P1100701

Vienas paskutinių gautų laiškų – apie prasivardžiavimą.

Sveiki,
Siandien mano 4-te dukra grizo is darzelio nusiminusi, nes ja grupes drauge pavadino storule. Taip, is tiesu maniske atrodo kiek apkunesne nei bendraamziai. Kad ir pagal normu lenteles ji turetu sverti apie 20 kg, o sveria 23 kg. Turbut galite isivaizduoti, jog 3 kg tokiam mazam vaikui tikrai jauciasi, o tuo labiau matosi. Mano poziuris i jos isvaizda yra tikrai teigiamas tikintis, jog vaikas dar istys. Taciau… puse vakaro suku galva, kaip saviskei paaiskinti ir nuraminti, kad ji nenusimintu. Is tiesu, kaip sunku atrasti tinkamus zodzius, kad vaikas suprastu, jog tai nera nieko tragisko. Gal pasirodys keista, taciau, man paklausus, ar ji zino, ka tas zodis reiskia, atsake, jog ne. Stai ir dilema – ar vaikui aiskinti zodi, kuriuo jis pavadintas (beje, ne pirma karta). Jei taip, koki aiskinima jus naudotumete.
Didziai dekoju uz atsakyma ir labai jo laukiu
A.”

Kadangi mergaitė  žodžio reikšmės nežino, tai tikriausiai liūdi dėl tono, kuriuo tai buvo pasakyta. Ką daryčiau? Būtinai paaiškinčiau, ką tas žodis reiškia kol savaip nepaaiškino šaunioji” draugė. Kaip paaiškinčiau? Pasakyčiau, kad “storas” yra nelabai gražus žodis apibūdinti žmogui, kuris yra stambesnis už kitus. Paklausiau Augusto, kaip jis jaustųsi, jei jį kitas vaikas pavadintų storu. Jis pasakė, kad labai supyktų ir norėtų pasakyti jam kokį nors piktą žodį. Bet pasistengtų pasakyti: ” Prašau taip nesakyti. Man nepatinka!”

Iš tiesų ši frazė – auksinė. Visą laiką mokydavau vaikus ją sakyti, kai kas nors sako ar daro tai, kas jiems nepatinka. Nes jeigu vaikas supyksta, jeigu sureaguoja, piktybukas iškart galvoja, kad tai – puikus būdas iššaukti reakciją. Na, ir prasideda… O jei vaikas nepratrūksta, jei sugeba ramiai pasakyti, kad jam tai nepatinka, ir jis norėtų, kad “draugas” liautųsi, labai dažnai tai pasibaigia. Sakau iš patirties, nes ne kartą mačiau “gyvai” kaip tai atsitinka.

Kai kurie pedagogai pataria nekreipti dėmesio, bet man priimtinesnis variantas, kai vaikas sureaguoja, tačiau reakcija -  rami. Nes iš visiškai nereaguojančio vaiko gali pradėti tyčiotis, o ramiai sureagavęs parodo, kad audringos reakcijos iš jo nesulauks, todėl dažnai piktybukui dingsta interesas.

Dar manau, kad būtent dabar galite viso to pamokyti savo dukrytę, kol ji dar nežino nei ką tas žodis reiškia, nei labai ima visa tai į širdį.

IR pasikalbėkite su auklėtoja. Pasakykite, kad ir JUMS nepatinka ir norėtumėte, kad auklėtoja pastebėtų anos mergaitės elgesį. Bet kuriuo atveju: ar 3kg, ar 13kg, kitas vaikas neturi teisės prasivardžiuoti, o jei taip daro, turi būti stabdomas.Tikiuosi, kad pedagogė bus geranoriška ir profesionali.

Iš tiesų tai, kaip vaikai kalba darželyje, didele dalimi yra auklėtojos atsakomybė. Kaip kalba namuose – tėvų. Žinoma, kad vaikai prišneka visko  ir  tų epitetų išvengti nepavyks. Vaikai pavadina vieni kitus “durniais”, “mažvaikiais”, “žiopliais” ir pan. Ir, žinote, ką? Dažnai todėl, kad šiuos žodžius girdi tariant mus. O mes galime tarti juos visai nepiktybiškai…”och, tu mano storuliuk…”, “na, ir žioplai pasielgei!”, “verki čia kaip mažvaikis!” ir pan. Ką reikėtų sakyti? Tiesiog reikia išmokti keisti formuluotes.

Rupūs miltai, kaip sakant…va ši užduotis tai man laaaaabai sunki, nes iš tiesų aš jau perėjau nuo “etiketės klijavimo”  – “žioplys!” prie konkretaus poelgio apibūdinimo “na, ir žioplai pasielgei!” Tiksliau, kažkaip tai buvo aišku kaip kvėpuoti, kad vaikų žiopliais ir pan. nevadinsime. TAČIAU…žinote, kaip yra teisingiausia? Ogi sakyti: “žinau, kad tu gali atsakingai pasielgti!” Žodžiu, reikia keisti formuluotes: negatyvias versti pozityviomis: murzinas tampa švariu, netvarkingas tvarkingu, savanaudis – dosniu…sakome ne: “elgiesi kaip mažiukas”, o “žinau, kad gali elgtis brandžiai. Prašau taip elgtis.” arba vietoj “Negražiai elgiesi su broliu” sakyti “Žinau, kad gali gali gražiai elgtis su broliu”.

Vaikus prasivardžiavimas žeidžia. Todėl, mano manymu, jam kelią reikia užkirsti kuo greičiau, kai tik jis prasideda.

Kadangi pradėjau rašyti vakar, pagalvojau, kad gal dar naktį kils kokių nors minčių. Iš tiesų pagalvojau, kad pasakyčiau vaikui viską taip, kaip yra: kad vieni žmonės plonesni, o kiti – stambesni. Stambesnį žmogų galima vadinti stambiu arba storu. “Stambus” – gražesnis, mažiau žeidžiantis žodis. Ploną galima vadinti “plonu”, “kūdu” ir “perkarusiu”. “Perkaręs” – irgi galintis įžeisti žodis. Taip jau yra. Kartais, kai vaikai supyksta, jie nemoka pasakyti, kad jie pyksta, kad jiems kažkas nepatinka, todėl prasivardžiuoja. Bet taip yra tik todėl, kad jie dar neišmoko gražiai pasakyti, kas jiems iš tiesų nepatinka. Todėl ir reikia jiems pasakyti: “Man nepatiinka, kaip tu mane vadini. Prašau daugiau taip nedaryti”. O aš pakalbėsiu su auklėtoja, kad ji padėtų tavo draugei išmokti įvardinti savo jausmus nesipravardžiuojant. Sutarta?

Na, kažkaip taip…

Žinau, kad sunku…pati baisiausiai išgyvenu, jei vaikas pasako, kad jam dėl kažko “įkando”… Sėkmės!