Jau pats pavadinimas intriguoja, ar ne? Mane iš tiesų suintrigavo, kai pamačiau šią antraštę.  Ar jūs visada sakote tiesą apie savo vaikus ir jų pasiekimus (arba ne)? O gal tas “netiesios sakymas” nėra sąmoningas?

Kada jūsų vaikas pradėjo išmiegoti naktį neatsibusdamas? Kada visiškai atsisakė sauskelnių? Kada pradėjo kalbėti? Ar mes, atsakydamos į šiuos klausimus, kuriame mitus, ar rėžiame teisybę?

Turiu pažįstamą, kuri turi atmintį it skustuvo ašmenis – prisimena viską, ką esi sakęs apie vaikus. Kartais net man pačiai įdomu būna, kai ji kažką primena, kas buvo ne visai taip, kaip man šiandien atrodo. Ar aš sąmoningai kažką nutyliu? Nagi ne! Bet su laiku mano atmintis apdulkėja ir daug kas – turiu pripažinti – nebeatrodo taip, kaip atrodė tąkart. Gabrielius irgi geriau prisimena detales, todėl kartais būna juokinga, kad aš pasakau: o Gertrūda VIENINTELĖ taip daro…O jis sako: Šiaip tai visi keturi:)))

Iš tiesų juk vaikai visi pradeda išmiegoti, visi atsisako sauskelnių, čiulptukų ir visi atpranta nuo žindymo… Ir galbūt mūsų “apsaugos mechanizmai” pasirūpina, kad neprisimintumėme nieko, kas buvo nemalonu? Arba nežavinga?

Įdomu…susimąsčiau…

Kaip manote jūs?

Nuotrauka: “Mother’s Love” Fabio Trifoni