lwg_book_ltbkgrd

Iš tiesų pirmoji mano “maitinimo knyga” buvo Ishmael Beah “A Long Way Gone”. Washington Post apiėe ją parašė: kiekvienas žmogus turėtų perskaityti šią knygą. Paprastai į tuos įrašus ant knygų žiūriu gan skeptiškai (visada galima rasti ką nors, kas pasakys ką nors teigiamo), bet šįkart net neabejoju: KIEKVIENAS turėtų ją perskaityti.

Knygą man rekomendavo sesuo, kuri ją perskaitė ir pasakė, kad iš tiesų labai sukrečianti knyga.

Visų pirma, ši knyga – tikra istorija, tikras pasakojimas. Berniuko iš Sierra Leonės. Berniuko, kuris tapo vaiku-kareiviu. Ir ką jam teko išgyventi. Ir kiek vandens turėjo nutekėti, kol jis patikėjo, kad tai, ką jis darė, tai, kas atsitiko, nėra jo kaltė. Nuo tada, kai berniukas (dabar jau 26 metų jaunas vyras) pateko į UNICEF reabilitacijos stovyklą, jis keliauja ir pasakoja pasauliui apie vaikus-kareivius ir jų tragediją.

Knyga – apie pilietinį karą ir visus jo baisumus…vaiko akimis. Kaip vaikas užsimerkia ir laukia mirties, sutikdamas naujus žmones. Ir kaip kiekvieną kartą dalelė jo miršta. Ir kaip jis jaučia, kad greitai vaikščios tik jo kūnas, o jis pats jau bus miręs.

Knyga – apie švelnios prigimties padykusį berniuką, kuris tampa nuo narkotikų apsvaigusiu negailestingu žudiku…

Man ši knyga – priminimas apie žmogiškumą. Apie tai, kad  įmanoma išlikti žmonėmis net ir tada, kai, atrodo, visi kiti aplink sužvėrėja. Tai priminimas apie tai, kad daug vaikų yra be vaikystės, apsvaigę nuo narkotikų,  nešini AK-47  eina ir žudo nekaltus civilius… Tik pagalvokite: šiuo metu pasaulyje vyksta apie 50 karinių konfliktų ir kariauja nuo 300 000 iki 800 000 vaikų!!! 300 000…ir tai – minimum!!!!! Manoma, kad vien Sierra Leonėje per 11 metų ginklus į rankas paėmė nuo 10 000 iki 30 000 vaikų. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Nepale, Šri Lankoje, Ugandoje trečdalis vaikų-kareivių yra mergaitės. Manoma, kad beveik visi, “įšventinami” į karius, privalo įvykdyti nusikalstamą veiklą prieš savo šeimą….

Tai – svarbi istorija, svarbi žinia žmonijai. Tikiuosi, kad taip, kaip skaitomas Anne Frank dienoraštis, bus skaitoma ir ši knyga, nes iš tiesų abi jos pažvelgia į savo laikų tragedijas vaiko akimis… Tik tiek, kad Ishmael Beah pavyko išsprūstii iš jį supusio pragaro… BENT tiek…

P.S. Dėl šios knygos autentiškumo ne kartą kelti klausimai – yra teigiančių, kad daug kas Ishmael knygoje – netiesa arba netikslu. Gal ir taip. Juk vis dėlto prisiminimus jis rašo jau po visko, o ne dienoraščio formatu. Tačiau dėl to tikrai neverta knygos neskaityti…