p1080346

Prieš keletą dienų liberalcentristų lyderis A.Zuokas pareiškė, kad Lietuvoje reikėtų perpus – nuo dvejų iki vienerių metų – trumpinti motinystės/tėvystės atostogas.

Lyg ir nieko tokio baisaus žmogus nepasakė. Kai mūsų dukra gimė 2006, būtent tokios trukmės motinystės atostogos ir buvo. Tokios jos buvo ir gimus pirmam sūnui 2001, ir antram 2003. Kai tik iškišdavau nosį iš Lietuvos, vis susidurdavau su kita realybe: kelių mėnesių trukmės atostogomis daugybėje šalių. Ir tik Skandinavija galėjo pasigirti panašiomis motinystės atostogomis kaip Lietuva. Bet ten ir mokesčiai kitokie. Pamenu, kaip draugai pasakojo sumokantys 75proc mokesčių. Tai jums ne apie 30proc!

Nuo dukros gimimo praėjo treji metai. Dabar net pasigirsta balsų – kaip vaikų psichologo Andriaus Ato - manančių, kad vaiko nereikėtų leisti į darželį net iki ketverių. Aš manau, kad vaikas į kolektyvą gali išeiti tikrai anksčiau. Ir ne tik gali. Pradėkime nuo Jungtinių Tautų Vaiko Teisių Konvencijos. 18 straipsnis:

(2. Siekdamos garantuoti šioje Konvencijoje išdėstytų teisių įgyvendinimą ir  norėdamos prie  to prisidėti,  valstybės dalyvės teikia tėvams ir teisėtiems globėjams paramą, reikalingą tinkamam vaikų auklėjimui, ir rūpinasi vaikų įstaigų plėtimu.
(3. Valstybės  dalyvės imasi  visų reikiamų  priemonių,  kad vaikai, kurių  tėvai dirba, turėtų teisę naudotis jiems skirtomis vaikų priežiūros tarnybomis ir įstaigomis.

Jau net nekalbu apie teisę mokytis, apie teisę dalyvauti kultūrinėje ir kūrybinėje veikloje.

Nuo JT konvencijos – prie vaiko raidos. Ar žinote, kada susidaro daugiausiai neuronų jungčių? Irgi ikimokykliniame amžiuje! Kaip puiku, kad pirmuosius metus Lietuvoje tėtė/mama gali leisti su vaiku: jau įrodyta, kad mylintis suaugęs pirmaisiais gyvenimo metais yra nepaprastai svarbus tolimesniam sėkmingam vaiko vystymuisi! Iš tiesų manau, kad bent jau pirmuosius šešis savo gyvenimo mėnesius kūdikis turėtų praleisti būtent su mama. Kodėl? Todėl, kad pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius rekomenduojama maitinti krūtimi. TIK krūtimi. Vadinasi, mama vaikui yra ne tik mylintis suaugęs, bet ir vienintelis maisto šaltinis. (Beje, įsivaizduojate, kol kas nėra visą Europą apimančių duomenų apie moteris, maitinančias vaikus TIK motinos pienu iki šešių mėnesių?…)

Ir dar. MYLINTIS suaugęs. Sakysite, kad nėra nemylinčių tėvų? (Apie asocialias šeimas čia nekalbu). Gal ir nėra. Tačiau mes negimstame puikiai mokėdami auginti vaikus. Kaip ir negimstame chirurgais. Advokatais. Inžinieriais. Tėvystė – irgi mokslas. Atsakinga tėvystė – dar atsakingesnis mokslas.  Dėl to, manau, yra BŪTINAS tėvų švietimas. Na, kad ir Gender Loops skandalas Lietuvoje. Kilo TOKS triukšmas. Kodėl? Didele dalimi dėl to, kad tėvai…nežino. Paklauskite pažįstamų ar jie, nuėję į darželį, į kurį planuoja vesti vaiką, paprašė susipažinti su ugdymo programa, ją perskaitė? Ar JŪS ją perskaitėte? Ar žinote, koks jūsų vaiką ugdančio pedagogo išsilavinimas? TIESIOG pedagogas? O kodėl, eidami operuotis,  norime GERIAUSIO gydytojo? O vaiką patikime į TIESIOG pedagogo rankas. Suprantu, kad yra, kaip yra. Ir vis dėlto.

Europos Sąjungoje 84proc nuo trejų metų vaikai keliauja į darželį. 44proc iš jų eina į darželį trumpiau, nei 30 valandų per savaitę. Kaip čia taip? Ogi taip, kad tėvystę ir darbą galima derinti. Tarkim, mūsų kaimynė trečiadieniais dirba tik pusę dienos, kad galėtų anksčiau pasiimti megaitę ir darželio (nors jai jau treji metai). Kai kurios darbovietės siūlo mamoms lankstų grafiką. Viena mama pasakojo, kad ji taip susidėliojo savo 40val darbo savaitę, kad vieną dieną dirba namuose; dar viena pasakojo, kad ji pradeda darbą pusvalandžiu anksčiau, pietų pertrauka – tik pusvalandis, bet kiekvieną dieną baigia darbą valanda anksčiau, kad galėtų vakarais būti su vaikais, vežti juos į būrelius ir pan. Esmė ta, kad čia nėščios ar mamos niekas nebijo kaip maro (bent jau taip neatrodo, kad bijotų ir neteko girdėti visokiausių istorijų, kurių tikrai sočiai tenka išgirsti Lietuvoje). Manau, kad būtent ta galimybė derinti darbą ir tėvystę yra bene svarbiausias faktorius (po finansinio), lemiantis, kad čia žmonės…nebijo gimdyti vaikų. Jie žino, kad galės būti su vaiku, kai jis susirgs, galės ramiai nueiti į vaiko šventes darželyje, galės jį vesti pusę dienos ir t.t. ir pan. Toks psichologinis ir socialinis saugumas, manau, yra nepaprastai svarbus jaunai (ir ne tik) šeimai.

Kokio darželio norėčiau savo vaikui? Nesvajosiu. Tiesiog apibendrinsiu daugybę visame pasaulyje atliktų tyrimų, kurių rezultatus teko skaityti pastarąjį penkmetį:

a) Turinčio gerą ugdymo programą ir – svarbiausia! – ją įgyvendinančio;

b) Pašaukimą ir atitinkamą išsilavinimą turinčius pedagogus, kurie nuolat tobulinasi. Ir ne dėl pliuso. O dėl to, kad jiems įdomu, kad jie nori tobulėti.

c) Darželį, kurį remia valstybė ir visuomenė.

d) Darželį, orientuotą į visapusišką vaiko ugdymą (kad man nepasakotų, kad ikimokylinukas turi “mokytis” arba…tik “žaisti”. Mačiau ir tokių darželių, ir tokių ir – patikėkite – nei tie, nei tie nėra toks darželis, kokio ieškočiau savo vaiko. Noriu tokio, kur mano vaikas…mokytųsi žaisdamas!

e) Noriu, kad darželio grupėje būtų ne daugiau 25 vaikai, jiems skirta auklėtoja ir auklėtojos padėjėja (bent jau pirmam pusdieniui, kai vyksta aktyviausia veikla).

f) Noriu, kad mano vaikas eitų į darželį su įvairiais vaikais (ir su negalia), o pedagogas būtų apmokytas dirbti tokioje integruotoje grupėje ir ugdytų vaikų toleranciją ir supratingumą.

Pagal J.Heckman, Nobelio premijos laureatą (ekonomika), mūsų visuomenei geriausia, jei daugiausiai investuojame ne į profesinį mokymą, ne į mokyklas, o į…ikimokyklinį ugdymą. Anot jo, kuo anksčiau, tuo geriau. Ypač, jei šeima yra priskiriama “rizikingoms” (beveik visi su šiomis šeimomis atlikti tyrimai rodo, kad vaikams daug geriau, jei jie lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą). Investicija į mažuosius valstybei yra labiausiai apsimokanti. Juk būtent tais metais formuojasi vaikų vertybinės nuostatos, jų įpročiai, jų įgūdžiai. Kaip jau minėjau, susidaro ir  daugiausiai neuronų jungčių. Kokybišką ugdymą teikiantys darželiai – geriausia investicija. Amerikiečiai net apskaičiavo, kad kiekvienas doleris, investuotas į ikimokyklinuką…grąžina valstybei šešiolika. O jei ugdymas nekokybiškas? Jei pedagogai neprofesionalūs? Manau, supratote ir patys.

Prieš keletą dienų diskutavome, kokie yra lietuviško darželio ypatumai. Nežinau, kaip atrodo jums, bet man atrodo, kad labiau akcentuojama vaiko PRIEŽIŪRA, o ne UGDYMAS. Ir ne pedagogai čia “kalti”. Kodėl? Paklausykite, ko klausia atėję iš darželio parsivesti vaiko tėvai: ar vaikas valgė? ar miegojo? kodėl neužsegėte jo striukės? ir pan. Ir iš tiesų dauguma tėvų užduoda klausimus, susijusius su vaiko priežiūra. Retas tėvas paklausia: ar mano vaikui įdomi tema, apie kurią dabar grupėje kalbate? ar mano vaikui įdomu, kai jūs skaitote knygelę, ar jis klausosi? ar vaikas  užduoda klausimus per Ryto Ratą? ar mano vaikas nebijo iššūkių? ar mano vaikas smalsus ir nori tyrinėti temą, apie kurią kalbate? ir t.t. ir pan. Aktyvūs, susidomėję tėvai – bene svarbiausias darželio sėkmingumo garantas. Ir aktyvūs ne tik pirkdami tualetinį popierių, kilimus į grupes ar dažydami sienas. Aktyvūs vaikų priežiūroje ir ugdyme. Ne atiduodami vaiką į darželį, bet tapdami darželio bendruomenės nariais. Tokiais nariais, kurie visapusiškai dalyvauja bendruomenės gyvenime, kuriuos pedagogai šviečia apie amžiaus tarpsnių ypatumus, vaiko raidą. Žodžiu, tam tikra prasme darželis – ir tėvystės mokykla. Atsakingos tėvystės.

Juk iš tiesų ikimokyklinis ugdymas – labai plati sąvoka. Ji glaudžiai siejasi su tėvyste, moterų darbingumu, lygiomis teisėmis, vaiko raida, darbo rinka, gerove, sveikata ir net išsilavinimu.  Esmė ne ta, ar motinystės atostogos turi trukti vienerius ar dvejus metus. Noriu paklausti, kur eis mūsų vaikai, kai mamos grįš iš motinystės atostogų, kai jų vaikams sueis dveji metai? Motinystės (tėvystės) pašalpoms „Sodra“ pernai išleido 788,5 mln. Lt, o šiemet tam yra suplanuota 878,9 mln. Lt. Gal kas nors galėtų paskaičiuoti, kiek buvo galima darželių pastatyti už tokią sumą? Darželių, teikiančių kokybišką ugdymą. Ir tų, kurie stovės ne vienerius metus. Ir ne dvejus. Investicija į ugdymo įstaigas turi išliekamąją vertę.  Į platų ir gerą jų tinklą. Į lanksčią darbo valandų sistemą dirbančioms mamoms.  Į pasirinkimo suteikimą. Ir kodėl man atrodo, kad visa tai vis dar…kažkur anapus?