Šiandien mūsų nepakartojamajai Mortai Sofijai -- ketveri. Jau ketverius metus mūsų namuose gyvena tikrų tikriausias stebuklas. Atrodo, norėčiau tiek daug jai parašyti, pasakyti, papasakoti, bet net nežinau, nuo ko pradėti…

Prisimenu, kaip jos laukėme…ji yra tas vaikas, kuris ilgiausiai mus rinkosi nuo savo debesėlio. Prisimenu, kaip nuėjau pas gydytoją, jog patvirtintų, kad ji jau “nutūpė” pas mus, o…man pasakė, kad nėštumas nesivysto ir…reikės jį nutraukti. Išėjau iš Antakalnio klinikų kelio nematydama ir nusprendžiau, kad tikrai negulsiu į ligoninę, kol nepasidarysiu chorioninio gonadotropino (hCG) testo. (šis testas nustato, ar iš tiesų moteris laukiasi ir -- jei teisingai menu -- nėštumo laiką). Esant normaliam nėštumui, jo kiekis labai greitai dvigubėja (kas 1-3 dienos). Žodžiu, tiesiai iš Antakalnio klinikų nuvažiavau į Baltijos Amerikos kliniką, kur darė tą testą ir jau po kelių dienų žinojau, kad nuojauta manęs neapvylė! Tai buvo pirmasis stebuklas.

Antrasis stebuklas buvo tas, kad labai greitai mūsų darbovietėje ėmė mažinti atlyginimus. Kadangi laukiausi, man mažinti -- pagal įstatymą -- negalėjo.

Trečiasis stebuklas buvo netikėtai atkeliavęs Mortos vardas. Aplink vis sukosi Sofija -- mano prosenelės vardas, tačiau labiau norėjome jo kaip antrojo, o vat pirmasis vis “nesirodė”. Ir štai vieną vakarą -- rašydama besilaukiančios draugės dukrytei sąrašą vardų -- sustingau ties Morta. Užrašiau šį vardą ir draugei, tačiau tikėjausi, kad ji jo nepasirinks, nes jau buvom įsitikinę, kad dukrelė bus Morta Sofija! Prieš pat Mortos gimimą Gabrieliaus baba, profesorė literatūrologė, buvo apdovanota Mortos medaliu, kurį ir atidavė gimusiai Mortai…

Bet pats didžiausias stebuklas buvo pati Morta Sofija: gimė tokia tamsių akių, nepaprastai ilgais pasišiaušusiais ir į visas puses styrančiais plaukais, susiraukusi iki begalybės ir jau tą akimirką buvo aišku, kad šis vaikas -- nepėsčias :D Ir, žinoma, Morta tiesiog lipte lipo…lengvas vardelis būtų atšokęs nuo jos kaip guminis kamuoliukas nuo akmeninio šimtamečio grindinio! Aš ir dabar vis pagalvoju: jei -- kaip teigia kai kurios religijos -- mes čia ateiname ne vieną kartą, tai Morta čia jau atėjo vieną paskutiniųjų… Na, ji tiesiog nepaprastai brandi.

Prisimenu, kaip ji augo kartu su drauge Sofija ir Sofijos mama vis sakydavo, kad Morta į jas  - besilinksminančias -- žiūri tokiu žvilgsniu, kad galima net pasimesti… Lopšelyje manęs vis klausdavo, ar Morta nors kada šypsosi. Iš tiesų maža Morta buvo rimtumo įsikūnijimas. Jeigu kas nors bandydavo ją linksminti, ji demonstratyviai nusisukdavo. Kartą ją žiūrėjo mano pusbrolis, kurį ji šiaip retai matydavo. Mums grįžus pusbrolis pasakojo, kad atsibudus Morta -- kai tik jis prieidavo arčiau -- ištiesdavo ranką ir sakydavo “NE!”. Taip ir pralaikė pusbrolį “per atstumą” tol, kol mes grįžome…

Maždaug pusantrų Morta nusprendė, kad sauskelnių jai nereikia (nors mes nieko nedarėme! Aš juk išvis netikėjau vaikų atpratinimu nuo sauskelnių iki antrojo gimtadienio!). Maždaug pusantrų pati valgė, rengėsi ir apskritai…šiurpindavo visus savo savarankiškumu, rimtumu ir geležine valia. Jos pykčio priepuoliai būdavo labai originalūs: atsigula ant grindinio (ant pilvo) ir guli neišleisdama nė garso.

Mortai viskas įdomu, ji be galo žingeidus ir smalsus vaikas. Jos “nieko tokio” ir “dar papasakok” žavi visą šeimyną… Apskritai mes žavimės Mortos kalba (tiksliau, trim :D ), nes kalbėti ji pradėjo vėliausiai iš visų vaikų: 2m5mėn. Vakar skaitėme skaičiavimo knygelę, tai Morta sau ramiausiai “varto” lietuviškus, prancūziškus ir -- didelei mūsų nuostabai -- angliškus žodžius (juk šios kalbos niekur nesimoko!). Kaip pastebėjo keli mūsų draugai -- iš visiškos tylenės ir rimtuolės Morta virto čiauškančia ir besišypsančia mergaičiuke, kuri nepaprastai mėgsta šokti, skaityti, puoštis (ji vis dar nori TIK suknelių ir sijonų!), kuri vis dar yra nepaprastai savarankiška ir kuri tikrąja ta žodžio prasme yra nepakartojamas stebuklas!

Noriu niekada nepamiršti, kad jau trejų metų Morta buvo patikima, kad su ja nepaprastai lengva susitarti, o pyksta ji dažniausiai tada, kai yra pavargusi… Būna taip: Morta apsiverkia iš pykčio, sėdame į mašiną, ir ji…po keliolikos sekundžių jau miega. O kai ji nepavargusi, tai kartais net pagalvoju, kad ji per daug draugiška, sukalbama ir geranoriška… Ir, matyt, ne aš viena taip galvoju, nes dažnas -- turintis bendraaamžių vaikų -- nustemba, kai sužino, kiek vis dėlto Mortulei metų.

Morta ir indaplovę iškrausto, ir iššluoja grindis, ir susidėlioja žaislus, ir net broliams diriguoja, kai reikia ko nors nepamiršti ar ką nors svarbaus padaryti… Kartais savaitgalį -- jei mes su Gabrieliumi iškart neprabundame -- Morta ir pati apsirengia, ir sesę aprengia, ir nueina su ja žaisti į kitą kambarį.

Ir dar. Morta labai gražiai piešia ir nepaprastai gražiai moka žaisti. Ir viena, ir su broliais, ir su sese. Man tikrų tikriausias stebuklas yra tai, kokia ji nepaprastai miela ir gera yra savo sesei… Jei Gertrūda ko nors užsimano, Morta dažniausiai atiduoda. Ir visada pamyluos, pabučiuos, paglostys sesę…per pusantrų metų (tfutfutfu) nebuvo nė vieno išpuolio prieš šią ją nukarūnavusią “atvykėlę”. :D Ji tiesiog priėmė ją į sostą ir sako, kad ji -- karalienė, o Gertrūda -- princesė :) (Tiesa, dar prieš keletą mėnesių buvo didžioji princesė, o Gertrūda -- mažoji)

Mortos dėka pajutau, kokią pilnatvę teikia trečias vaikas. Būtent trečiasis man padėjo suprasti, kad VISKAS YRA GERAI ir VISKAS YRA NORMALU. Būtent jos dėka pamačiau, kad būna ne tik taip ir/ar taip, bet ir kitaip… Jos dėka pasinėriau į subtilų motinos ir dukters santykių pasaulį, kuris -- sakykite, ką norite -- yra kitoks, nei motinos ir sūnaus santykių pasaulis. Kai laukiausi, net jaučiau truputuką baimės: kas bus, jei gims dukra??? (Morta buvo “slapukė”, iki paskutiniųjų dienų nežinojome, kas gims). Atrodė, kad su berniukais viskas aišku, o ką reikės daryti su mergaite??? Jai gimus, su kiekviena diena džiaugsmas -- gimus dukrai -- augo. Ir dabar tebeauga. Negaliu atsidžiaugti, kad galiu patirti, ką reiškia būti ir sūnų, ir dukrų mama. Tai -- neįkainojama jų dovana man.

Gabrielius sako, kad Morta jį ištirpdo. Tą sako ir mano tėtė, kuris kartais paskambina tiesiog pakalbėti su Morta, o savo katę pavadino Fėja, nes Morta -- kai buvo mažesnė -- sakė, kad ji -- “fėva” (fėja). Mano mama sako, kad Morta iki skausmo man primena mažą mane, o man Morta nepaprastai panaši į mano sesę…

Morta labai džiaugiasi, kad jai -- tuoj ketveri, o po to bus penkeri, o po to -- tiek, kiek Viliui :) Ir sakė, kad geriau būtų, jei ji turėtų tokį kompiuterį kaip Ūlos -- “princesių” :) Bet šiaip prasitarė, kad labiausiai gimtadieniui norėtų balionų :) Ir princesių torto. Ką gi, kepsim!

O štai ir pirmasis sveikinimas Mortai šiandieną, atėjęs tuoj po vidurnakčio, kurį atsiuntė Upė su šeimyna. Ačiū, mielieji!

Su gimimo diena, dukrule! Mylim tave iki begalybės ir…atgal!