Austėjos blogas

Šįryt savo elektroninio pašto dėžutėje radau draugės (dėkui, Sigita!) atsiųstą straipsnį apie pagyrimus. Menu, kaip vienas dėstytojas (JAV) sakė, kad jam baisiausia, ką galima įsivaizduoti, tai kai klasėje sėdi “šaunuoliai” ir “moliai”…Nėra didesnio demotyvatoriaus. Anot šio straipsnio autoriaus…demotyvuojamos yra ABI pusės: ir tie, kuriuos giriame per daug…ir tie, kuriuos giriame per mažai.

Nuolat blogą skaitantiems jau tikriau mintinai žinoma mano frazė: svarbiausia neprarasti sveiko proto! Man iš tiesų atrodo, kad ir per daug, ir per mažai giriant vaiką…jam kaupiasi nuoskaudos. Kur auksinis viduriukas? Kiekvienam vaikui – kitoje vietoje. Pavyzdžiui, aš vaikystėje be proto laukiau pagyrimų. Žinojau, kad mano tėvai didžiuojasi manimi, tačiau taip norėdavau, kad jie dažniau pasakytų “šaunuolė!” (ar pagirtų kokį nors konkretų, jiems patikusį dalyką)… Ir, žinote, ką? Nors straipsnio autorius teigia, kad per daug giriami vaikai viską daro dėl tų tėvų pagyrimo…hmmm…panašiai dariau ir aš. Beje, dar ir dabar priimdama kažkokius sprendimus tikiuosi (arba norėčiau) tėvų pritarimo. Ir būtent tėvų.

Išties įdomus straipsnis, o po juo parašiau savo nuomonę ir įžvalgas:

Versta iš A. Kohn Five Reasons to Stop Saying „Good Job!“. http://www.alfiekohn.org/parenting/gj.htm

Iš anglų k. vertė Agnė Zolubienė

Penkios priežastys nustoti sakyti „Šaunuolis!“

Alfie Kohn

Tereikia nueiti į vaikų žaidimų aikštelę, apsilankyti mokykloje ar nuvykti į vaikų gimtadienio šventę ir būtinai išgirsite nuolat pasikartojantį šūksnį „Šaunuolis!“. Net kūdikėliai susilaukia pagyrimo, kai sugeba suploti delniukais („Šaunuolis, kaip tu moki ploti!“). Dažnas iš mūsų esame taip įpratę lieti tokius vertinimus savo vaikams, kad mūsų šūksniai tampa panašūs į žodinį tiką.

Daugelis knygų ir straipsnių nepataria imtis bausmių, kokios jos bebūtų – nuo „lupimo“ iki prievartinio atskyrimo (vadinamosios „pertraukėlės“). Vienas kitas autorius net siūlo susimąstyti, ar verta vaikus papirkinėti apdovanojant žvaigždute ar skanėstu. Bet norėdami rasti kritišką nuomonę apie tai, kas eufemistiškai vadinama „teigiamu pastiprinimu“, turėsite gerokai padirbėti.

Kad išvengtume nesusipratimų, pabrėžiu: šiuo straipsniu neketinu kelti jokių abejonių dėl to, kaip svarbu palaikyti ir padrąsinti vaikus, juos mylėti, apkabinti ir padėti jiems gerai jaustis. Tačiau apie pagyrimus visai kita kalba. Ir štai kodėl.

1.
Manipuliuojame vaikų elgesiu. Tarkime, pagyrimu apdovanojate dvimetį, kuris sugebėjo pavalgyti neišsiterlindamas, ar penkiametį už tai, kad susirinko ir į vietą sudėjo piešimo priemones. Kam tai naudinga? Ar gali būti taip, kad vaikus giriame ne todėl, kad norime patenkinti jų emocinius poreikius, o todėl, kad mums taip patogiau?

Rheta DeVries (Rita Devryz), Šiaurės Ajovos universiteto edukologijos profesorė, pagyrimus vadina „pasaldinta kontrole“. Kaip ir paskatinimas materialiomis dovanomis (ar baudimas!), gyrimas yra būdas padaryti su vaikais taip, kad jie tenkintų mūsų norus. Šis metodas gali veiksmingai padėti pasiekti mūsų tikslą (bent jau laikinai), bet jis labai skiriasi nuo bendradarbiavimo su vaiku: pvz., pakvietimo pasikalbėti, kas padeda sklandžiai darbuotis klasėje (ar šeimoje), ar pamąstyti, kokį poveikį tai, ką padarėme (ar ko nepadarėme), turėjo kitiems. Pastaroji strategija ne tik gerokai pagarbesnė, bet ir gali padėti vaikams tapti mąstančiais ir jautresniais žmonėmis.

Pagyrimai gali būti veiksmingi – bent trumpą laiką, – nes maži vaikai trokšta mūsų pritarimo. Bet mes turime būti atsakingi ir šia vaikų priklausomybe nesinaudoti savo patogumui. „Šaunuolis!“ už ką nors, kas palengvina mūsų gyvenimą, yra naudojimasis vaiko priklausomybe. Mažylis net gali pajusti, kad pagyrimais manipuliuojama, nors ir nesugebėtų paaiškinti, kodėl jis taip jaučiasi.

2.
Darome vaikus priklausomus nuo pagyrimų. Žinoma, ne kiekvienas pagyrimas yra apskaičiuota vaikų elgesio kontroliavimo priemonė. Kartais giriame vaikus tiesiog todėl, kad nuoširdžiai džiaugiamės tuo, ką jie padarė. Bet ir tada verta atidžiau paanalizuoti, kas vyksta. Vietoje to, kad padidintų vaiko savivertę, pagyrimai gali padidinti vaiko priklausomybę nuo mūsų. Kuo dažniau kartojame vaikui „Man patinka, kai tu…“ ar „Šaunuolis! Puikiai ….!“, tuo labiau vaikai ima pasitikėti ir remtis mūsų vertinimais, mūsų sprendimais, kas gera ar bloga, o ne mokosi galvoti patys. Galiausiai, jie ima savo vertę matuoti pagal tai, kas priverčia mus nusišypsoti ir parodyti pritarimą.

Mary Budd Rowe (Meri Bad Rou), Floridos universitete dirbanti mokslininkė, nustatė, kad tie moksleiviai, kuriuos mokytojai nuolat gyrė, labiau abejojo savo atsakymais, buvo linkę atsakyti klausiama intonacija („Hm… Septyni?“). Tokie moksleiviai dažnai iš karto atsisakydavo savo pasiūlytos minties, jei suaugusieji jai nepritardavo. Be to, jie rečiau užbaigdavo sunkias užduotis bei vengė dalintis savo mintimis su kitais moksleiviais.

Trumpai tariant, „Šaunuolis!“ neprideda vaikams pasitikėjimo savimi, atvirkčšiai, galiausiai priverčia juos jaustis mažiau saugiais. Pagyrimai net gali sukurti užburtą ratą: kuo daugiau mes giriame, tuo daugiau pagyrimų reikia vaikui, todėl pagiriame dar truputį. Liūdna, bet dalis šių vaikų taps suaugusiais, kurie ir toliau jaus poreikį, kad kas nors paglostytų galvą ir patvirtintų, kad jiems gerai sekasi. O juk to nelinkime savo sūnums ir dukterims!

3.
Atimame iš vaikų malonumą. Jau nekalbant apie priklausomybę, vaikas turi teisę džiaugtis savo pasiekimais, didžiuotis tuo, ką išmoko. Be to, vaikas turi teisę pats nuspręsti, kada taip jaustis. Tačiau kaskart sušukdami „Šaunuolis!“, iš tiesų sakome vaikui, kaip jis turėtų jaustis.

Žinoma, kartais mūsų įvertinimai vietoje, o vadovavimas reikalingas – ypač mažiems vaikams ir ikimokyklinukams. Bet nuolatinis vertinimų srautas vaikų raidai nėra nei būtinas, nei naudingas. Deja, tikriausiai net nepagalvojome, kad šūksnis „Šaunuolis!“ yra toks pat įvertinimas kaip ir „Nevykėlis!“. Ryškiausia teigiamo įvertinimo ypatybė yra ne ta, kad jis teigiamas, o ta, kad tai įvertinimas. O vaikai, kaip ir dauguma žmonių, nemėgsta būti vertinami.

Aš tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kai mano dukrai pavyksta ką nors padaryti pirmą kartą ar kai ji sugeba tai padaryti geriau nei anksčiau. Bet stengiuosi susilaikyti nuo nervinį tiką primenančio poreikio tarti „Šaunuolė!“, nes nenoriu išsklaidyti jos džiaugsmo. Noriu, kad ji savo džiaugsmu dalintųsi su manimi, o ne lauktų mano sprendimo. Noriu, kad ji sušuktų „Man pavyko!“ (ji dažnai tai daro), o ne abejodama klaustų manęs „Ar man gerai sekėsi?“.

4.
Mažiname susidomėjimą. Pasakymas „Gražiai nupiešei!“ gali paskatinti vaiką piešti tol, kol mes žiūrime ir giriame. Tačiau, įspėja Lilian Katz (Liliana Kac), viena iš didžiausių autoritetų šalyje mažų vaikų ugdymo klausimais, „kai tik nustosime rodyti dėmesį, daugelis vaikų nebesiims veiklos,“ už kurią buvo giriami. Kaip rodo įspūdingas mokslinių tyrimų skaičius, kuo daugiau už ką nors apdovanojame žmones, tuo labiau jie linkę prarasti susidomėjimą veikla, už kurią gavo apdovanojimą. Svarbiausia tampa ne piešti, skaityti, mąstyti ar kurti, o siekti apdovanojimo, koks jis bebūtų: porcija ledų, lipdukas ar „Šaunuolis!“.

Nerimą keliantis Joan Grusec (Džoanos Gruzeč) iš Toronto universiteto tyrimas parodė, kad maži vaikai, kurie buvo dažnai giriami už dosnumą, kasdienybėje buvo linkę būti šiek tiek mažiau dosnūs už kitus vaikus. Kiekvieną kartą išgirdus „Šauniai pasidalinai!“ ar „Aš didžiuojuosi tavo pagalba!“ jų noras dalintis ar padėti mažėjo. Dalinimasis ir pagalba vaikams tapo ne vertybėmis savaime, o būdu sulaukti suaugusiųjų pritarimo. Taigi dosnumas tapo priemone tikslui pasiekti.

Ar pagyrimai motyvuoja vaikus? Žinoma. Motyvuoja siekti pagyrimų. Deja, dažniausiai susidomėjimo ta veikla, už kurią buvo pagirti, sąskaita.

5.
Menkiname pasiekimus. Lyg nepakaktų to, kad „Šaunuolis!“ gali sumažinti savarankiškumą, atimti pasitenkinimą ir susidomėjimą, dėl pagyrimų gali suprastėti vaikų veiklos rezultatai. Vėl ir vėl mokslininkai nustato, kad vaikai, kuriuos suaugusieji pagyrė už gerai atliktą kūrybinę užduotį, dažniau patiria nesėkmę atlikdami kitą užduotį – o ir apskritai jiems ima sektis prasčiau negu vaikams, kurie nesusilaukė pagyrimų.

Kodėl taip nutinka? Iš dalies todėl, kad pagyrimai sukuria įtampą ir verčia stengtis ir kitą kartą pasirodyti taip pat gerai, ir ši įtampa trukdo. Iš dalies todėl, kad giriami vaikai mažiau linkę rizikuoti – o juk rizika yra kūrybiškumo pagrindas! – kai jie ima svarstyti, kaip vėl susilaukti teigiamų pastabų.

Kalbant bendriau, „Šaunuolis!“ yra dalis psichologijos teorijos, kuri visą žmogaus gyvenimą laiko tik išmatuojamo ir įvertinamo elgesio suma. Deja, toks požiūris ignoruoja mintis, jausmus ir vertybes, slypinčius už pasireiškiančio elgesio. Pavyzdžiui, vaikas gali pasidalinti užkandžiu su draugu tikėdamasis pagyrimo arba norėdamas, kad jo draugas galėtų pasisotinti. Giriant už dalijimąsi šie skirtingi elgesio motyvai yra ignoruojami. O kas dar blogiau, skatina mažiau pageidaujamą motyvaciją bei gali priversti vaikus ir ateityje siekti pagyrimų.

*
Kai suvokiate, kas iš tiesų yra pagyrimai – ir kaip jie veikia, – šie nuolat suaugusiųjų kartojami vertinamieji šūksniai ima erzinti ne mažiau, kaip garsas, atsirandantis brėžiant nagais per mokyklinę lentą. Kyla noras paskatinti vaiką duoti mokytojams ar tėvams paragauti jų pačių nuolat liejamo sirupo ir pasaldintu balseliu pareikšti: „Šaunuoliai! Puikiai pagyrėt!“.

Ir vis dėl to, atsikratyti šio įpročio nėra lengva. Nustoti girti gali būti keista, bent iš pradžių – galite jaustis, tarsi elgtumėtės šaltai ar stengtumėtės kažką nutylėti. Bet greitai tampa aišku, kad mūsų jausmai reiškia, jog giriame labiau todėl, kad mums norisi girti, o ne todėl, kad vaikai norėtų girdėti pagyrimus. Jei tai tiesa, metas pagalvoti, ka darome.

Iš tiesų, vaikams reikia besąlygiško palaikymo, meilės be jokių išlygų. Besąlygiška meilė ne šiaip sau skiriasi nuo pagyrimų – ji yra tiesiog priešingas dalykas. „Šaunuolis!“ reiškia sąlygą, tai yra, rodome dėmesį, pripažinimą ir pritarimą, nes vaikas daro tai, kas mums patinka.

Šis pastebėjimas, kaip suprantate, gerokai skiriasi nuo kai kurių autorių kritikos, esą mes per dažnai ar per lengvai rodome vaikams pritarimą ir dėmesį. Jie siūlo girti santūriau ir tik tuomet, kai vaikai „nusipelno“. Bet tikroji bėda nėra ta, kad šiuolaikiniai vaikai tikisi pagyrimų už kiekvieną veiksmą. Iš tiesų, tai mes pasiduodame pagundai palengvinti savo kelią, naudodami paskatinimus manipuliuojame vaikų elgesiu vietoje to, kad aiškindami ir mokydami padėtume jiems įgyti reikalingų įgūdžių ir tinkamų vertybių.

Taigi, ką galime daryti kitaip? Tai priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau svarbu, kad viską, ką sakome vaikams, sakytume nuoširdžiai ir iš meilės vaikui kaip žmogui, o ne už ką nors, ką vaikas padarė. Kai vaiką besąlygiškai palaikome, šūktelėjimo „Šaunuolis!“ nereikia, kai palaikymo nėra – pagyrimai nepadės.

Jei pagyrimais sieksime paskatinti pageidaujama elgesį ir išgyvendinti netinkamą, mūsų pasiekti rezultatai nebus ilgalaikiai. Net kai šis metodas veikia, negalime tvirtai pasakyti, kad vaikas „gerai elgiasi“, nes tiksliau būtų teigti, kad pagyrimai valdo jo elgesį. Alternatyva pagyrimams yra bendradarbiauti su vaiku, ieškoti jo elgesio priežasčių. Mums gali tekti pakeisti savo reikalavimus, o ne tiesiog ieškoti kito būdo priversti vaiką paklusti. Vietoje to, kad šūksniu „Šaunuolis!“ bandytume priversti keturmetį ramiai išsėdėti per ilgą klasės susirinkimą ar iškilmingus šeimos pietus, turėtume užduoti sau klausimą, ar protinga iš vaiko tikėtis tokio elgesio.

Be to, turime įtraukti vaikus į sprendimo priėmimo procesą. Jei vaikas padaro ką nors, kas trikdo kitus, daug veiksmingiau už grasinimus ar „kyšius“ būtų tiesiog susėsti kartu ir paklausti: „Kaip manai, ką galėtume padaryti, kad išspręstume šią problemą?“. Taip ne tik padėsime vaikui išmokti spręsti problemas, bet ir parodysime, kad mums rūpi, kaip jis jaučiasi. Žinoma, bendro sprendimo paieškos procesas reikalauja laiko ir kūrybiškumo, rūpesčio ir drąsos. Daug lengviau mestelėti „Šaunuolis!“, kai vaikas elgiasi, kaip mums atrodo tinkama. Būtent todėl „darymo vaikui“ („doing-to“) strategijos gerokai populiaresnės už „darymo kartu su vaiku“ („working-with“) strategijas.

Ir vis dėlto, ką gi sakyti, kai vaikas nuveikia ką nors įpūdingo? Štai trys galimi atsakymo variantai:

* Nieko nesakyti. Kai kurie autoriai primygtinai tvirtina, kad į kiekvieną pageidaujamą veiksmą reikia atsiliepti „pastiprinimu“, nes jie slapta ar net nesąmoningai tiki, kad tai buvo atsitiktinė sėkmė. Jei vaikus laikome iš prigimties blogais, reikia dirbtinai sukurti priežastį būti gerais (konkrečiau – paskatinti pagyrimu). O kas, jei ši ciniška prielaida nepagrįsta (o tyrimai būtentai tai ir patvirtina)? Tuomet pagyrimai nereikalingi.

* Aprašyti, ką matote. Paprastas teiginys be jokių įvertinimų („Tu pats apsiavei batus“ ar tiesiog „Tau pavyko“) parodo vaikui, kad jūs pastebėjote. Be to, toks pasakymas leidžia vaikui didžiuotis tuo, ką jis padarė. Kartais gali prireikti ir išsamesnio aprašymo. Tarkime, vaikas nupiešė piešinį, ir jūs galite pakomentuoti (nevertindami!), ką matote: „Šis kalnas didžiulis!“ ar „Taip, tu šiandien panaudojai daug violetinės spalvos!“

Jei vaikas pasielgia rūpestingai ar dosniai, galite švelniai atkreipti jo dėmesį į tai, kokį poveikį jo veiksmai turėjo kitiems: „Pažiūrėk į Ramunę! Ji atrodo patenkinta, kad pasidalinai su ja savo užkandžiu.“ Tokia strategija visiškai skiriasi nuo pagyrimų, nes girdami pabrėžiame kaip mes jaučiamės dėl to, kad vaikas sugebėjo pasidalinti.

* Mažiau kalbėti, daugiau klausti. Klausti dar geriau negu tiesiog aprašyti, ką matote. Kodėl turėtumėme pasakyti vaikui, kuri jo piešinio dalis paliko didžiausią įspūdį mums, jei galime paklausti, kas labiausiai patinka jam pačiam? Tikėtina, kad klausimai, pvz., „Ką buvo sunkiausia nupiešti?“ ar „Kaip tu sugalvojai, kaip nupiešti tinkamo dydžio pėdas?“, pagilins susidomėjimą piešimu. Tiesiog šūktelėjimas „Šaunuolis!“ ar „Gražiai nupiešei!“, kaip jau kalbėjome, gali turėti atvirkštinį poveikį.

Aš nenoriu pasakyti, kad kiekvienas komplimentas, kiekviena padėka ir susižavėjimo šūksnis yra žalingas. Pirmiausia, turime pagalvoti, kokie motyvai mus skatina sakyti tai, ką sakome (nuoširdaus susižavėjimo reiškimas, be abejo, yra geriau negu troškimas paveikti vaiko elgesį ateityje), ir kokį poveikį vaikui daro mūsų žodžiai. Ar tai, kaip reaguojame, padeda vaikui patirti jausmą, kad jis valdo savo gyvenimą, – ar verčia jį nuolat laukti mūsų pritarimo? Ar mūsų žodžiai padeda vaikui labiau džiaugtis tuo, ką jis daro, – ar paverčia veiklą tik priemone sulaukti mūsų pritariamo paglostymo?

Svarbiausia ne išmokti naują „scenarijų“, o susimąstyti apie tai, kokius ilgalaikius tikslus keliame augindami vaikus ir kokį poveikį turi mūsų žodžiai. Blogoji žinia – teigiamo pastiprinimo naudojimas nėra toks teigiamas. Geroji žinia – norėdami padrąsinti neprivalome vertinti.

Na, ir kokios tos mano mintys?

1) Dėl įpratimo lieti pagyrimus. Iš tiesų čia autorius teisus. Nuo vieno krašto puolėme prie kito. Bet…yra vienas BET. Čia panašiai kaip su vaikų mušimu. Ir aš kalbu konkrečiai apie Lietuvą. Užtenka įlįsti, na, kad ir į SuperMamą ir ten…daugybė pritariančių rykštelei. Ta prasme, išsilavinę, protingi, užimantys aukštas pareigas, vidutinio ar aukštesnio vidutinio sluoksnio žmonės mano, kad vaikus mušti yra OK ir drąsiai bei atvirai apie tai kalba pokalbių svetainėse. O tie, kas taip nemano, tai yra vargšeliai nesusipratėliai, auginantys žvėris, kurie tik ir taikosi užlipti ant galvos (jei jau nėra užlipę). Tas pats su pagyromis. Jei na, kad ir čia, Belgijoje, aš galiu kalbėti apie vaikų pergyrimą (iš to, ką pastebiu žaidimų aikštelėse, pasiimdama vaikus prie darželio ir pan.), tai Lietuvoje tokio reiškinio nelabai pavyko pastebėti. Gal ir yra tokių, pergirtų, vaikų, bet bendra masė man atrodo…nenukentėtų, jei būtų giriama šiek tiek daugiau. Aišku, būtų smagu, jei mes – pasimokę iš tų jau “pergyrusių” valstybių ir pasisėmę patirties iš jų tyrimų – iškart stengtumėmes su vaikais bendrauti nei per daug juos girdami, nei per daug manydami, kad pagyros “sugadins”. Bet aš asmeniškai esu linkusi manyti, kad jau geriau keletas tuščių pagyrimų, nei keletas “vertų” vaiko “klaidų” parodymų.

2) Dėl apdovanojimų (žvaigždučių, lipdukų ir t.t. ir pan.) Mes su savo vaikais esame ne kartą taikę tą sistemą. Kai buvo užėjęs berniukų erzinimosi-pykimosi-mušimosi periodas, tai buvo būdas, kuriuo pasinaudojome problemai spręsti. Ar buvo veiksmingas? Kurį laiką. Beje, tuo pačiu su jais ir kalbėdavome, tardavomės, kas ir kaip būtų geriau (kaip ir siūlo autorius), bet arba mūsų vaikai toms kalboms nepasidavė, arba mes nesugebėjome efektyviai kalbėtis, nes…labiausiai veikė apdovanojimų sistema. Bet – kaip jau minėjau – tik kurį llaiką.

Dar manau, kad verta pabrėžti, jog esu prieš apdovanojimus už tai, ką, mano nuomone, vaikas privalo daryti. Na, tarkim, padėti namuose, ruošti namų darbus ir t.t. ir pan. Kartais reikia apdovanojimo už kažką, ką jis labai labai stengėsi tinkamai atlikti. Tarkim, su Augustu būdavo susitarimas, kad jis bus apdovanotas, jei visą savaitę nepaklius daržželyje į bėdą. Man atrodo, kad mažam vaikui, kuris iš tiesų mokosi ir stengiasi, tarkim, jausmus reikšti žodžiais, o ne kumščiais, yra labai svarbu jausti ir moralinę paramą, ir…turėti paskatinimą.

Mūsų vienas dėstytojas JAV (beje, tas pats, kurį jau anksčiau citavau) vis sakydavo: kaip dresuojami gyvuliukai? Saldainiais! O jūs norite, kad vaikas pats viską  susiprastų… Aišku, vaikas – ne šuniukas, bet…kad ir kokie laisvi būsime, kad ir kokioje demokratijoje gyvensime…turime nepamiršti, kad yra ir tam tikros elgesio normos, tam tikros vertybės, tam tikros susiklosčiusios tradicijos. Ir jas vaikams reikia perduoti: savo pavyzdžiu (modeliuojant tinkamą elgesį), juos motyvuojant ir pan. Laisvė yra ir didelė atsakomybė neišeiti iš krašto ir neprarasti sveiko proto.

3) Dėl priklausomybės nuo pagyrimų. Pritariu, kad vaikas gali perdėtai ieškoti pritarimo, nesijausti saugus priimdamas savo sprendimus ir t.t. ir pan. BET aš manau, kad tai susiję ir su charakteriu. Tarkim aš esu žmogus, kuriam svarbu tėvų pritarimas ir kuris išgyvena, jei tėvai nepritaria. Bet tai nereiškia, kad nepriimu sprendimų, kurie nepatinka mano tėvams. Turiu pažįstamų, kuriems pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina visi tėvų žodžiai. Manau, kad ir aš, ir mano draugė labai mylime savo tėvus. Tiesiog esame kitokios. Beje, aš – kaip ir nemažai mano amžiaus žmonių – vaikystėje labiau sulaukdavome korekcijos, o ne pagyrimų. O vat išaugome visi skirtingi…man jų reikia, o kitas gyvena ir jam dzin. Tą matydavau ir su vaikais, su kuriais teko dirbti: vieni tiesiog alpsta, kaip nori tų pagyrimų (ir nereikia sakyti šaunuolis…tiesiog TEIGIAMO DĖMESIO), o kiti viską daro…tiesiog. Ai, yra ir trečia grupė, kuriuos girk negyręs…arba negirk negyręs – DARO SAVO Summa summarum: Manau, kad daug kas yra ir įgimta.

4) “Gražiai nupiešei” -  Na, visų pirma iš tiesų jau daug literatūros prirašyta apie tai, kad tokie abstraktūs paagyrimai vaikui nėra gerai. Patariama sakyti: Tas mėlynas medis labai originaliai atrodo tavo piešinyje! , t. y. reikia atrasti LABAI KONKRETŲ dalyką, už kurį nebūtinai vaiką reikia girti, bet tiesiog sureaguoti. Autoriaus nuomone, geriau vengti ir šito, o tiesiog užduoti klausimą. Kodėl vaikai atneša mums savo baigtus darbelius, pastatytus LEGO statinius ir pan.? Ogi todėl, kad jiems norisi mūsų reakcijos. Žinoma, galime pratinti prie “Šaunuolis!”, bet galime pasistengti ir iš tiesų pažiūrėti į vaiko darbą. Ir gal net ne pakomentuoti, o paklausti: kaip tu pastatei tą stogą – man atrodo, kad turėjo būti labai sunku, ar ne? Bet tada ir atkreipiame vaiko dėmesį į STOGĄ Hmmm…

Skaičiau knygą “Under Pressure” (beje, be galo patikusi knyga), kurioje buvo daug rašoma apie tai, kad šiais laikais vaikai vis rečiau ir rečiau daro kažką, kas jiems patinka, o daro tai, ką reikia. Tai tarsi pritaria autoriaus nuomonei – jis tam tikra prasme teigia, kad vaikai yra pergirti, o susidomėjimas veikla dingsta. Mano jau minėtos knygos autoriai mano, kad kalti ne pagyrimai, o …gyvenimo tempas: tai, jog vaikai dabar nuo kūdikystės lavinami, tampomi po būrelius, tėvai juos išsiunčia į stovyklas, o ne patys su jais atostogauja taip manydami, kad vaikui bus “daug geriau”. O iš tiesų vaikas perdega, nes…nebeturi laiko tiesiog žaisti ir atrasti, kas jam IŠ TIESŲ patinka. Taip ir nukeliauja vaikas į Harvardą nė karto nepagalvojęs, ar jis nori ten būti. Čia, žinoma, jau kraštutinis pavyzdys. Bet viena iš prestižinio universiteto priėmimo komisijos narių yra pasakiusi: “Man gaila, kad dabar ateina vaikai…be ugnelės. Jie tempia teleskopą į palėpę ne todėl, kad jiems patinka žvaigždės, o todėl, kad laimėtų astronomų konkursą, ir tai jiems duotų daugiau balų stojant į universitetą”. Tam tikra prasme panašu, bet aš manau, kad…kiti išeities taškai šių dviejų autorių.

5) Labai pritariu teiginiui, kad pagyrimai sukuria įtampą ir verčia stengtis ir kitą kartą pasirodyti taip pat gerai, ir ši įtampa trukdo. Iš dalies todėl, kad giriami vaikai mažiau linkę rizikuoti – o juk rizika yra kūrybiškumo pagrindas! – kai jie ima svarstyti, kaip vėl susilaukti teigiamų pastabų. Skaičiau vieno didžiulio tyrimo, atlikto Australijoje, išvadas. Buvo parašyta, kad gabus vaikas, perėjęs į mokyklą gabiems vaikams, dažnai…pradeda praasčiau mokytis, nes konkurencija ir įtampa pradeda trukdyti. Bet vėlgi: paprastoje mokykloje juos daug gyrė,jie ten buvo pažibos…ir nuo to rezultatai nemenkėjo. Sumenko atsidūrus tam tikroje aplinkoje, kurioje buvo apstu spaudimo, kur visi buvo gabūs, todėl pagyrimų sumažėjo, ir vaikas nebesijautė toks išskirtinis.

Iš esmės man straipsnis patiko. Beje, gal jau atkreipėte dėmesį, bet ten siūloma su vaikais bendrauti panašiais metodais, kuriuos kaip tik naudojame PROJEKTE? Man patiko tai pastebėti. Na, kad ir tai, kad alternatyva pagyrimams yra bendradarbiauti su vaiku, ieškoti jo elgesio priežasčių. Mums gali tekti pakeisti savo reikalavimus, o ne tiesiog ieškoti kito būdo priversti vaiką paklusti. O ir siūlomos strategijos beveik identiškos toms, kurias esame aptarę PROJEKTE. Todėl manau, kad šis straipsnis ir su juo susijusios įžvalgos puikiai PROJEKTĄ papildo.

O ir šiaip – kuo daugiau įžvalgų, kuo daugiau argumentuotų nuomonių,  tuo visapusiškesnį vaizdą galima susidaryti…Ir ypač, kai visu 100proc pritariu autoriaus minčiai, kad: svarbu palaikyti ir padrąsinti vaikus, juos mylėti, apkabinti ir padėti jiems gerai jaustis.

Jeigu norėtumėte daugiau sužinoti apie autorių, jo darbus, štai jo internetinis puslapis.

Ypač manau, kad jo įžvalgos labai naudingos pedagogams. Esu skaičiusi vieną jo knygų apie tai, kokia turėtų būti tobula mokykla. Labai patiko.

Nuotrauka: Stars