P1100922

Prieš keletą dienų ėjome pasivaikščioti. Aš ir mergaitės. Mortulė norėjo duoti Gertrūdai ranką: paėmė už jos ir ėmė vesti. Mažoji – ne iš tų, kurie mėgsta būti vedžiojami, nori eiti pati (įsikimba į mano ranką TIK todėl, kad vienai vaikščioti nedrąsu. Iš reikalo, o ne iš noro, kaip sakant.) Ir štai Gertrūda bando ištraukti ranką. Morta stipriau laiko. Ir tada…mūsų kruopikė pasilenkė ir tik KRIMST!

Cha! O aš maniau, kad taip ir neteks patirti, kad vaikas kandžiojasi (nesikandžiojo nei Augustas, nei Vilhelmas, nei Morta. Tai, kad man maitinant įkando, nesiskaito.) Aišku, išvadas daryti dar anksti, tačiau pagalvojau, kad laikas “atšviežinti” žinias  apie aštrius dantukus.

Vieną straipsnį šia tema jau esu rašiusi. Tačiau geriau daugiau, nei trūkumas :D Ką jau žinome apie kandžiojimąsi:

a) Tai – normalu 1-3 metų vaikams. Jie taip ne tik patenkina savo norą viską pajausti burna, bet ir – kol dar nekalba – bendrauja;

b) tai – laikina;

c) vaikas supranta, kad skauda, kai kandi, be to, tobulėja jo  kalba, ir jis išmoksta kitaip reikšti stiprius savo jausmus;

d) mūsų pirminė reakcija: kai sušunkame, staigiai atsitraukiame ir pan. siunčia signalą, kad vaikas netinkamai pasielgė;

e) Rimtu veidu (tai reiškia, kad nė lūpų kampeliu nesišypsome) pasakome, kad “Skauda. Mes nesikandžiojame!”. Iš pradžių vaikas nesupras, ką čia jam pasakėte, bet supras bent jau veido išraišką ir balso intonaciją;

f)  Stebėkite vaiką, kada jis paprastai kanda: supykęs, išsigandęs, susižavėjęs, netveriantis savam kaily??? Paprastai galima pastebėti iš tam tikrų ženklų, kad vaikas ruošiasi kąsti (jeigu jau tėvai pastebi, kada nori į tualetą, tai tikrai gali pastebėti, kada nori kąsti). Galima užbėgti už akių ir padėti vaikui nusiraminti. Pavyzdžiui, mūsų atveju tikriausiai, pamačius, kad Gertrūda nenori duoti rankos, reikėtų pasakyti, kad Morta gali duoti ranką man ar pan.

g) Kaip ir kalbėjome PROJEKTO metu, įvardinkite jausmus. “Tau nepatinka, kai tave veda už rankos.” Net  nepajusite, kai vaikas pats gebės juos įvardinti.

h) 1-3 metų vaikai kanda, kai jiems visko “per daug”. Pasistenkite, kad per vieną dieną nebūtų per daug veiklos. Ir nepamirškite šventos mažylių karvės – RUTINOS.

i) Kartais padeda, jei vaikas gauna “kanduką” – kažką, ką galėtų kandžioti. Kartą turėjau mergaitę, kuri labai kandžiojosi. Susitikome su tėvais. Aptarėme, ką galėtume jai pasiūlyti. Kadangi jai labai patiko tokios mažos pagalvėlės, kurias turėjome grupėje, pasiūliau mamai pasiūti tokią pagalvėlę. Pavadinome ją “kandžiojimo pagalvėle”. Susitarėme, kad kai tik mergaitė norės kąsti, kąs į tą pagalvėlę. Suveikė! (Jau vėliau perskaičiau, kad galima turėti džiuvėsėlių, šlapią rankšluostuką, kramtuką (na,tokį, kuriuos siūlome dantukus daiginantiems kūdikiams))

j) Kartais kandžiojasi alergiški vaikai, nes alergija yra juos suerzinusi.

NEGALIMA:

a) Pamokslauti. Ilgas pamokslas – daug dėmesio. Dėmesys patinka. Kandu.

b) Reaguoti kaip į pasaulio pabaigą. Jeigu labai supyksite ir tai demonstruosite, tai be jokio reikalo išgąsdinsite ir tą, kuris kando ir tą, kuriam įkando.

c) Kąsti vaikui atgal ar tuo labiau versti jį įsikąsti sau.

d) Jei esate pedagogas, neužpilkite vaiko dėmesio lavina. Nes kiti vaikai gali suprasti, kad šitaip gaunama dėmesio. Taigi – jei labai reaguosite – galite greitai turėti grupėje du ir daugiau aštriadančių :D