Prieš kelias dienas iš gyvenimo, neištvėrus bendraamžių patyčių, savanoriškai pasitraukus paaugliui pagalvojau, kad iš tiesų pribrendau dar vienam projektui/akcijai/kampanijai – “BE PATYČIŲ”. Gavusi “Vaikų Linijos” pranešimą spaudai (jį galite skaityti įrašo apačioje), apsidžiaugiau. Jis – kaip čia buvęs!
Paieškojusi internete apie kitas “BE PATYČIŲ” kampanijas, radau širdį suvirpinusią plakatų seriją. Štai vienas, kurį – kaskart žiūrėdama – atrodo, imu drebėti viduje:
Beje, man labai patiko ir tas plakatas, kuriame sakoma: “Vaikai yra vaikai...”. Teko skaityti, kad ir Lietuvoje dažnai į patyčias taip reaguojama…tarsi numojama ranka…tarsi norima pasakyti, kad vaikai gali būti bjaurūs vieni kitiems. Taip, gali. Bet ar mes turime stovėti šalia ir nieko nesakyti? Arba net nusisukti ir apsimesti, kad nieko nematome?
Todėl kviečiu visus Lietuvos tinklaraščių rašytojus jungtis į akciją, savo tinklaraštyje įsidedant reklaminį skydelį, tariantį PATYČIOMS NE!
Viliuosi, kad tai paskatins daugiau žmonių pasidomėti, kas iš tiesų yra patyčios ir išsklaidyti patyčių mitus:
Mitas:
Visi vaikai tyčiojasi vieni iš kitų – tai yra visai normalus elgesys. Juk jie tai daro tik
norėdami pajuokauti!
Tikrovė:
Ar yra kada nors tekę išgirsti tokį pasakymą: „Nekreipk dėmesio! Kas jau čia bus,
jei į kiekvieną kepštelėjimą taip reaguosi?.. Juk visi vaikai taip elgiasi.” Kartais manoma, kad
patyčios yra visiems vaikams būdingas elgesys, todėl į jį neverta kreipti dėmesio. Iš tikrųjų
vaikai gali bendrauti ir be patyčių – pavyzdžiui, Švedijoje 3 kartus mažiau vaikų kenčia nuo
patyčių nei Lietuvoje. Tai rodo, kad patyčios nėra visiems vaikams būdingas elgesys. O reaguoti
į jį svarbu todėl, kad patyčios skaudina tuos, kurie patiria patyčias, o kartais ir tuos,
kurie jas tik stebi.
Ar žinojai, kad:
Lietuvoje 1 iš 4 vaikų patiria patyčias.
Švedijoje – tik 1 vaikas iš 20 patiria patyčias.
Mitas: Patyčios visada buvo ir bus – jų niekaip neįmanoma sustabdyti.
Tikrovė:
Su kuo tikrai galime sutikti – patyčios nėra naujas elgesys. Jei paklaustumėte savo
tėvų ir senelių, jie tikrai turėtų ką papasakoti apie patyčias iš savo vaikystės, pavyzdžiui, kokias
pravardes mokykloje turėjo. Tačiau netiesa yra tai, kad patyčių neįmanoma sustabdyti.
Tam, kad patyčios liautųsi, būtina į jas reaguoti – tą turi daryti ir suaugusieji, ir vaikai.
Mitas: Vaikai, patiriantys patyčias, privalo patys apsiginti ir išspręsti patyčias.
Kartą Mantas, grįžęs namo, papasakojo tėčiui apie tai, kad trys jo bendraklasiai iš jo
tyčiojasi – pravardžiuoja „daunu“, per pertraukas apstumdo, o šiandien išmėtė visus
sąsiuvinius po klasę… Kiti klasės vaikai Mantui ne tik kad nepadeda, bet dar ir juokiasi
tuo metu, kai kiti tyčiojasi. Tėtis į tai reagavo pasakydamas: „Mantai, būk vyras. Tu
turi pats apsiginti – juk tu ne koks lepšis ir neprašysi, kad aš už tave į mokyklą eičiau
aiškintis, kas ten pas jus vyksta?..“
Kaip manai, kaip šiuo atveju Mantas gali apsiginti?
Tikrovė:
Kartais yra manoma, kad vaikai turi patys susidoroti su patyčiomis. O kaip su jomis
susidoroti ir būti „tikru vyru“, jei tyčiojasi ne vienas, ne du, o 3, 4 ir daugiau vaikų?
Kaip vienam sustabdyti patyčias, jei kiti klasės vaikai nepadeda? Tiesa yra ta, kad vaikams,
patiriantiems patyčias, labai reikalinga aplinkinių žmonių pagalba – jam gali padėti kitas
klasės draugas, būdamas su juo ir padėdamas jam iškęsti patyčias, taip pat gali padėti suaugusieji
– mokytojai, tėvai.
Mitas:
Patyčios gali padėti vaikams sustiprėti, tapti labiau užsigrūdinusiems. Juk kiekvienas
vaikas turi mokėti kovoti už save – patyčios yra puikus būdas to išmokti!
Tikrovė:
Tikrai svarbu, kad vaikas mokėtų save apginti. Bet ar patyčios gali to išmokyti? Patyčios vaikams sukelia daug skausmingų išgyvenimų ir jausmų. Taigi, patyčios ne stiprina vaikus, o kaip tik sukelia jiems daug neigiamų jausmų ir gali ilgam palikti skausmingų išgyvenimų.
Mitas:
Pasakyti suaugusiesiems apie tai, kad iš tavęs tyčiojasi, yra blogai – taip tu tapsi skundiku.
Tikrovė:
Neretai galvojama taip – jei tu pasakoji suaugusiesiems apie tai, kaip su tavimi elgiasi kiti vaikai arba apie tai, ką kiti vaikai negero padarė kitam vaikui, tu esi skundikas. Netiesa! Tik papasakojus kam nors apie patyčias galima padėti jas įveikti. Kuo dažniau nutylima apie patyčias, tuo lengviau skriaudėjams tyčiotis – juk vis tiek niekas iš suaugusiųjų apie tai nesužinos!..
Svarbiausias skirtumas tarp skundimo ir pagalbos prašymo yra toks:
- pagalbos prašome tose situacijose, kai vienas vaikas kitam daro nemalonius ar
žalingus dalykus, pavyzdžiui, muša, atiminėja daiktus ar kitaip skriaudžia, ir pats
vaikas negali apsiginti;
- skundimu vadinamas toks elgesys, kai suaugusiajam papasakojama apie elgesį,
kuris niekam nežalingas. Pasakojama norint sukelti nemalonumą kitam vaikui,
pavyzdžiui, vaikas pamokos metu žiūrėjo pro langą ir neatidžiai klausėsi pamokos,
o kitas klasės vaikas apie tai pasako mokytojui, norėdamas, kad mokytojas
pabartų vaiką, žiūrintį pro langą. Tai gali būti pavadinta skundimu.
Jei iš tavęs tyčiojasi, labai svarbu papasakoti apie tai kam nors iš suaugusiųjų. Tai nėra skundimas – tai pagalbos prašymas. Tu turi teisę būti saugus ir gauti pagalbą tose situacijose, kurias sunku įveikti vienam.
Mitas: Fizinis smurtas yra skaudesnis nei šaipymasis. Žodis – ne kumštis, juo mėlynių nepaliksi
ir žmogaus neužmuši.
Tikrovė:
Galbūt tau yra tekę išgirsti tokį pasakymą: „Nekreipk dėmesio – juk tai tik žodžiai!
Maža ką žmonės prišneka…“ Visgi nekreipti dėmesio į žeidžiančius žodžius yra labai nelengva – žodžiai, kaip ir veiksmai, gali labai skaudinti ir ilgam palikti pėdsakus atmintyje. Neretai suaugusieji, o kartais ir patys vaikai labiau linkę reaguoti į fizinius veiksmus, pavyzdžiui, pastūmimą, įspyrimą, smūgį kumščiu. Jei jau vaikai pradeda muštis, tas atrodo išties rimta.
Tačiau žodžiais galima skaudinti žmogų ne mažiau nei smūgiu – o kartais net ir labiau…
Taip pat galite pakviesti visus
Facebook draugus jungtis ir palaikyti šią akciją. Jeigu norite jungtis ir jūs (ir prie
Facebook akcijos),
SPAUSKITE ŠTAI ČIA!
Patyčių tema jau esu rašiusi ir keletą straipsnių:
O štai ir jau minėtas pranešimas spaudai:
Pranešimas spaudai
Kampanija „Be patyčių“ jau ir Facebook’e”
2010 m. vasario 1 d.
Gruodžio mėnesį startavusi paruošiamoji akcija „Savaitė be patyčių“ sulaukė 350 Lietuvos mokyklų palaikymo. Specialiai kampanijai „BE PATYČIŲ“ prieš savaitę sukurtas puslapis Facebook’e skaičiuoja jau pusšimtį gerbėjų.
Emocinės paramos tarnyba “Vaikų linija” kartu su partneriais iš valstybinio, nevyriausybinio ir verslo sektoriaus 2010 metų kovo 22-26 dienomis organizuoja akciją “Savaitė BE PATYČIŲ”. Jos metu vyksiančiais renginiais bus stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį į sutrikusius vaikų santykius, patyčias ir pažeminimus, kurių gausu vaikų ir suaugusiųjų bendravime.
“Savaitė BE PATYČIŲ” – tai savaitė, per kurią pasistengsime kartu su partneriais sukelti didesnį atgarsį visuomenėje dėl patyčių problemos, pasitelkdami mūsų pačių, įvairių mokyklų, darželių, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų energiją ir kūrybiškumą”, – žada akcijos organizatorių atstovė Vaikų linijos psichologė Marina Blagoveščenskaja.
“Vaikų linija” jau šeštus metus stengiasi atkreipti visuomenės dėmesį į patyčių problemą – vykdo kampaniją “BE PATYČIŲ”. Kampanija siekiama skatinti draugiškus vaikų, suaugusiųjų tarpusavio santykius ir kurti saugią mokyklą, kurioje nebūtų patyčių ir smurto. Pagrindiniai kampanijos uždaviniai būtų formuoti nuostatą visuomenėje, kad patyčios nėra normalus elgesys, dirbti su mokyklų bendruomenių nariais bei vykdyti veiklas naudojant naujausius prevencijos metodus, informuoti visuomenę apie patyčių mastą ir efektyvias patyčių prevencijos programas.
“Na atleiskit gal čia ir ne į temą, bet turiu didelę problemą… Kas kart, kai atsikeliu rytais į mokyklą, vis didesnė baimė būna.. ant manęs ,,varo” visa klase, visi manęs nekenčia. Aš susipykau tik su viena klasioke, bet kadangi prie jos visi nori pritapti tai visi su manim irgi nebedraugauja.. tai va, kai tik nueinu į mokyklą kas nors iš klasės būtinai prie manęs prilenda ir pradeda spardytis…tėvams sakyti nenoriu, nes sakys – pati lendi mokytojam sakiau, bet jiems tas pats…nežinau ką man daryti …man baisu darosi vien tik pagalvojus, kad ryt vėl į mokyklą…dabar labiausiai bijau, kad klasiokai ir klasiokės nepasikviestų kokios „chebros“, kad mane atspardytų, nes jau man jie pradėjo tuo grasinti
( neįsivaizduoju, ką man toliau daryti…nekreipiau į tai dėmesio, bet tai tik dar labiau pablogino…”, – Vaikų linijos svetainėje paliko atsiliepimą mergaitė.
Akcijos “Savaitė BE PATYČIŲ” partneriais tapo Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos mokinių parlamentas, Lietuvos moksleivių sąjunga, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, VšĮ Paramos vaikams centras, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Olweus International, Skalvijos kino centras. Akciją remia Jungtinių Valstijų ambasada Lietuvoje.
“Savaitėje BE PATYČIŲ” kviečiamos dalyvauti įvairios įstaigos – mokyklos, darželiai, nevyriausybinės organizacijos, norinčios visais įmanomais būdais atkreipti dėmesį į patyčių problemą bei skatinti pagarbius ir draugiškus santykius visuomenėje.
Kiekviena organizacija prašoma paruošti “Savaitei BE PATYČIŲ” paminėti skirtą veiklos planą. Tokiu būdu kiekvienos įstaigos organizuojama veikla bus unikali, kiekviena įstaiga paruoš programą, atsižvelgdama į savo poreikius ir aktualijas. Dalyvių registracijos terminas pratęsiamas iki kovo 1d.
Visus “Savaitės BE PATYČIŲ” renginius koordinuos “Vaikų linija”, kuri taip pat sieks, kad akcija būtų matoma visuomenei. Informaciją nušviesti visuomenei apie “Savaitės BE PATYČIŲ” metu vyksiančius renginius bus kviečiama Lietuvos žiniasklaida. Informacija apie akciją bus nuolatos atnaujinama Vaikų linijos internetinėje svetainėje www.vaikulinija.lt .
Vaikų linijos 2010 metais veiklą finansiškai ar paslaugomis remia: TEO LT, AB, UAB “Tele2″, UAB “Informacijos valdymo centras”, UAB “Mediaskopas”, Nyderlandų Karalystės ambasada, Jungtinių Valstijų ambasada, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinius mechanizmus, gyventojai, aukodami finansinę paramą bei skirdami 2 proc. nuo pajamų mokesčio.
Kontaktinis asmuo:
Marina Blagoveščenskaja
Vaikų linijos psichologė
marina@vaikulinija.lt
mob. 860179596
Olga Malaškevičienė
atstovė ryšiams su visuomene
LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
261 22 78, 869904235
olmala@lrs.lt
Austėja Landsbergienė
February 5th, 2010 at 10:26 am
Štai keletas nuorodų į straipsnius apie patyčias:
a) http://www.balsas.lt/naujiena/307931/patycios-mokykloje-buvo-ir-bus
b) http://www.smaizys.lt/literatura/lnk-laidos-tesinys-apie-patycias-mokykloje-kai-tyciojasi-mokytoja/
c) http://www.balsas.lt/naujiena/315741/apklausa-du-is-triju-moksleiviu-patiria-smurta
d) http://www.balsas.lt/naujiena/369412/patycios-neaplenkia-ir-ligoniniu
e) http://www.altajus.net/patycios-mokykloje-tesinys/?utm_source=feedburner&utm_medium=feed&utm_campaign=Feed:+altajus/KOOM+(altajus.net)
Austėja Landsbergienė
February 5th, 2010 at 10:27 am
Pagalvokime: DU IŠ TRIJŲ MOKSLEIVIŲ PATIRIA SMURTĄ. Sakysite, perdedama? Na, gerai…tarkim, VIENAS iš trijų. Bet juk tai reiškia, kad JŪSŲ VAIKAS turi vieną šansą iš trijų, kad mokykloje jis patirs emocinį smurtą…
KĄ SIŪLOTE DARYTI JŪS???
Ieva
February 5th, 2010 at 10:34 am
Aš mokykloje irgi patyriau patyčias. Tiesa, ne tiek tragiškas, bet vis tiek būdavo dienų ir savaičių, kai ištisai verkdavau, kad nebeeisiu į mokyklą. Dėl to niekas nieko nedarė ir tai baigėsi savaime, bet nežinau, ar tai teisingas kelias. Tačiau, kaip reiktų elgtis patyčių atveju, irgi nežinau. Dabar šiais el. bendravimo laikais labai lengva paspausti mygtuką, kad prisijungiu prie kažkokios akcijos ar pasirašau po kokia nors peticija. Bet ką tas iš tiesų reiškia? Dažniausiai nieko.
Austėja Landsbergienė
February 5th, 2010 at 10:42 am
Ieva, aš manau, kad…dauguma vaikų yra patyrę vienokias ar kitokias patyčias. Problema ta, kad Lietuvoje tai manoma esant NORMA: na, kas atsitiks? Iš visų pasityčioja, bet visi normalūs vaikai užauga… Visi vaikai pasityčioja, ko čia darot problemą! – tokią retoriką girdime ir girdime…KOKTU man nuo jos!!!
Žinot, ko AŠ tikiuosi? Bent to, kad žmonės pradės manyti, jog patyčios – NĖRA NORMA, jog patyčios žeidžia… Manau, kad net jeigu bus įgyvendintas vienas tikslas – PAKYLĖTAS VISUOMENĖS SĄMONINGUMAS – tai jau, manau, visai neblogai.
Beje, prieš keletą dienų radau internete tokią programą, kurią įgyvendina viena konkreti mokykla. Man labai patiko! Be to, labai paprasta…pavyzdžiui, vaikai NIEKADA nepaliekami visai vieni. Kai rašiau apie Švedijos Gebėjimų mokyklas, taip pat minėjau, kad ten beveik nėra patyčių. Pedagogai mano, kad todėl, jog…nėra mokytojų kambario, ir pedagogai VISĄ LAIKĄ būna su vaikais ir jų aplinkoje: koridoriuose, klasėse, valgykloje ir t.t. ir pan. Vadinasi, yra sprendimo būdai, kurie veikia! Reikia tik SĄMONINGUMO įvardinti, kad tai yra PROBLEMA ir NORO ją spręsti!
Aistė
February 5th, 2010 at 10:55 am
Siaubingas dalykas tos patyčios ir tikrai labai sunku surasti gerą sprendimą kaip to išvengti. Kaip įkrėsti žmonėms į smegenis, kad reikia būti neabejingiems…. neįsivaizduoju. Aš manau, kad vienintelis kelias – bendravimas: tėvų->mokytojų->mokinių->tėvų.
((
Vakar per R.Mikelkevičiūtės laidą, vienos privačios mokyklos direktorė sakė, kad pas juos mokykloje yra sutartis (mokykla su mokiniu) ir jei kas ne taip-mokinys išmetamas iš mokyklos (jei teisingai supratau). Bet manau, kad tai tikrai nėra išeitis, nes tas išmestas eis į kitą mokyklą ir ten kitus terorizuos.
Bet išties, gal mokyklose turėtų veikti kažkokia labai konkreti sistema, nurodymai kaip elgtis tokiais atvejais. Kažkas visa tai turėtų kontroliuoti….
Nežinau. Nerišliai čia parašiau, bet man tai labai baisi problema, juolab, kad jau nuo rugsėjo leisiu sūnų į mokyklą… O dar kai perskaičiau J. Picoult “19 minučių” išvis paranoja apėmė
Ligita
February 5th, 2010 at 11:13 am
Man atrodo, kad tai, kas vyksta dabar, nelabai gali būti lyginama su tuo, ką es patyrėme prieš 10-15 ar daugiau metų… Jau vien dėl to, kad šiais laikais labai paprasta “pasigirti” savo “žygdarbiais” paviešinus juos, pvz youtube…
Pritariu tam, kad reikėtų glaudesnio mokytojų-tėvų bendradarbiavimo ir galbūt kažkokių reformų mokyklose, kad vaikai būtų labiau stebimi, nors nemanau, kad stebėjimas iš esmės ką nors pakeistų- Švedijos pavyzdys geras, bet ten ir visuomenė kitokia… pas mus tokiu atveju greičiausiai po pamokų už kampo palauktų…
Austėja Landsbergienė
February 5th, 2010 at 11:38 am
Aiste, aš manau, kad išmetimas iš mokyklos – vos ne prasčiausias sprendimo būdas. Žinoma, privati įstaiga sau gali tą leisti, bet valstybinė? Juk švietimas privalomas! Mažasis penktokėlis smurtautojas, išmestas iš vienos mokyklos, kitoje dar didesniu “ereliu” ir “kietuoliu” gali pasijausti: va, koks aš pavojingas, mane mėto! O iš tiesų viduje tupi išgąsdintas vaikelis, kuris pyksta, kad suaugusieji jam nepadeda spręsti problemų, su kuriomis susidoroti jis yra per mažas ir nepajėgus…
Man atrodo, kad kaip tik reikia parodyti, kad rūpi, skirti tam laiko ir pastangų…tik tada reikalai pajudės.
Ligita, dėl YouTube…man yra atsiuntę tokių vaizdelių (pavyzdžiui, kaip mergaitę bendramoksliai įmeta į šiukšlių konteinerį), kad vien jau jie liudija apie didžiulį problemos mastą.
Enne
February 5th, 2010 at 12:03 pm
Skaiciau apie 12mete mergaite, kuria mokykloj pargriove klasioke ir sparde, o kiti stovejo ir filmavo telefonais.Pagalvojau-kas blogiau-ta, kuri sparde, ta, kuria sparde, tie, kurie filmavo?
Arba kitas atvejis-mergaite dvieju klasioku buvo nustumta i sniega ir apspardyta taip, kad su smegenu sukretimu guli ligoninei.Direktores pozicija-o kas cia tokio, joks cia ne smurtas, tesiog vaikai taip zaidzia.Utiu-tiu, isdykeliai.
Alice
February 5th, 2010 at 12:10 pm
Tai ir toje pačioje Švedijoj yra patyčų, bet čia kitaip reaguojama į jas. Dėl patyčių pateikiama vis daugiau pareiškimų policijai, taip rodoma, jog tyčiotis iš bendramokslių nėra norma. Savivaldybėms jau teko išmokėti kompensaciją vaikams, kurie įrodė, jog mokykla nepadarė visko savo galioje, kad užtikrintų vaikų vizinį ir emocinį saugumą.
Manau, jog iš pagrindų reikia peržiūrėti vertybines mokyklų sistemas, nes dabar, tai visos mokyklos tik bando nuslėpti, kad niekas neiškiltų į viešumą. Apie koki pilietinį auklėjimą galima kalbėti vaikams, kai suaugusieji elgiasi šitaip nepilietiškai ir tiesiog niekingai.
Aistė
February 5th, 2010 at 12:15 pm
Taip, privačios mokyklos daro taip, kaip joms geriau… ir galvoja tik apie savo reputaciją, o ne apie žmogų.
Man patiko Švedijos pavyzdys, kur mokytojai visuomet kartu su vaikais. O po pamokų, aišku, vaikai (švedukai) nenueina už kampo, nes, ko gero, neturi galimybių, dėl to, kad iki 12 m. vaikai net namuose negali būti palikti vieni. Tad juos, įsivaizduoju, po pamokų pasiima tėvai.
O pas mus???? Aš jau vien savo Jeruzalės rajone (nors rajonas kone prestižinis) matau kas dedasi už daugiabučių kampų, už kioskelių stotelėse, kiemuose ant suoliukų…. Ir kaip vaiką leist į tokią mokyklą??? Su kaimynais jau kalbėjom, kad fotoghrafuosim tuos vaikus, kurie rūko prie mūsų laiptinės ir nešim į mokyklą direktorei nuotraukas…
rima
February 5th, 2010 at 12:28 pm
Patyčios baisu. Ir susije ne tik su vaikų emociniu nebrandumu, empatijos neturejimu, bet su šeimų, kuriose augo vertybemis (tiksliau jų nebuvimu). Kaip tik šiomis dienomis mamų forume, kuriame susirašinėju verda diskusija apie smurtą šeimoje…Kai moteris žeminama savo namuose, vaikų akivaizdoje ir tai yra NORMALUS ir dažnas tam tikrų šeimų modelis. Apie kokią tada emocinę vaiko brandą galima kalbėti. Manau privalomos patyčių ar smurto dalyviams turėtų būti konsultacijos su psichologu apie agresijos protrūkių valdymą. Apie savo emocijų pažinimą. Juk yra tokių metodikų ir programų užsienyje…O grįžtant prie šeimos…tai dar vienas labai simptomatiškas vertybių krizės atspindys yra telefoniniai sukčiai. Manau sąžiningesnėse visuomenėse jie tiesiog negalėtu veikti. Juk paskambina kokiai bobutei ir sako…jūsų sūnus padarė avarija…užmušė žmogų…duokit 50 000 ir jį paleisim…Ir žmonės duoda tuos tūkstančius. Labai myliu savo vaikus, bet jeigu jie padaro nusikaltimą, jie turi už jį ir atsakyti, kaip bekraujuotų mano mamiška širdis…Tai štai jeigu mokykloje tam kuris tyčiojasi ir pagrūmoja…nieks nežino ar namie tėvas nepagiria, kaip “vyriškai” sūnus pasielgė…Vien mokymo įstaigos problemos neišspręs ir jos neturėtų sau tokios atsakomybės prisiimti. Čia bendras reikalas su šeimomis…tai gal konsultacijų reikia ne tik vaikui, bet ir tėveliams…
Rasma
February 5th, 2010 at 12:46 pm
Rima, sutinku, kad turi būti bendras aukėjimo ir vertybių puoselėjimo darbas – šeimos, mokyklos.
Tačiau kaip reaguoti į mokytojos patyčias iš mokinių pamokoje? Sūnus fiziką labai mėgo. Bet po kurio laiko parnešdavo keistus pažymius – tai dvejetai, tai aštuonetai – ir taip keli mėnesiai. Kodėl taip yra, nenorėjo pasakoti. Tačiau kartą vaikas “išsiliejo” – fizikos mokytoja jį pavadimo moliu ar pan. Pasirodo, vaikas per pamokas visiškai neidavo atsakinėti, o kontroliniais kompensuodavo pakankamai normalų pažymių vidurkį. Buvo pasiryžęs laikyti valstybinį fizikos egzaminą, bet mokytoja vėlgi šaipydavosi, kad mokyklinio lygio jis neišlaikysiąs. Bet sūnus užsispyrė “Aš jai įrodysiu, kad esu ne molinis!” ir iš mokyklos abiturientų tais metais vienas geriausiai išlaikė valstybinį fizikos egz. Vaikas protestavo prieš mokytoją ir iki šiol apie mokyklą tik blogai. O mano pagalbos nepriėmė, nors ir kaip įkalbinėjau, kad leistų man su mokytoja susitikti ir pakalbėti. Labai buvo gaila sūnaus, bet tai buvo jo sprendimas.
Suvokiu, kad visiems yra sunku pasakyti, kad esu skriaudžiamas, esu silpnesnis, kad nesugebu net su bendraamžiais susibendrauti. Čia LT tikrai yra labai didelė problema.
DaliaMataciuniene
February 5th, 2010 at 1:39 pm
Skaitau su nerimu tai, ką rašot, nes kaip tik jau galvoju, kur kitą rugsėjį leisti savo dukrytę… taip norisi apsaugoti ją nuo viso šito, bet turbūt neįmanoma. Gali leisti į privačią pradinę, bet paskui patekus į bendrą gimnaziją, bus dar sunkiau adaptuotis prie realaus pasaulio…kaip viskas pasikeitė per 15 metų. Nors kai dabar prisimenu savo klasę, buvo pora mokinių, kuriems dažniausiai tekdavo visos patyčios, o atrodo klasė buvo labai gabi, motyvuota, draugiška ir iki šiol bendraujam. Būtų įdomu paklausti jų dabar, kaip jie atsimena tuos laikus, kaip išgyveno tą periodą.
Daniela
February 5th, 2010 at 3:18 pm
Austeja, rašot, kad “Bet juk tai reiškia, kad JŪSŲ VAIKAS turi vieną šansą iš trijų, kad mokykloje jis patirs emocinį smurtą…” Deja, paparastai smurtas būna emocinis + fizinis !!! Jau rašiau kažkada, kad niekad nesitikejau, kad daugiau pergyvensiu ne del vaikų mokslo rezultatų, bet dėl elementaraus jų saugumo, tiek mokykloje, tiek kol jis grįžta namo…
Austėja Landsbergienė
February 5th, 2010 at 4:29 pm
Enne, dėl to – kai kalbama apie patyčias – visada kalbama apie auką, smurtautojus IR stebėtojus, kurie, deja, irgi vėliau kenčia pasekmes.
Dėl mergaitės – turbūt dar daug metų reikės kartoti visiems, manantiems kitaip – kad tai – ne žaidimas. Tai – SMURTAS. Ir kartoti tol, kol niekam neliks abejonių…
Alice, būtent dėl to ir sakau, kad Lietuvoje didžiausia problema yra POŽIŪRIO į patyčias problema: kad tai – norma, vaikų žaidimai…
Aiste, parašėt apie Jeruzalę, tai kojos nutirpo…juk mes grįšim būtent ten! Čia – per dvejus su puse metų – nieko panašaus matyti neteko. Nemanau, kad to nėra, bet tiesiog požiūris visuomenės į tokius dalykus yra tai, kad – jei pamatytų – niekas nepraeitų, o jau vaikeliams riesta su riestučiais būtų…
rima, absoliučiai pritariu dėl to, kad neleisčiau savo vaikui bėgti nuo atsakomybės…nes juk visuomenė ir visuomeninės vertybės griūti pradeda būtent nuo šeimos vertybių griūties.
Ir dar. NE KARTĄ girdėjau, kaip tėvai didžiuojasi, kad vaikas kumščiu pasimosuoja, “neleidžia kitiems stumdyt” savęs ir t.t. ir pan. Anksčiau dar kažkaip leisdavausi į ginčus, bet dabar tai tik negaliu patikėti, kad vis dar tenka išgirsti tokią nuomonę ir dar taip tvirtai dėstomą. Tėvai labiau didžiuojasi vaiku, kuris kerta, nei tuo, kuris yra taikus… (Žinoma, ne visada, bet pakankamai atvejų, kad tai būtų galima įvardinti kaip problemą…)
Rasma, dėl mokytojų…baisiau ir būti negali. Visai neseniai atrašiau laišką mamai, iš kurios vaiko būtent tyčiojosi mokytoja. Vaikas – pradinukas, visą dieną yra “užstrigęs” su emociškai smurtaujančia mokytoja… Ir toks laiškas – ne pirmas
Dalia, o aš vis vien manau, kad kuo ilgiau apsaugotas vaikas nuo tų patyčių, tuo geriau. Apie “užsigrūdinimą” neturėtų būti jokios kalbos! O dėl tų “išgyvenusių”. Labai daug jų – jei smurtas buvo “toleruotinas” – net nežino, kokia žala jiems padaryta. Iš tiesų – veikiami visuomenės spaudimo, įsivaizdavimo, kas yra norma ir t.t. ir pan. – jie pradeda kalbėti, kad va, “kietesni” užaugo, išmoko susitelkti viduje ir .t.t ir pan. Bet NIEKAS juk negali patikrinti: gal jie dėl to nemoka priimti sprendimų savarankiškai, gal dėl to negali užmegzti nuolatinių, pasitikėjimu grįstu santykių, gal dėl to jaučiasi nereikalingi ir yra linkę į depresiją ir t.t. ir pan. Kas žino????? Aš visada tokiems sakau: įsivaizduok, kokius sparnus būtum turėjęs, jei NIEKAS NEBŪTŲ NUOLAT NORĖJĘS JUOS PAKIRPTI???? Dabar visą energiją atidavei mokydamasis užsigrūdinti ir išlikti, o kiek būtum galėjęs padaryti, jei tą energiją būtum galėjęs nukreipti kitur? Paprastai šitas argumentas suveikia…
Daniela, suprantu Jūsų nerimą. Aš pabrėžiu emocinį smurtą, nes apie jį mažiau yra kalbama, jis dažniausiai įvardinamas kaip “normalus” vaikų prasivardžiavimas, pasišaipymas ir t.t. ir pan. Fizinį smurtą jau pradedame atpažinti ir su juo kovoti, o štai su emociniu…dar laukia labai ilgas kelias!
agnė
February 5th, 2010 at 4:58 pm
Lietuvos ryte skaičiau straipsnį apie tą liūdną įvykį Prienų raj. va pacituoju:
Prienų „Revuonos“ vidurinės mokyklos mokytoja
„Žinoma, kad iš gyvenimo pasitraukęs vaikinas buvo pašiepiamas. Bet tai – ne psichologinis smurtas.”
Gal tiesiog mes ne visada įsivaizduojam, kas tai yra smurtas?
Alice
February 5th, 2010 at 5:10 pm
Po ivairiais straipsniais apie patycias, galima paskaityti komentarus. Man tai plaukai siausiasi, kai daugelis raso “Butu taip mano vaikui padare, tai as asmeniskai jiems snukin duociau/ vozteleciau/paputryciau/pridayzyciau” ir pan.
Juk butent is tokio poziurio ir gimsta prievarta. Jei suaugusieji problemas musdami sprendzia, tai kodel vaikai turetu kazkaip kitaip elgtis. Nors ta jausma skriaudeja gerai papurtyti, gerai suprantu. taciau pereiti prie grasinimu ir veiksmu- visiskai nepateisinamas dalykas
Alice
February 5th, 2010 at 5:14 pm
As tai verkiu, kai matau ziuriu sita filmuka
http://www.youtube.com/watch?v=OBDlnhaOWoA&feature=related
Austėja Landsbergienė
February 5th, 2010 at 5:47 pm
Alice, man paliko įspūdį ir ta organizacija, ir tie filmukai. Buvau radusi daugiau jų – nuorodos yra komentaruose po šiuo straipsniu: http://www.austejosblogas.lt/2009/09/kovokime-su-patyciomis-dalinames-idejomis/
Austėja Landsbergienė
February 5th, 2010 at 5:50 pm
agne, iš tiesų nuoširdžiai manau, kad žmonės nelabai įsivaizduoja nei kas yra smurtas, nei kokia iš tiesų jo žala. Dėl to visokios iniciatyvos, manau, ir skatina tą sąmoningumą! Kol tėvai sakys taip, kaip cituoja Alice, tol apie šių žmonių sąmoningumą sunku kalbėti. Būtent – jausmas gali būti, visus jausmus turime įvardinti ir pripažinti. Bet ar tai reiškia, kad – supykus – galiu eiti ir muštis? Arba erzinti? Grasinti?
Shishka
February 5th, 2010 at 10:33 pm
Taip, tema labai aktuali… Man irgi šiurpas ima pasikalbėjus su net savo tikrai išsilavinusiais ir toli gražu ne kokiais asocialiais draugais – jie sako, mano vaikas skundžiasi, kad daržely mušė, tai aš sakau – duok atgal. Atseit aš pats taip dariau daržely, mokykloj, tai prie manęs ir nekibo… Oi. Ką tokiu atveju tam mažučiui sakyt? Eit kalbėt su auklėtojom? Čia Belgijoj aš kažkaip tuo atžvilgiu ramesnė, nors ir čia gi ne rojaus sodai
Puiki akcija vienžo
Lupena
February 6th, 2010 at 1:12 pm
o as noriu jum benzino i liepsna ipilt. daznai galvoju, kodel taip yra — tie kas kencia — tai geri, dori, protingi vaikai, o parazitai valdo pasauli? ir man tokia mintis kilo — galbut tu geru vaiku geri tevai perdaug juos spaudzia visada buti tik mandagiais, paklusniais, nuolankiais? tokie vaikai nemoka priesintis, nemoka akiu draskyt, kaip sakant — “neturi nagu ir dantu”. o blogieciu tevams ju aukseliu zygdarbiai maziausiai… nelabai rupi.
aisku, labai gerai tokios akcijos, bet jos vargu ar pasieks va tuos, kuriems tas nerupi.
Alice
February 6th, 2010 at 1:31 pm
Bet tai reikia nuspresti, kad yra norma. Jei norma yra gerumas, dorumas ir mandagumas, tai tada reikia kovoti su patyciom. O jei nuspresime, kad norma yra mustynes, keiksmai ir pan, tai tada galim uzmirsti visas idealistines diskusijas ir mokyti vaikus duoti i aki, spjauti i visus mandagumus, gal dar ir koki kasteta i kuprine ideti….
Gal tos akcijos ir nepasiekia paciu problematiskiausiu seimu, bet jos turetu pasiekti pedagogus mokyklose, darzeliuose. Ar normalu, kad ta direktore, kai kalba apie nusizudziusi vaikina aiskina, kad “jis buvo pasiepiamas, bet tai nebuvo patycios”. Reikia pedagogus apsviesti, kas tos patycios yra ir kaip su jommis kovojama, kad daugiau tokiu kvailu pasakymu nebutu. Nes dabar bjaurus vaiku elgesys yra tik “vaiku zaidimai”, pasiepimai ir pan. O patyciomis ju elgesys tampa tik tada, kai vaikas nusizudo, patenka i ligonine ar tevai policijai
Lupena
February 6th, 2010 at 1:40 pm
manau kad tokia direktore reikia vyti von is darbo. bet cia yra kitas momentas. kodel auku tevai dazniausiai pratyli, arba susigriebia triuksma kelt tik tada, kai vaikas ligoninej arba grabe? ziurekit kas darosi, jeigu “bloga” vaika norima ismest is mokyklos? mameles pagatavos stoga nukelt, visiems akis iskabint, kad tik dris apie ju vaika blogai atsiliept. arba apsimes slangom, kad su vaikais “nesusitvarko”, arba prilipdys hiperaktyvaus diagnoze ir pareikalaus tolerancijos. ir? papusk jiems i uodega.
Ieva
February 6th, 2010 at 2:56 pm
Hmmm, o jeigu iš kitos pusės? Jeigu vienas iš trijų vaikų patiria smurtą, tai bent vienas iš likusių dviejų smurtauja. Taigi nemaža tikimybė, kad mano vaikas atsidurs būtent šioje pozicijoje. Žinoma, visos mamos galvoja: mano vaikas – pats nuostabiausias ir geriausias pasaulyje, net musės nenuskriaustų. Bet kaip aš galiu būti tikra dėl šito? Kaip man reiktų “paruošti” vaiką, kad jis netaptų nei smurtautoju, nei auka? Na bet čia turbūt jau kitas etapas, po to, kai visuomenė ir ypač ugdytojai bei tėvai supras, kas yra smurtas.
Austėja Landsbergienė
February 6th, 2010 at 4:14 pm
Lupena, Ieva, keliate labai gerus klausimus. Manau, kad tokie klausimai turi būti užduodami kuo garsiau!
Iš tiesų: KODĖL aukų tėvai tyli? Pavyzdžiui, turi pavyzdį labai arti: iš mano sesės tyčiojosi. Mano tėvai nedrįso eiti į mokyklą, nes buvo įsitikinę, kad bus blogiau, nes tyčiojosi ir pradinių klasių mokytoja, ir viena mergaitė klasėje. Kuo viskas baigėsi? Viskas baigėsi labai nepedagogiškai, nes aš, 12-okė (jau atleiskite man, nes tada net apie edukologijos studijas negalvojau
) nuėjau, pasivedžiau tą mergaitę į šoną ir tiesiog jai pasakiau, kad jei ji ir toliau tyčiosis iš mano sesės, aš padarysiu viską, kad jai tas atsirūgtų! Liovėsi. Bet gaila, kad aš – septyniolikmetė – neturėjau nė žalio supratimo, kaip tai padaryti tinkamai. Gaila, kad niekas niekur nėjo, nes visi, kurie apie tai žinojo, manė, kad bus blogiau, jei pasiskųs…Iš tiesų tai SIAUBAS visomis prasmėmis. Prisimenu, kai iš manęs tyčiojosi, tai mano tėtė sakė, kad eis pakalbės su tuo vaiku…na, civilizuotai…bet aš irgi bijojau, kad po to iš manęs dar daugiau šaipysis…o kaip norėjau pritapti…laimei, tai truko gan trumpai…
Ieva, sutinku, kad būtent esmė yra tas mano jau aprašytas POŽIŪRIS į tai, kas yra norma bei požiūris į smurtautoją. Įvardinę tai, kas yra smurtas, galėsime su juo kovoti.
Kaip paruošti vaiką? Žinai, aš visada labiau bijojau, kad mano vaikas bus smurtautojas, nei toks, kuris neapsigina. Na, man kažkaip atrodo, kad – kaip sakė viename filme Romos imperatorius
– your failure as a son is my failure as a father. Suprantu,kad nėra šis pasakymas teisybė nuo a iki ž, bet man širdis daug labiau sopėjo, kai Augustui buvo laikas (maždaug 3-5 metų), kai jis ne žodžiais, o rankomis savo jausmus reiškė, nei kai Mortą žnaibė, ir ji nieko nesakė: man atrodė, kad dėl pastarojo varianto aš kaip mama turiu daug daugiau įrankių kažką keisti, o vat pirmasis variantas…savigrauža ir klausimas, ką AŠ galėjau/turėjau padaryti kitaip, kad viso šito nebūtų…
Ir dar. Na, tikrai nuoširdžiai galvoju, kad: a) galvoti, kad vaikas yra nuostabiausias ir geriausias pasaulyje yra normalu
, o b) galvoti, kad nė musės nenuskriaus, tai yra taip MEGA naivu
Aš manau, kad jeigu mes visi labiau rūpintumėmės, kad vaikai netaptų BŪTENT smurtautojais, tai jau jų startinėse pozicijoje būtų gerokai mažiau:)
Ruvi
February 6th, 2010 at 4:33 pm
Labai svarbi tema ir diskusija.
Beje, norėčiau apginti Jeruzalės vidurinę – ten puikus mokytojų kolektyvas ir tai viena iš pirmųjų mokyklų, įdiegusių programą prieš smurtą ir patyčias.
O kaltinti ir smerkti ir bijoti – pasyvus konstatavimas (mano nuomone). Turime suprasti, kodėl vaikai (ir ne tik) darosi žiaurūs. Atrasti priežastį, kurią reikia šalinti, tuomet ir pasekmė keisis.
Tėvai ir mokykla stipriai įtakoja vaiką. Bet niekas nekalba apie informacinį srautą – žiniasklaida tarsi žaidžia dvigubą žaidimą: iškelia visas visuomenės ydas (tai yra gerai), bet kartu agresyviai formuoja tos pačios visuomenės pasaulėžiūrą. Ypač vaikų ir paauglių.
Žvilgtelėkite į pilnus smurto multifilmus, kovinius filmus, galiausiai patyčias filmuose – “juodo jumoro” – kai spardoma, daužoma “juokais”. Kažkokį filmą visą savaitę reklamavo, pamenu, ir būtent epizodą, kai numuša invalidę močiutę, ta krenta į medį, ir.. tai turi būti juokinga – toks filmo anonsas.. Tėvai negali būti nuolat su vaiku, todėl ne visada galime būti tikri, ar jie nepažiūrės dienos metu štai tokio “filmo”.
Internetas – ten dar gražiau, dienos metu galima pamatyti atvirų intymių scenų, smurto scenų, pavyzdžiui, tinklapiuose, į kuriuos užeina paaugliai “parsisiųsti” kompiuterinių žaidimų. O ir tie žaidimai – žvilgtelėkite į jų turinį – vien agresija.
O kai priimamas įstatymas, ribojantis informaciją paaugliams, tai stojamasi piestu..
Tėvai ir mokykla gali skiepyti pačius gražiausius siekius, bet jei šalia bus štai toks informacinis jovalas, kuriam vaikai ir paaugliai yra tiesiog nesubrendę, tai ir toliau matysime tokius agresijos protrūkius, ir tai tik ūmės.
Ir kentėsime visi, kol matysime tik pasekmes ir kovosime tik su pasekmėmis. Dabar, žinoma, jau reikia imtis visų imanomų priemonių, kitaip tie visi smurtiniai filmai taps gyvenimo realybė.
Tik suaugę gali vaikus išmokyti pamatinių gyvenimo vertybių, ir tame ugdyme neturi būti prieštaravimo tarp tėvų, mokyklos ir visuomenės skiepijamų vertybių – tai supranta kiekvienas turintis vaikų žmogus.
Visuomenė nėra “kažkas”, “blogis”, į kurį mes išleidžiame savo vaikus. Tai yra formuojama visuma, į kurią sudarome mes visi. Ir kuriai galime ir, matyt, jau privalome daryti įtaką.
Tiesiog turi būti visuotinai priimtas pavyzdys, į kurį vaikai galėtų lygiuotis – juk auklėjama pavyzdžiu, ir auklėjime negali būti prieštaravimų.
Kažkaip.. nesigauna trumpai parašyti, nes tikrai labai skaudi tema..
Austėja Landsbergienė
February 6th, 2010 at 6:04 pm
Ruvi, mes atsisakėme TV. Neturime nei Vinitos (čia yra galimybė ją turėti), nei belgiškos TV. Visiškai. Pradžioj turėjome Vinitą (galvojome, kad bus nostalgija, kad norėsime šį tą pažiūrėti), bet porą kartų įjungus teko išjungti, tai atsisakėme (tiksliau, mokestį mokome, nes sutarties nutraukti negalėjome, bet atjungėme). Naujienas skaitome internete, o per TV žiūrime tik tai, kas, mūsų nuomone, tinkama vaikams. Pavyzdžiui, šiemet Augustas berniukams buvo leista pažiūrėti Indiana Jones, nes jie labai “išprotėjo” dėl šios LEGO serijos. Žinoma, žiūri kartu su tėte penktadienio vakarais, kai dar nusiperkame picos ir leidžiame gerti “burbuliukų”, kad galėtų aptarti tai, ką mato ir t.t. ir pan.
Ir, žinote, ką??? VAIKAMS VISAI NETRŪKSTA. Gal jeigu aplinkoje daug vaikų žiūrėtų kokius nors serialus ir pan, tai gal jie jaustųsi “iškritę” iš konteksto, bet kai Augustas su draugais mokykloje per pertrauką žaidžia šachmatais arba su mokytoju futbolą, o su tėvais pasikalbėjus paaiškėja, kad irgi televizoriaus arba neturi, arba labai prižiūri, ką vaikai žiūri, tai ir supranti, kad – kai tokia aplinka – tai ypač lengva gyventi be TV.
Beje, Lietuvoje įsijungiau TV (tikrai pirmoje dienos pusėje!) ir reklamuoja seksi kolą…be komentarų.
Ruvi
February 6th, 2010 at 6:28 pm
Pas mus televizoriai tik “baldas” – retkarčiais įjungiu virtuvėje. Dėl to kartais paklausau..
Tai va ir gaunasi: jūsų šeimoje nėra, mes nežiūrime, gal dar pas kažką nėra, o į mokyklą ateina vaikai iš įvairių šeimų..
Aš nesakau, kad informacija – blogis, bet glumina, kaip jūs sakote, ir reklama su seksikola, ir filmai, ir tie patys multifilmai.
Pamenu, vyresnįjį sūnų ugdžiau draugišką, atvirą pasauliui, kol neparėjo iš mokyklos pamušta akimi ir klausimu: kaip?! Juk sakei, kad negalima muštis, o kodėl mane muša?
Neturėjau ką atsakyti.. Vaikui neišvedžiosi filosofinių pamintijimų, tiesiog pasakiau, kad tai blogai, kad bent jau pats nepradėtų muštis, o jei jį muš.. na, kad elgtųsi pagal situaciją ir apsigintų ir būtinai papasakotų man.
Kol buvo mažas, pasakojo. Daugiau papasakojo, kai išaugo.. Plaukai piestu pasistojo – geriau nežinočiau. Bet visvien esu laiminga, kad jis puikus žmogus ir kad aš jam, nežiūrint į nieką, diegiau būtent pamatines žmogiškas vertybes.
O šiandieninė situacija kitokia; mes susiduriame su nežabotu informaciniu srautu, kuris įvardinamas kaip laisvė, o iš tiesų yra.. anarchija. Ir deja deja, bet savo vaikų nuo šito srauto apsaugoti neįmanoma, todėl visi susidursime su pasekmėmis.
Labai gerai, kad jūs skelbiate tokias svarbias iniciatyvas – visiems proga dar kartą susimąstyti ir kiekvienam savo gyvenime padaryti tai, ką galime. Ačiū, Austėja.
Lupena
February 7th, 2010 at 1:18 pm
nesupykit, bet kai pradedami kaltint filmai ir zaidimai, tai… butu juokinga, jei nebutu graudu. gal reiketu pradeti nuo… SAVES? aisku, niekas nemokina vaiku skriasuti kitus. bet ziurekit — daugybe zmoniu, besidedanciu inteligentais, leidzia sau ziuret is auksto i maziau issilavinusius, maziau gyvenime pasiekusius, nedarnias seimas turincius. jau nekalbant apie “tolerancija” kitokiems. manot, vaikai nepasisemia “ikvepimo”? o paskui belieka rankom skesciot — atrodo, daktaru, mokslininku vaikas, o is kur tiek bjaurumo? nugi “aisku” is kur — gi multiku prisiziurejo.
Austėja Landsbergienė
February 7th, 2010 at 6:37 pm
Lupena, bet tyrimai rodo, kad būtent netolerantiškiausi ir “siauriausio”, labiausiai stereotipinio mąstymo ir pan. yra mažiausiai išsilavinę… Kuo daugiau žmogus matęs, patyręs, skaitęs, tuo jis yra atviresnis, imlesnis ir t.t. ir pan.
Žinoma, kad ir “daktarų, mokslininkų vaikas” gali būti bjaurus, bet – mano giliu įsitikinimu – tai dažniau išimtis (dėl to apie ją taip ir kalbama
), o ne taisyklė.
Manau, kad tūkstančiai…kur ten tūkstančiai…šimtai tūkstančių tyrimų jau įrodė pakankamai, kad išsilavinimas yra LABAI svarbu. (Ir aš neturiu omenyje VIEN universitetinių ir pan. studijų). Ir – nors išimčių yra abiejose pusėse – tačiau statistiškai didesnė tikimybė, kad netolerantiškas bus būtent mažiau išsilavinęs ir apsiskaitęs žmogus…
O dėl nedarnių šeimų: kas apskritai yra darni šeima? Jeigu jau gyvena susituokę, tai jau darni šeima? Hmmm…
Inga
February 7th, 2010 at 9:21 pm
Aš supratau, kad kalba eina ne apie tai, jog išsilavinusieji žmonės yra netolerantiški, o apie tai, kad pernelyg dažnai dabar yra kaltinamas telikas ir kompiuteriniai žaidimai.
Austėja, rašai, kad būdama 17-оs dar neturėjai žalio supratimo apie tai, kaip tinkamai pasakyti tai besityčiojančiai mergaitei. O ką šioje situacijoje pasakytum šiandien, jau turėdama edukologines žinias?
). Irgi po šio atvejo visi terorizavimai baigėsi. Taigi, jeigu sužinai, kad iš tavo vaiko šaiposi kitas konkretus vaikas, kaip gi reikia teisingai kalbėti su juo? Aš manau, kad mano kalba irgi būtų trumpa – kažkaip kai reikia greito sprendimo, man atrodo, būtent tos trumpos kalbos geriausiai ir suveikia
Nes pavyzdžiui, mano sūnui, kai mušėsi pirmoje klasėje, tai būtent labai pagelbėjo trumpas vienos mergaitės tėvo pasakymas: “Jeigu nesiliausi, turėsi reikalų su manim”. Viskas liovėsi. Lygiai taip pat prisimenu, kaip vaikystėje mano brolis kieme labai nemėgo dviejų mergaičių-sesių, ir jas visaip kaip terorizuodavo. Jų mama, vieną kartą neapsikentusi, pasiėmė žabą ir išėjo į lauką ieškoti brolio. Žinot, man ir dabar akyse stovi, kaip ji su ta žaba eina per kiemą, ieškodama brolio (paslėpėm jį
Ruvi
February 7th, 2010 at 9:47 pm
Jei galima, trumpai. Aš suprantu, kad be emocijų sunku apie tai diskutuoti. Kalbėjau ne apie TIK multikus..
Dabar tikrai situacija yra kritinė. Turi būti SISTEMINIS vieningas požiūris – šeimos, mokyklos, žiniasklaidos, visuomenės ir .. nuobaudų sistema. Dabar gi tik gaudome kaltus, o smurtas vyksta ir auga toliau, nes nepašaliname priežasties.
Visos prevencinės programos skirtos tam, kad užkirstume kelią kažkokiam destrukciniam reiškiniui visuomenėje, kad jis “neįtrauktų” naujų žmonių. Tam, kad jo nebūtų, pirmiausia reikalinga prevencija, ir šalia jau bausmės. Ir pirmiausia – nepakantus požiūris į smurtą, visapusiškas, visur.
Kitaip tik nuolat kovosime su priežastimis. Yra labai teisingas požiūris – kai visuomenė morali, moralės klausimai neiškyla. O visuomenė esame mes visi.
Aistė
February 8th, 2010 at 10:09 am
Ruvi, labai būtų įdomiau sužinoti daugiau apie Jeruzalėje įdiegtą programą prieš smurtą. Ar ji tik įdiegtą, ar ir veikia??? Nes kai matau kokie vaikai į tą mokyklą eina (kaip atrodo, kaip elgiasi pasislėpę už kampo), tai ir apie mokyklą įspūdis ne koks… gal aš ir klystu, bet ir atsiliepimų esu ne kokių girdėjusi.
Ruvi
February 8th, 2010 at 11:46 am
Taip, Aiste, ta programa įdiegta ir veikia: socialinė darbuotoja, psichologė, visi mokytojai, tėvai ir mokiniai pajungti.
. Gal ne iš karto, bet pradžia padaryta, ir tai yra labai svarbu.
O apie patį poveikį.. Na, žinote, vaikai iš visokių šeimų susirenka.. Kiek teko matyti – prie visų mokyklų (išskyrus gal privačias), panašus vaizdelis, kokį jūs aprašėte. Teisingai jūs raginate – nereikia būti abejingais.
Šioje mokykloje, jei atsitinka koks įvykis – tuoj viskas fiksuojama, kviečiami tėvai ir daromas susitikimas – pokalbis. Tėvų, mokytojų, socialinės pedagogės ir vaikų. Tai mane labai džiugina, nes reaguojama tuoj pat. Vyksta ir klasės valandėlės, kur nuolat aptariama ši tema – kaip prevencija.
Žinot, kai augo vyresnis, tai ir aš bėgdavau aiškintis su sūnaus skriaudėjais. Pritariu Ingai, kad tai padeda. Bet.. tokiu būdu išsprendi TIK savo problemą.
Teisingas Austėjos raginimas – reikia jungtis visuomenei į smurto prevenciją.
Aš manau, kad nė vienas vaikas negimsta savaime blogas ar geras. Jie ateina “švarūs” į mūsų suaugusiųjų pasaulį ir labai daug nuo suaugusiųjų priklauso, kokie jie bus.
Juk smurtautojas mokykloje gali išaugti į smurtautoją ar net nusikaltelį suaugusį, ir tuomet kentėsime visi.. Tikrai būtina smurtą paskelbti už žmogiškumo ribų, kitaip galime sulaukti nenumatytų pasekmių.
Labai gerai, kad visuomenė sujudo – mes visi tai įveiksim
Lupena
February 8th, 2010 at 1:47 pm
Austėja, kažkaip kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad aukštasis išsilavinimas tikrai negarantuoja žmonėms padorumo ir sąžinės (prie to galima priskirti ir toleranciją). O pasikėlimo — tai per akis. Jeigu tėvai — per galvas lipantys karjeristai, kokias vertybes jie perduoda savo vaikams? Artimo meilę? toli gražu.
dėl ko net labiausiai prestižinėse mokyklose patyčių neišvengiama?
Ruvi
February 8th, 2010 at 2:27 pm
Neįsižeiskit, Lupena ir nesupykit, jei jus užkabino mano sakinys”iš visokių šeimų”. Aš turėjau omeny nedarnias šeimas, kur vaikai mato barnius, smurtą, arba, atvirkščiai – tėvai užsiėmę savo darbais, karjera ir neskiria vaikui laiko. Tokie vaikai neranda šilumos santykiuose namie, todėl ieško jos už namų ribų – su draugais, gatvėje..
Ir išsilavinimas čia niekuo dėtas. Visose sferose yra visokių žmonių, o visuomenės ydos nesirenka, kur pasireikšti – jos pasireiškia visur.
Austėja Landsbergienė
February 8th, 2010 at 3:27 pm
Aš, matyt, per daug tikiu švietimu
Tik, žinoma, kokybišku!
Lupena
February 8th, 2010 at 4:45 pm
matyt, nelabai aiškiai parašiau. su probleminėm šeimom tai kaip ir “viskas aišku”. bet norėjau pabart neproblemines — kur žmonės lyg ir išsilavinę, lyg ir kultūringi, bet — tiesiog negerbia kitų, bet patys to nejaučia. dažna “padori” mama pasako — nenoriu kad mano vaikutis žaistų su tuo vaiku — jis iš NEGEROS šeimos. arba — tie — tik paprasti darbininkai, taip prastai išsilavinę, žodžiu, prasčiokai… ir taip sako rimti, išsilavinę žmonės. tai ar jų vaikas nepasityčios iš negražiai apsirengusio bendraamžio? o jei pasityčios — kas jam ką padarys — negi nepastebit, kad garsiai nuskambėjusiose patyčių istorijose figūruoja kokių nors pavaduotojų atžalos.
Renata
February 10th, 2010 at 9:19 am
Oi, kokia skaudi tema… Mokykloje pas mus irgi patycios buvo. Pasirinkome viena klasioka ir kasdien tai i siuksliu kibira igrusdavome,tai i spinta uzdarydavome. As buvau su tais, kurie stebejo ir juokesi. Is kvailumo, ir is baimes, kad tik manes neliestu ir is noro pritapti. Dabar kai tai prisimenu, kalte ir liudesys tik dideja, nes net netoptelejo mintis, kad gali buti kitaip. O kaip galejo topteleti – tevai ir mokytojai tylejo…?
Viesejome Japonijoje, tiesa pasakius, buvau suzaveta ta salimi ir vaiku ugdymu (kiek suzinojau). Zinoma, ten zmones turi kitu problemu ir matyt tai irgi nera ideali visuomene, bet vis tik yra dalyku, kurie VEIKIA. Pvz., rukyti galima bet kur, cigaretes galima nusipirkit is automatu, ir tikrai nera jokios technines apsaugos, kad nenusipirktu nepilnametis. Bet, mielieji, nemaciau, kad mokyklinukas pirktu! Nes VISI nesioja uniformas su mokyklos skiriamaisiais zenklais ir BET KURIS suauges zmogus pamates mokinuka perkant cigaretes/elgiantis nederamai, IS KARTO informuoja mokykla. Labai pritariu – vaiku vienu palikti negalima, kiek liberalus ar demokratiski bebutume. Kas blogiausia, kad mes dar nesuvokiame, kad mes kiekvienas, kaip visuomenes narys, esame atsakingi uz vaikus, o mes vis nesikisam, nesikisam, nesikisam….
Sigita
February 10th, 2010 at 12:32 pm
manau, vaikams paprasčiau buvo perimti priimtino elgesio normas anksčiau, kai jų elgesį kontroliavo ne tik tėvai, bet ir visi aplinkiniai. tėvai gi negali būti visada šalia, bet jei kaimynas pamatė, kad elgiamasi blogai, nenutylėdavo ir sudrausdavo/pranešdavo tėvams.. dabar tikrai daugelis nedrįsta sudraust blogai besielgiančių vaikų (ne mano daržas, ne mano pupos)…
teko kiek gyventi Tunise, ir vienas iš labiausiai patikusių dalykų – ten vis dar vaikai yra visų reikalas. jei mama kur nusisuko, o vaikas nuėjo kažkur, tai tikrai atsiras kas nors, kas matė vaiką nueinantį, ar netgi parves anksčiau, nei vaikas spės išsigąst ir mama rimtai susirūpint.. didžioji dalis jaučia pareigą sudrausti blogai besieilgiančius, nesvarbu, kad ne savus, vaikus. manau, tokiu būdu ir visuomenėje nusistovėjusių normų išmokstama žymiai greičiau
tiesa, nežinau, kaip ten su patyčiomis, nesidomėjau.
mokykloj savo ‘porciją’ patyčių gavau. ir ką.. tikrai nemanau, kad tai kaip nors ‘grūdina’. dar iki šiol (o praėjo jau 12 metų po baigimo!) išgirsti dalykai man daro įtaką ir tą suformuotą nuomonę turiu laužyt.. ir vis dar ne visų įkaltų kompleksų pavyksta atsikratyt.. tikrai nežinau, kur būčiau dabar, jei niekas nebūtų bandęs ‘patupdyt į vietą’.. aš labai tikiuosi, kad didės supratimas, kad patyčios yra blogis, o ne ‘žaidimas’ ir kai mano vaikui reiks eiti į mokylą, to jau bus ženkliai mažiau.. tikrai labai labai tikiuos.
Austėja Landsbergienė
February 10th, 2010 at 12:50 pm
Renata, iš tiesų liūdna, kad nesikišam. Vaikai neturėtų tokių dalykų spręsti patys… Suprantu, kad DAUG KĄ vaikai gali (ir turi) išspręsti patys, bet vat visai neseniai skaičiau brolių istoriją: kaip jie daugybę metų nebendravo ir…kaltino vienas kitą, nes tėvai niekada nesikišo į jų barnius ir manė, kad vaikai turi konfliktus išspręsti patys… Žodžiu, ilga ir skaudi istorija su, ačiūdiev, laiminga pabaiga. Tačiau juk ne visos jos tokios. Ir – kai pagalvoji – reikia tik mūsų rūpesčio ir įsikišimo, kad jų būtų daugiau!
Laima
February 10th, 2010 at 3:25 pm
Vakar žiūrėjau per LTV, minint Tarptautinę saugaus interneto dieną, dokumentinio f. „Tinklas“ premjerą. Rež. A.Seliuta. 2009 m. Ten buvo ir apie patyčias minčių išsakyta. Kad jos šiais laikais dar skaudesnės ir platesnio masto, nes patyčioms pasitelkiamas internetas. Tikiu, kad galima užkirsti kelią patyčioms pradedant nuo darželinukų, bet ką daryt su paaugliais…? Tame filme pasakojama liūdnai pasibaigusi vieno berniuko istorija… http://www.ryanpatrickhalligan.org/
Austėja Landsbergienė
February 11th, 2010 at 3:17 pm
Kaip gerai, kad ne visi tyli: http://www.lrytas.lt/-12657994591263954794-marijampol%C4%97je-paty%C4%8Dias-kentus%C4%AF-penktok%C4%85-i%C5%A1gelb%C4%97jo-bendraklasiai.htm
Jurga
February 11th, 2010 at 4:03 pm
Skaudu ir nemalonu skaityti, kad lietuviškose mokyklose taip sunkiai vis dar kovojam su patyčiomis. Aš turiu patirties tik kaip stengiamasi išvengti patyčių norvegiškoje mokykloje. Ir patyčių tarp vaikų čia tikrai mažai.
Mano dukra antrokė. Nuo pirmos klasės pradžios klasė mokėsi linksmų dainelių, kurių turinys yra apie nesityčiojima, apie draugo apgynimą, apie tai, kad jie visi draugai. Mokėsi ketureilius ta tema, aptarinėdavo paprastas patyčių situacijas, spręsdavo, ką daryti. Mokėsi primityvias taisykles, kaip elgtis su kitais žmonėmis. Taip pat klasėje yra griežta taisyklė, kad jei kas nors paprašo tavęs kartu pažaisti – atsisakyti draudžiama. Turi būtinai su tuo vaiku pažaisti nors truputį. Pradžioji ši taisyklė man atrodė keistai, neįsivaizdavau, kaip tai veiks vaikams. Tačiau ji veikia puikiai. Manau, tokiu būdu vaikas įpranta padėti kitam, ir tuo pačiu nebijoti paprašyti pagalbos.
Jei kuris vaikas pasityčiojo, negražiai pasielgė jam ramiai paaiškinama, ką ne taip padarė ir liepiama eiti ir pažaisti su tuo vaiku. Dėl kiekvieno netinkamo elgesio mokytoja dar paskambina į namus ir papasakoja tėvams apie tą situaciją. Nemoralizuoja, nebara tėvų, o tiesiog informuoja ir paprašo apie tai dar pakalbėt su vaiku.
Kitas dalykas, kad su vaikais tėvai bendrauja pagarbiai. Niekad nemačiau, kad grasintų vaikui jei jis netinkamai elgiasi, nei kad tampytų. Griežtai subarti – viskas ok, bet bendrauti pagarbiai, be pažeminimų.
Dabar galvoju, kad aprašiau čia “gėlytes”, apie sistemą, kuri toli nuo Lietuvos ir kuri veikia jau daug metų, ir kur visuomenės požiūris į patyčias visai kitoks… Neįsivaizduoju, ką reikėtų pakeisti Lietuvoje, kad patyčios kuo greičiau taptų nenormalumu. Bet manau, einama teisingu keliu – informuojama, daug apie tai šnekama, viešinama…
Austėja Landsbergienė
February 11th, 2010 at 4:22 pm
Ach, Jurga, Norvegija gi duodama kaip pavyzdys, kur tik vienas ar du procentai patyčių…mažiausiai pasaulyje. O ir garsiausia programa prieš patyčias juk yra norvegų – Olweus – mokslininko.
Ačiū, kad aprašėte (bent truputį), ką daro norvegai. Manau, kad tai – puikus pavyzdys, ko pas mus trūksta: tokio kasdieninio, paprasto, savaime suprantamo patyčių netoleravimo. Ir, žinoma, vaikus stebintys pedagogai ir tėvai, kurie glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje.
Prisimenu, kaip kartą kalbėjau su keliom pedagogėm. Sakau: ką tai reiškia “kiti vaikai nežaidžia”? Jos: “O tai ką, mums tą vaiką priversti su juo žaisti?” Aš: “Būtent! Ne prievartos prasme, o skatinimo ir empatijos ir žmogiškojo solidarumo ugdymo prasme…”.
Jurga
February 12th, 2010 at 9:25 am
tačiau vis galvoju, kaip norvegams tai pavyksta? Juk čia daugybė imigrantų iš pačių įvairiausių šalių ir kultūrų. Daug pabėgėlių iš karo zonų, iš skurdžių šalių, kuriose, manau patyčių tikrai būta. Kai kuriose mokyklose imigrantų vaikai sudaro 90% mokinių… Ir vis tiek pavyksta išvengti patyčių mokykloj.
Vadinasi ir Lietuvoje įmanoma tai pasiekti.
Jurgytukas
February 12th, 2010 at 10:29 am
Prisimenu, kad mokykloje su drauge juokdavomes is merginu su “ne tokiom” sukuosenom. Dabar geda prisiminti, bet jas pamaciusios prunksdavom. Pagalvojau, kad jeigu tada butu kas nors is pedagogu liepes atlikti bendra darba su jomis, ta pacia minute viskas butu pasibaige. Kai pazisti zmogu, nera ko juoktis. Sutikciau dabar – atsiprasyciau.