Austėjos blogas

Ši George Gershwin’o daina skamba ausyse visą dieną. Ypač pirmasis posmas: “One of these mornings/ You’re going to rise up singing / Then you’ll spread your wings / And you’ll take to the sky”. Ir vis galvoju apie Gertrūdėlę, kuri šiandien ėmė kelti sparnus iš kūdikystės į vaikystę… tokią gražią vasaros dieną.

Tiesa, tikrasis Gertrūdos gimtadienis – 07.28, tačiau pagalvojau, kad kelionės išvakarėse būtų per daug streso organizuoti gimtadienį, kurį visgi norėjosi “paminėti” ir Lietuvoje, artimų draugų rate. Jau iš anksto sukau galvą, kaip tą padaryti: nesinorėjo būti niekam “ant galvos”, o savos vietos čia kaip ir neturime, nes namai – išnuomoti. Bet…nesinorėjo ir švęsti kavinėje – juk šventė turi būti vaikams, o ne suaugusiesiems! Apie visas “kamuoliukų” vietas irgi nenorėjau galvoti – juk turime tris “žieminius” vaikus, su kuriais sočiai atsišvenčiame uždarose patalpose

Taip besukdama galvą prisiminiau, kaip su savo mokinukais vis vykdavau į Lietuvos jaunųjų gamtininkų centrą Pavilnyje. Super! Pagalvojau, kad šiltą vasaros dieną mažyliams susipažinti su gyvūnais ir praleisti kelias valandas gamtos prieglobstyje – pats tas. Kaip pagalvojau, taip ir padariau: svečius pakvietėme 12val susirinkti Jaunųjų gamtininkų centre.

Kokia gi galėtų būti vasariška/gamtiška pirmojo gimtadienio tema? Ji šovė į galvą, kai nuėjau užsakyti torto. Tortą užsakiau ten, kur Mortulės krikštynoms mano mama su sese prieš trejus metus užsakė krikšto tortą (vieną skaniausių mano valgytų tortų!) – Vokiečių gatvės pradžioje esančioje konditerinėje “Bijola”. Taigi varčiau tortų nuotraukas ir į akis krito…BORUŽĖLĖ! Pagalvojau, kad gi pats tas: Lietuvos vabalėlis, taip vaikų mėgiamas, toks mažutis ir gražutis Taigi užsakėme tortą – boružėlę, o svečius pakvietėmė apsirengti raudonai ir…baltai (kažkaip neapsivertė liežuvis prašyti, kad vasarą pupulius rengtų juodais rūbais )

Taigi šįryt atsikėlėme ankstokai ir pradėjome ruoštis. Žinoma, neišvengėme ir juokingų situacijų. Visų pirma, visų paprašėme, kad rengtųsi raudonai, o apsižiūrėjau, kad…patys neturime raudonų rūbų!!! Čia mus išgelbėjo mano mama, kuri nulėkė ir nupirko dovaną Gertrūdai ir Mortai (sesės gimimo dienos proga) – raudonai baltus rūbelius!!! Taigi merginos išplaukė į gimtadienį it gulbės – girgždančiais nuo naujumo gražutėliais rūbeliais. (Berniukai irgi neliko babos nuskriausti – abu dovanų gavo po dėlionę )

Kadangi aš ruošiausi namuose, mama prigriebė ir jau pagamintą tortą bei krūvą raudonų balionų, kurie buvo skirti jubiliatei ir visiems svečiams (žinoma, buvo ir daugiau, nes nebuvo nė mažiausios abejonės, kad griaudės sprogimai). Vos sukišome viską į mašiną, kai pasipylė skambučiai: mat mes susitarėme susitikti degalinėje (nes ši gamtininkų stotis, pasirodo, vilniečių nėra dažnai lankoma…) ir, žinoma, būtent mes vėlavome (ačiūdiev, ne vieninteliai!)

Susitikome degalinėje ir kolona pajudėjome į parką. Ten mūsų laukė siurprizas – Medeinai reikėjo pafilmuoti vaikus gamtoje vienam reportažui. Be jokios abejonės – pasipuošę vaikučiai gamtininkų stotyje – puiki medžiaga! Tėveliams sutikus, kad jų atžalos bus filmuojamos, sugužėjome į parką, vaikai puolė apžiūrinėti gyvūnus, Medeina su kolega – ruošti reportažą, aš užsiėmiau administraciniais reikalais, o viso šio sujudimo kaltininkė saldžiai parpė automobilinėje kėdutėje. Augustas vis juokavo, kad Gertrūdos pirmasis balius bus toks, koks buvo jo: PRAMIEGOTAS. Gerai, kad E atvažiavo su vežimaičiu: Gertrūdą įdėjome į jį, ir ji sau buvo stumdoma ten, kurlink bėgo vaikų spiečius.

Moteris, prižiūrinti gyvūnus, labai nustebo, kad vat ėmėme ir atvažiavome švęsti gimtadienio: ji buvo nepaprastai geranoriška, leido vaikams sėstis ant ponio, įleido pas vištas, pasakojo įvairias istorijas ir t.t. ir pan. Žodžiu, vaikams atrakcijos sekė viena po kitos. Tiesa, ji nebuvo Švelnioji Fėja, bet, kaip sakant, nuotaika buvo per daug puiki, kad ją būtų galima sugadinti! O tai, kad vaikams labai daug ką leido, iš tiesų buvo nuostabu…

Man patinka, kad tame sode yra ir egzotinių, ir lietuviškų gyvūnų, visi yra ganėtinai arti (lengvai vaikui pamatyti), sodas nėra per didelis ikimokyklinukams, ganėtinai tvarkinga, galima prisėsti ant medinių suoliukų/kelmų bei visas sodas gamtos apsuptyje.

Pasisotinę gamtos vaizdais, ėjome doroti torto. Atsivežiau sulčių (pakuotėse, kad vaikams būtų lengva gerti), prižiūrėtoja parodė didelį stalą, prie kurio visi puikiai sutilpome. Kol L pjaustė tortą (hmmm…pamiršome peilį, tad tortą teko kūrybingai pjaustyti šakutės ir  šaukšto “kombinacija”. Turiu pasakyti, kad L puikiai tai pavyko!), o M bandė uždegti fejerverką (degtuką vis užpūsdavo vėjas, tad tą teko daryti…po stalu!), Gertrūda buvo apdovanota dovanomis. Tiksliau, dovanas “priėmė” didžioji sesė Morta

O tada…fejerverkas, tortas, žaidimai. Buvau dar prigriebus tokią boružėlę, kuri visaip barška, kai važiuoja, tai vaikai ją vėžino, kol laukė, kai buvo pjaustomas tortas. G atsivežė muilo burbulų, tai buvo dar viena smagi atrakcija. Ir, žinoma, balionai… Berniukai dar gavo dovanų tokius kaip ir lėktuvėlius, kurių variklis – balionas, tai visi vaikai smagiai paskui juos lakstė, kai, paleidus balioną, jis skriedavo per visą pievą.

Pasimėgavę tortu (ir šįkart neteko nusivilti Bijolos tortu. Beje, užsakiau jogurtinį su bananais, kad būtų “paprastas”, ir valgytų vaikai), ėjome į gamtininkų stoties vidų, kur grožėjomės smaugliu, baliniu vėžliu, papūgomis, įvairiomis varlėmis, žuvimis ir pan. Iš tiesų įdomu!

Hmmm…ką dar būtų galima paminėti?

Tai, kad Gertrūdai davėme paragauti jos pirmojo torto. Tiesa, ji daugiau pozavo, nei valgė: makalavo su šakute po tortą ir vis nusišypsodavo…

O štai beveik 7mėn vyresnis jos draugelis Bernardas visus prajuokino, nes – vos iškišęs nosį iš po stalo – nusikėlė lėkštę torto, pasidėjo ją ant kelmo ir – vos liesdamas pirščiukais – labai elegantiškai jį “sutvarkė” Kai žiūrėjau nuotraukas, vis negalėjau atsistebėti, koks jis dalykiškas rimtuolis

Kai atsisveikinome su gyvūnų prižiūrėtoja, Gertrūdėlė netikėtai ištiesė į ją rankas ir…perėjo iš E rankų pas prižiūrėtoją. Turint omeny, kad mūsų kruopa kartais apsiverkia vos žmogui ją pašnekinus, tai iš tiesų buvo labai netikėta! Prisiglaudusi keletą kartų prie šios pagyvenusios moters, Gertrūda vėl grįžo pas E. Beje, apie E. Ji, matyt, turi ypatingą aurą, nes ir Morta (kai buvo kūdikėlis), ir Gertrūda tiesiog iškart tiesia į ją rankas: ir visai nesvarbu, kaip dažnai ir kiek kartų gyvenime yra matęsi. Gerai Medeina pasakė: matyt, sutampa biolaukai su tavo vaikais:) Taigi per savo gimtadienį Gertrūda labai daug laiko praleido būtent ant E rankų, o Bernardas nemažai – ant manųjų. Sako, kad ir jis pas bet ką neina, tai, tikiuosi, ta aura abipusė (Nors Bernardas ėjo ir pas L, kuriai, kaip visi pastebėjome, labai tinka ir berniukai )

Ach, dar Augustas vis manęs prašė, kad duočiau jam nors vieną helio pripildytą balioną – mat labai norėjo visiems pademonstruoti, kaip jis kalba, kai prikvepia helio. Jau šventei einant į pabaigą taip ir padarė: įkvėpė vos ne pusę baliono, tačiau plonulyčiu balseliu tepasakė “Labas”. Na, bet džiaugsmo buvo tiek, kad užteko sočiai!

Visus prajuokino ir Vilhelmas, kai, užsodintas ant arklio, ėmė vaizduoti kaubojų. Iš tiesų jis vis nustebina: tai, atrodo, nelips ant arklio, o užlipęs įsidrąsina taip, kad net surengia šou…

Medeiną labiausiai nustebino Miglė. Pasirodo, ji vis bandė prikalbinti Mortą duoti interviu, tačiau šioji atsisakė. Mažiau nei trim mėnesiais už ją jaunesnė Miglė kalbėjo taip, tarsi visą gyvenimą būtų kalbėjusi “į kamerą”. Štai taip! O sako, kad jaunyliai nebūna tokie drąsūs kaip pirmagimiai – Miglužė sau ėmė ir visiems nosis nušluostė!

Štai tokia buvo Gertrūdėlės pirmojo gimtadienio šventė…trūko tik Paukščių pieno…o iš tiesų labiausiai trūko tėtuko, kurį darbai jau nugynė atgal į Briuselį…ką gi – poryt!

Ačiū Motulei Gamtai už nuostabų orą, nors iš ryto atrodė, kad gali būti visko…

Ačiū Jaunųjų Gamtininkų stoties personalui už geranoriškumą…

Ačiū sveteliams už tai, kad atvyko į mūsų kruopos pirmąjį gimtadienį, kad atvyko baltai raudoni, kad atvyko puikios nuotaikos, kad apdalino Gertrūdėlę dovanomis ir tiesiog už tai, kad yra mūsų artimi ir mieli draugai!

Ačiū Gintarei (ne tik draugei, bet ir fotografei) už visas šias nuotraukas – jos dėka ši nuostabi šventė taip nuostabiai įamžinta!

Ačiū mano mamai, kurios dėka merginos taip gražiai atrodė ir apskritai…galėčiau vardinti be galo be krašto, kodėl ši šventė buvo tokia, kokia buvo būtent jos dėka – esi nuostabių nuostabiausia!

Ačiū mylimiausiajai Gertrūdėlei, kad, sėdėdama ant savo debesėlio, pasirinko ateiti į būtent mūsų šeimą…esi nuostabiausias stebuklas, jau cielus metelius džiuginantis tėvelius, broliukus bei sesutę! Auk apsaugota, mylima ir laiminga!