ir per didelio streso palikdama Tituką jai (na, aišku pirmomis dienomis vis tiek širdelė kažkiek verkė), nes ir į darbą ėjau tik tris dienas per savaitę ir tai praktiškai tik pusei dienos. Tai buvo ir man, negalinčiai ilgai pabūti ramiai,  šioks toks atitrūkimas nuo namų aplinkos ir kartu galėjau pakankamai laiko praleisti su savo vaiku.
Tik, aišku, auklytei toks darbas (keliom valandom per dieną) nebuvo super pelningas ir, artėjant žiemai ji mus paliko. Kadangi nepavyko per trumpą laiką rasti kitos auklės, teko rinktis kitą variantą. Pakalbėjusi su pažįstama darželio direktore, Tituką pusantrų metukų išleidome į lopšelį.
O taip, ir prasidėjo mūsų vargai vargeliai. Vaikas niekaip negalėjo priprasti, nes ir labai dažnai sirgdavome. Jau atrodo paeinam savaite ir tų ašarų ryte jau ne tiek daug, štai ir vėl sukarščiuojam ir būnam kokias dvi savaites namie. Po to vėl seka itin jautrus adaptavimosi periodas, ir vėl liga. Taip ir kankinomės beveik metus. Pavasarį mums direktorė patarė pereiti į Montessori grupę. Ten ir vaikučių mažiau, jie įvairaus amžiaus, tai mano Titukui buvo ir „auklių“, kurios mielai ėmėsi jo globos. Sakyčiau, ten reikalai pasitaisė, sirgome vis rečiau ir ašarų retėjo, tačiau negaliu pasakyti net dabar, kad jis su malonumu eina i darželį.
Taigi Titukas mūsų akimis: pirmiausia, labai jautrus vaikas. Sakyčiau prisirišęs prie mamos ir itin jautriai reaguojantis į naujas aplinkybes. Netgi į naujus daiktus (pvz., rūbus). Jam turi kažkaip arba labai ypatingai pateikti tą naujovę, kad jį super sudomintum ir patrauktum ja arba taip nejučiom, per tam tikrą laiką prie jos pripratinti. Todėl kai sergam ar būna vasaros atostogos, tai po jų į darželį einam vėl labai nenoriai ir su ašarom. Tačiau, manau, kad jam tikrai ten nėra blogai, nes ir ten jis jaučiasi gerai jau po to ir namo grįžta linksmas, geros nuotaikos.
Titukas yra kartu labai protingas vaikas. Jam šiais metais gegužės mėn. sueis 4, tačiau man visi kartoja, kad jis „ne pagal metus“ protingas. Nekuklu, bet ir pati tai neretai pripažįstu. Ir darželyje auklėtojos tą patį man sako. Jis yra toks stebėtojas, nepuolantis iškart reikštis, stebi stebi visus ir viską iš lėto dedasi savo mažon galvelėn.
Kartais, sakyčiau, labai impulsyvus, jei kas nepasiseka ar vyksta ne pagal jį, ar tėvai ko neleidžia, greitai supyksta, užsiplieskia. Tuo metu gali padaryti bet ką: numesti turimą daiktą, suplėšyti knygą, trenkti mamai ar tėčiui, pavadinti juos kvailiais ir t.t. Aišku, pradeda verkti ir iškart tada glaudžiasi prie mamos. Pykčiui truputį nuslūgus, pats jau suvokia, kad negražiai elgėsi ir sako, kad pas jį atėjo ožiukai. Tada ir atsiprašinėja ir sako, kaip mus myli ir t.t.
Apskritai moka būti labai meilus ir ne kartą per dieną mes su tėčiu iš jo girdime, kaip jis mus myli (na, ir patys tai jam dažnai kartojam, apkabinam, pabučiuojam).
Taigi mes su Egidijum nusprendėm, kad užteks mūsų „karalaičiui“ augti vienam ir reikia „draugijos“. Vėlgi, jei ne aš, „draugija“ būtų atsiradusi daug anksčiau, bet aš dar norėjau padirbėti, bet kartu ir nenorėjau, kad būtų labai didelis amžiaus tarpas tarp vaikučių.
Žodžiu, vėl planuotai pastojau 2009 birželio pradžioje. Iš pradžių Titukui dar nieko nesakėme (na, manėme tas rizikingas periodas irt.t., kad vaikui po to nereikėtų nusivilti). Po to po truputį pradėjom jam „per aplinkui“ vis kartoti, kad turės sesytę arba broliuką. Tik jam dar buvo sunku suvokti tą laiko tarpą: tokiam vaikui arba DABAR arba NIEKADA. Sunku būdavo išaiškinti tą 9 mėnesių laukimo trukmę. Po to jau pradėjo po truputį augti pilvelis mano, tai jam vis sakydavom, kad čia auga sesė ar brolis. Tai jis vis klausdavo, kada jį išims (nes žinojo, kad gydytojai jį iš pilvelio išėmė prapjovę). Vis klausdavo grįžęs iš darželio, ar aš dar nepagimdžiau ir sakydavo, tai kada visa tai bus???…
Taip ir susigyveno su ta mintim, kad laukiam brolio ar seses. Dažnai prieina prie pilvelio, prisiglaudžia, pakalbina, pakutena, pabučiuoja ypač prieš miegelį. Aišku, būna momentų, kai dėl ko nors užpyksta ir dar jei kažką pasakai, kad kai bus lėliukas, tada sako, kad nereikia jokio lėliuko, kad atiduosim jį kitiems, kad nesidalinsiu su juo žaislais ir t.t.
Apskritai, manau, kad Titukas laukia naujojo šeimos nario, bet, aišku, ir pilnai nesuvokia, kad viskas šiek tiek keisis. Kadangi ir patys nežinome ko laukiam (berniuko ar mergytės, nes spec. nežiūrime), tai ir Titukas paklaustas, ko labiau nori, visiems be išimties sako, kad abiejų. Todėl nežinau kaip reaguos į vieną ar kitą, nes jis nori abiejų ir net nesileidžia į kalbas. Aš jam sakau, ar tu suvoki, kad aš dabar tik vieną pagimdysiu, jis sako taip, o paskui – kita.
Taip pat nesakau, kad dabar būnu namuose ir neinu į darbą, nes tada jis į darželį tikrai neitų. Jis jau manęs senai „taikliai“ klausinėja, kur bus mūsų lėliukas, kai gims, nes mat jis į lopšelį dar per mažas?! Na tai aš bandau išsisukinėti, kad matysim, gal auklytė kokia žiūrės. Čia, aišku, jau negražu, bet tikrai norėčiau, kad jis eitų i darželį,o jei žinos, kad aš lieku su leliuku namuose, tai bus tragedija.
Pirmą mėnesį žadam nevesti į darželį ir visa šeima pabūti kartu namuose. Po to tikrai norėčiau, kad dar Titukas iki vasaros paeitų, nes vasara ir taip 2 mėnesius darželis nedirba, tai spėsim atsibūti namuose iki soties.
Titukui pasakojam po truputį, kad jis turės kitam kambaryje miegoti (nes dabar beveik visą nėštumą pramiegojo su mama), kad reikės visiems pasistengti ir prižiūrėti lėliuką, kad padėti mamytei reikės. Atrodo dabar kaip ir viskas tvarkoje, o kaip bus iš tikrųjų…..Bus visko, aišku, suvokiame, kad visiems reikės labai pasistengti.
O šiaip po truputį ruošiamės naujo šeimos nario atėjimui. Iš tikrųjų jau baimė ima, kad nespėsiu visko susitvarkyti iki galo. Kadangi namuose vietos mažokai, tai darom visokias pertvarkas ir, aišku, kaip visada viskas gaunasi paskutinėmis dienomis, tuo labiau, kad ir pajėgumai dabar ne tie. Man jau 38 savaitės, taigi gali mūsų naujasis šeimos narys pasirodyti bet kurią minutę. O dar atrodo tiek nepadariau :) . Bet, tikiuosi, viską laiku suspėsim ir su džiaugsmu pasitiksim savo lėliuką.
Taip pat  - kad žinotumėte, kokie amžiaus ypatumai  - siūlau Viltei paskaityti apie DVIMEČIUS, Editai – apie TRIMEČIUS, o Vilmai – apie PENKIAMEČIUS.
Ir turiu vieną pastebėjimą: pirmagimį geriausia iškraustyti likus keliems mėnesiams iki antrojo gimimo (kad jis nepagalvotų, jog yra “išvarytas”). Kadangi jums liko nedaug laiko, siūlyčiau geriau iškraustyti jau po vaikiuko gimimo (kai pajusite, kad atėjo tam tinkamas laikas), nebent – kaip sako Vilma – mergina/vaikinas pati(s) nenorės drauge miegoti!
Na, šiam vakarui tiek…tačiau artimiausiomis dienomis bus dar!