Austėjos blogas

Pastarosiom dienom labai daug galvoju apie tai, kokie vis dėlto skirtingi yra vaikai. Žinoma, skiriasi tarpusavyje ir berniukai. Net labai skiriasi. Tačiau…Morta Sofija turi ir daug kažko tokio, ko berniukai visai neturi. O berniukai, savo ruožtu, turi nemažai to, ko turi Mortulė. Kai gimė Augustas, dar buvo tie laikai, kai daugmaž tikėjau, kad gimęs vaikas yra tabula rasa, ir viskas priklausys nuo auklėjimo. Žinoma, puikiausiai supratau, kad jis atsineša savo bagažą, tačiau tikėjau, kad ugdymas – visagalis. Šiandien nemanau, kad vaikas jau gimsta “išbaigtas” ir kažkaip nemanau, jog tuo įtikėsiu, tačiau tikiu, kad vis dėlto labai, net labai daug yra įgimta. VIsų pirma – lytis. Kadangi buvom užsibrėžę vaikus auginti “laisvai”, t.y. neribojant jų ir neuždarant į tam tikros lyties “narvelį”, gimus Vilhelmui, Augustui iš tėvų parvežėm vežimėlį lėlėms ir nupirkome lėlytę. Mūsų mielasis baltapūkis pasižiūrėjo į lėlę, tada į mus ir…šveitė tą lėlę ant žemės, į vežimėlį susikrovė visas savo mašinas ir neįtikėtinu greičiu ir “užnešdamas” ant posūkių bei baisiausiai burgzdamas lakstė su mašinomis vežimėlyje po visus namus. Lėlė taip ir liko užmiršta iki…Mortos gimimo. Tiesa, Vilhelmas kartais ją pakeldavo, nes jis…kitoks berniukas, tačiau visvien jam buvo (ir yra) daug smagiau žaisti su minkštais žaisliukais, nei su lėlėmis. Beje, Morta žaidžia su minkštais žaisliukais, bet tokios meilės ir prisirišimo, kokį turi Vilhelmas, nedemonstruoja nė iš tolo. Augustui minkštas žaislas nuo pat gimimo įdomus būna…na, maksimum penkias minutes. Morta…nė dienos be žaidimo su lėlėmis. Taigi…

1. Kiekvienas vaikas yra unikalus. YRA mergaičių, nemėgstančių minkštų žaisliukų. YRA berniukų, kurie lėlės nepaims į rankas, net jei jam ją ir nupirksite…

Dr.Stein’as, Virginia (JAV) Universiteto profesorius, teigia, kad mes – net nesąmoningai – berniukus auginame kitaip, nei mergaites. Pavyzdžiui, su naujagimėmis mergaitėmis kalbame švelnesniu balsu ir net…švelniau, atsargiau elgiamės. Na, man jau dabar kilo klausimas, kodėl su Morta beveik viską galima susitarti, o Augustą ir Vilhelmą iš tiesų reikdavo po N kartų išnešti į kitą kambarį? Kai perskaičiau – nepatikėjau. MERGAITĖS GERIAU GIRDI. Ir tai susiję ne su klausa, o su gebėjimu klausyti. Mergaičių dalis smegenyse, kuri reguliuoja klausymąsi, vystosi greičiau, nei berniukų, ir tai ypač akivaizdu ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje. Taigi mergaitės girdi, kai jas giriame ar prašome ko nors nedaryti, o berniukams reikia parodyti (tarkim, išnešant į kitą kambarį), ko iš jų norime. Tas pat Dr.Stein’as teigia, kad berniukus dėl to taip dažnai (visiškai nepagrįstai) vadina agresyviais arba net hiperaktyviais. Užtektų aiškesnių taisyklių, erdvės “išsikrauti” ir tų problemų – it nebūta.

2. Mergaites lengviau auginti ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje, nes jos labiau įsiklauso  (moka įsiklausyti) į tai, ką sako aplinkiniai.

Saugumas. Patikėkite, per 10 metų darbo su mažais vaikais turėjau ne vieną proga pastebėti, kad berniukai…daug drąsiau rizikuoja ir daug dažniau liečia, niuksuoja, stumdo vienas kitą, nei mergaitės. Nors dirbau su pačių įvairiausių tautybių vaikais…visvien galiu sakyti, kad berniukai labiau pašėlę, nei mergaitės. Mano patirtis liudija, kad labiausiai pašėlusi mergaitė (mano atveju buvo iš Suomijos) yra tik šiek tiek labiau pašėlus už ramiausią berniuką (mano atveju buvo iš Izraelio). Sakyčiau, ji buvo mano Pepė Ilgakojinė, mano Ronja plėšiko duktė (Kodėl apie pašėlusias mergaites rašė A.Lindgren, švedė, a? Na, bent jau apie tas, kurios pirmos lenda į galvą, kai reikia prisiminti pašėlusias mergaites???) Apie labiausiai pašėlusį berniuką net nerašysiu, nes jo TIKRAI nepalyginsiu nė su viena mergaite. Na, ir mūsų šeimoje. Patikėkite, kartais tiesiog stogas važiuoja nuo to nuolatinio niurkymosi. Neabejoju, kad esate matę laidas apie gyvūnus, kur liūtukai nuolat vienas kitą niurko: stumdos, gaudo vienas kitą, kol per daug įkanda…tada paurzgia vienas ant kito, užsimoja (tokiais atvejais dažnai įsikiša mama liūtė)…ir vėl – nepraėjus nė akimirkai – niurkosi ir vartaliojasi. Toks vaizdelis mūsų namuose trunka jau…na, nuo tada, kai VIlhelmas išmoko vaikščioti. Jau nebeprašau nei nešokinėti per sofas, nei nelakstyti…dar kartais paprašau nešokti nuo visos laiptų pakopos, nešokinėti per laiptų turėklus ir namuose nesimėtyti kietais daiktais, bet iš principo…daug ką jau išmokau praleisti pro akis ir pro ausis:))) Todėl nenuostabu, kad traumų būna. Nekalbu apie tai, kad berniukai šiek tiek per daug susistumdė (kaip tie liūtukai) – taip atsitinka bent keletą kartų dienoje. Ačiū Dievui, kad jau bent nebesimuša ir nebesidrasko, ko pasitaikydavo anksčiau…nepaisant visų mūsų pastangų to išvengti ir nepaisant visų mūsų pokalbių apie tai, kad “mes nesimušame”:))) Tiesa, kažkada paklausiau savo pusbrolio, Augusto krikštatėvio, sakau, ar jūs mušdavotės su broliu? (desperatiškas motinos klausimas…) Tai jis atsakė: ir dar kaip! Tik, sakė, su laiku “protingėjo” ir jau nebesimušdavo tėvams matant:)))) Dar prisiminiau kitų draugų ir artimųjų pasakojimus apie jų broliškus konfliktus ir supratau, kad to, matyt, neišvengsim ir iš namų neišgyvendinsim. Galim tik 1000ąjį kartą kartoti (gal vieną dieną “suktels”?), kad elgiamės RAMIAI, ŠVELNIAI, SAKOME ŽODŽIAIS, o NE NIUKSAIS, jei kas nors nepatinka… Bet, žinote, ką? Dr. Model teigimu, tokie šeimyniniai pasiniuksavimai ugdo charakterį, pasitikėjimą savimi, atkaklumą ir nebijojimą rizikuoti. Cha. Gal ne taip ir blogai, kad visuose šituose pasiniurkymuose jau pilnu tempu dalyvauja ir Morta? Be to, visur lipa, griūva, siaučia neatsilikdama nuo jų. Nors kartais ir nenori. Bet dažniau nori.

3. Berniukai judresni ir labiau pašėlę. Taškas. Aišku, galite prieštarauti lygindami labiausiai pašėlusią mergaitę su ramiausiu berniuku, bet aš kalbu apie vidurkį. Tačiau…leiskime berniukams dūkti, nes tai ugdo charakterį, pasitikėjimą savimi, atkaklumą ir nebijojimą rizikuoti ir skatinkime tai daryti dukreles;) Žinoma, iki tam tikros ribos

Nežinau, kaip kitų vaikai, bet mūsų Morta apie mokyklėlę jau dabar papasakoja daugiau, nei berniukai. Iš jų reikia informaciją “ištraukti”. Pavyzdžiui, Morta pasakoja, kad jos mokytoja Mme. Isabelle, kad VIlhelmo klasė čia (rodo), o mano – čia (rodo). Pasakoja apie draugę Iris, apie tai, ką jie valgo, veikia ir pan. Aišku, tie pasakojimai dar labai padriki, bet jų gausiau, nei vaikinų pasakojimų. Dr.Sax’o teigimu, margaitės labiau orientuojasi į žmones, o berniukai – į veiksmą.  Tačiau…neskubėkite džiaugtis, kad mergaičiukės tokios socialios. Maždaug nuo aštuonerių berniukai pradeda bendrauti normaliai, ta prasme, informacijos nebereikia traukti, jie jau patys moka ja pasidalinti, be to, jau pradeda jausti, kada žmogui nebepatinka, išmoksta “skaityti” ir kūno kalbą (mergaitės tą išmoksta daug anksčiau), o mergaitės…pasineria į nuolatinės santykių analizės liūną ir prasideda: ji su manim nedraugauja, ji pasakė tą, aną, ir t.t. ir pan.

4. Berniukų socializacija sunkesnė iki maždaug aštuonerių, o nuo aštuonerių – mergaičių. Žinote, kas (bent jau man) juokinga? Ogi tai, kad niekur neradau parašyta, jog kažkada tai išsilygina Negi yra taip, kad berniukai – iki aštuonerių, o mergaitės – neribotam laikui nuo aštuonerių??? Beje, kartą skaičiau, kad berniukus mamoms sunkiausia auginti iki mokyklos, o po to…mergaites. Rings the bell, kaip sakant, rings the bell… Bet kuriuo atveju svarbu vaikus išmokyti, kad, iškilus bendravimo su kitais problemoms, nebijotų eiti pas jus, tėvus.

Mokykla…Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš džiaugiuosi, kad mano berniukai darželius ir pradines mokyklas lankys (lanko) tarptautinėje mokykloje. Papasakosiu vieną atsitikimą. Kai dirbau AISV, su vaikais kalbėjome apie tai, kaip yra dabar ir apie tai, kaip buvo praeityje. Susėdę ant grindų su priešmokyklinukais skaitėme knygą apie mokyklą, kur buvo lyginama, kaip buvo anksčiau ir kaip yra “dabar”. Tą pačią dieną išėjome į lauką. Ir štai prie manės prieina vienas mano mokinių (vokietis) ir klausia: Mrs. Landsbergiene, kodėl mes skaitėme, kad tik anksčiau vaikai tyliai sėdėjo suoluose, o mokytojas buvo klasės priekyje ir piktai kalbėjo? Aš eidamas koridoriumi mačiau, kad lietuviškoje mokykloje taip yra. (Mūsų mokykla dalinosi patalpomis su A.Vienuolio pradine mokykla). Po šio atsitikimo dar ne kartą vaikai parodė, kad…tos mokytojos elgiasi taip, kaip toje praeities knygoje. Tikiu, kad ne visos klasės Lietuvoje yra tokios, kur pradinukų suolai eilėmis, mokytoja priekyje, o vaikas nuo pirmos dienos jaučia, kad atėjo į mokyklą “būti išmokytas”, o ne “mokytis”. Tačiau – be jokios abejonės – tokių klasių dar labai daug. Ir, patikėkite, nemanau, kad tokia mokykla – tinkamiausia mano vaikams. Sakykite ką norite, bet aš tiesiog taip nemanau. Galite net sakyti: aš užaugau visai vykęs, užaugs ir vykęs vaikas:) Valio. Bet aš noriu, kad mano vaikas užaugtų labiau vykęs, nei aš. Noriu, kad mokykla jam skleistų sparnus tuo pačiu skiepydama vertybes, o ne juos pakirpinėtų. Ir manau, kad turiu tam teisę.  Be to, mokykla, kurioje visą dieną sėdima, kurioje vaikas negali išlieti energijos ir kurioje reikia klausytis, o ne tyrinėti, tikrai netinka judriems vaikams. Dėl to aš kaifuoju, kad Augustas ir VIlhelmas valgo lauke, kad Augustas per ilgąją pertrauką žaidžia su mokytoju futbolą, o Vilhelmas spardo kamuolį su klasiokais ir klasiokėm, kad jie bent valandą (nesvarbu, koks oras) kasdien leidžia lauke (žinoma, ir mokykla yra iki 15.30, o ne iki 12.00 ar 13.00 kaip Lietuvoje). Be to, suolai – ne eilėmis, mokosi viską čiupinėdami. Ir nereikia super duper priemonių. Vilhelmo klasėje matematikos mokosi skaičiuodami pačių netoliese esančiame parke surinktus kaštonus:) Pastebėta, kad berniukai daug greičiau adaptuojasi ir pasiekia daug geresnių rezultatų tuose darželiuose ir tose pradinėse mokyklose, kur mokomasi per visus pojūčius – ne tik žiūrint ir klausant. Beje, kalbant apie mokyklas, man labai patiko vieno profesoriaus (J. Tobin, Arizonos Universitetas) mintis: Mokyklų kultūra, ypač, kai kalbama apie mažus vaikus, yra labiau moteriška, nei vyriška. Visų pirma, beveik nėra vyrų, dirbančių su mažais vaikais. Visų antra, daug mokytojų mano, kad berniukų domėjimasis agresyviais, stambiosios motorikos bei norėjimo viską paliesti žaidimais yra nuobodus ar net kvailas. Šiandien jau reikia pripažinti, kad daug kas turime net išankstinius nusistatymus prieš tokius “berniukiškus” interesus. Taip, kaip klausdavome savęs 70aisiais, ar teisingai elgiamės su mergaitėmis, šiandien reiktų klausti, ar atsižvelgiame klasėse į berniukų interesus? Todėl nesmerkite manęs, jog labai džiaugiuosi, kad Augusto mokytojas šiemet – vyras. Nes nemanau, kad tai – paskutinė iš priežasčių, kodėl vaikas šiemet mokykloje tiesiog žydi.

5. Bent jau pradinė mokykla yra labiau pritaikyta mergaitėms, todėl nenuostabu, kad, summa summarum, ikimokyklinio ir pradinės mokyklos amžiaus mergaites yra auginti lengviau, nei berniukus:)

Ir vis dėlto…Nėra jau tie maži berniukai tokie “sunkūs”. Manau, dar labai priklauso nuo to, kas apie juos kalba. Mano mama daug dažniau griebiasi už širdies, kai jai paliekam berniukus, nei aš kada nors gyvenime. Gal dėl to, kad ji augino dvi dukras, o ir tas ne kartu, o po vieną? O gal tiesiog dėl to, kad ji – visai kitoks žmogus, todėl visai kitaip interpretuoja tai, ką mato? Tačiau to, kad berniukai ir mergaitės skiriasi anatomiškai, “hormoniškai” ir net smegenų veiklos ypatumais – jau niekas – kas bent kiek domisi naujausiais tyrimais – nepaneigs. Ir nenuostabu, kad tai daro įtaką ir vaikų elgesiui!

Tačiau kas yra SVARBIAUSIA, ką noriu pasakyti? Ogi tai, kad nesvarbu, kokia vaiko lytis…kartais jis gali pasielgti kaip “berniukas”, o kartais – kaip “mergaitė”. Esmė yra pažinti vaiką ir stengtis savo asmenybę suderinti su jo. Ne atvirkščiai. (Man “patinka”, kaip kartais tėvai/seneliai sako: bet jis toks…anoks…Tai, po galais, kas čia suaugęs ir galėtų prisitaikyti???) Jeigu vaikui reikia išsidūkti, išlieti energiją – sudarytkite tam sąlygas, jei kalba – išklausykite, jeigu laužo – pirkite konstruktorius, kuriuos “laužys” ir vėl statys (tai – aukšto intelekto ženklas!)…Ir prisiminkite, kad vaikų auginimas – nepriklausomai nuo jų lyties – daug pastangų reikalaujantis darbas… Na, ir bent jau aš dabar tikiu, kad svarbiausia – leisti vaikui daryti tai, ką jis nori, neformuojant stereotipinio mąstymo, kad “verkia tik berniukai” ar “rožine spalva rengiasi tik mergaitės”. (Trimečiam Vilhelmui gražiausia spalva buvo rožinė. Na, ir ką? Ėjo ir praėjo. Šiandien džiaugiamės, kad leidome vaikui daryti tai, ko norėjo JIS, o ne tetos ir dėdės aplinkoje manė, kad “galima” ar “negalima”.)

Morta, galėdama laipioti medžiais ir žaisti mašinomis bei Vilhelmas su Augustu, galėję žaisti su lėlėmis ir rengtis taip, kaip nori (ir t.t. ir pan.), tikiuosi, drąsiai rinksis tai, kas jiems IŠ TIESŲ patinka, o ne tai, kas “tinka” mergaitei ar berniukui.

Taigi šiandien auginam nepaprastai žingeidų, mokslišką, judrų, “testosteronišką” Augustą, svajingą, jautrų, judrų ir nepaprastai kūrybingą Vilhelmą bei valdingą, rimtą, judrią bei tuo pačiu nepaprastai švelnią Mortą. Na, o Gertrūda kol kas visiems šypsosi ir dar neapsisprendžia, kokia norėtų būti. Pagyvensim – pamatysim:) O pamatę…ir toliau stengsimės ne kovoti su tuo, o prisitaikyti. Kaip sakant, deal with it, not fight it:)

Dar apie mergaičių ir berniukų auginimą: straipsnis1, straipsnis2 (man labai patikęs), straipnis3, straipsnis4 (irgi patiko).

Blog’e panašiomis temomis (ir mano, ir Ievos rašyta)  irgi galite skaityti: čia, čia, čia, čia.