Tinklaraštis apie šeimą, vaikus ir švietimą.

Vienas paskutinių gautų laiškų – apie prasivardžiavimą.
Sveiki,
Siandien mano 4-te dukra grizo is darzelio nusiminusi, nes ja grupes drauge pavadino storule. Taip, is tiesu maniske atrodo kiek apkunesne nei bendraamziai. Kad ir pagal normu lenteles ji turetu sverti apie 20 kg, o sveria 23 kg. Turbut galite isivaizduoti, jog 3 kg tokiam mazam vaikui tikrai jauciasi, o tuo labiau matosi. Mano poziuris i jos isvaizda yra tikrai teigiamas tikintis, jog vaikas dar istys. Taciau… puse vakaro suku galva, kaip saviskei paaiskinti ir nuraminti, kad ji nenusimintu. Is tiesu, kaip sunku atrasti tinkamus zodzius, kad vaikas suprastu, jog tai nera nieko tragisko. Gal pasirodys keista, taciau, man paklausus, ar ji zino, ka tas zodis reiskia, atsake, jog ne. Stai ir dilema – ar vaikui aiskinti zodi, kuriuo jis pavadintas (beje, ne pirma karta). Jei taip, koki aiskinima jus naudotumete.
Didziai dekoju uz atsakyma ir labai jo laukiu
A.”
Kadangi mergaitė žodžio reikšmės nežino, tai tikriausiai liūdi dėl tono, kuriuo tai buvo pasakyta. Ką daryčiau? Būtinai paaiškinčiau, ką tas žodis reiškia kol savaip nepaaiškino šaunioji” draugė. Kaip paaiškinčiau? Pasakyčiau, kad “storas” yra nelabai gražus žodis apibūdinti žmogui, kuris yra stambesnis už kitus. Paklausiau Augusto, kaip jis jaustųsi, jei jį kitas vaikas pavadintų storu. Jis pasakė, kad labai supyktų ir norėtų pasakyti jam kokį nors piktą žodį. Bet pasistengtų pasakyti: ” Prašau taip nesakyti. Man nepatinka!”
Iš tiesų ši frazė – auksinė. Visą laiką mokydavau vaikus ją sakyti, kai kas nors sako ar daro tai, kas jiems nepatinka. Nes jeigu vaikas supyksta, jeigu sureaguoja, piktybukas iškart galvoja, kad tai – puikus būdas iššaukti reakciją. Na, ir prasideda… O jei vaikas nepratrūksta, jei sugeba ramiai pasakyti, kad jam tai nepatinka, ir jis norėtų, kad “draugas” liautųsi, labai dažnai tai pasibaigia. Sakau iš patirties, nes ne kartą mačiau “gyvai” kaip tai atsitinka.
Kai kurie pedagogai pataria nekreipti dėmesio, bet man priimtinesnis variantas, kai vaikas sureaguoja, tačiau reakcija - rami. Nes iš visiškai nereaguojančio vaiko gali pradėti tyčiotis, o ramiai sureagavęs parodo, kad audringos reakcijos iš jo nesulauks, todėl dažnai piktybukui dingsta interesas.
Dar manau, kad būtent dabar galite viso to pamokyti savo dukrytę, kol ji dar nežino nei ką tas žodis reiškia, nei labai ima visa tai į širdį.
IR pasikalbėkite su auklėtoja. Pasakykite, kad ir JUMS nepatinka ir norėtumėte, kad auklėtoja pastebėtų anos mergaitės elgesį. Bet kuriuo atveju: ar 3kg, ar 13kg, kitas vaikas neturi teisės prasivardžiuoti, o jei taip daro, turi būti stabdomas.Tikiuosi, kad pedagogė bus geranoriška ir profesionali.
Iš tiesų tai, kaip vaikai kalba darželyje, didele dalimi yra auklėtojos atsakomybė. Kaip kalba namuose – tėvų. Žinoma, kad vaikai prišneka visko ir tų epitetų išvengti nepavyks. Vaikai pavadina vieni kitus “durniais”, “mažvaikiais”, “žiopliais” ir pan. Ir, žinote, ką? Dažnai todėl, kad šiuos žodžius girdi tariant mus. O mes galime tarti juos visai nepiktybiškai…”och, tu mano storuliuk…”, “na, ir žioplai pasielgei!”, “verki čia kaip mažvaikis!” ir pan. Ką reikėtų sakyti? Tiesiog reikia išmokti keisti formuluotes.
Rupūs miltai, kaip sakant…va ši užduotis tai man laaaaabai sunki, nes iš tiesų aš jau perėjau nuo “etiketės klijavimo” – “žioplys!” prie konkretaus poelgio apibūdinimo “na, ir žioplai pasielgei!” Tiksliau, kažkaip tai buvo aišku kaip kvėpuoti, kad vaikų žiopliais ir pan. nevadinsime. TAČIAU…žinote, kaip yra teisingiausia? Ogi sakyti: “žinau, kad tu gali atsakingai pasielgti!” Žodžiu, reikia keisti formuluotes: negatyvias versti pozityviomis: murzinas tampa švariu, netvarkingas tvarkingu, savanaudis – dosniu…sakome ne: “elgiesi kaip mažiukas”, o “žinau, kad gali elgtis brandžiai. Prašau taip elgtis.” arba vietoj “Negražiai elgiesi su broliu” sakyti “Žinau, kad gali gali gražiai elgtis su broliu”.
Vaikus prasivardžiavimas žeidžia. Todėl, mano manymu, jam kelią reikia užkirsti kuo greičiau, kai tik jis prasideda.
Kadangi pradėjau rašyti vakar, pagalvojau, kad gal dar naktį kils kokių nors minčių. Iš tiesų pagalvojau, kad pasakyčiau vaikui viską taip, kaip yra: kad vieni žmonės plonesni, o kiti – stambesni. Stambesnį žmogų galima vadinti stambiu arba storu. “Stambus” – gražesnis, mažiau žeidžiantis žodis. Ploną galima vadinti “plonu”, “kūdu” ir “perkarusiu”. “Perkaręs” – irgi galintis įžeisti žodis. Taip jau yra. Kartais, kai vaikai supyksta, jie nemoka pasakyti, kad jie pyksta, kad jiems kažkas nepatinka, todėl prasivardžiuoja. Bet taip yra tik todėl, kad jie dar neišmoko gražiai pasakyti, kas jiems iš tiesų nepatinka. Todėl ir reikia jiems pasakyti: “Man nepatiinka, kaip tu mane vadini. Prašau daugiau taip nedaryti”. O aš pakalbėsiu su auklėtoja, kad ji padėtų tavo draugei išmokti įvardinti savo jausmus nesipravardžiuojant. Sutarta?
Na, kažkaip taip…
Žinau, kad sunku…pati baisiausiai išgyvenu, jei vaikas pasako, kad jam dėl kažko “įkando”… Sėkmės!
“Kiekvienas iš vaikystės turim sodą – užburtą vietą, kurioje spalvos – šviesesnės, oras – minkštesnis, o rytas – kvapnesnis, nei kada nors vėl.” - Elizabeth Lawrence
Vaikystės Sode:
- autorinė ugdymo programa
- specialiai pagal šią programą dirbti apmokyti pedagogai
- surinkta geriausia patirtis iš moderniausių ir sėkmingiausių pasaulio ugdymo įstaigų
- maksimizuojama visapusiška vaiko raida


Lupena
September 23rd, 2009 at 10:26 am
” Prašau taip nesakyti. Man nepatinka!”
bet juk tam ir pravardziuoja, kad kuo labiau nepatiktu.
Jurgytukas
September 23rd, 2009 at 10:47 am
Atsimenu antroje klaseje mane klasioke apsauke storalupe.. Tai tada niekaip nesupratau, kas ten su tom lupom negerai, bet labai ir galvon neemiau. Dabar tai yra privalumas
Jurgytukas
September 23rd, 2009 at 11:04 am
Nesusilaikysiu ir as pacitavusi: “žinau, kad gali elgtis brandžiai.” Butinai pavartociau, bet kaip paaiskinti treju metu pypliui, ka reiskia zodis “brandziai”?
Renatulis
September 23rd, 2009 at 12:30 pm
Jurgytuk, tai tu atrask kokį “3-metišką” žodelį brandumo apibudinimui. Aš Benediktui(kai jam buvo apie 2,5 metų, kai gimė brolis ir jis ant jo pykdavo, kad atima nemažai mano dėmesio seniau skirto TIK JAM) sakydavau: “Tu gi labai geras berniukas ir man labai labai labai patinka, kai elgiesi gražiai(draugiškai, švelniai,…)”. Ir išties stebuklingiau suveikdavo, nei subarus, kad “Labai negražiai, blogai,… pasielgei”.
Ir labai tikiuosi, kad jo bus vis daugiau ir daugiau nei blogo, nes blogai elgtis bus “neįdomu” ir “nenaudinga”, o juk būtent to siekia vaikai. Dėmesio!!! Tik dėmesio!!! Bet kokio- gero ar blogo, pikto ar švelnaus, bet tik kad tie tėvai, draugai,… pagaliau sureaguotų!!!
ir kaip čia dabar taip, kodel aš nepasibėdavojau namuose. Jai taip širdį sopa, kad dėl kažkokių sandalių vaikas mokykloje kentėjo. Bet tai kad aš visai nekentėjau. Ir dabar žinau kodel. Nes kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau sureaguoti RAMIAI, tiksliau “neįdomiai”.
Va, ir vakar Benediktas pamiršo aukščiau pakelti savo lipdinius iš plastelino ir Vincentas juos sumaigė. Benediktas supykęs nustūmė Vincentą. Man labai (oi, kaip labai) norėjosi parėkauti, išbarti, bet tik paprašiau Benedikto “išeiti ir 4 minutes pagalvoti ir nusiraminti”. Jis parėjo sakydamas, kad “jau pagejėjau” ir aš nebemoralizavau(nors dar labai norėjosi). O po kiek laiko jis atėjo ir apsikabino brolį, pasisodino ant kelių,… Va, tada aš puoliau reaguoti, girti, sakyti, kad man labai labai patinka, kai broliukai būna tokie mieli ir draugiški,…. Tai Benediktas vis mylavo ir mylavo brolį kviesdamas mane “mama, pažiūjėk, kaip aš myliu Visientuką”. Na, kai kada tai būdavo tokia ale “pakazūha”, bet, mano manymu, gero elgesio per daug nebūna
O apie tas draugų patyčas ir reakciją atsimenu iš savo patirties. Neatsimenu kuri tai buvo klasė, bet prekyboje tada atsirado kedai ir tokie, taip vadinami “boys” megztiniai. VISI klasiokai ir klasiokės ėmė rengtis tais megztiniais ir kedais. Megztinį tokį aš turėjau, o va kedų- ne. Aš ir dar vienas klasiokas vaikščiojome su “sandaliais”. Ir kaip šiendien atsimenu vieną klasioką, kuris ėmė iš to tyčiotis. Tyčiojosi ir aš manęs ir iš to kito “sandaliuoto” klasioko. Aš buvau gana rami mergaitė, o ir šiaip kažkaip nebuvo man būdinga reaguoti kaip nors audringai(apsiverkiant, supykstant, susimušant, rėkiant,…) ypač kitų akyse(galėjau nebent nuraudoti posmą namuose vonioje garsiai vandens srovę atsukusi). Taigi ir tą kartą atsimenu aš atsisukau į tą klasioką ir pasakiau: “Na, ir… Sandaliai kaip sandaliai. Labai gražūs sandaliai”. Nusisukau ir nuėjau. O tas kitas klasiokas labai pyko, šūkaudavo, galėdavo apspjauti,…. Kad man antrą kartą būtų ką pasakę apie tuos sandalius aš neatsimenu, tai gal ir nebesakė. O tai, kaip lėkdavo koks rėkautojas paskui tą kitą klasioką po pamokų ir toliau tyčiodavosi, atsimenu.
Dabar man tuos sandalius vis primena mama, nes jai kažkada nesenai papasakojau, tai jetus jetus kaip ji iki šiol kremtasi, kad nieko tada nežinojo, būtu gi mat lėkusi iškart ir pirkusi man kedus
Austėja Landsbergienė
September 23rd, 2009 at 12:53 pm
Na va, Renatulis viską ir atsakė:)
Iš tiesų, Lupena, prasivardžiuoja, nes nori reakcijos. Jei jos nėra, tai ir nėra ko prasivardžiuoti. O tokia fraze yra įvardinama, kas nepatinka. Nuo to prasideda visas emocinio intelekto koeficientas
Jurgytuk, iš tiesų Renatulis jau atsakė. Bet šiaip…kuo anksčiau su vaikais pradėsite kalbėti gražia, kupina sinonimų ir net tarptautinių žodžių kalba, tuo greičiau jie ir pradės ją suprasti. Aš kažkaip kalbos “nevaikinu”, o jei vaikas nesupranta, visada paklausia. Manau, kad žodį brandžiai trejų metų vaikas jau gali suprasti. Tik jam reikia paaiškinti. Nežinai, ką reiškia “brandžiai”? Tai reiškia, kad elgiesi taip, kaip turi elgtis trejų metų, o ne vienerių vaikas. Kai mama elgiasi brandžiai, tai ji ellgiasi ne taip trejų, o kaip trisdešimt dvejų. Supratai? Ir viskas bus aišku. Vaikai kalba ir supranta tokią kalbą, kokia su jais yra kalbama! Taigi jeigu norite, kad vaiko kalba būtų turtinga, kalbėkite turtinga kalba, o ne tokia, kuria kalba užsieniečiai, vos pramokę užsienio kalbos
Jurgytukas
September 23rd, 2009 at 12:56 pm
Aciu Renatuli,
pas mus situacijos vienas prie vieno su abiem dukruzem: vyresnioji lipdo – mazoji burnon deda ir triuksmas namie..
Paprastai sakau, kad mes neistumdome, pabandysiu dar kitaip kalbet 

Beje, cia gal truputi ne i tema, bet gal prisimenat projekta “kalbame-klausome”, ten vienas is patarimu buvo pabandyti ivardinti vaiko jausmus. Tai va, dabar mano “gudruole”, esant ivykiui, kai bandau paklausti, ar jai liudna/pikta/ir t.t., pradeda rekti: “Nesakyk!”, suprask: “neklausk”… O jeigu dar tiksliau, tai nepradek cia su savo klausimais..
Griztant prie Renatulio minties, kad svarbu sureaguoti “neidomiai”, tai dar pagalvojau, kad ramiai reaguoti ko gero imanoma tik tada, kai esi uztikrintas kad ir savo pasirinkimu. Nes tarkim jei isgyvenciau del to, kad neturiu kazkokiu “kietu” batu, o dar kas nors del to pasieptu, vargu, ar apsieiciau be asaru
Austėja Landsbergienė
September 23rd, 2009 at 1:16 pm
Jurgytuk, mūsų Morta sako LYGIAI TĄ PATĮ
, kai klausiu, ar jai pikta
Daniela
September 23rd, 2009 at 1:52 pm
Mūsiškiai berniukai (9 ir 6m) atsigina prasivardžiuotojų posakiu dar iš mano vaikystes laikų: “Kas ant kito sako – ant savęs pasisako!” Kiek supratau iš jų pasakojimų – paprasta bet gana veiksminga (žinau, kad posakis netaisyklinga lietuvių kalba, bet kitaip nesirimuoja
Renatulis
September 23rd, 2009 at 3:52 pm
Daniela, taaaaip taaaaip. Priminei. Superinis šitas posakis. Aš juo labai labai labai tikėjau ir man jis labai padėdavo. Mes su sese irgi juo atsikirsdavom, jei reikėdavo ir jausdavomes puikiai. Man net juokinga pasidarydavo, nes aš buvau save įtikinusi tuo, kad tada ta pasakyta pravardė ne tik “atgal pasisako, bet dar ir dvigubai “pareina”". Nors kažkaip visai neatsimenu jokių pravardžių iš vaikystės, bet atsimenu (kadangi aš akiniuota) kaip mane kieme vienas berniukas yra kelis kartus pavadinęs “ačkarik v žope šarik”, tai aš net raitytis iš juoko pradėdavau, nes įsivaizduodavau, kad pas jį “v žope” net 2 “šarikai”.
Tėtis
September 23rd, 2009 at 5:36 pm
Austėja, iš kur tiek laiko ir jėgų darbui su vaiku? Ar vaikštai į darbą ir kiek laiko ten praleidi per dieną?
Austėja Landsbergienė
September 24th, 2009 at 2:50 pm
Laikas – reliatyvi sąvoka. Jo yra tiek, kiek reikia
Na, aš dirbu namuose. Po pusdienį. Nuo spalio 1 išeisiu iš namų. Irgi pusdieniui. Vaikai ugdymo įstaigose būna irgi po pusdienį. Todėl antra dienos pusė – mūsų! Ir vakaras mūsų, bet tada daugiau su jais užsiima tėtė
Austėja Landsbergienė
September 24th, 2009 at 2:50 pm
Renatulis, aš – perskaičiusi Tavo komentarą – irgi iš juoko susiriečiau
Asta
September 24th, 2009 at 9:25 pm
Austėja… labai įdomu
. O ką reiškia – mūsų ? Juk reikia namus apkuopt, valgyt pagamint. Ir ne vienai-dviems burnoms.. Man galva neišneša, kokie darbo tempai turėtų būti tą pusdienį – straipsniuką vieną po kito bei komentarus kepat ir + dar krūvą įv.profesinių užsiėmimų turbūt. Žodžiu, kaskart vis stebiuosi ir žaviuosi ir nusiviliu savim, kad man nepavyksta miljoną darbū darbelių per dieną nudirbti
Asta
September 24th, 2009 at 9:25 pm
Patikslinu, jog stebiuosi ir žaviuosi jumis, ne savim
Austėja Landsbergienė
September 25th, 2009 at 12:20 am
Asta, mūsų…na, ruošiam pamokas, darom darbelius, kalbamės…valgyt gaminam kartu su Gertrūda ir Morta (berniukai kažkaip nebesidomi, mažiukai dar dalyvaudavo…dabar jau dviese susigalvoja įvairiausios veiklos ), važiuojam į būrelius. Va, šiandien susirinkau viduriniuosius, užkandom, važiavom brolio pasiimti iš futbolo treniruotės, tada visi važiavom į baseiną, aš su mmergaitėm plaukiojau kol berniukai atbuvo plaukimo pamokose, nusiprausėm, grįžom namo, vaikai ruošė namų darbus su tėveliu, aš išviriau arbatos su sumuštiniais, pavakarieniavom, vakariniai ritualai, užmigdėm…dabar apsidėliosiu namus ir…eisiu miegoti
Maždaug tokios ttos mūsų dienos… Ačiū!