21sn72z9gnl_sl500_aa140_

Kai iš Indrės pasiskolinau Adele Faber ir Elaine Mazlish knygą “How to Talk So Kids Will Listen and Listen So Kids Will Talk” ir pradėjau ją skaityti, pagalvojau, kad būtų smagu ne tik pačiai visa tai išbandyti, bet ir pasidalinti tuo, ką perskaičiau, su kitomis mamomis, kurios irgi išbandytų knygoje siūlomus būdus. Tam tikra prasme tai ir atsakymas į klausimą “Kaip geriau bendrauti su vaiku” rubrikoje VIENI KITIEMS. Tik tiek, kad atsakymą stengsimės rasti kartu!Iš tiesų labiausiai norėjau visa tai išbandyti dėl Augusto, nes, manau, tikrai galiu patobulinti bendravimą su juo: ir būti kantresne, ir supratingesne, ir ne “teisti”, o sakyti, kas konkrečiai nepatinka ir ką norėčiau, kad jis konkrečiai padarytų. Po to – lyg tyčia (kaip dažnai gyvenime ir būna) – tai iš vienos, tai iš kitos mamos išgirdau, kad, va, sunku su vaiku susikalbėti…Taip ir gimė šio projekto mintis: išbandyti viską su keliomis mamomis ir keliais vaikais!

Projekte dalyvaus Agnė, Audra, Jurga, Akvilė, Asta, Jūratė, Ieva, Renata ir aš. Gal dar kas prisijungs ir “pakeliui” (jei norite jungtis – parašykite). Jeigu nuspręsite išbandyti visa tai kartu, parašykite, kaip sekasi ir jums – bus labai įdomu paskaityti!

Taigi. Šios knygos autorės – atsakingos tėvystės propaguotojos. Jos pripažįsta, kad vaiko-tėvų ryšys yra labai unikalus ir asmeninis, tačiau…niekam nepakenks konkretūs pavyzdžiai, kaip bendravimą su vaiku būtų galima optimizuoti. Juk labai svarbu, kad bendraudami išliktume orūs ir žmogiški (ir mes, ir vaikai). Bent jau aš…visada UŽ, kad bendravimas su vaiku sukeltų kuo mažiau streso ir būtų kuo turtingesnis bei turiningesnis. Kaip teigė vieni, vertinę šią knygą: pasinaudoję šiais patarimais, sulauksite daug daugiau paklusnumo, nei maldaudami ar pakeldami balsą…Įdomu, ar ne?

Kad būtų trumpa ir aišku, projektą pavadinau “KALBAME IR KLAUSOME”.

Knygoje yra septyni skyriai. Vienam skyriui išbandyti skirsime savaitę. Po to aprašysime savo įspūdžius: kas pasisekė, kas – ne, ką (galbūt) teko koreguoti, ką naujo sugalvojome ar kaip patobulinome (savo santykiui su vaiku) autorių rekomendacijas.

PIRMA SAVAITĖ: padedame vaikams suprasti jų jausmus.

Kaip sakant, mes buvome nuostabiausi tėvai tada, kai…neturėjome vaikų! Juk iš tiesų būtent tada puikiausiai žinojome, kaip darys ar nedarys mūsų vaikas. O tada…jis gimsta. Nežinau, kaip jūs, bet aš labai dažnai pažadu būti kantresne, supratingesne ir t.t. ir pan. Tačiau…autorės teigia, kad mes paprasčiausiai neįsiklausome į tai, ką sako vaikai ir nepriimame to už “gryną pinigą”. Pavyzdžiui, Amsterdame teko daug vaikščioti. Morta sako: man skauda kojytes. Koks mano pirmasis impulsas? Paisakyti: Mortele, juk tau neskauda kojyčių, mes dar TAIP trumpai vaikštom! Kokia būtų Mortos reakcija? Pyktis. Ašaros. Tačiau šįkart padariau kitaip. Nurijau nemalonią piliulę ir meiliai paklausiau: Tau skauda kojytes, ar ne? Kai tik pamatysime suoliuką, atsisėsime, gerai? Kokia Mortos reakcija? Gerai! Ir  dar gerą gabalą paėjo iki suoliuko.

Tiesiog labai dažnai mes “žinome”, kaip jaučiasi vaikas. Pavyzdžiui, vaikas sako: “Man karšta”, o mes jam neleidžiame nusirengti, nes ŽINOME, kad yra šalta! O jeigu JUMS būtų karšta ir kas nors neleistų nusirengti???

Žinoma, mus skaudina ir tokie  vaikų pareiškimai kaip:

Nekenčiu močiutės! (o ji juk jūsų mama…)

Sesė yra kvaila!

Man nepatiko mano gimtadienis (kai jūs jam daug ruošėtės ir išleidote daug pinigų…)

ir t.t.

Ką mes tokiu atveju dažniausiai sakome? Juk iš tiesų tai tu myli močiutę…Taip sakyti yra tiesiog siaubinga…Kaip tu gali taip sakyti??? Daugiau nebus jokių gimtadienių! ir pan.

Autorių teigimu, mes dažniausiai:

1) Neigiame jausmus: “Nėra reikalo taip jaudintis…”, “Tikrai nėra TAIP blogai…”

2) Filosofuojame: “Kartais nebūna taip, kaip norime”, “Aukščiau nosį”

3) Patariame: “”Eik ir atsiprašyk Onutės”, “Jei būsi protingas, daugiau taip nesielgsi”

4) Klausiame: “Ar tu nesupratai, kad mokytoja supyks, jei taip pasielgsi?”, “Ar bent steigeisi paaiškinti?”

5) Giname…kitus: “Nenuostabu, kad Jokūbas tave pastūmė, kai tu taip elgeisi”.

6) Gailimės: “Siaubas”, “Man labai tavęs gaila”

7) Analizuojame: “Gal tu taip supykai, nes jau anksčiau buvai supykęs?”

8) Įsijaučiame: “Vaje, man irgi būtų buvę labai nemalonu!”

Autorės sako, kad tada, kai mūsų gailisi…pradedame gailėtis savęs; kai užduoda klausimus…iškart stojam gynybinėn pozicijon, o bjauriausia, kai sako,  kad iš tiesų taip nesijaučiam.

Svarbiausia – IŠKLAUSYTI:

a) Sutelkti visą dėmesį į klausymą (nedaryti JOKIŲ pašalinių darbų). Dažnai vaikui tik tiek ir tereikia – kad išklausytų. Net nereikia nieko sakyti. Kartais tyla pasako daug daugiau.

b) Reaguoti žodelyčiais: “mat, kaip…”, “mhmmmm…”, “oooo….”, “aišku…” ir pan. Tokie žodeliai ir jūsų nuoširdus dėmesys kviečia vaiką apmąstyti bei įvardinti savo jausmus ir…pačiam rasti (bei priimti) sprendimą.

c) Padėti vaikui įvardinti jausmą. Tėvai dažnai galvoja, kad – įvardindami jausmą – sukels dar didesnę jausmų audrą. Priešingai. Vaikui daug ramiau, jei jaučiasi suprastas. (pavyzdžiui, vietoj to, kad, mirus vaiko žiurkėnui ir jam išgyvenant, sakytumėte: neverk, juk tai tik žiurkėnas, nupirksiu tau naują…geriau sakykite: suprantu, jog skaudu netekti draugo, jums buvo smagu, tu juo rūpinaisi…Vaikui nereikia “pagydančio recepto”, jam reikia žinoti, jog suprantate jo jausmus).

d) Patenkinti vaiko norą – svajonėse:) Labai nori tos mašinos? Jei turėčiau burtų lazdelę, būtinai ją tau nupirkčiau!

PIRMA UŽDUOTIS – PRIPAŽĮSTAME VAIKO JAUSMUS:

Šią savaitę “kolekcionuokime” vaikų frazes, kurios “prašosi”, kad įvardintumėme jausmą. Pavyzdžiui: “Mokytoja ant manęs užrėkė, ir visi juokėsi” IR KĄ MES ATSAKĖME: Visų pirma, įvardiname jausmą: vaikas susigėdo. Sakome: Tau tikriausiai buvo labai gėda, kai visi iš tavęs juokėsi.

Nepamirškite – vaiko frazės gali būti labai įvairios: Aš taip noriu trenkti tam Juozapui!; Nors lijo truputį, mums neleido eiti į lauką; Mokytoja kvaila; Kodėl man reikia daryti namų darbus?”, “Man vis nesiseka sudėlioti dėlionės!” ir pan.

Venkite patarimų. “Tu iš tiesų pavargusi. Eik prigulk.” “Pyksti, nes esi alkana? Eik pavalgyk.” – antrų sakinių reikėtų vengti.

PAVYZDYS:

Tėvai ir vaikas sužinojo, kad jam kas savaitę reikės leisti vaistus. Vaikas iškentėjo, tačiau yra piktas ir sako: Ta daktarė labai skaudžiai bedė!

Autorės pataria sakyti:

” Tau skaudėjo, ar ne?”

“Iš tiesų skaudžiai…”

“Tikriausiai net priešui nelinkėtum tokių dūrių”

“Bjauru, kad reikės tuos vaistus leistis kelias savaites. Bet tikriausiai labai džiaugsies, kai jau nebereikės!”

Ir  pataria vengti:

“Na, baik…juk tikrai ne TAIP skaudėjo”

“Darai iš musės dramblį”

“Tavo brolis niekada neašaroja, kai jam reikia skiepytis”

“Elgiesi kaip kūdikis!”

“Geriau priprask, nes kelias savaites vis vien nepavyks jų išvengti!”

Keletas “pagalbėlių” (autorės pataria atsakydamos į tėvams iškilusius klausimus):

a) Paprastai nekyla problemų, kai reikia įsijausti į vaiko teigiamą emociją. Pavyzdžiui, jei pasako, kad gavo dešimtuką, mes džiūgaujame kartu, tačiau įsijaučiant į neigiamą iš tiesų reikia atsispirti pagundai moralizuoti, neigti, ignoruoti ir pan.

b) Venkite klausti “Kodėl?”. Juk vaikas dažniausiai nežino! Klausdami: kodėl taip padarei? tik komplikuojate situaciją. Puikiausiai užtenka: Matau, kad tu piktas/susirūpinęs/susierzinęs/išsigandęs. Neužkraukite ir taip išsibalansavusio vaiko našta pasiaiškinti.

c) Sakykite “Aš suprantu, kad tu pyksti”, o ne “aš suprantu, kaip tu jautiesi”. Smulkmena, bet…esminė.

d) Nepamirškite, kad jūs tik bandote suprasti vaiko jausmus. Nesitikėkite, kad visada pasiseks. Tačiau vaikas bus dėkingas, kad nuoširdžiai bandote ir pataisys, jei suklysite.

e) Vaikai pasako ir pasakys, kas jus skaudina: nekenčiu tavęs…tu mane erzini…tu visada esi bjaurus…Tiesiog pasakykite: Man nepatinka tai, ką tu dabar pasakei. Jei pyksti, pasakyk tai kitais žodžiais. Tik tada tau padėsiu.

f) Jei vaikas pasiunta…duokite jam piešti. Tegul vaikas nupiešia, kaip jaučiasi. Knygoje aprašomas trimetis vaikas, kurį ištinka pykčio priepuolis ir mama…duoda jam  popieriaus lapą, kreidelę ir paprašo nupiešti, koks jis yra piktas. Vaikas “priterliojo” ir po to suplėšė keturis popieriaus lapus. Po ketvirto pasakė: o dabar nupiešiu, koks aš esu linksmas:) Visa tai…per porą minučių. Svarbiausia – būti šalia ir duoti suprasti, kad net pats didžiausias vaiko pyktis…bus suprastas ir neneigiamas.

g) Ar vaikas tada neužlips ant galvos? Užlips, jei leisime. Matau, kad tau smagu piešti ant knygos, bet mes ant knygų nepiešiame, piešiame ant popieriaus. Ir paimkite knygą. Supyks. Būkite šalia. O po to paduokite popieriaus lapą.

h) Tikriausiai visi tėvai esame galvoję: o, kad galėčiau atsukti laikrodį, pasielgčiau visai kitaip…ar ne? Tačiau…augindami vaikus mes vėl ir vėl gauname galimybę…pasitaisyti:) Galvojau apie tai, ką tau pasakiau/tu man pasakei…įsivaizduoju, kad tada buvai labai susierzinęs/norėčiau atsiprašyti…ir t.t. Užuojauta, supratingumas ir meilė…gerai ir anksčiau, ir vėliau!

i) Jūs – ne beždžionės. Jei vaikas pasakė: Man nepatinka Rasa, nesakykite: Tau nepatinka Rasa. Geriau: Rasa tave suerzino.

j) Kai kurie vaikai nemėgsta kalbėtis. Kai kurie nemėgsta fizinio kontakto. Atraskite “meilės ir supratimo kalbą”, kuri tinka būtent jūsų vaikui. Vienam gal labiausiai reikės, kad apsikabinusi jį pasėdėtumėte, o kitam – kad pasikalbėtumėte.

k) Praeis laiko, kol nustatysite, kokia emocijos “doze” reikia įkrauti tai, ką sakote savo vaikui. Vienam iš pradžių gali atrodyti, kad esate per daug oficiali, neįsijaučiata, nesuprantate jo/s jausmų, kitam – kad įsijaučiate per daug ir vėl…esate nenuoširdus.

l) Kai vaikas sako, kad yra “durnas”, “negražus”, nesakykite: “Tu jautiesi durnas” (juokingai skamba, ar ne?) Tokiu atveju autorės pataria įvardinti problemą. Pavyzdžiui, mokytoja sakė, kad paruošime namų darbus per penkiolika minučių, o aš ruošiu visą valandą. Esu kvaiša. Sakykite: tave erzina, kai užtrunki ilgiau, nei tikėjaisi ir pan.

Kai perskaičiau šį sąrašėlį su iliustracijomis, patikėkite, atrodė, kad esmė tokia: darykite taip, bet ne taip…šitaip, bet ne šitaip. Pačios autorės tai įvardino, kad vaikų auginimas – MENAS, o NE MOKSLAS. Iš tiesų, manau, šiuose žodžiuose yra be galo daug tiesos. Nes aš visada kartoju: įsiklausykite į SAVO vaiką, į SAVO poreikius ir t.t. ir pan. O tam reikia atpalaiduoti vaizduotę, prisivilioti kūrybingumą…Be  to, tikiu, kad su vienu vaiku konkrečiam tėvui susidraugauti lengviau, o su kitu – sunkiau. Aš pati jaučiu, kad lengviau užpykstu ant vieno sūnaus, nei ant kito. Nors, atrodo, myliu abu be proto. Reikia daug mokytis. Tik bandydami – klysdami – ir vėl bandydami atrasime, kas sunervina, o kas paguodžia, kas atitolina, o kas suartina konkrečiai MANE su KONKREČIU vaiku.

Neabejoju, kad -  nors patarimai vienodi – visos pažvelgsime į juos vis kitaip, nes atsidursime vis kitose situacijose. Ne vienas pasisakymas po savaitės, manau, nebus identiškas. Tačiau – jei pasiseks – po viso šito turėsime šį tą bendro: norą klausytis iš išklausyti ir…daugiau tolerancijos ir geranoriškumo.

Knygoje ir tėvai pasidalina savo patirtimi, kaip buvo jiems, kai pradėjo naudoti šį metodą:

1. Dukrelė norėjo eiti kartu su tėveliu. Tėtis ją atkalbėjo, tačiau jau po poros minučių mergaitė (ketverių metų) verkė, kad ji norėjo eiti su tėte. Mama sako: tu pati apsisprendei likti namuose, tai dabar nėra ko čia verkti. Prašau eiti į savo kambarį ir nusiraminti. Mergaitė kūkčiodama nubėga į savo kambarį, o mama…nusprendžia, kad reikia išbandyti naująjį metodą. Nueina pas dukrytę į kambarį ir sako: Iš tiesų tu labai norėjai eiti su tėte, ar ne? Kai tėte pasakė, kad tau geriau neiti, buvo labai sunku apsispręsti? Po kelių minučių mergaitė linksma žaidė.

2. Berniukas nesutarė su mokytoja. Vieną dieną grįžęs namo nuolat kartojo, kad jis “kvailas”, niekas jo nemėgsta, jis nuolat ką nors ne taip padaro ir t.t. Berniuko tėtė prisėdo prie jo ir pusę vakaro jų diskusija nepasistūmėjo nė per žingsni: “Aš kvailas”…”Juk žinai, kad nesi kvailas”. Aišku, puiku, kad tėtė neprarado kantrybės, tačiau…Mama, kurią tą vakarą berniukas buvo visiškai išvedęs iš kantrybės ir kuriai atrodė, kad dar lašas ir nežinia, kas bus…nuėjo pas jį į kambarį, nes pagailo vaiko, gulinčio vieno lovoje ir galvojančio, kad jis kvailas ir niekam nereikalingas. Beveik automatiškai mama atsisėdo ant lovos ir pasakė: “Kartais mūsų jausmai būna skaudūs”. Berniukas patylėjo ir pasakė: “taip”. O tada mama…pamažu ėmė prisiminti, ką jis buvo šaunaus padaręs per savo gyvenimą. Iš pradžių berniukas tik klausėsi, o po to ir pats prisiminė nemažai atsitikimų, kai padėjo tėvams. Kai mama uždarė kambario duris, lovoje gulėjo berniukas, kurio pasitikėjimas savimi per dešimt minučių…sugrįžo.

Morta šiandien visa pikta suraukusi antakius man sako: noriu saldainiuko. Sakau: kai galėsiu, nupirksiu tau MAIŠĄ saldainiukų. Ji pažiūrėjo į mane išpūtusi akis ir nusišypsojo: DU MAIŠUS ir iškėlė abu smaližius… Net nepajutau, kaip čiupau ją į glėbį ir sukomės virtuvėje…

Grįždama iš mokyklos Morta supyko, kad reikia jau sėsti į mašiną. Gertrūda buvo tik ką užmigusi (o užmigo per dideliausius vargus, nes labai pyko). Sakau: na, gerai, aš važiuoju…ir pradėjau eiti  link savo durų (mes ilgai makliavoti negalim, nes grįžta Augustas, o – jam grįžus – privalome būti jau namuose). Morta – šaukt. Taip šaukdama įlipo į mašiną. Sakau: jei šauksi, teks išlipti, nes miega Gertrūda ir šaukti mašinoje dabar negalima. Šaukia. Sustojau. Sakau: viskas, dabar lipsi lauk. Morta: jau nusiraminau. Ir  iš tiesų. Kai grįžome namo, norėjau Morta iškelti. Ta – vėl pykt. Sakau: gal nori pro kitas duris? Noriu! Keliant ją lauk, Morta sako: kodėl tu ten norėjai, kad aš išlipčiau??? Juk aš būčiau likusi viena, ir ten mane būtų pavogę!!! Nežinojau, ar graudintis, ar kvatoti…Vat ir galvojau…ar galėjau kažką padaryti geriau, kažkaip būti supratingesnė, kad ji nenori lipti į mašiną???

Taigi šią savaitę mokomės pripažinti vaikų jausmus; išklausyti, ką vaikas sako (neduodant patarimų, o leidžiant jam pačiam priimti sprendimą) bei įvardinti jausmus. Lauksiu jūsų įspūdžių iki kito antradienio vakaro, t.y. KOVO 10!