2696575988_0106b3bd83

Liūdnas (dar vienas) straipsnis apie patyčias privertė galvoti, kaip šią liūdną padėtį būtų galima pakeisti. Taip, yra programų. Taip, įmanoma. TIK…daug kas sako: nieko nepadarysi, nes toms programoms įgyvendinti reikia lėšų. Ir čia prisiminiau vieną neseniai skaitytą mintį: jeigu kompanijos vadovo klausia, ką galima padaryti, kad būtų geriau su TURIMOMIS LĖŠOMIS, o jis negali nieko pasiūlyti, yra ATLEIDŽIAMAS. Vadovas turi būti įžaidėjas, geras gero filmo režisierius ir pan., o ne pasimetęs žmogėnas, skėsčiojantis rankomis ir nerandantis sprendimo.

Pasvarstykime keletą galimų mokyklos kovos su patyčiomis variantų:

Direktorius, rugpjūčio mėnesį susirinkus mokytojams, pasako, kad šių metų pagrindinis bendruomeninis mokyklos tikslas – mažinti patyčias. Strategija paprasta – PATYČIOMS – NE! Jokių darbo grupių, jokių planų ir pan. Tiesiog. Nuo šios rugsėjo pirmosios mokykloje bus  ABSOLIUTAUS PATYČIŲ NETOLERAVIMO klimatas. Kaip jis pasireikš?

a) Na, su mažiukais viskas aišku: mokytojos stebi. Jei tik pamato/įtaria, tuoj pat vaikas keliauja pas mane ir skambiname tėvams. Iš mokyklos neišeina tol, ko nepasikalba direktorius-tėvai-vaikas ir nenusprendžia, ką darys, kad vaiko elgesys pasikeistų. Pavyzdžiui, pradėti galima nuo “Elgesio stebėjimo lentelės”. Kartą mūsų mokykloje vaikas turėjo tokią lentelę (pirmokas). Tiesiog vaikas gauna popieriaus lapą, kur keletą kartų dienoje žymimas jo elgesys. Klasiokai apie lentelę irgi žino. Jeigu pastebi, kad vaikas jau erzina kitą/iš jo tyčiojasi – tuoj pat praneša suaugusiajam. Iš tiesų veiksminga priemonė, nes įtraukiama visa klasė. Be to, įtraukiama taip, kad pradinukams iš tiesų siunčiamas tiesioginis signalas: patyčios nebus toleruojamos!

b) Su vyresniais – socialinis darbas. Juk mokykloje yra pradinukams popamokinė grupė. Taigi toks besityčiojantis “erelis” eina dirbti su mažiukais. Ir dirba, pavyzdžiui, dvi savaites su konkrečiu vaiku. Kaip korepetitorius. Po dviejų savaičių “korepetitorių” įvertina vaikas IR direktorius. Nes jau direktorius – sužinojęs, kad yra toks besityčiojantis – tikrai “netyčia” kasdien užsuktų į tą popamokinę grupę. Ir ne vieną kartą.

c) Arba darbas mokykloje. Pavyzdžiui, tas, kuris ištepa sienas, jas nuplauna. Ir ne tik ten, kur ištepė, bet ir ekstra. Tas, kuris tyčiojasi, surengia (geriausia – pradinukams) diskusiją apie patyčias: kodėl patyčios kenkia, kodėl žeidžia, kaip galima jas išgyvendinti ir t.t. ir pan. Žodžiu, kūrybingai galvoti, ką vaikas galėtų nuveikti mokyklos labui. Kad nebūtų purkštavimų (ir vaiko, ir tėvų), kad taip negalima elgtis, dar rugsėjo pradžioje siūlyčiau mokyklose pasirašyti elgesio kontraktą (iš tiesų tokiu pasirašo ne viena mokykla. Teko skaityti, kad ir Lietuvoje :) ). Tada visa bendruomenė žinos: pasityčiojai, teks už tai “mokėti”.

d) Kadangi manoma, jog daugiau, nei 80proc paauglių yra bent kartą buvę aukomis arba agresoriais (Peter Smith rašo  “The Psychology of Education” [Routledge Press, 2003]), o patyčios, žinia, turi negatyvias pasekmes, tai, manau, į kovą su patyčiomis privalo būti įtraukti ir tėvai. Kadangi pastebėta, jog geriausių rezultatų duoda tiesioginis įsikišimas (priešingai, nei kartais yra manoma), tai engiamo vaiko tėvams visų pirma reikia pasikalbėti su engėjo tėvais. Kodėl tai duoda rezultatų? Nesvarbu, ką pasakys engėjo tėvai, vis vien bus atkreiptas dėmesys į blogai besielgiantį vaiką. Dauguma normalių tėvų nenori, kad jų vaikas būtų tas, kuris tyčiojasi. Bet kuriuo atveju tikėtina, kad vaiko lauks jūsų pokalbio su jo tėvais pasekmės.Visų antra, tėvai turi pasikalbėti su mokytojais. Pasakyti, jog žino, kad tai vyksta ir išreikšti aktyvią savo poziciją šiuo klausimu. Man atrodo, kad Lietuvoje požiūris į patyčias kaip į normą išsikerojo, nes tėvai mano, jog “nieko čia tokio” ar “truputis erzinimo užgrūdins”. Taigi tėvus reikia šviesti (dievulėliau, juk ne taip sunku gauti el pašto adresus, į kuriuos, sužinojus, kad yra tyčiojamasi, galima siųsti ir straipsnius, ir strategiją, kaip pageidaujate, kad jie elgtųsi.) Taip, gal nepasikeis tėvų bendruomenė per naktį, bet tik judėjimas į priekį gali ją pakeisti.

e) Vis dėlto verta pasirinkti kokią nors patyčių prevencijos programą. Nebūtinai įgyvendinti nuo…iki. Tiesiog adaptuoti, kad būtų galima įgyvendinti su turimomis lėšomis. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau yra apmokytų žmonių dirbti pagal vieną garsiausių pasaulyje Olweus (norvegų mokslininkas, sukūręs patyčių prevencijos programą, kuri sumažina patyčias 30-60proc, kai pradedama įgyvendinti). Kodėl nepasikvietus tų, jau apmokytų į savo mokyklą? Ir apskritai, kodėl tos mokyklos, kurios programą taiko, neviešina, kaip joms tai pavyksta? Su kokiomis kliūtimis susiduria? Ką būtų galima koreguoti Lietuvos situacijoje? ir pan. Rašė, rašė, kad bus, atvažiavo Olweus ir kiti ekspertai-mokytojai, apmokė….KAS TOLIAU??? Jeigu veikia, tai reikia griebti jautį už ragų.

f) Daug kalbėtis su vaikais. Ne paskirtą valandą, bet apskritai. Dabar kaip tik tiek daug kalbama apie naująsias ugdymo programas, kur skiriamas dėmesys visapusiškai vaiko raidai. Valio. Pradėkime nuo to, kad iš kitų žmonių mes nesityčiojame. O kaip tą daryti, kaip kalbėti su vaikais…internete yra MARIOS. Pavyzdžiui, man nepaprastai patiko šis JAV vyriausybės tinklalapis:

STOP BULLYING NOW (JAV)

KAIP MANOTE, KOKIŲ KONKREČIŲ PRIEMONIŲ DAR BŪTŲ GALIMA IMTIS? IR BŪTENT NE TIK PREVENCINIO, BET JAU KONKRETAUS – SUSIDŪRUS SU PATYČIOMIS – POBŪDŽIO???

Nuotrauka: nyki_m “sad girl”