Šį savaitgalį rašiau savo disertacijos santraukos santraukėlę – kaip ją pavadinau. Reikėjo atrinkti, išskirti tai, ką noriu vos nepilnais 2 000 žodžių pasakyti apie didžiulį savo darbą, kuris tapo toks artimas, kad, atrodo, ginčiau jį iš paskutiniųjų. Kita vertus, suprantu, kad ir tas darbas gali mane nustebinti, jeigu kas nors jame įžvelgs tai, ko aš – labai jį mylėdama :) – nematau (ir nemačiau). Dabar – su nerimu laukdama viešojo gynimo – suprantu, kodėl disertacijos dažnai pavadinamos “kūdikiais”, nes iš tiesų taip susigyveni su ja, kad bet kokią kritiką jai priimi asmeniškai ir reikia iš tiesų mokėti atsiriboti ir įsiklausyti, kad galėtum tobulėti ir tobulinti!

Praeitą savaitę disertacija (9vnt) ir santrauka (50vnt) buvo atspausdintos ir…santraukos buvo išsiųstos visoms institucijoms, kurioms priklauso, disertacijos išdalintos tarybos nariams ir oponentams… (Čia reikia tarti didelį ačiū mokslo skyriaus vyr.referentei Jūratei Česnavičienei, kuri man, gyvenančiai už tūkstančių kilometrų, labai padėjo…AČIŪ!)

Šįryt – atsidariusi Lietuvos mokslo tarybos tinklalapį – jau radau įdėtą skelbimą apie mano gynimą. Uch, net šiurpuliukai ėmė bėgioti… Neįsivaizduoju, kas bus po mėnesio, jei jau šiandien apima toks jaudulys ir nerimas???

O jeigu norite paskaityti mano santraukos santraukėlę, tai, nuėję į tinklalapį, eikite į “Institucijų skelbimai” (kairėje, apačioje), “Ginamos disertacijos”…ir ta kol kas vienintelė, teikiama gynimui Vilniaus pedagoginiame universitete, yra manoji. Spustelėkite ant vardo/pavardės, ir nukeliausite į “Pranešimą”, o ten jau spustelėkite ant “Disertacijos anotacija” (apačioje) ir…galėsite perskaityti mano santraukos santraukėlę!

Nuotrauka: “Thesis complete!” cowlet