Šia tema ne kartą manęs klausė ir draugai, ir tinklaraščio skaitytojai. Šiandien – dar kartą paprašyta pasisakyti šia tema – pagalvojau, kad reikėtų tiesiog viską surašyti į vieną vietą ir – jeigu kam nors įdomu – tiesiog duoti nuorodą. Nes vienu sakiniu visko nepasakysi.

Iš tiesų manau, kad ši tema – labai “jautri”. Nes visi augome skirtingai, todėl ir susiformavęs požiūris į nuogumą yra kiekvieno kitoks. Tačiau pradėkime nuo to: Ar noriu, kad mano vaikas gėdintųsi savo kūno? Ar noriu, kad jo pasitikėjimas savimi būtų mažesnis, o ne didesnis? sakysite, kuo čia dėtas pasitikėjimas… O visgi “dėtas”. Jeigu dvejų metų pypliui, kuriam lakstyti nuogam yra smagumų smagumėlis staiga liepsite VISADA apsirengti, visaip jį gėdinsite…nenuostabu, kad jis augs gėdindamasis savo kūno. Sakysite, “prie ko” čia dabar nuogas vaikas ir nuogi tėvai (tarsi aš “suplakčiau” viską į viena)? “Prie to”, kad tokie tėvai ir patys bijo savo kūno :D Arba sako, kad nebijo, o iš tiesų nedrįstų nusirengti net prie geriausio(s) savo draugo(ės), nes būtų…gėda! Jokiu būdu nesakau, kad nusimeskite rūbus ir vaikščiokite po namus plikšiai kaip sakosi daranti Britney Spears ar Christina Aguilera :D , tačiau tikrai nereikia slėptis po devyniais užraktais, kai persirengiate. Ir nepamirškite SVEIKO PROTO. Jeigu persirengiate kitame kambaryje, mokote vaiką gerbti tai, kad žmogus gali norėti privatumo. Jeigu, jums persirengiant, vaikas užeina, o jūs jį išvarote, tai mokote, kad nuogas kūnas – gėdinga. Jeigu toliau ramiai rengiatės ir apsirengiate – mokote, kad tai – nieko gėdingo:) Iš tiesų nuoširdžiai manau, kad vaikas turi augti manydamas, kad nuogas kūnas – nieko gėdingo.

O “užsidengimas” turi vykti labai natūraliai. Nežinau, kaip jūs, bet kai berniukai – ypač Augustas – buvo mažiukai, mes kartu maudydavomės. Morta irgi kurį laiką bijojo vandens ir vienintelis būdas išsimaudyti be ašarų buvo, jei aš maudausi kartu. Nė karto neperbėgo mintis, kad maudytis su kūdikiu ar metinuku yra ūūūūūū, KAŽKASTOKIO :D Vaikui augant, pradedi su juo kalbėti apie tai, ką darome viešai, o ko – ne, kas galima namuose, o kas – viešoje vietoje. Teko skaityti vienos suomės pasisakymą apie skirtingas kultūras: ji teigė, kad Suomijoje visiškai normalu eiti kartu į sauną artimiems skirtingos lyties asmenims visiškai nuogiems. “Artimiems” reiškė ne tik šeimos narius, bet ir seneliams, tetoms, dėdėms, pusbroliams, artimiems draugams ir pan. Ir taip daro ne tik mažiukai vaikučiai, bet ir paaugliai :) Tiesa, ji pabrėžė, kad kartais – būtent paauglystėje, kai požiūris į kūną yra itin jautrus – būtent paaugliai nenori eiti kartu į sauną, bet, išaugę iš “jautraus” amžiaus, vėl prisijungia. Ir nepasakyčiau, kad suomiai – kokie nors iškrypėliai :D Beje, kai skaičiau šia tema, tai dažnai aptikdavau amerikiečių forumuose skandinavus, kurie sakė, kad jų sutuoktiniai amerikiečiai tiesiog neįtikėtini: nei miega kartu su vaikais, nei vaikšto nuogi, bijo, kad vaikas pamatys juos nuogus ir t.t. ir pan. Žodžiu, jiems tai buvo absoliučiai nesuprantama ir vis kartojosi žodis “ridiculous” :D

Be to, manau, kad daug kas ateina natūraliai. Mūsų berniukai ilgą laiką maudėsi drauge. Po to maudėsi visi trys. Augustui sulaukus maždaug septynerių iš tam tikrų labai subtilių signalų pastebėjome, kad jis gal ir per didelis maudytis vienoje vonioje su Morta. Tad vonioje liko Vilhelmas su Morta, o Augustas išmoko SAVARANKIŠKAI maudytis duše. Tai bent džiaugsmo buvo! Visai neseniai tokį norą pareiškė ir Vilhelmas. Taigi dabar maudosi Morta su Gertrūda. Bet kartais berniukai irgi paprašo vonios. Arba Vilhelmas ir Morta, kurie labai mėgsta kartu žaisti. Taip pat anksčiau pasitaikydavo, kad kuris nors įeina į tualetą tarsi niekur nieko ir pradeda pasakoti kokią nors istoriją. Kai ūgtelėjo, paprašydavau privatumo. Dabar – labai natūraliai – jei kartais berniukai įlenda į tualetą, kai ten esame kuris nors iš suaugusiųjų, jie iškart atsiprašo ir uždaro duris. Natūraliai. Mortai tai dar nė motais:) Noriu, kad vaikai džiaugtųsi savo kūnu, o ne gėdytųsi jo, o tai, kas ir kur tinkama, manau, jie supranta labai natūraliai, o jei ne, tai galima labai švelniai pakuždėti! Be to, noriu pabrėžti, kad ikimokykliniame amžiuje nuogumas ir nuogas kūnas tikrai nėra problema! Jeigu nežinote, kur ir kada riba, tai drąsiai ją galite brėžti tada, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą. Bet vėlgi. Švelniai. Supratingai. Nes iš tiesų nuogumas ir seksualumas yra labai arti, ypač mūsų vis labiau seksualizuojamoje kultūroje, todėl kai kurie žmonės klaidingai mano, kad kalbama apie seksualumą. O tai – du skirtingi dalykai.

Ir dar. Yra knygų apie tai, kad nuogumas gali sukelti problemų. Beje, kaip ir apie visa kita:) Tačiau neteko aptikti tokių tyrimų, kurių rezultatai parodytų, jog ta nuomonė yra patvirtinta! Trumpai ir aiškiai: niekur niekas dar nėra įrodęs, kad tėvų nuogumas kenkia vaiko raidai.

Ir vis dėlto…kaip elgtis? Radau keletą patarimų, kurie, manau, iš tiesų vertingi. Šiek tiek modifikuoti ir išversti:

1. Būkite nuoširdus. Neišsinuoginkite ir neprisidenkite daugiau, nei norėtumėte, daugiau, nei jaučiatės patogiai. Aptarkite tai su sutuoktiniu ir suraskite kompromisą, tinkantį jūsų šeimai.

2. Būkite nuoseklus. Tyrimai rodo, kad į šį klausimą nėra “teisingų” ar “klaidingų” atsakymų. Jeigu jums patogu, kodėl gi ne? Jei nepatofu, ap(si)brėžkite, kur ir kada norite privatumo. Svarbu, kad būtumėte nuoseklus ir savo pavyzdžiu mokytumėte vaikus.

3. Gebėkite paaiškinti savo jausmus ir veiksmus neteisdami. Jeigu vaikas paklaus, kodėl persirenginėjate už uždarų durų, paaiškinkite jam taip, kad jis nepradėtų jausti gėdos dėl savo kūno. Nesakykite, kad kitaip elgtis būtų blogai, nedera ir pan.  Daug geriau pasakyti, kad norite privatumo. Jeigu paklaus, kodėl kitoje šeimoje elgiamasi kitaip, irgi turėkite atsakymą, kuris neformuotų išankstinės nuostatos.

4. Skirtumuose akcentuokite tai, kas pozityvu, o ne tai, kas negatyvu. Jeigu dėl nuogumo nesutariate su sutuoktiniu, paaiškinkite vaikui, kad skiriasi jūsų požiūris. Tai padės vaikui suprasti, kad požiūriai į nuogumą gali skirtis, tačiau nė vienas nėra “blogas”.

5. Nepamirškite, kad vaikai auga, todėl jų poreikiai/požiūriai irgi keičiasi. Stebėkite savo vaiką. Didelė tikimybė, kad labai natūraliai pamatysite/pajusite, kada reikia kai ką pakeisti. Nepamirškite, kad ne visi vaikai drąsiai rėžia, ką galvoja, tai gali tekti “perskaityti” vaiko kūno kalbą. Jeigu pastebite, kad vis dažniau užsidaro savo kambario duris, pasikalbėkite. Tik jokiu būdu neverskite kalbėtis. Tiesiog leiskite vaikui suprasti, kad esate šalia, jei jis norėtų pasikalbėti.

Ir pabaigai noriu pasakyti, kad labiausiai vis dėlto priklauso nuo to, kaip augome mes: arba nusprendžiame, kad tai buvo puiku ir elgiamės taip pat arba nusprendžiame, kad buvo siaubinga ir elgiamės priešingai. Žinoma, yra ir variantas, kad tiesiog šiek tiek modifikuojame tai, kaip užaugome. Bet kuriuo atveju – labai didelę įtaką daro turėta patirtis. “Keista”, “neįprasta”, “nenormalu” yra tik tada, kai MES nusprendžiame klijuoti vienam ar kitam reiškiniui tokią etiketę.

Prisimenu, kaip ketverių metų Augustas JAV baseine užsinorėjo į tualetą. Bėgdamas į tualetą pakeliui nusivilko maudymosi kelnaites. Prie manęs priėjo draugai ir paprašė, kad aš su Augustu pakalbėčiau, jog jis taip nebedarytų… Man tai nebuvo labai keista, nes kartą turėjau klasėje mergaitę amerikietę, kuriai mama neleisdavo eiti į darželį su sijonu/suknele, nes atsisėdus pasimatytų kelnaitės… Ir tualete tik užsidarius būdavo. Man po to, kai Švedijoje vaikai kelnes nusimovę laukdavo eilėje į tualetą, o tualete nebuvo net durų…šiek tiek atrodė neįprasta. Beje, kai su drauge švede Kalifornijoje važiavome į paplūdimį, tai ją įspėjo, kad čia griežtai negalima degintis be liemenėlės :D Ir dar. Vilhelmo ir Mortos darželyje tualete irgi nėra durų, nes taip saugiau (vaikas neužsitrenks, neprisivers pirštukų ir pan.). Ir Augusto mokyklos darželyje jų nėra. Tik mokyklos pastate. Juk iš tiesų nuogas žmogus visai nereiškia, kad jis ekshibicionistas, svingeris ar sekso maniakas (visa tai teko girdėti :D ) Pediatrai, dirbantys su vaikais, turinčiais valgymo sutrikimų (anoreksija, bulimija) pastebi, kad daugiausiai tokių vaikų iš šeimų, kurios į kūną žiūri kaip į kažką verto slėpti. Iš tiesų man gaila vaikų, kurie savo namuose turi slėpti savo kūną, nes taip daro tėvai…

Taigi: elkitės taip, kaip manote esant teisinga, bet – dėl Dievo – nepamirškite sveiko proto!

P.S. Beje, aš VISADA buvau siaubingai drovi. Mano mama net kartais sakydavo, kad galėčiau šiek tiek atsipalaiduoti :D Kai palyginu save ir savo seserį, tai atrodo, kad augome ne tuose pačiuose namuose. Dėl to ir noriu pabrėžti, kad reikia labai įsiklausyti į vaiką ir galvoti ne tik apie tai, ką manote ir ko norite jūs, bet ir ką mano/ko nori Jūsų vaikas!

P.P.S. Mūsų vaikai vis dar gali ramiai persirengti ir neuž(si)daro durų. Ir šiaip: jei reikia ko pasiimti, kai yra nuogi, tikrai neapsirengia prieš išeidami iš vonios/savo kambario. Aš – kaip jau minėjau – mėgstu privatumą, tačiau, pavyzdžiui, ramiai maitinu Gertrūdą. Dėl Dievo, juk tai – maitinimas, o ne nuogalių paradas! Bet čia jau visai kita diskusija (dėl maitinimo viešai. Bet ką tai reiškia VIEŠAI, kai kalbama apie šeimos narius??? Mane tiesiog išverčia iš koto, kai maitinanti motina slepiasi nuo savo kitų vaikų… Būtent TAI yra tai, kur, sakyčiau, prasilenkta su sveiku protu!).

Taigi dar kartelį: nusistatykime ribas (kiekviena šeima turi turėti savas), tačiau jei vaikas pradeda manyti, kad jo kūnas – kažkas gėdingo…tegul jums užsidega raudona pavojaus lemputė!