Iš tiesų, ką darytumėte?????????????????????????? Perskaičiusi pirmą straipsnį pasibaisėjau, diskutavau apie jį su vyru, su seserimi…Šiandien, perskaičiusi antrą, tiesiog nebežinau, ką daryti. Kodėl? Ogi dėl komentarų, panašių į šį (kalbos netaisiau):

manau tevai imasi inyciatyvos apginti savo vaikus,nes teisetvarka isikisa,tik kai jau saukstai po pietu.Bet paziurekime kuo baigesi merginos is Jonavos gyvenimas:ogi po traukiniu.Tevas bande spresti humaniskai:per policija,per mokytojus.Koks rezultatas ,tai mergina nusizude.O juk ji taip pat pradzioje patyre psichologini smurta klaseje,poto vizini mokykloje,kreipesi i gydytoja del sukeltos is aplinkiniu depresijos.Ka padare policija,mokytojai,ogi nieko.As manau jeigu tos mergaites tetis pats butu gerai atauzes kaili smurtautojams,jo dukra butu gyva.Kuo baigesi humaniskumas tevo,ogi dukros mirtimi.Ir kas jam dabar is to,kad policija atlieka tyrima,kad nustatys kaltininkus,dukros jau nera.Manau tevai matydami vaiku bejegiskuma,patys imasi priemoniu apginti savo vaikus,nes niekas ju negina prevenciniu budu,tai yra kol nenukencia auka IR DAR: Nuo to, kad isbandziau visus teisinius keliu, geriau nepasidare: visa pusmeti po teismo apklausu abi merginos mokesi kartu, atsirado daug liudytoju, kurie liudijo ka norejo (tai dare net jei tuo metu gulejo ligonineje), mergaite numete 6 kg – ir dabar sveria 45 (budama 14), o kur dar tie kosmarai…
ISVADA: TEVELIAI, KOVOKIT KAIP GALIT – TIK NELIKIT ABEJINGI…

Taigi…ką daryti? Teoriškai reikėtų visų pirma kalbėti su klasės auklėtoja; jei nepadės – su socialine darbuotoja, psichologe, administracija, kalbėti su smurtaujančių vaikų tėvais…imtis griežtesnių priemonių. Bet ką daryti, jei tėvai viską išbando ir…NIEKAM TAI NERŪPI???

SKaitant komentarus, šiurpas nugara bėgioja, nes tikrai LABAI daug pasisakančių teigia, kad taip jiems ir reikėjo. O kas būtų, jei tai būtų jūsų vaikas? Netikiu, kad negražiai pasielgti gali tik asocialių tėvų vaikas. Iš mano sesers pradinėse klasėse tyčiojosi mergaitė, kurios šeima – toli gražu ne asociali. Teko su ja eiti kalbėti…man. Nes mokytoja nedarė nieko (netgi sakė, kad nieko tokio, užsigrūdina vaikai, kai truputį iš jų pasišaipo), mūsų tėvai nedrįso, sakė, gali būti dar blogiau…ėjau aš. Užteko vieno pokalbio, kad mano seserį paliktų ramybėje.

Kartais manau, kad Lietuvoje neužkertame kelio emocinio smurto daigams: darželyje, pradinėje mokykloje. Jei tokio amžiaus vaikas būtų “pagaunamas” tai besielgiant ir būtų pasekmės jis, manau, įprastų elgtis kitaip. Žinoma, tai nereiškia, kad visiškai būtų išrautas tyčiojimasis iš mokyklų, bet apimtis, manau, tikrai būtų mažesnė…Nes dabar man siaubą kelia ir tai, kad vos ne kasdien į blog’ą užklysta žmonės, įvedę į paiešką “patyčios mokykloje”. Tai juk kažką reiškia, ar ne???????