belt_endMan jau atrodė, kad nebėra žmonių, manančių, kad diržas – puiki auklėjimo priemonė. Man atrodė, kad diržo griebiamasi dviem atvejais: a) praradus savitvardą  (po to gailimasi, atsiprašoma ir pan.) ir b) nežinant, kad gali būti ir kitaip. Iš tiesų man atrodė, kad netgi pliaukštelėjimas praradus savitvardą jau  yra suprantamas kaip blogis, kaip mušimasis. Atrodė, jog niekam nebėra paslapptis, kad vaiko mušimas – mūsų silpnybės išraiška. Pasirodo – klydau. Visai netyčia aptikau diskusiją, kurioje mamos diskutavo apie tai, kad šiuolaikiniai “kvailiai” nebenaudoja dirželio, todėl ir auga “laukiniai” vaikai… Na, sakysite, vienas kartas…Kai aptikau panašią diskusiją antrą kartą, supratau, kad tiesiog gyvenu aplinkoje, kur mąstoma vienaip, o iš tiesų aplinka gali būti visai kitokia. Tai paskatino prisiminti, ką jau buvau surašius apie fizines bausmes…(nuotrauka iš spiderchain.com)Šiandien veik kiekvienas tėvas/mama jau yra girdėjęs, kad fizinės bausmės žeidžia vaikus ne tik fiziškai, bet ir luošina vidinį vaiko pasaulį, jo jausmus, iškreipia savosios vertės jauseną. Betgi iš kartos į kartą girdime: ,,Lenk medį, kol jaunas“,„Už vieną luptą dešimt neluptų duoda“, Tėvų pabarimas –sviestu patepimas“, Motinos dūžis –sviesto gniūžis“, Vaiką mylėk kaip dūšią, bet krėsk kaip grūšią“, ,,Nuo diržo dar niekas nesirgo“„ Reikia beržinės košės“ ir t.t. ir pan. Ar galime remtis tokia senolių patirtimi? Jeigu užaugo vaikai tada (ypač, jei užaugo sėkmingi ir malonūs), tai užaugs ir dabar. Tačiau ar protinga užmerkti akis prieš daugybę pastaraisiais metais atliktų tyrimų, kurie teigia, kad vaikus mušti NĖRA GERAI. Pasigirsta nuomonių, kad lepinami, nebaudžiami šiuolaikiniai vaikai auga neišauklėti? Bet juk yra daugybė kitų būdų išauklėti dorus vaikus! Ir ,matyt, esminis skirtumas tarp mūsų protėvių ir šiandienos tėvų, kurie griebiasi fizinių bausmių, yra tas, kad anksčiau diržo buvo griebiamasi, kai jau niekas negelbėdavo, o šiandien – net neįsigilinus į vaiko ,,nuodėmę“, nes tam užimti tėvai neturi nei laiko, nei noro. Užplojai per sėdimąją ir jautiesi sudalyvavęs ,,auklėjimo procese“.

Ir, žinia, ne vienas tėvas ir ne kartą nesusivaldo užploti savo vaikui. Juk susivaldymas reikalauja didžiulių pastangų. Tačiau ne čia didžiausia bėda. Svarbiausia – mūsų požiūris. Jeigu suvokiame, kad tiek vaikui, tiek pačiam būtų geresnė išeitis, jei taikytume kitokias bausmes – jau einame teisingu keliu. Jei iš dešimties kartų, kai ketinate griebtis diržo, daugiau susivaldome, nei nesusivaldome – irgi žingsnis pozityvia linkme. Gyvenimas be fizinių bausmių galėtų būti siekiamybė. Žinoma, nekalbama apie tuos, kurie smurtauja prieš vaiką – čia jau specialių tarnybų rūpestis – tokiems joks straipsnis nepadės, nes jie apskritai jų neskaito. Šis pokalbis tiems tėvams, kurie suvokia, kad fizinės bausmės – atgyvena ir stengiasi ieškoti joms alternatyvų.

Kodėl teigiama, kad vaiko mušimas neduoda rezultatų? Juk visi žinome, kad mušamas vaikas bijo ir nebesielgia taip, kaip mes nenorėtumėme, kad elgtųsi. Čia ir šuo pakastas. Jis taip nesielgia, nes BIJO, o ne todėl, kad mano, jog toks elgesys –netinkamas. Mušimas tik laikinai sustabdo nepageidautiną elgesį, nes vaiko nieko neišmoko. Efektyviausios bausmės yra tos, po kurių vaikas sąmoningai pradeda kontroliuoti savo elgesį, nes jis NORI gerai elgtis, o ne todėl, kad BIJO gauti beržinės košės. Be to, jeigu jūs mušate vaiką, tai kodėl jis negali muštis? Nenuostabu, kad tokiam vaikui, kurio tėvai nuolat taiko pliaukštelėjimą per sėdimąją kaip bausmę, netrukus pradeda atrodyti, kad kitam užvožti yra nieko tokio (juk taip daro mano mylimiausi žmonės, kurie mane irgi myli) ir kad mušamam būti irgi yra nieko tokio. Negi norite, kad jūsų vaikas taip manytų? Negi norite, kad jis savo problemas spręstu kumščiais?

Beveik visi tėvai pripažįsta, kad vaikui trinkteli tada, kai…praranda savitvardą (juk yra net tokių tėvų, kurie bijo pripažinti savo silpnumą, savo nemokėjimą konstruktyviai spręsti konfliktų ir vaikams sako, kad jie patys „prisišaukė“ beržinės košės; kad jie vaiko nenori mušti, bet jis yra toks, kuris tiesiog prašosi būti mušamas ir pan.), o vėliau tokio savo poelgio gailisi. Vaikai negimsta žinodami, kaip elgtis – tam jie turi tėvus. Kiekvienas kartas, kai vaikas pasielgia netinkamai – puiki proga pamokai – vaikui paaiškinti, kaip elgtis yra tinkama.

Jeigu nežinote, ko griebtis, štai keletas pavyzdžių:
Mokykite vaiką, kad bet kokiam jo elgesiui yra pasekmės, t. y.., kad joks prasižengimas moralaus elgesio normoms neliks nepastebėtas. Jeigu vaikas susitvarkė, pažaisite su juo žaidimą. Jeigu nesusitvarkė, liks be vakarinės pasakos. Kai kurie tėvai, vaikui nesusitvarkius žaislų, surenka juos ir keletą dienų neduoda vaikui. Kai kurie netgi imasi drastiškų priemonių: jeigu vaikas keletą kartų iš eilės prašomas nesusitvarko, visi žaislai keliauja į…vaikų namus. Taip vaikas mokomas suvokti, kad bet koks elgesys neliks nepastebėtas. Tuo pačiu jis mokosi laikytis taisyklių ir gerbti autoritetą. Žinoma, tokia bausmė netinkama jaunesniam nei trejų metų vaikui, nes jis vargiai susies savo veiksmą ir bausmę. Jam reikia bausmės „čia ir dabar“ – taigi nesitvarkantį dvimetį galite pasodinti minutei kitai ant ,, nusiraminimo“ kėdės.

Nusiraminimo minutėlės – irgi efektyvus būdas spręsti iškylančias problemas. (Apie jas rašiau ankstesnėse dalyse).

Ieškokite kitų sprendimo būdų. Kartais pakanka pakeisti vieną kitą mažmožį, kad pakistų rezultatai. Taip ir su auklėjimu. Pavyzdžiui, jei nuolat kariaujate rytais, nes vaikas lėtapėdis, gal vertėtų iš vakaro susidėti drabužėlius ir vaiką žadinti šiek tiek anksčiau, kad jis galėtų pasirąžyti ,,kaip katinas iš pelenų išlindęs“ ir atsikelti savo tempu?

Kiekviena šeima yra unikali. Tik toks ir ne kitoks ir ne į draugės vaiką panašus yra jūsų mažylis. Jeigu vienai šeimai tinka vienokios vaiko auklėjimo strategijos, dar nereiškia, kad tiks ir jums. Ieškokite. Bandykite. Ir nebijokite suklupti. Visi mes suklumpame. Jeigu jaučiate, kad rūstis jau garuoja iš jūsų ausų, pasakykite vaikui, kad jums reikia minutėlės –prisėskite kitame kambaryje ir suskaičiuokite iki 10. Jeigu iš esmės mylite ir gerbiate savo vaikus, jūsų pykčio priepuoliai (žinoma, ne kasdien ištinkantys) jų negąsdins – atvirkščiai, mokys, kad pyktis – normali emocija, kad visi tam tikrais momentais supykstame. Tačiau susivaldome. Gerbiame kitą žmogų ir save. Jeigu nesusivaldysite, šito jūsų vaikas neišmoks. Bet jeigu kartais nesusivaldėte ir jaučiatės siaubingai, taip ir pasakykite vaikui: pasakykite, kad pasielgėte taip, kaip tikrai neturėtumėte ir prašote jo atleidimo. Neabejoju, kad vaikas jums atleis…Tik nepiktnaudžiaukite jo gerumu.