Austėjos blogas

Šiandien Briuselyje – diena be automobilio. Jau gal prieš kokią savaitę susitarėme su AAUA šeimyna, kad šiandien važiuosime pas juos, nes jų kvartale dar ir kvartalo šventė! Be to, važiavimas iki jų – irgi iššūkis (dar niekada taip toli nevažiavome su berniukais). Iššūkis ir Gertrūdai – kažkaip dar niekada jos nevežėme dviračio kėdutėje.

Kadangi šventė prasidėjo 11val, tai mes vos atsibudę pradėjome po truputį ruoštis. Ir – pasakyčiau – pavyko gan efektyviai: Gabrielius su berniukais nuvažiavo ir pripūtė padangas, o aš suruošiau kuprinę. Oras buvo puikus: nei per karšta, nei per vėsu.

Gertrūda užmaukšlinome ant galvos slidinėjimo šalmą Jį gavo Mortulė dovanų nuo mano mamos, nes – kai jai reikėjo – tokio dydžio dviračio šalmo nerado, tai nupirko slidinėjimo. Tiesa, tas šalmas Gertrūdėlei dar kaip stiklainis ant pagalio, na, bet, suveržus dirželius, visai neprastai pavyko jį ant jos galvytės pritvirtinti. Mortai naują šalmą nupirkome prieš porą savaičių, nes reikėjo šalmo ir Augustui. Taigi visi “apsišalmavę”, pripūtę padangas, užsimetę foto aparatą ant pečių ir įdavę mergaitėms į rankas sausainiukus, išvažiavome.

Vis dėlto šios dienos Briuselyje – įspūdingos. Žmonių su  dviračiais ir riedučiais – devynios galybės. Tiek daug, kad tenka sankryžose (kur galioja dešinės rankos taisyklė) sustoti ir praleisti tuos, kurių pirmenybė. Kai privažiavome prie Montgomery žiedo, vėl – kaip ir kasmet – “apakome”: iš tiesų reikėjo įsirikiuoti su dviračiais!!! Vaikams didžiausias smagumas – prieiti prie fontano, prie kurio kitomis metų dienomis prieiti neįmanoma. Montgomery žiedas – vienas didžiausių Briuselyje, o jo viduryje – didžiulis ir gražus fontanas. Šiandien aplink fontaną būriavosi daugybė žmonių: lakstė vaikai, daug kas fotografavo, o kai kurie…maudėsi jame!

Pasigrožėję fontanu patraukėme toliau. Sunkiausia buvo įveikti tiltą, nes Viliukas – pamatęs kalną – išsigando, kad mes nuvažiuosime, o jis liks. Taigi aš pasakiau, kad važiuosiu šalia ir – jei ką – užvešime abu savo dviračius į kalną. Kaip manote, ar reikėjo? Ogi ne! Vaikinukas puikiai numynė iki pat AAUA namų! Ir be poilsio minutėlės! Šiaip jau prieš pat kelionės pabaigą abu su Gabrieliumi nusprendėm, kad jie gyvena arčiau, nei mums atrodė

Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad ne visi važiavo dviračiais. Visų pirma, buvo daugybė taksi mašinų. Visų antra, “be mašinų” šūkio nepaisė ir kai kurie briuseliečiai (nemanau, kad visus juos prispyrė absoliučios būtinybės reikalas). Tačiau “dviračiuoti”, sakyčiau, nebuvo labai jiems tolerantiški. Pavyzdžiui, kelioms pravažiuojančioms mašinoms žmonės šaukė: “būūūūūūū”, o prie vienos privažiavo vaikas (maždaug kaip Vilhelmas) ir šaukė, kad šiandien – diena be mašinų

Kvartalo šventė buvo nuostabi: vaikams dažė veidus, veikė karuselės, vaikai galėjo piešti, stebėti įvairių rajono būrelių pasirodymus, lipdyti, daryti darbelius, užkandžiauti, jodinėti poniais, alpinistauti (buvo pastatyta ta speciali siena), šokinėti pripučiamoje pilyje ir pan. Morta pirmą kartą iš tiesų ne tik pasėdėjo ant arklio, bet ir truputuką “pajojo” (Tas ponis tai ten ramumo įsikūnijimas, bet vis vien – JOJO!!!), o Vilhelmas užsikeberiojo į tokią sieną, kad o-ho-ho!

Kokiu principu viskas veikė? Reikėjo už 5eu pirkti tokį lapuką su penkiais “langeliais”. Viena veikla – atžyma viename langelyje. Tik maisto taip nebuvo galima “pirkti”.

Taigi prisipramogavome sočių sočiausiai ir – vaikams jau pavargus – keliavome valgyti nuostabaus troškinio, kuris, žinoma, visiems išalkusiems labai tiko! Vaikai dar pažaidė svečiuose ir…keliavome namo. Pakeliui vėl stebėjomės dviratininkų, riedutininkų gausa – atrodė, kad visas miestas taip išvažiavo. Iš tiesų tą jausmą ir vaizdą sunku nupasakoti, nes jis – nepakartojamas. Būtent ši diena yra viena tų dienų, kai ypatingai džiaugiesi, kad vaikai auga Briuselyje, nes mato, kad diena be automobilio yra diena be automobilio!

Ir šiandien dar kartą pasidžiaugėme, kad turime gerus dviračius. Na, nesame mes kokie užkietėję dviratininkai, bet taip smagu retkarčiais juos išsitraukti ir vat šitaip dumti visa šeima! Arba Gabrielius kartais prisijungia prie berniukų. Arba man, pavyzdžiui, buvo toks gyvenime etapas, kai kasdien važiuodavau dviračiu su tada dar maža Mortule (kai tik atsikraustėme į Briuselį). Žodžiu, smagu yra turėti dviračius! Ir – kas kart išsitraukę savuosius – geru žodžiu minim mano tėvelius, kurie ir man, ir Gabrieliui šiuos dviračius padovanojo universitetų baigimo proga…puiki dovana!

Ruošiamės:

Merginos jau pasiruošusios:

Važiuojam:

Prie Montgomerio fontano Gertrūdos iš dviračio kėdutės neiškėlėme, kad šioji nepersigalvotų, nes važiavimo pradžia buvo nuostabi: jai pasirodė, kad važiavimas – tarsi supimasis, todėl, vos pajudėjus, pradėjo sakyti: aaaa-a-a, aaaa-a-a! Be to, visiems šypsojosi, juokėsi ir įnirtingai žvalgėsi – net nepasakytum, kad pirmas kartas!:

Trijulė, kita vertus, džiaugėsi, galėdami taip arti prieiti prie fontano:

Vienas-kitas briuselietis išvažiavo dviračiu:

Sunkiausia – jau užnugaryje!

Gertrūdėlę važiavimas užsupo (ir pirmyn, ir atgal važiuojant):

Laukiame, kol ateis A ir pastatysime dviračius jų garaže:

Grožis reikalauja aukų:

Ir kitos pramogos:

Darbeliai iš tuščių buteliukų ir kamštelių: vaikai sakė, kad jie gamins šuniukus, nors man tie šuniukai buvo labiau panašūs į mašinas. Bet kuriuo atveju…puikus būdas perdirbti! Ir keisčiausia buvo tai, kad NET Augustui šis darbelis/veikla LABAI patiko!!!

Augustas sakė, kad tokių dienų galėtų būti bent dvi metuose. Iš tiesų…galėtų!