Austėjos blogas

Šiandien ėjome į parodą, kuri, teisybę pasakius, nurungė kitas parodas savo profesionalumu. Na, visų pirma, tai ne muziejus, todėl – kaip ir turi būti paroda – ji efektingesnė. Visų antra, viskas padaryta iš tiesų fantastiškai. Su Augustu visą dieną kalbėjome apie ozono sluoksnį, šiukšlių rūšiavimą, gėlą vandenį ir pan.  Taigi – MŪSŲ ŽEMĖ.

Šią parodą daug kur reklamuoja, todėl nebuvo sunku rasti informaciją. Tačiau iš pradžių atrodė, kad paroda turėtų būti daug įdomesnė suaugusiems arba jau vyresniems vaikams. Tik atradusi, kad ten turi ką veikti ir vaikai, nusprendžiau, kad galime važiuoti ir su jais. Iš tiesų Augustui jau buvo nepaprastai įdomu, Vilhelmą jau galima buvo sudominti, jau kalbėjome aktualiomis temomis, o Morta…na, jai ir žaislų muziejuje tiesiog buvo…žaislai! Taip ir čia: svarbu, kad buvo galima daug ką paliesti, erdvės palakstyti ir vaizdai pamatyti.

Jau vakar pastebėjome, kad geriausia važiuoti, kol dar neprisirinko daug žmonių. Kadangi atostogos, tai muziejuose apstu senelių su vaikaičiais, dienos stovyklų mokytojų su vaikais. O mes norime muziejus/parodas turėti patys sau, todėl jau vos jiems atvėrus duris prisistatome!

Nors važiuoti reikėjo gabaliuką, į kamščius nepakliuvome, puikiai nuvykome, o mašiną pasistatėme arti įėjimo. Šaunu! Mortai pasisekė – net pasisupo eidama nuo mašinos iki parodos. Morta dabar – Agnijos draugė:) Ji yra toks vaikas, kuris baisiausiai nori važiuoti į svečius ARBA pasikviesti svečių. Prisimename, toks buvo ir Augustėlis: susidraugauja be galo be krašto: pasakoja savo istorijas, duoda tam žmogui ranką, kviečiasi į svečius ir t.t. ir pan:) ir miela, ir…kaip čia pasakius:)))

Atrodė, kad parodos vieta – sena geležinkelio stotis. Kodėl taip nusprendėme? Grindys buvo stiklinės ir matėsi seni bėgiai. Šiaip viskas labai gražiai sutvarkyta, stilinga.

Paroda prasideda labai įspūdingai: įeini į salę, kur daugybė identiškų manekenų prie veido laiko laikrodžius, o šie tik tiksi…tiksi…tiksi. Taip eina laikas. Laikas, kai Žemė serga, kai žmogus ją nuodyja, negrąžinamas laikas…Brrrr… Vilhelmui buvo ganėtinai nejauku, o Augustas tai viską suprato. Apskritai ši paroda  buvo labai tinkanti Augustui, nes viena pagrindinių temų Augusto mokykloje pernai metais buvo Žemės užterštumas: jis mus vis pamoko, kaip reikia/galima saugoti Žemę.

PO to ėjome į salę, kurios pagrindinė mintis: Žmogus Žemėje yra labai trumpą laiką, todėl Žemė labai greitai ištrintų visus jo pėdsakus…vaikams labiausiai patiko Baltųjų Rūmų ir Briuelio Atomiumo paveikslai:

Dar kita salė – biblioteka. Į daugybę tomų surašyta visa Žemės istorija. Kai kurios knygos atverstos lankytojams…jas skaitydamas keliauji per milijonus metų…Augustui nepaprastai patiko skaityti, jis vis prisimindavo, ką jau žino apie Žemės atsiradimą, apie ozono sluoksnį, apie gyvybę, apie dinozaurų išnykimą…

Kadangi šioje salėje prieblanda, molinės (ar kažkas panašaus) knygų lentynos, rami muzika, o apšviestos tik knygos, kurios gan aukštai, o ir nekeliančios labai daug susidomėjimo…mažiams nusibodo. Tačiau…jie nestovėjo vietoje ir tuoj atrado nišą, kurioje buvo…kambarėlis vaikams. O tame kambarėlyje – magnetinė dinozaurų dėlionė ir dinozauro pėda. Tai – kol mes skaitėme knygas – jie sau ramiausiai dėliojo dėlionę (ne vieną ir ne du kartus) ir šokinėjo dinozauro pėdoje:)

Išnykstančios civilizacijos liūdna paskutinė kelionė:

Ar jūs įsivaizduojate, kiek suvartojame geriamo vandens? Parodoje viskas parodyta labai paprastai, įvairiaspalviais kibirais…JAV prireikė 40 kibirų, Belgijai – daugiau, nei Kinijai, o štai visai Afrikai…dviejų. Šiaip tikrai įspūdinga tai pamatyti tokia “hands-on” išraiška. Aišku ir vaikams: Augustas tiesiog išpūtė akis, kad VISA Afrika – tik du kibiriukai, o vat Belgija…

O kad efektas būtų dar didesnis…kiek pasaulyje yraa gėlo vandens??? Labai, labai nedaug…Šitas stulpas tai irgi mums parodo: pilka spalva – sūrus vanduo, o mėlyna (na, tos, kuri sudaro tik 3proc viso stulpo, pačiame viršuje) – gėlas.

Vėliau – dar vienas vaikams patikęs kambarys. Jame – didžiulė pica, kurios gabalėlius galima pakelti ir perskaityti, iš kur atvežė maisto produktus, kurių reikėjo jai pagaminti:)

ir interaktyvi siena:

Poilsio akimirka: tokių kambarėlių su filmukais buvo ne vienas ir ne du. Tiesa, daugumoje neužsibuvome (nebent vaikai prisėsdavo atsigerti ir sukrimsti sausainiuką). Įspūdingiausias buvo pirmasis, kurį rodė ant didelio ekrano tamsiame kambaryje (tiesa, juodose lubose buvo nedidelės skylutės, kurios švietė it žvaigždutės)…apie Žemės gimimą, gyvenimą, dabartį ir kas jos gali laukti…net grįžę namo abu berniukai tėtei per pietus pasakojo, kad vienas iš labiausiai patikusių dalykų parodoje – tas filmukas.

Milžiniška parduotuvė…ar iš tiesų milžiniška? Ne, tai tik optinė apgaulė, bet superinė!

Įdomiausias dalykas šiame kambaryje – barkodai:) Iš pradžių pasirenki kalbą (žinoma, pasirinkome anglų). Prie maisto produktų, kurie yra lentynose, yra priklijuoti barkodai. “Pypteli” per juos su tuo kasininkės aparačiuku (jį laiko Augustas), ir kompiuterio ekrane (irgi matosi) pasirodo informacija: iš kur jis atgabentas ir kiek CO2 buvo išskirta į atmosferą, kad jis atsidurtų Belgijoje. Žodžiu, geriausia valgyti belgiškas bulves bei gerti šampaną ir vyną:) Visa kita – labai dideli skaičiai… Augustui šis žaidimas labai patiko, išbandė su visais produktais.

Žinoma, susidomėjo ir Mortulė. Tačiau ji papypina ir klausia: ar galima valgyti? Iš kur atvežė? Tikra dalyvė!

Kasininkai:

O štai ir salė, pasakojanti apie viešąjį transportą bei raginanti kuo daugiau važinėti dviračiais. Šioje salėje buvo pristatytas ir vos ne kaip skėtis susilankstantis dviratis, kurį dar galima naudoti kaip kėdutę metro arba autobuse:)

Šie paveikslai man labai patiko: iš toli atrodo, kad tiesiog daug taškiukų/brūkšniukų ir pan., o iš tiesų…pavyzdžiui,užrašas: kas penkias minutes JAV sunaudojama/išmetama du milijonai plastikinių butelių… (brrrr, ar ne?)

Ir štai paveikslas: atrodo, kad taškiukai, o ateini arčiau ir pamatai milijonus tų butelių…

Kur brūkšniukai buvo komercinių lėktuvų skrydžių išvagotas dangus ir t.t….įspūdinga.

Šis kambarėlis, manau, visiems paliko bene didžiausią įspūdį. O vadinasi jis “išbalimo efektas”. Kas tai yra? Tai yra fenomenas, pasitaikantis snieguotuose klimatuose, kai tirštas rūkas susilieja su atsispindinčia šviesa ir…matomumas tampa NULINIS. Dingsta horizonto pojūtis, ir judėti galima tik pasikliaujant lytėjimu.

Iš pradžių į tą kambariuką nuėjo Agnija su visais vaikais (aš pabijojau, kad Gertrūdai gali būti šalta). Kadangi visi išėjo labai patenkinti ir sakė DAR, tai nuėjau ir aš. Gertrūdėlė tik stipriai prisiglaudė…Bet įspūdis tikrai didelis…akimirksniu nebežinai, nei kas, nei kur, nei kaip…gerai, kad tai – tik siauras koridoriukas, tai eini tiesiai ir…ateini iki durų, pro kurias išvirsti kartu su tiršto rūko debesimi.

Šiaurės ašigalis, pietų ašigalis, ozono skylės, tirpstantis ledas, nykstantys gyvūnai…buvo visko. VISKO. Smagu, kad beveik viską liesti ir daug kur dalyvauti galėjo ir vaikai.

Didelį liūdesį jiems sukėlė tai, kad nyksta bitutės: juk probočius, o dabar jau ir bočius jas augina! Morta net papasakojo siaubingai sukrečiančią istoriją kaip ji parke matė numirusią bitutę!

Ir, žinoma, liūdna banginių žūklė…fui, kaip pikta!

Kitas kambarys, patekęs į vaikų top trejetuką – miško garsų kambarys. Vėlgi eini siauru vingiuotu koridoriumi įsikibęs. Aklina tamsa. Ir aplink…įvairiausi miško garsai. Tai visokių vabzdžių, tai liūto riaumojimas…nepaprastai gražiai viskas padaryta, tikrai sujaudina. Mažosioms (Faustai ir Mortai) buvo baisoka, o Gertrūda pramiegojo:)

Išėjome iš parodos pro…švytinčią sieną, padarytą iš plastiko konteinerių, kurie, žinia, labai ilgai nesuskaidomi…

Ir štai…stovėjimo aikštelė…batams. Kodėl? Todėl, kad šalia reklamuojama pati pačiausia: švariausia, patikimiausia, ekologiškiausia ir t.t. ir pan transpoto priemonė – ŽMOGAUS PĖDOS:))))

Ir jau visai prie išėjimo – galimybė parašyti laišką Žemei, sugalvoti šūkį…Augustas parašė, sulankstė ir…mums nepasakęs, ką parašė, įmetė į dėžę. Morta “rašė” dvigubai ilgiau ir pasakė, kad rašė Sophiai, kad jai gimė brolis Felix’as, ir ji turi ateiti pas mus į svečius:) Ir į dėžę nemetė, nes juk laiškas – Sophiai:)

Išeidami berniukai dar, kaip sakant, ir pasimankštino:

P.S. Dar šiandien išbandėme Mortos per gimtadienį gautą Disney princesių papuošalų gamybos rinkinį. Tiesa, tai jau buvo trečias bandymas jį išbandyti: vežemės į Lietuvą, kur, galvojau, darys su Elze arba su Medeina. Bet su Medeina beveik nebuvo namie, o su Elze nepavyko, tai taip ir liko…Bijojau, kad labai daug detalių pasimetė, nes viskas byrėjo…Bet šiandien pamatėme, kad…nieko blogo. Smagiausia, kad tai buvo vaikų iniciatyva – atnešė Morta suu Vilhelmu man tą dėžę ir sako: darom! Tai  ir darėm po pietų: Mudvi su Morta jai karolius, o Vilhelmas – apyrankę.

Žaidimas – nuostabus. Rašo, kad nuo trejų metų, tačiau trejų vaikas dar tikrai nieko nepadarys. Iš esmės aš dariau, o Mortulė tai atgnybdavo gabaliuką modilino, tai prispausdavo formelę ir pan. Vilhelmas jau  darė pats, bet…iš tiesų – jei nebūtų reikėję užsiimti su Morta – jam būtų buvę visai smagu, jei ir jam būčia padėjusi. Dabar gi jam teko pasitenkinti tuo, kad aš tik parodydavau, kaip daryti. Ir ką gi – rezultatas visai puikus. Manau, kad mažoji fėja patenkinta nešios šį aksesuarų rinkinuką!

Be to, manau, kad vis dėlto juk modilino galima nusipirkti, o formelės tai liks – žodžiu, svarbu nieko nepamesti, ir Morta galės žaisti ir ūgtelėjusi! Super!

P.P.S. O  visai vakare berniukai išsitraukė savo gimtadienio dovanas (žodžiu, dovanų išbandymo vakaras) – ateivius, kuriuos reikia auginti ir prižiūrėti: TEST TUBE ALIENS. Su tėte sėdėjo internete, aiškinosi, kaip ten ką reikia daryti ir, žinoma, padarė. Vilhelmas net su pižama jau po vakarinių ritualų lėkė į apačią, kad atsineštų savo ateivį į kambarį ir pasidėtų ant palangės: juk jam reikia daug saulės!

Iš pradžių buvo toks plastmasinis indas su ateivio kokonu, kurį reikėjo užpilti vandeniu ir kuris labai putojo:

Po to pradeda blyksėti žalia lemputė – vadinasi, ateivis jau gyvas:

Po to juos reikia užpilti vandeniu, kad jo būtų nei per daug, nei per mažai. Ant Vilhelmo užpylė per daug vandens, tai blyksėjo ne raudona (kaip turi), o žalia lemputė, tai vaikinai aiškinosi, ką daryti. Žodžiu, smagi atrakcija!

Taip ir lekia tos atostogų dienos…Smagu, kad nelyja, nes dar gerą valandą aš “dabojau” miegančią Gertrūdą, o jie lakstė aplink namus su dviračiais, spardė futbolo kamuolį…lenktyniavo su paspirtuku/dviračiu. Vis smagiau, kai galima išeiti ir į lauką.