p1080005

Ilgai mąsčiau, koks atitikmuo būtų tam, ką mes lietuviškai įpratę vadinti “tėvų susirinkimu” tam, kas vyksta mūsų vaikų mokykloje ir darželyje. Visų pirma, tėvai – tik mes. Visų antra, šis susitikimas – konfidencialus ir tai, kas pasakoma jo metu, yra skirta TIK pedagogui ir vaiko tėvams. Ir vis dėlto nusprendžiau “vadinti daiktus savais vardais”, tačiau skirti daugiau laiko paaiškinimui.

Augusto mokykloje du kartus metuose gauname išsamų aprašą apie vaiko progresą. Akademinis progresas – tik aprašo dalis. Sužinome, kaip vaikui sekasi visose srityse. Man tie aprašai iš tiesų labai patinka, nes pamatome vaiką tokį, koks jis yra  už namų sienų. Tam tikra prasme tai galima palyginti su netyčia nugirstu pokalbiu apie vaiką: ką apie jį mano kitas žmogus. Šiuo atveju – specialistas.

Dar du kartus metuose būna tėvų susirinkimai, kuriems vadovauja…vaikas. Trumpai ir aiškiai: ateina vaikas, jo tėvai ir pedagogas. Tam yra skiriama visa diena, pamokos mokykloje tą dieną nevyksta. Tiesa, galima vaikus užrašyti į dienos stovyklą (žinoma, mokamą), jei nėra, kas pasirūpintų jais tądien. Kam skirti tokie susirinkimai, kuriems vadovauja vaikas? Visų pirma, tai ugdo vaiko atsakomybę už savo ugdymo(si) procesą. Visų antra, per šiuos susirinkimus vaikas gali papasakoti svarbiems jo gyvenime suaugusiesiems (kartą matėme, kaip atėjo vaikas, tėvai ir seneliai) apie tai, ką veikia mokykloje, ko išmoksta, apie savo progresą bei iššsikeliamus tikslus.

Prasideda nuo to, kad tėvai yra pakviečiami į tokį susirinkimą. Sakysite: na, ir kas čia tokio? Ogi tai, kad vaikas pats rašo kvietimą, kurį parneša namo. Kvietime pasakyta, kad vaikas nori mums papasakoti apie savo ugdymo(si) tikslus bei apie tai, kaip jam pavyksta jų siekti.

Taigi į susirinkimą ateiname kartu su vaiku. Dieną prieš susirinkimą vaikas su mokytoju aptaria, ką norės mums papasakoti, susidaro planą (nes vaikui duodamos 45 min). Klasė paruošta susitikimui: išdėlioti vaikų segtuvai (juk tądien ateis visi vaikai su savo tėveliais), vaikų darbai, projektai. Keliaujame į kalbos centrą. Ten Augustas paima keletą vokų, iš jų paberia krūvelę žodžių. Iš tų žodžių sudėlioja eilėraštį ir papasakoja, kad per kalbos pamokas dabar mokosi apie rimą. Po to eilėraštį dėliojame ir mudu su vyru.

Iš kalbos centro keliaujame į matematikos. Ten žaidžiame žaidimą, kurio metu reikia sudėti, atimti, dauginti, dalinti, parodyti tokių sąvokų  kaip “daugiau” ir “mažiau” supratimą. Laimi Augustas, nes jam “iškrenta” didžiausi skaičiai. Smagu. Tuo pačiu mes pamatome, ko vaikas išmoko, vartome vadovėlius (nes vaikai nesinešioja vadovėlių, jie yra tik mokykloje).

Iš matematikos centro keliaujame prie stalo, ant kurio sudėti visi segtuvai. Čia Augustas parodo  susegtus darbus, kuriuos JIS atsirinko kaip savo geriausius. PRie kiekvieno darbo parašyta, kodėl, jo nuomone, tai geras darbas. Mums nepaprastai patinka Augusto parašyta istorija apie Poną Mažių, kuris pradėjo virsti į pelę. Super! Šiame centre kalbamės su sūnum, kas jam labiausiai patinka, kodėl ir t.t. ir pan.

Galiausiai keliaujame į gamtos mokslų/ pasaulio pažinimo centrą. Čia – viskas, susiję su vaikų tuo metu nagrinėjama didžiąja tema, kuri yra ŠOKOLADAS. Augustas pasakoja apie majų civilizaciją, apie šokolado kelią ir panašiai. Fantastika. Beje, nagrinėdami tą temą vaikai rinko šokoladinių saldainių popierėlius iš viso pasaulio, tai Augustas vis tempė į mokyklą lietuviškus – gerai, kad turėjome. Be to, vaikai ragavo šokoladą, braižė grafas, koks kam patiko, keliavo į šokolado muziejų (Briuselis – puiki vieta tokiai temai nagrinėti!) ir patys gamino šokoladinius saldainius (beje, tą galima padaryti ir Lietuvoje). Apie visa tai pasikalbame, vartome knygas.

Po centrų keliaujame priie apskrito stalo, kur susėdame visi: tėvai, mokytojas ir vaikas. Mokytojas paklausia Augusto, kaip jam sekėsi. Aptariame, kur Augustas mato esant savo stipriąsias, o kur – silpnąsias puses. Galiausiai Augustas išsikelia tris tikslus, kuriuos turi pasiekti iki mokslo metų pabaigos. Šie tikslai užrašomi sutartyje, kurią pasirašome mes, vaikas ir mokytojas: vaikas šių tikslų sieks, o mes įsipareigojame jam padėti.

Po šio susitikimo keliaujame pas muzikos mokytoją. Ten Augustas mums parodo tai, ką mokosi per muzikos pamokas ir duoda pasiklausyti savo su klasiokais neseniai įrašytos dainos. Jis tai krizena, kai išgirsta savo geriausio draugo balsą, tai pritaria diskui. Kadangi klasėje vaikai kalbėjo apie šokoladą, tai daina, kurią įrašė, vadinasi “Candyman”. Pasikalbam ir su mokytoja, kuri džiaugiasi, kad vaikai aktyviai dalyvauja, jiems patinka dainuoti, įrašyti dainas ir groti instrumentais.

Iš muzikos mokytojos keliaujame pas prancūzų kalbos mokytoją (Augustui yra keturios prancūzų kalbos pamokos savaitėje). Šioji parodo Augusto parašytą istoriją apie jo svajonių savaitgalį (Augusto svajonių savaitgalis: su tėte nusipirkti Ferarį, nulėkti iki Švedijos, grįžus pasikviesti nakvoti geriausią savo draugą Leo ir visiems žaisti stalo žaidimą), parodo jo darbus, giria jo pažangą. Tik abu su Augustu sutaria, kad būtų galima gražiau rašyti…Ech, tas dailyraštis…

Iš pracūzų kalbos mokytojos keliaujame pas IT mokytoją. Augustas mums demonstruoja, kaip puikiai dirba kompiuteriu. Jo paskutinis darbas (irgi kadangi klasėje nagrinėta šokolado tema) – maisto piramidė. Paaiškina mums, kokio maisto reikia vallgyti daugiausiai, kokio mažiausiai, kur kokia maisto grupė, kur jis ieškojo paveikslėlių iliustracijoms, pademonstruoja, kaip suranda vieną paveikslėlį ir “įklijuoja” jį į piramidę.

Atsisveikiname su šiuo mokytoju po 1.5 valandos nuo tos akimirkos, kai įžengėme pro mokyklos vartus. Augustas labai patenkintas, visas tiesiog švyti. Visą laiką matėsi, kad vaikas labai rimtai žiūri į visa tai, kas čia vyksta: sekė savo susidarytą planą, sudėdavo “varneles”, kai atlikdavome užduotis. Išėjus atsipalaidavo, kad viskas pavyko…Smagu matyti tokį susikaupusį ir besistengiantį septynmetį (na, jau tuoj tuoj aštuonmetį) antroką.

Išsamiai aprašiau šį susirinkimą, nes…jie vis dar nėra dažni. Net ir ne Lietuvoje. Be to, prisiminiau Bernardinuose skaitytą straipsnį Tėvų susirinkime nieko naujo. Ir prisiminiau draugės pasakojimą dar šį rugsėjį, kaip susirinkimo metu viešai buvo aptariami vaikai. Tikiuosi, kad tokių mokyklų Lietuvoje nebėra daug ir vis daugiau susirinkimų yra, kur susitinka mokytojas su tėvais. Ir tikiuosi, kad vieną dieną – gal ir ne visose mokykloje, bet tikrai jų bus nemažai – mes išgirsime ir apie susirinkimus, kuriems vadovauja vaikai.

Be to, atlikti tyrimai parodė, kad tokie susirinkimai, kuriems vadovauja vaikas…įtraukia tėvus į ugdymo procesą. Pastebėta, kad mokykloms perėjus nuo tėvai-mokytojas prie tėvai-vaikas-mokytojas tėvų susirinkimo modelio, tėvų dalyvavimas susirinkimuose kai kuriose mokyklose net padvigubėjo. Juk mokytojui gali pasakyti, kad nedalyvausi, o vaikui…jau sunkiau. Atėjęs, pamatęs, išgirdęs pajunti tą troškulį žinoti, matyti, girdėti dar daugiau apie savo vaiką ir dar aktyviau dalyvauti vaiko ugdymo(si) procese. Ir tai yra nepaprastai naudinga ir vaikui, ir tėvams, ir mokyklai. Ir visuomenei, kurioje auga atsakingi piliečiai.