DSC_7932[1]

Kai Ingrida paklausė, kokią “žieminę” pasaką pasiūlyčiau ikimokyklinukams, pirmoji mintis, šovusi į galvą, buvo ukrainiečių liaudies pasaka apie pirštinę, į kurią susirinko gyvūnai. Kadangi Ingrida pasakos nežinojo, pažadėjau ją užrašyti. Taigi: ukrainiečių liaudies pasaka “PIRŠTINĖ” (ir dar surašiau, ką mes darydavome):

Pametė senelis pirštinę. Štai bėga pelytė. Įlindo į tą pirštinę ir kiūti.

Atšokavo varlė ir klausia:

- Kas čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė. O tu kas?

- Varlė kvaklė. Leisk mane.

- Eikš!

Bėga kiškis ir klausia:

- Kas čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė ir varlė kvaklė. O tu kas?

- Kiškis piškis. Leiskite ir mane!

- Eikš!

Bėga lapė:

- Kas čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė, varlė kvaklė ir kiškis piškis. O tu kas?

- Laputė kūmutė. Leiskite ir mane!

- Eikš!

Tupi visi, bėga vilkas ir klausia:

- Kas čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė, varlė kvaklė, kiškis piškis, laputė kūmutė. O tu kas?

- Aš – vilkas pilkas. Leiskite ir mane į pirštinę!

- Eikš!

Eina lokys riaumodamas ir klausia:

- Kas gi čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė, varlė kvaklė, kiškis piškis, laputė kūmutė ir vilkas pilkas. O tu kas?

- Aš lokys lepečkojis. Leiskite ir mane į pirštinę.

- Eikš!

Ir jis įlindo.

Bėga šernas:

- Kriu, kriu, kriu! Kas čia pirštinėje tupi?

- Pelytė smailianosytė, varlė kvaklė, kiškis piškis, laputė kūmutė, vilkas pilkas ir lokys lepečkojis. O tu kas?

- O aš šernas aštriailtis. Leiskite ir mane pirštinėn!

- Eikš!

Eina medžiotojas, mato, – pirštinė kruta. Jis kai šaus – va, kiek kailių!

Visų pirma, aš pasaką sekdavau iki meškos, kuriai įsiropštus plyšdavo pirštinė, ir visi žvėrys išsilakstydavo po mišką. Visų antra, visada pasaką su vaikais vaidindavome. Visi klasės vaikais susėsdavo ratuku ir susikabindavo rankomis. Tai – pirštinė. Kiti herojai laukdavo klasės kamputyje ir atkeliaudavo prie pirštinės, kai būdavo jų eilė. Be to, kai paklausdavo, kas pirštinėje tupi, tai išvardindavo VISI vaikai. Kai pirštinė plyšdavo, visi vaikai išsiridendavo po visą klasę.

Po to paprašydavau, kad visi vaikai pasiimtų po vieną SAVO pirštinę ir užduotis būdavo rasti klasėje (grupėje) kuo daugiau daiktų, kuriuos būtų galima sukišti į pirštinę jos nesuplėšant. Kai pirštinės būdavo pripildytos, visi susėsdavome ratu, aptardavome jų turinį, suskaičiuodavome, kas turi daugiausiai, kas mažiausiai (dažniausiai braižydami grafikus, nes jau su keturmečiais ir tuo labiau penkiamečiais tai – puiki užduotis ir puiki matematikos pamoka).

Žodžiu, smagi pasaka ir galima prisigalvoti įvairios smagios veiklos! Kokių žiemos pasakų žinote jūs? Gal galėtumėte pasidalinti?