Taigi vakar aš – prisiekusi BabyBjorno gerbėja – išbandžiau vaikjuostę. Tiesą pasakius, skaitydama blogus ir straipsnius apie įvairiausius slingus jau seniai pasakiau: jei norėsiu ką išbandyti, tai bus vaikjuostė. Slingą išbandžiau, kai Vilhelmas buvo kūdikėlis. Išbandžiau jį, kaip sakant, “iš pirmų rankų” – Maskvoje per auditą susitikau tokią vienos tarptautinės mokyklos direktorę, kuri – kai vaikai buvo maži – dirbo tarptautinėse mokyklose Afrikoje ir ten išmoko juostis slingais (nešiojo savo vaikus, sakė, iki trejų metų). Tačiau Vilhelmui tas daiktas neprigijo ir…taip ir likom ištikimi BabyBjornui.

Vakar pas mus svečiavosi Viltarė su Kristupu (9 mėn). Visi turime draugų, su kuriais vaikystėje buvome tiesiog “priversti Gyvenimo” bendrauti, ar ne? Tačiau su kai kuriais – jau gerokai pasibaigus tam “priverstiniam” vaikystės ir bendrų šeimos/giminės švenčių maratonui…lieki draugais. Nes taip pasirenki. Tokia man yra Viltarė. Tikriausiai – jeigu neišsitrintų mūsų vaikystėje minti keleliai – kelelis nuo Vivulskio (tada dar Pševalskio) iki Čiurlionio gatvės būtų gerokai pratrintas mūsų mažų kojelių…

Likimas taip sugrojo, kad…abi šiuo metu gyvename Briuselyje. Susitikome, nes nusprendėme kartu papietauti, o išsiskyrėme jau tada, kai reikėjo migdyti vaikus. Papietavome, pasiėmėme vaikus iš darželio, Augustas grįžo iš mokyklos, žaidėme žaidimų aikštelėje…pavalgėme vakarienę ir, atrodo, kalbėjome neužsičiaupdamos. Kaip senais laikais. Tais laikais, kai svetainėje neužsičiaupdami kalbėdavo mūsų tėvai, o mes jau tiesiog leipdavome miegais, tačiau be galo džiaugdavomės kiekviena valanda…kur ten valanda…minute vaikiškos draugystės. Po to tėtė mane nešdavo namo, nes jau nebeparsivilkdavau…arba važiuodavome taksi. Kokia romantika…dar dabar prisimenu kaip stebėdavau lempas.

Abi leipome juokais, kai Morta – mūsų mažoji “gyvenime viskas turi turėti savo tvarką” – tiesiog amo neteko, kai Kristupas kaladėles susikišo į burną! O amo tai neteko iš tiesų: tiesiog išpūtė akis ir net pritylintu balsu mums sako: JIS…ir rodo pirštuku į burną….leipome juokais… Matyt, Kristupui iš tiesų patiko Morta, nes jis tai į ją pasilaikydamas bandė stotis, tai kibdavo jai į plaukus. Morta suraukia nosį ir sako: Man gi skauda! Ir vėl viskas prasideda iš pradžių. Žodžiu, bus įdomu, kai Gertrūdėlė taps mobilesnė ir ims kišti viską į burnytę! Nes kol kas ji kiša tik tai, ką gauna, o jau Morta pasirūpina, kad negautų “netinkamų” dalykų. Tačiau juk ateis laikas, kai ji prie jų – kaip ir Kristupas – nuropos.

Vaikjuostė, kaip sakant…Viltarė atsivežė vaikjuostę, nes, pasirodo, ją turi! (Aš sakau, kad kartais gyvenime užtenka tik pagalvoti: vat pagalvojau, kad norėčiau išbandyti vaikjuostę ir še-tai-tau…galiu išbandyti).  Aišku mes bekalbėdamos tą vaikjuostę prisiminėme jau visai vakarop, kai Gertrūda ėmė ir…užmigo, o Viltarei reikėjo važiuoti namo. Taigi. Iš pradžių Viltarė pademonstravo su Kristupu.

Po to aš  išbandžiau su Mortos lėlė (Morta vėl pakraupo, ką čia tos moteriškės daro…). ir ką aš galiu pasakyti? ogi tai, kad SUPER.  Kaip ir maniau, kad patiks, taip ir buvo. Aišku, pritariu Viltarei, kad žiemą vaikjuostė nėra pati patogiausia vaiko nešioklė: tie penki ar kiek metrų ekologiškos medvilnės, švelniai tariant, nugula visas grindis. Be to, kaži ar moteriškės įlįstų į savo striukes…o ant striukės gi nesiriši… Bet jausmas labai smagus.

Išlydėjom svetelius, atsibudo Gertrūda. Aš ją iškart “supakavau” į vaikjuostę. Iš pradžių mūsų kruopa pasipiktino kaip reikalas, bet, pamačiusi, kad nieko nebus, prabuvo vaikjuostėje visą vakarą: su ja ir padėjome broliams/sesei nusiprausti, ir paskaitėme jiems vakarinę pasaką (mūsų tėtulis darbavosi Liuksemburge).

Kadangi su vaikjuoste visai nepaskaudo nei nugaross, nei pečių, manau, kad tikrai galėčiau ją pamėgti taip, kaip mėgstu BabyBjorną. Vis dėlto manau, kad BB yra funkcionalesnis: nesvarbu, koks metų laikas; nesvarbu, kokio amžiaus vaikas (vaikjuostė, sakyčiau, labiau tinka mažiukui…na, gal iki pusės metų, o BB – ramiai iki metų arba iki 12kg. Be to, kai vaikas pradeda vaikščiot, tai jis labiau nori bėgti, o ne tupėti nešynėje (na, bent jau mūsiškiai), tai to slingo iki trejų ir daugiau metų bent jau mums tikrai nereikėjo). Bet man labai patiko tas jausmas…kažkaip labai jauku, kai vaikutis toje vaikjuostėje taip prisiglaudęs prisiglaudęs…todėl norėčiau ir vaikjuostės, ir BB. Vat.

P.S. Na, galvoju, nebūsiu aš, jei neišbandysiu Mortulės vaikjuostėje:) Nes ji kol kas sveria  TIK nepilnus 16kg:))) Taigi pasiūliau…Morta sutiko ir su džiaugsmu. Deja, džiaugsmas tęsėsi neilgai. Vos įsodinta Morta “nustatė” toooookią miną ir pasakė: “Tėti, ištrauk mane iš čia!” Žodžiu, mamai susisuko, tai jau tu gelbėk… bet buvo smagu bent minutę pajusti, kad būtų galima nešioti ir tokio dydžio fėją:))))