Tinklaraštis apie šeimą, vaikus ir švietimą.

Skubu rašyti įrašą, kol dar ne viskas pasakyta komentaruose prie kito įrašo
Taigi šią knygą “prarijau”. Kaip ir Renatulis, kai kurias vietas skaičiau po keletą kartų. Apie kai kurias vietas pasakodama Gabrieliui (kaip mama veria visus gražius prisiminimus apie savo sūnų it karolius…) negalėjau sulaikyti ašarų. Ir skaičiau pusę nakties, kad baigčiau, nes labai rūpėjo, ar esu teisi dėl knygos pabaigos…
Pasipuikuosiu – buvau teisi (dėl mergaitės). Dabar – kai jau praėjo visos kokios 12 valandų nuo knygos perskaitymo – galiu tik pakartoti, kad įtraukčiau į privalomų perskaityti knygų sąrašą. Ir ne per literatūros pamokas. O per etikos/psichologijos. Ir skirčiau jai (kaip mokytoja) tikrai daug laiko. Tiek daug, kad vaikai kiekviena savo ląstele pajustų knygos problemas, o iš tiesų – problemas, esančias šalia pat. Surasčiau jiems youtube tą filmuką apie paauglę mergaitę viename Vilniaus rajone, kurią klasiokai įmetė į šiukšlių konteinerį ir juokėsi (kažkas filmavo, tačiau niekas neturėjo stuburo imti ir apginti ją, neleisti jos ten įmesti…). Ir, atrodo, dar daug daug padaryčiau, nes…nuo pat to laiko, kai sąmoningai pradėjau galvoti apie santykius tarp vaikų, manau, kad suaugusieji privalo įsikišti, privalo užkirsti patyčioms kelią, nes jos…gniuždo, žudo, naikina… Ir absoliuti nesąmonė, kad jos užgrūdina ir tvirtina charakterį. Didesnės (nesąmonės) nesu girdėjusi!
Manau, kad šį knyga ypač aktuali XXI amžiaus vaikams (ir jų tėvams!). Nesiginčysiu, kad yra ir kitų panašių ir aktualių knygų (kaip, tarkim, V.Železnikovo “Baidyklė”), tačiau kiekviena knyga turi ir savo auditoriją: “Baidyklę” galima skaityti jau su 5-6okais, o “19 minučių” skaityčiau jau su vyresniais, nes problemų spektras – didesnis (ir ankstyvi lytiniai santykiai, ir požiūris į ginklus, ir patyčios, ir pritapimas prie bendraamžių, ir tėvų-vaikų (bei pedagogų-mokinių) santykiai paauglystėje, ir požiūris į seksualines mažumas, ir tolerancija kitokiems, ir gyvenimo prasmės paieškos, ir teisingumo supratimas…sąrašą galėčiau tęsti).
Pasiskaičiau apie tokį tikrą įvykį Columbine gimnazijoje (JAV). Daug kas panašu: net ir tai, kad prieš įeidami į mokyklą paaugliai (Columbine jie buvo 2) mokyklos automobilių stovėjimo aikštelėje dėmesiui nukreipti susprogdina savadirbę bombą. Iš berniukų tyčiojasi, jie nepritampa, siunčia jiems homofobines “remarkas”…irgi taip pat. Čia- kaip ir knygoje – nemažas vaidmuo tenka agresyviems kompiuteriniams žaidimams. Gal dėl to akimirkomis atrodo, kad knygai kažko trūksta, nes ji iš tiesų yra per daug tikroviška ir per mažai grožinė??? Net nuo tos minties purto.
Beje, 2002aisiais JAV Slaptoji Tarnyba išspausdino ataskaitą, kurioje buvo analizuojamos 37 mokyklose įvykusios žudynės. Išvados:
- Tokie incidentai retai būna impulsyvūs. Vadinasi, jie yra planuojami.
- Beveik prieš visus juos buvo žmonių, kurie žinojo, kad kažkas įvyks. Kodėl apie tai niekam nebuvo papasakota?
- Dauguma užpuolikų prieš tai būsimoms aukoms negrasino.
- Nėra jokio “užpuoliko tipo”
- Daugumos užpuolikų elgesys kėlė aplinkiniams susirūpinimą arba tarsi prašėsi pagalbos
- Dauguma užpuolikų buvo susidūrę (ir sunkiai dorojosi) su asmeninėmis nesekmėmis, galvojo apie ar net bandė nusižudyti
- Daug užpuolikų jautė, kad iš jų tyčiojamasi ir/ar jie persekiojami
- Daug užpuolikų žinojo kaip naudotis ir/arba turėjo priėjimą prie ginklų
- Daugeliu atvejų vienaip ar kitaip įsivėlę buvo ir kiti vaikai
- Nepaisant teisinių priemonių, dauguma išpuolių buvo sustabdyti kitomis priemonėmis (juk policininkai dažniausiai atvykdavo jau po visko…)
Baisu, baisu, baisu…
Galvoje vis sukasi mintis, kad ten – begalė aukų. Taip, žuvo 10…bet visi tie sužeisti, kurių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis? visi tai matę, kuriems visą gyvenimą sapnuosis košmarai? žuvusiųjų artimieji? šaudžiusiojo tėvai, kurie veria prisiminimus tarsi karolius…apie savo mažą mielą jautrų berniuką, kuris taip norėjo eiti į mokyklą? Ir iš tiesų jis toks ir buvo. Mielas jautrus berniukas. Bet net mokytoja ne dirbo su “kietuoliais”, o patarė mamai mokyti sūnelį “kietumo”, atsikirsti, šnioti atgal… Taip ir aidi man galvoje pažįstamų balsai, kurie didžiuojasi savo vaikais, kurie “duoda atgal”……………………………………………………………………. Tam tikra prasme mes Lietuvoje irgi esame įsisukę į tą patį užburtą ratą.
Taip pat siūlau paskaityti šios – dabar jau suaugusios moters – pasakojimą apie savo jaunystę. Skaičiau ir taip ir norėjosi siųsti visiems, su kuriais esu kalbėjusi ir kurie man yra bandę įrodyti, kad “truputėlis patyčių – nieko tokio”, kad “visi vaikai pasityčioja”, kad patyčios “užgrūdina” ir pan.
VIS DAR MANOTE, KAD PATYČIOS UŽGRŪDINA???
P.S. Per visą knygą labiausiai erzino tai, kad “kindergarten” verčiama kaip “vaikų darželis”. Juk tai – priešmokyklinė klasė, kuri JAV jau yra formaliojo ugdymo dalis!!! Keista, kad vertėjai neužkliuvo, kad vaikas – penkiametis – naujokas “darželyje”, kad tai trunka tik vienerius metus ir t.t. ir pan. Nors šiaip vertimas geras, paaiškinti ir kultūriniai dalykai. Tik va čia prašauta ir visą knygą labai erzino
Pasidalinau su Gabrieliumi, tai jis sakė, kad jį baisiai erzino, kad “Haryje Poteryje” “detention” – palikimas po pamokų – verčiama “areštas”. Sakė, kad ir jis niekaip nesuprato, kaip vertėjai neužkliuvo
Bet, sakė, kad po dviejų knygų tai liovėsi erzinę, priprato
Na, aš priprasti nespėjau…
Prieš kelias dienas pasibaigė darbelių konkursas “Lietuviais esame mes gimę” ir jau skubame skelbti naują: PAVASARIO ir ŠV.VELYKŲ DARBELIO KONKURSĄ. Siųskite viską, kas, jūsų nuomone, tinka pavasariui ir šv.Velykoms. Iš tiesų šios dvi temos – neišsemiamos, todėl net neabejojame, kad ir jums kils daug minčių…

Lupena
August 11th, 2009 at 6:22 pm
kalbant apie davimą atgal, tai aš tik už. kodėl? nes į mokyklas susirenka visokio plauko vaikai. kas iš to, kad tavo vaikas bus inteligentiškas-jautrus-krikščionis, o kažkokiam “nedatiopai” bus įkalta į galvą, kad “stipresni valdo”. ir tas jūsų gerasis-protingasis vaikas kentės.
o visokios ten programos tai ką aš žinau
bent jau tokioj Lietuvoj, tai “blogietis” visada randa atmazkę. jeigu tai asocialios šeimos vaikas, tai niekas nieko negali su juo padaryt, jeigu vaikas iš “gerų namų”, tada jis atseit hiperaktyvus, arba labai jau norintis lyderiauti, o kiti privalo jam nusileisti, o ne skųsti.
beata
August 11th, 2009 at 9:22 pm
As pries davima atgal ir to nemokau savo vaiku. Kodel? Nes agresija gimto tik agresija. O beje tokie kietuoliai ne ka geriau poto elgiasi su savo tevais.
patycios del aprangos, patycios del socialinios sluoksnio, del mokymosi jei suklysdavai atsakinedamas ir pan. Ir tas tikrai neuzgrudino. Kai buvo 10 mokyklos baigimo svente, tai niekas is klasioku nenorejo ne tik kad mokytojus kviesti, bet ir aukletojos. O va studiju laikus prisimena daugelis su didziausiu dziaugsmu
Kai bendrauju su zmonemis apie agresija mokykloje, daznai girdziu: musu laikais tokiu dalyku kaip dabar nebuvo. BUVO!!!! Tik pasimirso. Pamenu musu mokykloje, kai kurie mokytojai kurie mokino mus nuo 5 klases, buvo isitikine kad mokinys vertas tik 7 ar tik 5, ar 10 ir kaip jis beatsakytu gaudavo ta pati pazymi praktiskai visada. O apie zodine agresija jau nekalbu ir is pedagogu, ir is klasioku. Pamenu kai viena klasioka uzdare spintoj, tai ir kitiems ir mokytojams buvo juoko
Lupena
August 11th, 2009 at 9:39 pm
nesipriešinimas agresijai jos nestabdo, deja. jeigu vaikas kai skriaudžiamas nesigina ar traukiasi į šalį, kenkėjas tai priima kaip savo pergalę.
o apie mokytojus mūsų laikais galima tik patylėti
dėl to visai nesistebiu, kad Lietuvoje mokytojai nebegerbiami.
Dina
August 11th, 2009 at 10:39 pm
Austėja, pasižiūrėk dar estų filmą “Klaas”. Labai stiprus ir į tą pačią temą. Rodė per Vaikų ir jaunimo kino festivalį šiemet.
Renatulis
August 11th, 2009 at 10:45 pm
Aš nesutinku su jumis, Lupena. Mokymas “duoti atgal”, tikrai nesumažins agresijos, o tik dar labiau plės.
Aš nemokau savo vyresnėlio “vožti atgal”. Nemokysiu ir mažiaus. Jei sakysiu vyresnėliui, kad “skriaudžiamas duok atgal”, tai tada niekaip negalėsiu pykti, kai jis lygiai taip pat elgsis namie su mažuoju broliu,…
Tada ir mokytojų negalima kaltinti tuo, kad jie nemato agresijos aktų, kad jų nestabdo,…nes juk namuose mokoma “duoti atgal”, tėvai UŽ tai.
Aš esu už tai, kad ne tik auklėtojos, ne tik mokytojai, bet ir tėvai dalyvautų “antiagresiniame” mokyme. Kad ir jie suprastų jo svarbą. Kad jie būtų linkę mažinti, o ne skatinti,…
Juk viskas būtų visai kitaip, jei grupelėje, smurto aktą pamačiusių vaikų, atsirastų nors vienas ne prisidedantis “už kompaniją”, ne stovintis, bijantis ir tylintis, bet NORS VIENAS nepabijojęs apie tai prabilti, pranešti suaugusiąjam, pasikviesti pagalbą,…
Būtų kitaip, jei pro šalį eitų ne tėvas manantis, kad “taip, taip dėk atgal”, o galintis įsikišti, sustabdyti smurtą.
Būtų kitaip, jei mokytojai ne tylėtų ir tarsi nematytų, o prabiltų apie agresiją, kad skiepytų “antiagresiją”, kad nebijotų pasikviesti tėvų, psichologę, soc.darbuotoją,… įvykus agresijos aktui auklėjamojoje klasėje,… Kad tik tai nebūtų imta ir pamiršta, kaip eilinis nereikšmingas įvykis ir tiek.
Baisu, labai baisu, kad tai vyksta, kad agresijos išpuolių daugėja ir žiaurėja,…
Baisu, kad jie “nematomi”.
Baisu, kad skatinami.
Lupena
August 11th, 2009 at 10:53 pm
reikalas tas, kad daugumos vaikų mokyti “duoti atgal” net nereikia, nes jie patys kažkaip tą supranta.
bet žalą daro tėvai, kurie aiškina “tik nesimušk, būk protingas — nusileisk, nekreipk dėmesio”, arba dar ir nubaudžia, jei vaikas ginasi. taip auka patiria dvigubą skriaudą. ji kalta, kad užkliuvo skriaudikui, kalta, kad davė atkirtį. tuo tarpu skriaudikas gali tik triumfuoti.
kadangi pati buvau taip atseit “inteligentiškai” auklėjama, tai prisimenu kokie buvo tokio auklėjimo padariniai
Austėja Landsbergienė
August 11th, 2009 at 11:09 pm
Dieve, Lupena, net žandikaulis atvipo, kai perskaičiau…NE, JOKIU-BŪDU-NE!!!
Mūsų Augustas toks, prie kurio kimba. Nėra jis minkštuolis-jautruolis, bet vat kimba. Anksčiau, darželyje, buvo dar blogiau. O jis buvo karštakošis. Kimba, o jis – muštis…Jetau, kiek su juo kalbėdavome, kad mes nesimušame, kad mes pasakome auklėtojai, kad taip elgiasi ne “skundikai”, o atsakingi piliečiai
Gyvenime, GYVENIME nesame pasakę, kad trenktų atgal (Nors kartą mano tėtė pasakė: ot, gerai, kad davė!) Aišku, aš tam tikra prasme džiaugiausi, kad jis neleidžia “užlipti ant galvos”, o ne slepia viską savyje, bet jam to gyvenime nesame pasakę… Ir, žinai, kas buvo liūdniausia? Ogi tai, kad pedagogai bausdavo mūsiškį…kartą jam reikėjo dvi dienas sėdėti pas direktorių (čia dar darželyje, jam buvo penkeri) už tai, kad trenkė vaikui, kuris numetinėjo jo kepurę…o pedagogė sakė, kad jis toks, nes mes jį “taip auklėjame”, o konkrečiai – duodame “per daug pasirinkti”. Aš net neturėjau, ką atsakyti…
Bet su sūnumis kalbamės daug apie tai: apie tai, kad jeigu visi staiga pradėtų kumščiais savo tiesą įrodyti, kas tada? Tai gal tada leiskime vaikui į darželį peilį nusinešti…na, ne dėl to, kad ką nors sužeistų, na, bet kad neduotų sau “ant galvos lipti”??? Kur tada riba???
Aš manau, kad vaiką reikia mokyti, kad darželyje/mokykloje yra suaugusieji, kuriems (jei jie nepastebės patys) bus galima pasiguosti ir kartu rasti sprendimą. Vaikas turi jaustis saugus. Nesinešiodamas peilio, dujų balionėlio, ginklo ir…nespausdamas rankučių į kumščius. Tą saugią aplinką turime kurti mes, suaugusieji. Todėl dažnai kalbu apie TIKRĄ pedagogų-tėvų-vaikų bendradarbiavimą.
Ir dar. Savo vaikus mokome apginti tuos, kurie yra skriaudžiami. Jei turės stuburą vienas, atsiras ir antras…ir trečias…ir ketvirtas. Tada visa aplinka bus tokia, kurioje emociniam smurtui bus tariama NE. Kurioje smurtautojas bus ne “kietas”, o turės keistis, jei JIS norės pritapti.
Iš tiesų visa širdimi pritariu beatai ir Renatuliui…agresija gimdo agresiją ir tragiška, kai smurtas tampa “nematomu”… Man net baisu pagalvoti, kad mūsų vaikams gali tekti (teks) eiti į ugdymo įstaigas, kur (gali būti) ir pedagogai, ir tėvai užmerks akis/manys, kad patyčios – norma. Širdis plyšta. Todėl, atrodo, bet ką padaryčiau, kad situacija keistųsi.
Austėja Landsbergienė
August 11th, 2009 at 11:15 pm
Ačiū, Dina, už rekomendaciją! Bandysiu rasti:)
Lupena
August 11th, 2009 at 11:24 pm
Austėja, va jūsų Augusto tipiškas pavyzdys, kai vaikas “kaltas” kad ginasi. o tai žalia šviesa kenkėjui. o kas buvo tam vaikui kuris jo kepurę numetė?
pritariu, kad suaugusių atsakomybė yra svarbiausia dalis. jeigu visi tėvai ir pedagogai sąžiningai dirbtų savo darbą, vaikui tikrai nereiktų galvot kaip save apgint. deja
dar manau, kad mes čia — visos moterys, ir dėl to mūsų mąstymas šiuo klausimu yra grynai moteriškas (geros mergaitės nesimuša
). paklauskite, ką apie tai mąsto jūsų VYRAI.
kažko dabar prisiminiau Kenny Rogerso dainą “Coward of the County”
Renatulis
August 11th, 2009 at 11:50 pm
Man irgi labai gaila vaikų, kurie pakliūna į tokias situacijas kaip Lupena vaikystėje, kaip Augustas. Gaila, kad jie nubaudžiami neišsiaiškinus situacijos iki galo, neįvertinus emocinio smurto, nusprendus, kad emocinis NIEKO nereiškia palyginus su fiziniu,…
Dabar mes esame pas senelius ir vieną dieną, dantį besidaiginantis Vincentas, įkando Benediktui. Gerokai įkando, net šešios “skylutės” rankoje liko. Benediktas iš skausmo staigiai truktelėjo ranką ir ant jos pakibęs, dar netvirtai vaikštantis, Vincentas griuvo ir baisiausiai apsiverkė. Aš situaciją mačiau nuo pat pradžios iki pat pabaigos. Seneliai tik pabaigą. Ir Benediktas jau buvo begaunantis “velnių” už tai, kad stumdo broliuką(nors tikrai nestūmė). Paprašiau leisti man su jais pasikalbėti. Ir Vincentui (jam dabar 1 metai ir 1 mėnuo) pasakiau, kad negalima kandžiotis, kad jei jam skauda dantukus, tai tam yra kramtukai,… Ir kad man labai nepatiko jo poelgis, ir aš nenoriu jo raminti dabar verkiančio. Mano tėvai buvo PAKRAUPĘ, kad taip mama gali elgtis su vienmečiu vaiku kuris “dar nieko nesupranta”,…
Jis gal tiek ir nesuprato, bet šalia manęs stovėjo 3,5 metų Benediktas.
Sigita
August 11th, 2009 at 11:51 pm
nesutinku, kad “davimas atgal” gali padeti.. jei vaikas viduje svelnus, tai “davimas” buna tik kai jau visiskai ant ribos atsiduriama, ir gaunas atvejai panasus i knygoje aprasytaji… ar kad ir ne tokie radikalus, bet galutinai uz ribu isvestas vaikas neprognozuojamas..
siaip tema kelia viduj sumaisti. is manes mokykloj saipes nuo 5 iki 12 klases. istrukau ir suzinojau kokia esu tik univere, i kuri tais metais niekas daugiau is mano mokyklos neistojo. na ir kas, kad teoriskai buciau galejus duoti atgal (lankiau kovines savigynos treniruotes). zodiniu patyciu tai nestabde, pristabde gal tik bandymus apstumdyt ar ka atimt. ir tai, daug pasokinesi pries kokius penkis bernus..
as manau, kad daug naudingiau vaika mokint zodiniu konfliktu isvengimu budu ir pasitiket bent jau tevais ir pasipasakot.. o tevams – reaguot ir stengtis kazka keisti. mama negalejo sustabdyt patyciu, bet bent jau mane paskatino lankyt burelius Kaune (gyvenau mazam miestelyje netolies), kad susipazinciau ir bendrauciau su vaikais ne is savo mokyklos. ir tai padejo isgyvent. tikraja to zodzio prasme “isgyvent”, nes neisivaizduojamus daugybe kartu esu galvojus apie drastiskas iseitis.
beje, mano manymu, platus “mokykliniu tragediju” nusvietimas ziniasklaidoj pakisa kitiems uzguitiesiems minti, kaip galima atkersyti ir tokiu ivykiu tik daugeja..
gi labai retai salia buna reikiama poelgiu analize ir aptarimas.. o gal ir isvis nebuna:(
Austėja
August 11th, 2009 at 11:59 pm
Lupena, iš tiesų mūsiškis nėra visai “vadovėlinis” atvejis, kai vaikas – emocionalutis ir švelnutis berniukas…Mūsiškis yra ambicingas, užsispyręs, smalsus, degantis noru būti pirmas bei išsiskirti ir pan. Jį, pavyzdžiui, erzina, jei/kai bendraamžiai elgiasi “kaip vaikai” ir pan
Žodžiu, dirbti su juo – mokslas ir menas (bet jau kurie moka su juo, tai tikrąja ta žodžio prasme “užsikaifuoja”). Todėl mes su vyru nelabai galėdavome tiesiog padėti jam, nes visada žinodavome, kad jis irgi nenutyli, kai galėtų. Na, sunku viską viena pastraipa paaiškinti, bet iš tiesų esi teisi – tiesiog iš proto varė tai, kad tie, kurie erzindavo, nebūdavo nubaudžiami. Kartą – kalbėdama su direktoriumi – iš pykčio net apsiverkiau, nes viena mergaitė tiesiog klaikiai jį erzindavo, jis net sakydavo: “Buvo gera diena, nes T nebuvo darželyje!”, o mokytoja kažkaip viską “numuilindavo”
Ir direktorius pasakė, kad aš tiesiog per daug imu į galvą…norėjau JO galvą nusukti
Paklausiau Gabrieliaus, ką jis mano (nors ir šiaip esam apie tai laaabai daug kalbėję), tai jis nemano, kad konfliktus reikia spręsti jėga…ar gintis kumščiais. Tiesiog iš tiesų mes nepritariame tokiam sprendimo būdui.
Klausau dainą (norėjau išgirsti, kokią čia dainą prisiminei
) ir prisiminiau, ką Gabrielius VISADA sako Augustui: jei jau matai, kad tuoj “sprogsi”, išeik. Tiesiog palik situaciją. Ir iš tiesų tai jam labai padėjo išmokti išeiti, ramiai pakvėpuoti ir nuraminti emocijas.
Renatulis
August 12th, 2009 at 12:27 am
Nepabaigiau pirmai minties ir užlūžo internetas
Taigi, aš, net žinodama, kad mūsų mažasis kindziulis dar labai prastas mokinys, stengiuosi “bausti teisingai”, taigi, “moralų” tenka pasiklausyti ir mažiui. O Benediktą mokau, kad jis, jei Vincentas(ką jis dabar LABAI mėgsta) atiminėja žaislus, traukia iš rankų knygeles, kanda… kad ateitų pas mane, papasakotų, ir mes abu sugalvosima ką daryti. Arba aš palaikysiu Vincentą kol Benediktas žais ant grindų, arba persikelsime aukščiau, arba, arba,…
Labai labai labai noriu, kad mano berniukai būtų ne tie mušantys, ne tie bijantys, stovintys ir tylintys ir ne tie “nematantys”,…
Noriu, kad jie būtų iš tų, kaip sako Austėja”, “su stuburu”. O dar labiau noriu, kad tokių “su stuburais” vis daugėtų ir daugėtų. Ir tėvų, ir vaikų, ir pedagogų,…..
Lupena
August 12th, 2009 at 1:28 am
savotiškas prieštaravimas sau. norite kad vaikas apgintų kitą skriaudžiamą, bet jeigu pats gintųsi — tai negerai.
man pačiai kaip buvo — mane auklėjo niekad neismušt, jei skriaudžia pasitraukt. taip ir kentėjau. bet paauglystėj visi chuliganai kažkaip išaugo, kas skriaudė — kabint ėmė. bet vis skriaudė mane toks debilavotas klasiokas. tai įspirdavo, taip apspjaudavo. vienąkart kaip spyriau jam į klyną… po to viskas baigėsi. ko gailiuosi, kad neįspyriau jam anksčiau ir tiek metų kentėjau.
Lupena
August 12th, 2009 at 1:30 am
ir dar… retam suaugusiam tenka būti apspardytam ar apspjaudytam. jei taip jums nutiktų darbe — eitumėt į policiją ir į teismą.
o va pradinukams tai niekas policijos nekvies į tokius incidentus.
melisa
August 12th, 2009 at 7:34 am
Kokia būtų išeitis, kai vaiką muša, erzina? Kiek suprantu, vienintelė- pasakyti suaugusiems. O be šios, ar yra kokia? Ar vaikas visada turės šalia mamytę, kuri jį apgins nuo skriaudikų? Deja, Austėja, mes tik norime gyventi saugiame pasaulyje be smurto, be kovos už būvį. Bet jis toks dar nėra ir deja, manau, nebus. Jei mes nemokysim savo vaikų be tėvų pagalbos apsiginti, kas vadinama “davimu atgal”, tai, atleiskit už baisią mintį, kai tėvų nebus šalia, vaiką gali ir visai užmušti, ne tik įmesti į konteinerį ir tyčiotis. Gal geriau auklėti ne skatinant bėgti pas mamytes, bet mokyti pačiam suktis iš situacijos: pirmam nešokti muštis, nesityčioti iš kitų, apginti skriaudžiamąjį, APSIGINTI PAČIAM, KAI YRA REIKALAS.
Reda
August 12th, 2009 at 7:58 am
Apskritai netolerancija tarp zmoniu visam pasauly taip isvesejus, kad ojoj…suaugusiojo – vaikui, vaiko – suaugusiajam….ir taip sukasi begalinis ratas.
Ka tik perskaiciau straipsni http://www.15min.lt kaip linksminasi paaugliai spardydami senute, pries kelias dienas parduotuveje senyvo amziaus moteris apreke maza vaika apsipirkinejusi su mama, kuriam atsibodo stoveti eileje prie kasos ir jis tiesiog pradejo zirsti.
Kazin ar vaiko pasisakymas suaugusiajam (darzelyje, mokykloje) gelbetu konfliktineje situacijoje, zinoma viskas priklauso nuo suaugusiojo.
Lupena
August 12th, 2009 at 9:11 am
mano laikais skųstis suaugusiems buvo beveik tabu. ne tik kad patys suaugę sugebėdavo išsidergt, o kiti vaikai tada tyčiodavosi dvigubai. skundimasis veikdavo tik tuo atveju, jeigu mama policininkė, arba tėvukas mafijozas — kurie galėdavo ateiti ir “draugus” kaip reikiant pagąsdint. o tokie visokie “nu nu nu, negražu” tik suveikdavo priešingai.
Austėja Landsbergienė
August 12th, 2009 at 9:16 am
Lupena, žinai, kaip aš “apsigyniau”? Parašiau tai merginai laišką, kodėl ji man patinka
Dabar žiūriu atgal, tai net negaliu patikėti, kad taip sugalvojau! Mano tėtė jau kelis kartus sakė, kad einam, pakalbėsiu aš su ja, bet aš kažkaip labai nenorėjau, vis sakiau tėvams, kad nėra taip baisu (nors – kai dabar galvoju – buvo gan baisu…ir į užpakalį spyrį esu gavus, ir “palydėta” įvairiausiais žodžiais…net bandžiau būti “atsvara” – tokia pati “kieta”, net “kietesnė”, bet nepavyko, atsidūriau pas direktorių…)
Taigi laiškas buvo – nors ir netikėtai – puikiausia išeitis. jau nekalbant apie tai, kad po jo sekė…draugystė su ta mergaite (kuriai, iš tiesų, šaipymasis iš manęs buvo tik etapas jos gyvenime…ir, kaip sakant, tuo ir baigėsi).
Iš kitos pusės…nei mano situacijoje, nei, kaip matau, Tavo, neįsikišo suaugusieji. Ne tik parodyt “nu-nu-nu”, bet iš tiesų aiškintis priežastis, dalyvauti tolimesnėje patyčių prevencijoje ir pan. Ir dėl to man labiausiai gaila…
Austėja Landsbergienė
August 12th, 2009 at 9:25 am
melisa, tėvai turi ne apginti, bet padėti vaikams mokytis spręsti konfliktus be smurto. Šiaip pagrindinis patarimas vis dėlto yra pasikalbėti su suaugusiuoju. Dar patariama daugiau laiko leisti grupėje (t.y., susirasti draugų, kad nebūtum vienas), pradėti lankyti kokį būrelį, kur bus galima susidraugauti su kitais vaikais ir pan. Jeigu saugu, ir vaikas mano, kad sugebės išlaikyti ramybę, patariama jam atsikirsti. Jei ne – pasitraukti, ignoruoti.
Iš esmės pritariu Jūsų šiai minčiai: pasaulis nėra rožinis, todėl – net ir auklėtam, kad nesimuštų, nesityčiotų, apgintų skriaudžiamąjį vaikui, gali tekti vieną dieną pačiam apsiginti nuo tokių, kurie nereaguos, kad tu nori tiesiog pasitraukti, kai jie tave užkabinėja. Dėl to mes džiaugiamės, kad Augustas jau treti metai lankys karate, o Vilhelmas pradės nuo rugsėjo
Ne tik dėl karatė filosofijos ir fizinės formos, bet ir, kaip sakant, DĖL VISO PIKTO
Austėja Landsbergienė
August 12th, 2009 at 9:28 am
Reda, būtent, kad viskas priklauso nuo suaugusiojo. Kai yra taip, kaip rašo Lupena, tai yra siaubas, nes vaikas gali pasijusti visų apleistas (juk ir taip jaučiasi it atstumtasis)…
Dėl to, manau, labai svarbu pedagogų ruošimas ir švietimas šia tema. Išgyvendinti tokią nuostatą, kad truputis patyčių užgrūdina, kad – jei vaikas pasisako – tai jis skundikas ir t.t. ir pan. Po galais, kas apgins ikimokyklinuką ir pradinuką, jei ne suaugęs? Ar čia kokios džiunglės???
Lupena
August 12th, 2009 at 10:43 am
kai pradinukai ar dar visai mažuliukai — tai viskas su jais aišku. o va kai vaikai pradeda būti ne visada suaugusių priežiūroj, tada ir prasideda visos “pramogos”. kad ir kaip bebūtų liūdna, tėvai niekada iki galo neišsiaiškins visų konflikto aplinkybių. nes tėvams paprastai rūpi tik savo vaikas, arba gaila to, kuris tuo momentu labiau nukentėjo.
ir dar vaikai susipešę gali labai greit susitaikyt, bet va jeigu tėvai susipjauna, tada taikos tikrai nebus
sese
August 12th, 2009 at 11:29 am
Pamenu daugybe musu diskusiju siuo klausimu. Pamenu ir viska, kas buvo kalbama apie priekabes, kai dirbau savanore Vaiku linijoje. Taciau kiek sprendimu ir iseiciu is to uzburto rato begirdeciau, man visos jos atrodo absoliuciai neracionalios, sukurtos kazkokiam utopiniam tobulo pasaulio burbului. Prie manes buvo priekabiaujama. STIPRIAI. Ir ne savaite ar dvi, o visus metus. O as nebuvau nuskriaustas vaikas is asocialios seimos, nebuvau stora ar kvaila – del ko dazniausiai vaikai tyciojasi. Visa mano seimos aplinka man sake, kad esu be galo talentinga, unikali, vedziau tv laidas, laimedavau visuose konkursuose. Butent DEL TO prie manes priekabiavo. As isbandziau simta milijonu budu apsiginti. Tiesa, atgal niekad netrenkiau. O siandien pagalvoju, kad tam silpnam agresoriui to butu uzteke. Bet ne, mane moke mandagumo, gerio, paklusnumo. Tokia ir buvau. Tada tu, ses, atejai ir tikrai ne gelytem plaukus apkaisei. O privertei mergaite gerai pazliumbti. Taip, agresija pasibaige, taciau toks sprendimo budas tikrai nebuvo gerio kova pries blogi. Tai buvo lygiai toks pat bullying – isgasdinimas bejeges mergaites autoritetu, pasakymas, kad jai bus LABAI BLOGAI, jei ji dar lis. Mano manymu, NERA sprendimo vaikui, prie kurio priekabiauja. As tiek atveju prisiziurejau, kad negaleciau isvardinti, o mokiausi ‘prestizineje’ mokykloje, kur inteligentiski tevai veda savo ‘inteligentiskus’ vaikus. Esu tos nuomones, kad vaikas arba turi ta priekabiavimo ‘gyslele’ arba ne. Vienam to norisi, kai sukala paauglystes hormonai, o kitam – ne. Tos mergaites, kuri priekabiavo pries mane ir sugebejo nuteikti visa klase mama – psichologe. Tikrai besirupinanti savo vaiku ir diegianti jai teisingas vertybes. Kodel ji pries mane puole? Galbut todel, kad jautesi nevisaverte. Taciau tu priezasciu simtai ir nemanau, kad auklejimas ar dar kazkas gali kardinaliai pakeisti prigimti. Taip, gali ja susvelninti, taciau pakeisti? Nemanau. Be abejo, musu visuomene tokia surusinta ir persunkta agresijos, kad mums priekabes yra tape norma – niekada nesutiksiu, kad su tuo nereikia kovoti ir kad vaika tai ‘uzgrudina’. Taciau kaip su tuo kovoti? Nemanau, kad yra efektyvus ir greitas budas. As stengciausi, kad mano vaikui butu gera namie, kad jis jaustusi vertinamas ir gerbiamas bent savoje aplinkoje, pakeisciau mokykla, net i kita miesta galeciau persikraustyti. Taciau sakoma, kad vaikas, prie kurio buvo priekabiauta, tarsi uzsikoduoja. Ir nesvarbu, kaip toli ji nugabensi, jis vis tiek tures polinki i priekabes. Kodel? Nes galbut turi ta kazka, kas vaika, linkusi priekabiauti, uzkabina – trigger. Man tai buvo zymumas, kitam galbut bus apkunumas ar net tevu profesija. Bet kas gali tapti tuo trigger. O priekabiaujanciu vaiku visada buvo ir bus. Norvegijoje, kur priekabiavimo mastai maziausi Europoje, vis tiek lieka tas vienas procentas. As siandien gailiuosi, kad gerai netrinktelejau jai atgal. kaip tu sakydavai, kad dantu nuo zemes nesusirinktu
Taip, ratas apsisuko ir veliau visa klase nusiteike pries ja. Ar man nuo to geriau? Ar as taip pat prie jos emiau priekabiauti? Niekada. Man tiesiog norejosi viska pamirsti. Ir taip, tai mane uzgrudino. Man nebebaisu, kai mane vertina neigiamai, kai mane puola darbdavys ar dar kas nors. Ir nezinau, kokia as buciau, jei viso to nebutu buve. Zodziu, as manau, kad viskas, ka imanoma padaryti, tai per ilgus desimtmecius desningai keisti pedagogu ir tevu poziuri ir nuobaudas taikyti priekabiautojui, o ne tam, kuris reaguoja i priekabes tuo budu, kuri moka. Tik cia uzburtas ratas, is kurio baisiai sunku istrukti. Ir tie vargsai vaikai pionieriai, atsakantys i agresija gerumu, galbut ir iskovos kelia sviesesniam rytojui be priekabiu, taciau nemanau, kad tie vaikai uzaugs laimingi. Bent jau as tikrai nebuciau laimingesne zinodama, kad as nusileidau tai mergaitei.
Austėja Landsbergienė
August 12th, 2009 at 11:39 am
žinai, ses, mane tas prisiminimas vis nutvilko: tai, kad NIEKAS NIEKO NEDARĖ, kai tu verkdavai…o mokytoja dar ir paantrindavo tai mergičkai
Aš pati jaučiaus bejėgė (juk pati tada dar buvau paauglė…), nes norėjau jai dantis išmalti, kad nuo žemės nesusirinktų (kaip ir tu rašai…), ale neleido tai, kaip aš buvau auginta.
Iš tiesų aš tada įsikišau taip, kaip įsikiša tiesiog paauglė. Kaip tik pagalvojau, kad man tada buvo vos ne tiek metų, kiek visiems tiems vaikams, kurie aprašomi “19 minučių”. Po to buvo etapas, kad to savo poelgio gailėjausi, nes labai jau griežtai su ja kalbėjau
Bet dabar tai galvoju, kad pasielgiau taip, kaip ir turėjo pasielgti sesuo…ir norėčiau, kad ir mano vaikai turėtų tokį stuburą taip (ne muštynėmis) apginti savo brolį/sesę, kai suaugusieji apsimeta, kad viskas ok (arba kalba, kad nieko nepakeisi…)
Taip, Norvegijoje irgi yra. Bet esmė ta, kad VIENAS PROCENTAS. Vadinasi, to galima pasiekti. Ir jei 99proc tėvų manytų, kad nereikia vožti atgal, o mokytų spręsti konfliktus, o 99proc vaikų nepriekabiautų, nes a) būtų taip auklėjami ir b) dar užuomazgų stadijoje suaugusieji būtų bandymus pastebėję ir sustabdę, tai, manau, būtų visai kitaip ir Lietuvoje.
Lupena
August 12th, 2009 at 12:02 pm
Austėja, tai apie ką jūs rašote — reikalingas komandinis darbas — tėvų, pedagogų, kaimynų. bet deja, ne visi nori tai komandai priklausyti. Yra aibė tėvų, kurie pasirengę bet kam išdraskyti akis, nesvarbu ką tas jų vaikas pridirbo.
o tokiom sąlygom kaip Lietuvoj — auginti vaiką pacifistą, kai kiti auklėjami priešingai, tai yra aukos lipdymas.
beata
August 12th, 2009 at 12:36 pm
Lupena nesutinku, kad pradinukams nekvies policijos i tokius incidentus. Jei reiks tai ir kvies. Bet tie patys policininkai ne gasdinti ir ne i kaulus duoti atvaziuoja, o aiskina vaikams kodel negalima tyciotis, kaip reikia bendrauti ir t.t. Manau tai daugiau priklauso nuo mokyklos inspektores
Istiesu vieninteli karta esu maciusi vaika, kuriam patiko kai is jo tyciojosi. Is sono atrodo, kad jis tuo megaujasi, nes jei visi su juo draugiskai bendraudavo arba nereaguodavo, tai jis viska darydavo, kad tik is jo juoktusi, pravardziuotu, zemintu. O mama lekdavo dar ta pati vakara skustis direktorei, kad is jo vaiko tyciojamasi (4-okas). Problema pradejo sprestis tik tada kai su mama buvo ilgai bendrauta ir ji pradejo stebeti savo vaika ne namu aplinkoj.
O bendrauomeneje i patyciu problema galima itrauki ir tevus, ir mokytojus ir kaimynus tik reikia, kad atsirastu zmogus kuris tai koordinuotu konkreciojo bendruomeneje. Beje yra dvi (gal ir daugiau) viekiancios patyciu programos.
O kas liecia tuos vaikus is kuriu tyciojamasi, o jie atsako fiziniu smurtu, tai kalbetis, kalbetis ir dar karta kalbetis, tiek su vienais tiek su kitais. O ypac su tais kurie visaip saiposi, o poto bega skustis. Darbo tikrai yra, bet ir juk Norvegijoje kazkada buvo daugiau nei 1% patyciu, o dabar liko tik 1.
Jurgytukas
August 12th, 2009 at 1:03 pm
Zinot, turejau ir as nuotykiu.. Kieme buvo toks berniukas. Pyplys visiskas, gal septyniu metu, o as jau paaugle. Ir kiekviena karta mane pamates, jis tyciodavosi, saipydavosi, bet negi su tokiu murzium terliosies. Na ir nekreipiau demesio, tskant, toks auklejimas buvo.. Ejau savo keliais, o jis iki uzkimimo rekdavo ant manes per visa kiema.. Viena diena pavijes mane is paskos apspjove. Nesureagavau. Bet kai kita karta isgirdau ji pribeganti is paskos ir besiruosianti spjauti, apsisukau ir spyriau. Jis dar nebuvo pribeges taip arti, taigi koja ji vos kliudziau. Bet efektas buvo tai o-ho-ho. Nuo to laiko baigesi visos patycios.
Ar i suaugusius reikejo kreiptis? Ha, ha, dar pasjuoktu, tipo, ka su mazium nesusitvarkai? I to vaiko tevus? Irgi pasukiotu pirsta prie smilkinio. Be to jie savo bizniuka turguje suko – laiko vaikams mazai turejo. Vis galvoju, kaip kitaip galejau pasielgti?
Lupena
August 12th, 2009 at 3:13 pm
dar pagalvojau — kada šaipymasis iš kito yra patyčios, o kada — tiesiog reakcija į nepatinkantį elgesį ar būdo bruožą?
prisiminiau vyresnėse klasėse, kai jau nesimušėm, nesispardėm, pasišaipydavom iš vieno klasioko, kuris labai jau nedraugavo su asmens higiena. jis SMIRDĖJO. tikrai skleidė tokį kvapą, kad šalia būt buvo nemalonu. mandagus suaugęs nutylėtų, o vaikai į vatą nevynioja, tiesiai sako — tu smirdžius, bomžas. kažkas gal pasakytų, gal tas vaikas vargšas, iš kaimo, neturi vandens ir muilo. Ne. Normalių namų, normalių žmonių vaikas. Dabar galvoju, ką visgi mąstė jo tėvai? Negi jiems buvo vienodai, kad jų vaikas dvokia?
Austėja
August 12th, 2009 at 7:28 pm
Štai ir vėl smurtas: http://www.stumbleupon.com/s/#277Wek/www.facebook.com/topic.php?uid=101022073359&topic=9409/ Kur tik pasisuksi… Viena komentatorė teisina mamytę…įdomu, ar tą mamą būtų kas teisinę Švedijoje???
Jurgytukas
August 12th, 2009 at 8:12 pm
Lupena, tik niekam nesakyk:D, bet mano brolis turi tokia beda
Na, nusiprausia ir galva kartais issiplauna
, bet ne taip kaip mes du kart per diena. Tik dantis saziningai valo
Jis tiesiog toks… naturalus. Nors mano galva, dezodorantas jam nesutrukdytu
Jurgytukas
August 12th, 2009 at 8:30 pm
Austeja, kazkada, kai mano vyresnele dar buvo pampersine, lauke isgirdusi seneles anukeliui skirta sakini “pridarysi i kelnes – gausi dirzo”, pakraupau ir pasibaisejau. Kai vyresnele pradejau pratinti prie puodo, pagavau save uz liezuvio besiziojancia sakyti ta pati……..
As nepateisinu smurto, bet kartais reikia ilisti ir i smurtautojo kaili. Man patiko facebook’e paliktas komentaras apie sia istorija, kad pagalbos reikia paciai mamai.
Ieva
August 12th, 2009 at 9:43 pm
Pokalbis nuo knygos nuvinguriavo į patyčias, o aš šiek tiek noriu grįžti prie knygos. Aš irgi skaičiau ją drebėdama – tokia tad įtaigi ta autorės rašyba. Bet, tiesą sakant, mane šioje knygoje labiausiai užkabino ne pati smurto istorija, ir net ne vaikų jausmai. Motinų jausmai, va kas pasirodė man tikra it grynuolis. Kaip tu gali gyventi šalia vaiko per ištiestą ranką ir tuo pačiu tarsi kitoj planetoj… Kaip tu gali jį iki skausmo mylėti ir niekuo jam nepadėti. Viską suprasti, bet kažkaip vis tiek atsidurti “nieko nesuprantančių” gretose… Ak, nežinau, aš tai tiesiog įsikūnijau skaitydama į Aleksę. O jei būčiau skriaudžiamo vaiko mama, turbūt irgi siūlyčiau jam viską iš eilės. Rekomenduočiau ir neduoti atgal, ir duoti atgal, ir gal pati nueičiau ir visiems duočiau. Manau, noras, kad vaikui sektųsi, yra gamtiškai isteriškas, kaip ir instinktas jį ginti.
Migle
August 12th, 2009 at 10:58 pm
Musu busimas antrokas labai komunikabilus,draugiskas vaikas.Visada mokeme,kad konfliktus reikia spresti be kumsciu pagalbos,nors tuom vyras ir suabejodavo vaikui negirdint. ir ka,buvo situacija mokyklos kieme,kai trise ji uzspeite i kampa.Jis bande jiems sakyti,”trise pries viena,kaip negarbinga”,bet tie toliau kibo.Kadangi vaikas sportiskas ir gana stiprus,tai vienam ir uzvoze.To uzteko,kad prie jo nekibtu.O kai namie mums pasakojo ir klause ar gerai pasielge,tai nelabai zinojau ka ir atsakyti.Pasakeme,kad tuo momentu taip greit kita iseiti sunku butu sugalvoti.O siaip labai dziaugiames,kad turime puikia mokytoja,kuri kiek imanoma stengiasi uzkirsti kelia bet kokioms patycioms klaseje.Siaip radom buda,kaip elgtis,kad vaikas bent jau pradinese klasese jaustusi pakankamai saugus.Tiesiog musu tetis daznai rytais lydi maziu i mokykla,ten pabendrauja su jo klasiokais.Yra nusineses keleta treniruokliu ir surenges varzybas ryte,kas daugiau atsispaudimu padarys,kieno prisukama varlyte(toks zaislas) toliau nusoliuos,vaikai gaudavo prizus lipdukus,o atsispaudimu varzybose dalyvaudavo ir mergaites:)Ir ka,vaikai laukia ne tik sunaus klaseje,bet dar labiau jo tevelio.
Austėja Landsbergienė
August 13th, 2009 at 12:09 am
Ieva, man LYGIAI taip buvo. Iš tiesų dar ir su Gabrieliumi kalbėjome būtent apie tėvus… Juk, atrodo, širdis vaikšto tuose vaikuose, bet kaip taip atsitinka, kad jie šalia, bet tarsi už sienos? Kažkaip net žodžiai stringa gerklėje.
Agnė
August 13th, 2009 at 1:04 am
O man buvo savu laiku taip, kad kai nebeištvėrus tėvams pasiguosdavau, kad iš manęs klasėje tyčiojamasi, jie man sakydavo: „O tu duok atgal“, „o tu atrėžk taip ir taip…“ O aš paprasčiausiai negalėdavau – tiesiog ne tokia mano natūra buvo… Taip kad, turbūt nuo pačio vaiko labai priklauso: vienam liepsi nesimušti, bet jis tik progai pasitaikius kels ranką, kitą skatink tai daryti, o jis niekada to taip ir nepadarys…
Vienus tos patyčios užgrūdins, kitą – sutrins į miltus…
Austėja Landsbergienė
August 13th, 2009 at 7:45 am
Agne, žinok, visai neprisimenu, kad iš tavęs būtų tyčiojęsi, įsivaizduoji? Prisimenu, kad aš kurį laiką kentėjau nuo D., o po to R. ir A. buvo “užsisėdusios”. Prisimenu puikiai, kad dar J. kentėdavo. Ir kita J. Ai, ir dar , prisimenu, pradžių pradžioj buvo ir tokia stambesnė mergaitė, kuriai kliūdavo.
Ir, žinai, ko dar neprisimenu? Ar aš pati – kai nesityčiodavo iš manęs – nesityčiodavau iš kitų
Nes man toks įspūdis, kad iki tokio lygio buvo norma, kad kažką pašiepsi (ypač iki kokios 6 klasės), jog atrodė, kad taip turi būti. Aš tik prisimenu, kaip kartą (su pora klasiokių) užmetėm jaunesnių moksleivių kepures kažkur aukštai. Neprisimenu, kas pamatė ir pasakė, bet atsidūrėme pas direktorių. Buvo bais gėda. Tada kažkaip pirmą kartą susimąsčiau, kad tie keli berniukai galėjo jaustis taip, kaip jausdavausi aš, kai aš būdavau taikiniu…
O dėl vaiko individualumo tai pritariu. Tik vis vien nemanau, kad užgrūdina. Tik vienas atsilaiko, o kitas – ne.
Lupena
August 13th, 2009 at 10:57 am
apie tuos atvejus kai “užgrūdina” sakyčiau kitaip — morališkai atbukina. ir čia labai tinka suaugusių smurtui prieš savo vaikus — mane mušė, geras žmogus išaugau, tai ir aš mušiu.
Inga
August 13th, 2009 at 3:03 pm
Aš irgi dar norėčiau sugrįžti prie knygos. Kaip ir dauguma jūsų, knygą tiesiog prarijau. Tačiau sulaukus pabaigos likau su labai daug klaustukų: tai kas visgi buvo padaryta ne taip? Ar tėvai padarė klaidų auklėdami savo sūnus? Jeigu taip, tai, kur (nes pagal istoriją, tėvai tikrai pakankamai daug dėmesio skyrė savo vaikams)? Ar tėvai per vėlai sužinojo apie vaiko situaciją mokykloje? Kodėl vistik brolis buvo vienas iš pagrindinių besityčiojančių? Ir taip toliau, ir taip toliau…
Skaitant jūsų diskusiją vėlgi matosi, kad kalba sukasi apie tą patį: suaugusieji turi įsikišti. Tačiau KAIP konkrečiai?
Pavyzdžiui, turiu konkretų atvejį. Mano vyiausiojo sūnaus klasėje (kalba eina apie penktokus) yra berniukas, iš kurio visa klasė (ar net kelios klasės!) tyčiojasi. Niekas su juo nenori draugauti, sėdėti ir t.t. Vaikai teigia, kad jis “psichiškai nestabilus”, “smirdi” ir t.t. Šis klausimas yra keliamas per tėvų susirinkimus, su berniuku bei jo mama bendrauja mokyklos psichologė, visi tėvai sutinka bendradarbiauti, kad tik situacija pasikeistų, tačiau faktas lieka vienas: praktiškai niekas nepasikeitė. Tad, jūsų nuomone, ką mes, kitų vaikų tėvai, turėtumėm padaryti?
Vienas iš galimų sprendimų (kuriuos svarstėme su tėveliais) buvo pabandyti tiesiog susitarti su klasės “lyderiais”, kad šie pagelbėtų šiam berniukui ir taip patrauktų į jo pusę kitą klasę Tačiau jie nesutinka. Pavyzdžiui, mano sūnaus atsakymas (kuris kaip ir teoriškai galėtų šią rolę perimti) buvo: “Aš tikrai neprisidėsiu prie tyčiojimosi, tačiau tikrai nesitikėk, kad draugausiu su juo”. Kodėl? Todėl, kad tuomet niekas nebedraugaus su manim.
Taip pat siūlėm: organizuoti bendras tėvų/vaikų išvykas, prašom vaikų, kad kviestų ir tą berniuką į gimtadienius, šiaip į svečius – kol kas niekas neveikia. Ne tik dėl to, kad vaikai visiškai nesutiktų bendradarbiauti (nors tas irgi tiesa), bet ir dėl to, kad to berniuko šeima irgi keista, ir jie nelabai tiki tokiomis priemonėmis, tačiau labai pergyvena dėl mokykloje susidariusios situacijos.
Teisybę pasakius, aš tikrai žinau, ką daryčiau to berniuko tėvų atveju, nes mes irgi su tuo susidūrėme. Čia reikėtų paminėti, kad nors mano sūnus dabar yra vienas iš klasės neformalių lyderių, jis šioje klasėje mokosi pirmi metai. Ir mokslo metų pradžia buvo labai sunki: tie lyderiai, kurie jau buvo įsitvirtinę, išmėtydavo jo knygas po klasę ar koridorių, pravardžiuodavosi ir t.t. Tačiau tai truko neilgai, nes sūnus pasipasakojo, ir aš iš karto paprašiau įvardinti, kas yra tie, kurie pradeda patyčias, bei pasiūliau pasikviesti tą berniuką (pagrindinis buvo vienas) į svečius (labai panašu į tai, ką tu padarei, Austėja, parašydama laišką mergaitei:)). Ir tai suveikė. Nuo to laiko jie tapo draugais. O kuomet nustojo tyčiotis lyderis, nustojo ir visa klasė. Ir toliau aš labai skatinu sūnų bendrauti su klasiokais ir po mokyklos. Tačiau žinau viena: jeigu tai būtų nesuveikę, tikrai nebūčiau ilgiau delsusi, ir būčiau iškarto keitusi mokyklą. Tikrai nesitikėčiau, kad auklėtojos, mokytojos ar dar kiti suaugusieji galėtų ką nors pakeisti.
Taigi, kokios yra tos priemonės, kurių galėtų imtis suaugusieji, ir kurios iš tiesų būtų veiksmingos? Aš nekalbu apie tai, kad vaikus ugdyti reiktų “teisingai”, tačiau labiau norėčiau padiskutuoti apie primones, kurios duotų greitų rezultatų tam tikroje situacijoje.
Migle, man labai patiko jūsų sprendimas:). Iš tiesų, jeigu vaikas nemoka “įsipaišyti” į kolektyvą, labai gerai, kai tai sugeba padaryti jo tėveliai – tai labai paveikia bendrą atmosferą:)
Austėja Landsbergienė
August 13th, 2009 at 3:41 pm
Inga, davėt man namų darbų
Iš tiesų esu daug apie tai skaičiusi, tačiau beveik visi prieš-patyčias internetiniai tinklalapiai (net tikrai “solidžių” nevyriausybinių organizacijų) duoda labai bendrus patarimus…kurie beveik visi jau išsakyti.
Iš tiesų Miglės šeimos pasirinkta “strategija”, manau, yra puiki. Norėjau rasti nuorodą į straipsnį (bet kol kas nepavyksta), kuriame pateikiamos, atrodo, Harvardo ir dar vieno Ivy League universiteto tyrimo išvados. Teigiama, kad iš vaikų, kurių tėvai aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime, tyčiojamasi daug rečiau, nei iš tų, kurie nedalyvauja. Ne veltui tiek daug kalbama apie bendruomenės svarbą…
O šiaip…pasistengsiu dar pagalvoti. Jei kas nors protingo šaus į galvą – pasidalinsiu
Agnė
August 13th, 2009 at 5:12 pm
Austėja, paradoksalu, tiesa? Aš net neįsivaizduoju, kad iš tavęs kas nors mūsų klasėje būtų tyčiojęsi…
Jei pameni, kai skaitėm tavo paminėtą „Baidyklę“, mums liepta buvo parašyti, su kokiu personažu toje knygoje susitapatinam. Aišku, kad aš mačiau save tik tos Baidyklės vietoje…
O tyčiojosi, tuo metu atrodė, jog visi. Pradedant A&D duetu, baigiant joms pritariančiais kitais, netgi tuo metu labai artimais klasės draugais…
Iš tiesų įdomu, kai pagalvoji, kad mes beveik nepastebėdavom kitų, šalia esančių, iš kurių buvo tyčiojamasi… Na, išskyrus tuos atvejus, kurių jau neįmanoma buvo nepastebėti…
Lupena
August 13th, 2009 at 5:32 pm
na, yra dar tokia pseudo-teorija, kad jeigu visi tyčiojasi iš vieno, tada yra problema su tuo vienu.
tikrai galima priimti ten kitą tautybę ar kitokią turtinę padėtį, bet tikrai sunku priimt aroganciją arba nuolatinį nusišnekėjimą. jau nekalbant apie smarvę.
Paskaičiau Ingos komentarą ir prisiminiau tą mūsų klasės smirdžių. Tyčiotis blogai, bet ar tai smirdalius kvepėt pradės? Ar klasiokai turi tam veikėjui išaiškint, kad yra toks daiktas kaip muilas, šampūnas, kad kojines reikia keisti ne kas dvi savaites? manau kad čia tėvai kažką stipriai pražiūrėjo.
Kad ‘psichiškai nestabilus’ — kaip sakant… Esu mokykloj bandžius draugaut su keliom niekieno nemėgstamom mergaitėm. žinot, tos draugystės neužsitęsė
ZD
August 13th, 2009 at 6:41 pm
O man tas kisimasis/nesikisimas labai primena viena istorija mano klasej. Taigi buvo pas mus viena mergaite, kazkiek ‘kitokia’, mokesi pagal palengvinta programa. Taigi akivaizdi pretendente i patycias. Nors kita vertus ta klase buvo nereali ir tos patycios tikrai neprilygsta toks kokios turbut lauktu kitus.. na, pakrizena berniukai, pabaksnoja ir viskas mazdaug tuo baigiasi.
Taigi atejo brandos amzius. 13-14 metu. Ir akivaizdu, kad ji nieko nezinojo apie tam tikru kuno vietu depiliavima.. Visa klase snibzdejosi ir krizeno kad ji ‘nesusitvarkiusi’ su berankovem palaidinem vaiksto, berniukai isvis tokias frazes mete kad buvo labai nemalonu klausyt, tik ji zinoma nesuprato apie ka cia..
Kadangi buvau klases seniune ir siaip daznai imdavausi visokiu misiju ‘klases labui’, be to jos man jos nuosirdziai pagailo, pasivedziau i sona ir labai draugiskai paaiskinau kad taip ir taip, mes mergaites darom taip ir taip, pasiklausk mamos, ji tau parodys ir t.t. Ji labai ramiai manes is klause ir tikrai nuosirdziai padekojo uz patarima. Tuo viskas turejo ir baigtis.
BET kita diena buvau iskviesta pas klases aukletoja, pas kuria jau sedejo apsiverkusi A. ir jos mama, kuri putojosi ant manes kone valanda, kad as is jos dukros tyciojuosi ir izeidineju (???!!!) Jau net nepamenu ko ten prisiklausiau, bet reziume kad as ziauri siaubune kuri naudojasi jos dukros patiklumu ir dar kazkuo ir kad nuteikiau visa klase pries ja (???!!!)
Gerai kad aukletoja buvo protingas zmogus, gerai mane pazinojo, tai viskas mazdaug tuo ir baigesi (nors, zinoma, visa klase irgi suzinojo ir dar kuri laika jauciau ’snipstus’ uz nugaros). Bet man buvo BAISIAI skaudu, kad noredama padaryti gera darba susilaukiau tokios reakcijos. Ir prisizadejau sau kad daugiau niekada neuzstosiu tokiu kaip JI.
Ai gal ir ne i tema sita istorija, bet reziume tokia kad gal neretai patyciuku tevai taipogi turetu prisiimti dali kaltes.
Lupena
August 13th, 2009 at 9:51 pm
vis grįžtu prie šitos temos ir galvoj perkratau mokyklinius metus. ir galiu pasakyt, kad patyčios niekada nebuvo vienodom aplinkybėm. iš tokių pravardžiavimų kad storas-ryžas-mažas-ilgas iki paauglystės išaugom. o tada prasidėjo visokios “kovos dėl įtakos”, ypač tarp panų. ir gana pikčiausios rietenos buvo, kai susipykdavo dvi klasės lyderės. o tada tai būdavo pavaroma. ir žinot — tokiais atvejais “aukų” kažkaip visai negaila būdavo. nu mergos tiesiog gyvatės.
Enne
August 14th, 2009 at 1:18 pm
Austeja, o ka jus patartumet vaikui, is kurio tyciojamasi, kai mokytojai prisideda prie patyciu, o tevai sako-”tai ka tu mums siulai, eit ir mustis su jais?”.Ir kai vaiko aplinkoj nera ne vieno suaugusio, galincio/norincio padeti?
Austėja Landsbergienė
August 14th, 2009 at 1:44 pm
Enne, pasiūlyčiau kreiptis į Vaikų Linijos vadovą R.Povilaitį. Rimtai. Pasikalbėti su juo, kokie būtų galimi probllemos sprendimo variantai. Šiaip tai aš tikriausiai rimtai pagalvočiau apie mokyklos keitimą…
Enne
August 14th, 2009 at 2:44 pm
Viskas buvo tarybiniais laikais, jokiu Vaiku apsaugu nebuvo, o vaikas rusakalbis ir rusiska mokykla mieste vienintele-taigi nera i ka keisti.
Gintare
August 17th, 2009 at 9:09 am
Tiesiog įdėsiu nuorodą:
http://www.lvjc.lt/index.php?page=bureliai&hl=&paslauga=1021 pasirodė įdomus ir neįprastas būrelis
Austėja Landsbergienė
August 17th, 2009 at 9:16 am
Gintare, manau, kad ypač jautresniam vaikui toks būrelis, kuriame moko nugalėti savo baimes, pasitikėti savimi, kritiškai mąstyti ir būti savarankišku – itin gerai (nors, teisybę pasakius, juk nė vienam nepakenktų
) Ir ačiū už nuorodą!
ZD
August 18th, 2009 at 6:10 pm
Pagalvojau kad labai i tema http://gyvenimas.delfi.lt/namai_ir_seima/article.php?id=23622075
Vaida
September 3rd, 2009 at 10:03 pm
Sivakar ziurejau laida – Valanda su Ruta. Tema buvo apie patycias. Dalinosi zmones studijoj, kaip kam teko ka isgyventi, patirti. Minejo ir ta atveji, kai berniukas nuskendo juroje, nors panasu buvo, kad ji primuse pries tai jo bendraamziai… Buvo ir istorija apie 15-mete, kuri neistverusi patyciu, pasitrauke is gyvenimo… Tiesa sakant, beziuredama ir beklausydama apsiverkiau… Po teisybei apsiverke ir pati vedeja Ruta. Laida ne tiesigine. O ji juk tikrai patyrusi vedeja, visokiu zmoniu kalbinusi, ivairiom temom diskutavus… Is tiesu, tai issigandau, juk ateis diena ir mano dabar mazulelis tures eiti i mokykla. Ir tos man visad dziugios rusgejo 1-osios nuotaikos sivakar isnyko kaip dumas. Isisedo nerimas…
beata
September 4th, 2009 at 9:27 am
Smurto, patyciu tema bus svarbi dar ilgai.
Is kitos puses: pas mus i kiema ateina du berniukai 6 ir 5 metu. Poramiai, mieli vaikai. Ju nei mamytes, nei tevelio nesu maciusi. Visa vasara budavo vieni. Dazniausiai zaidzia su sunumi arba kitais kiemo vaikais. Viena diena ateina ir sako, mums mama leido su jumis buti ir eiti su jumis visur. Hmmm, tai kad as tos mamos nemacius??? Idomu, ar ne??? Siaip vaikai is pradziu kai susipazinome elegesi gan pyktai, zaislus paimdavo nunesdavo ir numesdavo, smeli i akis pildavo. Poto po truputi pagerejo ir daugiau tokiu nedare. Atvirksiai stengdavosi kitus net supdarusminti, uzjausti. Tik viena karta kai pasakiau kad einam pavalgyti saviskiui, jie ispute akis ir sako, o jus savo vaikui valgyt gaminat??? Ir tai ka jis nori, gal???
kita situacija, supasi vaikai ant supyniu, tie patys berniukai, nors ir moka patys suptis vis praso kad pasupciau, po kurio laiko sakau Matukui, Zuiki gal jau uzteks, eime pazaisim i smelio deze? Jie abu choru, gal galite kai supate mus irgi taip graziai mus vadinti. hmmm
Va ir susimasciau, kurioj barikadu pusei bus sie vaikai: engiamu ar engeju, o gal neutraliai? Kam jie pasipasakos tai kas ju sirdutei dedasi? Kas juos padrasins??? Man atrodo, kad patycios mokykloj yra siaubinga, bet jei namuose vaikas negauna ne kruopelytes svelnumo, demesio….
Sese
September 4th, 2009 at 6:37 pm
Ses, tas burelis (http://www.lvjc.lt/index.php?page=bureliai&hl=&paslauga=1021) taigi cia tas kur as dariau reporta apie ji! Tas kur mano buvusi ta mokytoja Skirmante (kur i namus ateidavo) yra viena is mokytoju. Stebejau kai filmavau viena pamoka tai visai nieko, AISV primena kazkuom. Bet nieko super mega ypatingo.
Aiste
September 8th, 2009 at 9:12 am
Superine knyga. Ir as ja dabar skaitau (tik ne tokiu tempu kaip Austeja
. Skaitau ir baime ima, nes ne uz kalnu tas metas, kai mano vaikai prades eiti i mokykla (po metu vyresnelis). O esu isitikinusi, kad tas pats dedasi ir Lietuvos mokyklose (na, dar nesisaudo, bet jau zudosi del terorizavimo). Baisu, baisu…