Pažiūrėkite į šią nuotrauką. Kaip įvertintumėte: myliu ar lepinu vaiką, jei jam tai leidžiu? Galiu garantuoti, kad tėvai galėtų net kibti vieni kitiems į atlapus apie tai diskutuodami… Ką manau aš? Manau, kad priklauso nuo situacijos!
Kartais būna, kad ima ir supuola „viskas į vieną vietą“. Na, atrodo, nieko nedarėte, o ir su vienu, ir su kitu žmogumi pokalbis pasisuka tam tikra linkme?Man taip nutiko, kad nuo Naujų metų bent trys draugės pasiguodė, kad „sunku susitvarkyti“ su vaiku. Na, gal aš netiksliai įvardinu tai, ką jos sakė, bet esmė ta, kad iškelta problema: sunku susitarti su vaiku. Vaikai – ikimokyklinio amžiaus. Žinoma, pasikalbėjome, išsikalbėjome, tačiau norėjosi prisėsti ir daugiau pamąstyti ta tema. Iš tiesų tėvams dabar labai sunku: net neįsivaizduoju, ar kada nors buvo tokie laikai, kai šitaip graužė „tobulos tėvystės“ kirminas? Atrodo, kur tik pasisuksime, ten straipsniai apie tai, kaip galime sužaloti savo vaiką: jei drausminsime – žalosime; jei atiduosime į darželį iki ketverių metų – žalosime; jei …jei…jei…galva sukasi. Taigi kur yra riba tarp meilės ir disciplinos?
Be jokių abejonių, tai yra didžiausia dilema, kylanti šio amžiaus tėvams. Kodėl mes auklėjame vaikus? Visų pirma, kažin ar kuris nors gimstame, skirdami gėrį nuo blogio – tai turi būti išmokstama nuolat kartojant ir skatinant pageidautiną elgesį. Jei elgesys nepageidautinas, prisireikia disciplinos. Nors dabar auklėjimas įgavo labai liberalias formas, aš vis dėlto tvirtai esu įsitikinusi, kad tėvai daro savo vaikams meškos paslaugą neišmokydami jų gerbti tėvų (ir apskritai VISŲ aplinkinių), neišmokydami atsakomybės už savo poelgius.
Beje, kalbėti su tėvais apie „išlepintus“ vaikus yra bene sunkiausia: vieni mano, kad tai – meilė, o kiti mano, kad tai – tuščios kalbos, nes vaikus reikia disciplinuoti, ir taškas. Dažniausia vaikų išlepinimo priežastis yra ne pačios disciplinos, o disciplinos nuoseklumo trūkumas tėvų auklėjime.
Atliktas tyrimas Škotijoje rodo, kad šių dienų tėvai jaučia daug didesnį spaudimą, nei prieš tai buvusių kartų tėvai. Be to, pasikeitė tėvų autoriteto bei auklėjimo sampratos. Tėvai skundžiasi, kad labai sunku balansuoti tarp darbo ir vaikų auginimo, kad dingo šeimos tradicijos bei rutina. Daug tėvų teigia, kad pasikeitusi auklėjimo samprata suteikė daug daugiau teisių bei laisvių vaikams ir – nors dauguma tėvų nuoširdžiai tam pritaria – jiems dabar yra sunkiau auklėti vaikus.
Taigi: kas yra normalu?
a) Verkiantis kūdikis. Teko girdėti tėvų, kurie teigia neimantys ant rankų dviejų mėnesių vaiko, kad jis neišleptų… Tokiems tėvams verta žinoti, kad kūdikiai iki trijų-keturių mėnesių išlepinti būti negali. Jie verkia dėl to, kad nori valgyti, skauda pilvuką, trūksta dėmesio, tačiau kūdikis verkia ne dėl to, kad kažko NORI, bet todėl, kad jam kažko REIKIA, todėl tėvams į kūdikio verkimą atsiliepti vertėtų. Po ketvirto mėnesio dauguma vaikų pradeda suprasti, kad verkimu galima išsireikalauti, todėl nuo tada reikia pradėti stebėti, ar tai, dėl ko jis verkia, yra noras, ar būtinybė.
b) Tyrinėjantis mažylis. Kai vaikas supranta, kad galima pačiam „persikelti“ iš vienos vietos į kitą, jo smalsumas praranda ribas. Net patys kantriausi tėvai griebiasi už galvos, kai vaikas n-tąjį kartą pagriebia ir sudaužo/sulaužo/ragauja ir pan. Dėl to šiame amžiuje patariama namus pritaikyti vaikui – taip ir savo nervus tausosite, ir vaikui leisite saugiai tirti pasaulį
c) Tretieji gyvenimo metai. Maždaug šiais metais atsiranda vaiko nepriklausomybės siekimas. Tai laikas, kai prasideda konfliktai tarp tėvų ir staiga užsispyrusių jų vaikų: vaikas viską nori daryti pats, „ne“ tampa bene mėgstamiausiu žodžiu. Vienintelis būdas, kaip galima sušvelninti šią situaciją, yra leisti vaikui rinktis tarp to, kas tinka ir tėvams bei apsišarvuoti geležine kantrybe.
Kaip ir visame kame, kas yra susiję su vaikų auginimu, rūpinimasis vaiku gali tapti vaiko lepinimu nespėjus nė apsižiūrėti. Tačiau, jei nėra tokų išorės dirgiklių kaip tėvų skyrybos, alkoholizmas/narkomanija/psichinė liga šeimoje, tam tikras elgesys negali būti priskiriamas jokiai kitai, išskyrus išlepinto vaiko, elgesio kategorijai.
Taigi, koks yra išlepintas vaikas? (NORIU PABRĖŽTI, kad išlepintas yra vaikas, kuris NUOLAT taip elgiasi, o ne retkarčiais. Retkarčiais taip elgiasi kiekvienas normalus vaikas. Be to, išlepintas vaikas NUOLAT atlieka bent keletą iš žemiau išvardintų veiksmų. Pavyzdžiui, mes turime namuose vieną vaikiną, kuris nuolat reikalauja, kad viskas būtų taip, kaip jis nori, tačiau visa kita būna tik retkarčiais arba išvis nebūna…):
• Nepaiso taisyklių ir nesileidžia į derybas.
• Nekreipia dėmesio į „ne“, „liaukis“ bei kitus prašymus.
• Protestuoja prieš absoliučiai viską.
• Neskiria savo norų nuo poreikių.
• Reikalauja, kad viskas būtų taip, kaip jis nori.
• Iš kitų reikalauja, o ne bando susitarti.
• Negerbia kitų žmonių teisių.
• Bando kontroliuoti jį supančius.
• Netoleruoja frustracijos.
• Dažnai zyzia arba jį ištinka pykčio priepuoliai.
• Nuolat skundžiasi, kad jam nuobodu.
Kokios yra išlepinimo priežastys?
Pagrindine priežastimi bene visi mokslininkai laiko atlaidžius, liberalius tėvus. Tokie tėvai neriboja vaikų elgesio ir pasiduoda vaikų reikalavimams. Kuo daugiau valdžios turi vaikas, tuo jis savanaudiškesnis. Tokie tėvai „išvaduoja“ vaiką ir nuo sunkumų, kurie yra būtini normaliam vaiko vystymuisi. Tokie tėvai nori nuraminti verkiantį vaiką, tačiau nesupranta, kad ateityje toks vaikas verks daug daugiau.
Noriu pabrėžti, kad vaikams skirti dėmesio yra būtina, tačiau tas pats dėmesys gali tapti žalingas, jei jo yra per daug, jei jis yra netinkamu laiku arba jei jis suteikiamas tučtuojau. Per daug dėmesio yra skiriama tada, kai vaikui nesudaromos galimybės pačiam mokytis ir/ar susidoroti su iškilusiais sunkumais. Dėmesys netinkamu laiku yra tada, kai jūs atsitraukiate nuo svarbių darbų vien dėlto, kad vaikas reikalauja arba tada, kai vaiką yra ištikęs pykčio priepuolis. Jei dėmesį suteiksite tučtuojau, vaikas niekada neišmoks laukti.
Taip pat verta paminėti, kad vaiko nešiojimas, mylavimas, apkabinimas jo išlepinti negali. Štai, pavyzdžiui, Afrikos kultūrose vaikai nešiojami iki ketverių/penkerių metų nešynėse ir yra myluojami daug daugiau, nei Vakaruose, tačiau tie vaikai yra daug mažiau išlepinti, nei mūsiškiai. Fizinis kontaktas yra būtinas normaliam vaiko vystymuisi, jis atskleidžia tėvų-vaikų artumą bei meilę, o tai vaiko neišlepina.
Žinoma, tol, kol vaikas išmoksta gerai kalbėti, jį išlepinti yra sunku. Visų pirma, tokių vaikų pasaulėlis kupinas frustracijų: įsivaizduokite, jei jums tektų pakliūti į milžinų pasaulį – nemanau, kad šokinėtumėte iš laimės negalėdami pasiekti stalo ar negalėdami įsipilti gėrimo, nes jo butelio nei pakeliate, nei atsukate. O ką jau bekalbėti apie šaldytuvo lentynas…Na, gerai, yra kas pasiekia, bet jiems kartok nekartojęs, tačiau jie nesupranta. Ir štai tokiame pasaulyje gyvena mūsų vaikai. Nelengva dalia, ar ne? Todėl manau, kad lopšelinuko išlepinti neįmanoma – taip, jis gali būti aikštingesnis, įnoringesnis, tačiau ne išlepintas. Aš prie savo vaikų ir naktį kėliausi, ir juos maitinau, nors puikiai supratau, kad einu „lepinimo“ keliu. Tačiau jau po ketvirtojo vyresnėlio gimtadienio, mūsų namuose atsirado ir pareigos, ir neginčijamos taisyklės, prie kurių vaikas labai greitai prisitaikė.
Su lepinimu dar yra toks niuansas, kad išlepintą vaiką pastebėsime jau tik mokykloje. Visų pirma, jo nemėgs kiti vaikai, nes jis bus savanaudis ir mėgstantis įsakinėti. Suaugę nemėgs, nes jis bus nemandagus ir reikalaujantis. Galų gale atsitiks taip, kad net ir jums, tėvams, bus sunku. O liūdniausia yra tai, kad labai greitai tokie vaikai tampa labai nelaimingi, nes yra nemėgstami. Tokie vaikai nemotyvuoti, neatkaklūs, vis tikisi, kad darbai bus atlikti už juos, todėl yra rizika, kad paauglystėje tokie vaikai, norėdami pritapti, ims varototi įvairias narkotines medžiagas: rūkys, gers alkoholį ir net bandys narokotikus. Taigi: lepindami savo vaiką prastai ruošiate jį gyvenimui, ir tiek.
Ar auginate išlepintą vaiką?
Atsakymai į šiuos klausimus padės jums pasitikrinti, ar auginate išlepintą vaiką:
• Ar manote, kad jūsų vaikas per daug sau leidžia: Jei vaikas pamato žaislą, kurio nori, ar jūs jį perkate, nors vaikas turi panašų ir/arba pakankamai žaislų?
• Ar vaikas moka palaukti: Jei nori sausainio, o jūs sakote, kad sausainį gaus po pietų, ar vaikas maldauja ir zyzia? Ar baigiasi tuo, kad jūs sausainį duodate, nors pietų dar nebuvo?
• Ar vaikas turi pareigų ir jas atlieka: Atėjus laikui susitvarkyti žaislus, ar vaiką ištinka pykčio priepuolis ir/arba jis vengia susitvarkymo tol, kol jūs sutvarkote už jį?
• Ar vaikas turi draugų: Ar vaikas, žaisdamas su kitais, visada stengiasi, kad jis gautų tai, ko nori? Ar jis moka užleisti, nusileisti, atsisakyti, kad draugui būtų gerai?
• Ar vaikas yra savarankiškas: Jei vaikas sugeba kažką atlikti, ar jis tikisi, kad jūs tai padarysite už jį? (Pavyzdžiui, apsiauti batus, apsivilkti striukę, susitvarkyti žaisliukus, nusinešti lėkštę?)
• Koks jūsų elgesys: Ar jūs nusileidžiate vaikui? Kodėl? Gal norite, kad vaikas turėtų, ko neturėjote jūs? Gal dėl kažko jaučiatės kaltas? Gal norite kompensuoti per mažą laiko buvimą su vaiku? Pinigų stygių? Broliuko/sesutės gimimą?
Kai vaikas reikalauja naujų žaislų, galima sakyti: „Žinau, kad nori šio žaislo. Jis tikrai nuostabus. Aš irgi norėčiau kažko naujo kiekvieną dieną, tačiau taip negalima“.
Kai vaikas reikalauja dėmesio, prieikite prie jo, palieskite jį, padrąsinkite, tačiau jeigu vaikas nuolat reikalauja dėmesio, pasakykite, kad jis turi pažaisti ir pats arba išprašykite jį iš kambario. Jei vaikas nuolat pertraukia suaugusiųjų pokalbius, lukterkite bent minutę prieš atkreipdami dėmesį. Mes labai griežtai reikalaujame, kad vaikas pasakytų „atsiprašau“ prieš pertraukdamas suaugusiųjų pokalbius  ir kol kas tai labai pasiteisina. Mokykite vaiką palaukti. Pirmaisiais kartais galite sulaukti pykčio priepuolio, tačiau po keleto kartų vaikas ne tik pasakys „atsiprašau“, bet ir lukters minutėlę.
Jei vaikas maldauja dar vieno sausainio/saldainio ar pan., jokiu būdu nepasiduokite, jei jau kartą pasakėte „ne“. Mokydami vaiką kontroliuoti savo užgaidas, darote jam didžiulę paslaugą.
Jei vaikas atsisako atlikti pareigą, bandykite susitarti ir girkite net už mažiausią pastangą. Žinoma, gali atrodyti, kad vaikas viską turi daryti pats, tačiau nepamirškite, kad jis mokosi: jam ir kabarys atrodo didelis, ir jis nežino, nuo ko pradėti. Iš pradžių bus tik tvarkymosi užuomazgos ir daugumą darbo atliksite jūs, tačiau vėliau ši proporcija keisis, kol vieną dieną jūs pamatysite gražiai sutvarkytą vaiko kambarį.
Svarbiausia, ko reikia vengti, tai neprilyginti nuolaidžiavimo bei pataikavimo meilei. Pasitikėkite savimi – juk auklėjate vaiką norėdami jam gero. Kaip ir bet kuri pastanga, susijusi su vaiko auklėjimu, reikalaus daug pastangų ir nuoseklumo, tačiau rezultatai atpirks visas pastangas ir nemalonumus. Juk su vaiku, kuris gerai elgiasi ir kuris džiaugiasi gyvenimu, linksmiau bus ir jums patiems.
Kaip išvengti lepinimo?
1. Taisyklės turi atitikti vaiko amžių. Vaikams reikia kontrolės tol, kol jie išmoksta kontroliuoti savo elgesį bei priimti sprendimus. Vaikai jus mylės ir tada, kai sakysite jiems „ne“. Jei vaikai niekada ant jūsų nepyksta, vadinasi, laiko jus po savo padu.
2. Apibrėžkite nediskutuotinas taisykles. Vaikas privalo sėdėti automobilio kėdutėje, nemušti kitų vaikų, eiti laiku gulti ir pan. Vaikas turi žinoti, kad kai kurios taisyklės yra nediskutuotinos. Neleiskite vaikui rinktis, kai nėra iš ko. Tačiau vaikas gali pasirinkti, kokius dribsnius valgyti pusryčiams, kokią knygą skaityti, kokius žaisliukus pasiimti į vonią. Jūsų pareiga – užtikrinti, kad vaikas žinotų, kur yra pasirinkimas, o kur jo nėra. Svarbių taisyklių turi būti tik keletas – geriausia, ne daugiau, nei vaikui metų.
3. Supraskite, kad vaikai verkia. Sukelia juoką, ar ne? Tačiau teko susidurti su tėvais, kurie labai bijojo vaiko verksmo, todėl tenkino kiekvieną jo užgaidą. Jei vaikas verkia dėl to, kad jam skauda, kad jis alkanas, kad jam karšta/šalta, kad jis bijo – dėmesys yra būtinas. Visos kitos verkimo priežastys dažniausiai yra susijusios su vaiko norais. Jei vaikas verkia pykčio priepuolio metu, ignoruokite: nebauskite, nesityčiokite ir nesakykite, kad jam negalima verkti. Verkimas yra normali reakcija į frustraciją, todėl jis pats savaime nėra blogai.
4. Neduokite kelio pykčio priepuoliams.  Jais vaikas nori pakeisti jūsų „ne“ į „taip“. Pykčio priepuolis – tai ne tik rėkimas. Tai ir  zyzimas, skundimasis, durų trankymas ir net kvėpavimo sulaikymas. Jei vaikas nekelia grėsmės sau ar aplinkiniams, ignoruokite.
5. Neignoruokite taisyklių savaitgaliais, atostogų ar kitų ypatingų progų metu.Jeigu darote išimtį, vaikas turi žinoti, kad tai – išimtis ir nauja „praktika“ netaps taisykle.
6. Liberalizmas ir demokratija – savu laiku. Taisyklės privalo atsirasti, kai vaikui sueina dveji metai. Nesitikėkite, kad vaikas jų visada laikysis ir – juo labiau – nemoralizuokite. Ketverių-penkerių sulaukę vaikai jau gali diskutuoti, kodėl taisyklės yra vienokios arba kitokios, tačiau vis dėlto dar jiems trūksta abstraktaus mąstymo, kad jie galėtų savarankiškai kurti taisykles, jiems dar reikia padėti. Pradinėje mokykloje taisykles vaikai gali kurti ir savarankiškai – žinoma, pasitardami su jumis. Pastebėta, kad kuo liberalesni ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai, tuo reiklesni vaikučiai. Maži vaikai nelabai žino, ką daryti su turima valdžia, todėl išlepimas neišvengiamas. Jeigu taip atsitiko, kad namuose valdžią į savo rankas paėmė vaikai, susigrąžinkite ją. Tam gali prireikti ir specialisto konsultacijų. Jums nereikia aiškintis dėl taisyklių. Kai kurios taisyklės tiesiog „yra taisyklės, ir tiek“.
7. Išmokykite vaiką nenuobodžiauti. Jūsų darbas yra aprūpinti vaiką žaislais, knygomis ir kitomis priemonėmis. Vaiko darbas yra jomis naudotis. Nei jūs privalote visada žaisti su vaiku, nei privalote rasti, kas su juo žaistų. Žaisdami vaikai lavina savo vaizduotę, todėl darote vaikui paslaugą, sakydami, kad jis turi eiti ir pažaisti pats.
8. Išmokykite palaukti.
9. Nesistenkite apsaugoti nuo normalių gyvenimo sunkumų. Visada būkite pasirengę padėti vaikui sunkiu jam laiku, tačiau nespręskite už jį problemų. Vaikas ne tik išmoks susidoroti su problemomis, bet ir išmoks pasitikėti savimi.
10. Nepergirkite savo vaiko. Vaikus reikia girti, tačiau už konkrečius nuopelnus.
11. Išmokykite vaiką gerbti kitus. Jūsų poreikiai taip pat yra svarbūs. Žinoma, labai svarbu, kad jūs kiekvieną dieną skirtumėte laiko savo vaikams, tačiau kiekvienos minutės leidimas su vaiku nėra sveika nei jums, nei jūsų vaikui. Jums reikia puoselėti ir jūsų santykius su sutuoktiniu, ir su draugais bei giminėmis. Vaikai turi išmokti dalintis tėvais su kitais.
Galiausiai, reikia kantrybės. Jei jaučiate, kad vaikas nebekreipia dėmesio į jūsų reikalavimus, jei jaučiate, kad vis dažniau pykstate ant vaiko, atėjo laikas keistis. Pasakykite savo vaikui, kas keisis, ir laikykitės savo nusibrėžtos linijos. Kai Augustui buvo treji metai ir supratome, kad santykiai tapo įtempti, prie šaldytumo prikabinome plakatą, kurį padalinome į dvi dalis. Vienoje nupiešėmė besišypsantį veiduką, o kitame – verkiantį. Kai Augustas elgdavosi itin gerai, galėdavo prilipinti lipduką „gero elgesio“ pusėje (beje, spręsdavome KARTU, koks tas elgesys), o kai blogai – piešdavome liūdną veiduką. Po keleto savaičių lipdukų buvo daug daugiau, nei liūdnų veidukų. Leiskite vaikui pajusti, kad jo elgesys keičiasi, nepamirškite pagirti.
Patikėkite, net patys kompetetingiausi tėvai ne visada žino atsakymus į iškylančius klausimus. Tėvystė yra toks vaikščiojimas lynu, kad kartais net darosi baugu pagalvoti… Kartais jūs prarasite pusiausvyrą. Darysite klaidas. Nesiekite tobulybės,bet kaskart kažko išmokite ir nedarykite tų pačių klaidų. Būkite kantrūs ir sau, ir savo vaikams. Bėgant laikui, jūsų nuoseklus auklėjimas padės vaikui užaugti į patikimą ir malonų jaunuolį.